Sąvokų žodynas

Lietuvių gydytoja ir rašytoja, sovietinių trėmimų liudininkė. Jos memuarai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ yra vienas sukrečiančių ir svarbiausių sovietinio genocido liudijimų.

Viena iš revoliucijos priežasčių; darbininkai reikalavo didesnių atlyginimų ir geresnių darbo sąlygų.

Iškilmingas pareiškimas, skelbiantis svarbiausius principus ar politinius tikslus. Dažnai būna idėjinis dokumentas.

Procesas po Antrojo pasaulinio karo, kurio metu buvusios Azijos ir Afrikos kolonijos iškovojo politinę nepriklausomybę nuo Europos metropolijų.

Valdymo forma (gr. „liaudies valdžia“), kurioje valdžia priklauso piliečiams. Atėnuose tai buvo tiesioginė demokratija, kur piliečiai patys dalyvavo sprendimų priėmime Tautos susirinkime.

Kinijos lyderis po Mao mirties. Inicijavo rinkos ekonomikos reformas nuo 1978 m., kurios lėmė spartų Kinijos ekonomikos augimą, tačiau išlaikė Komunistų partijos politinę monopoliją.

Masinis, prievartinis žmonių iškeldinimas iš jų nuolatinės gyvenamosios vietos į kitą, dažnai atokią ir atšiaurią, vietovę. Sovietų Sąjungos naudotas kaip teroro ir socialinės inžinerijos įrankis.

Sąmoningas melagingos arba iškreiptos istorinės informacijos skleidimas, siekiant suklaidinti visuomenę ir pasiekti politinių, karinių ar ekonominių tikslų.

Valdymo forma, kurią Rusijoje įtvirtino bolševikai, panaikinę demokratines institucijas ir pradėję persekioti politinius oponentus.

Romos imperatorius (valdė 284–305 m.). Radikaliomis reformomis bandė įveikti III a. krizę. Įvedė dominato sistemą ir tetrarhiją (keturių valdovų valdymą).

Valstybės užsienio politikos įgyvendinimo menas ir praktika, apimanti derybas, sutarčių sudarymą ir santykių palaikymą su kitomis valstybėmis per specialius atstovus (diplomatus).

Taikaus priešinimosi judėjimas autoritariniams ar totalitariniams režimams (ypač komunistiniams), reikalaujant pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms.

Vėlyvosios Romos imperijos valdymo forma (nuo 284 m.), įvesta Diokleciano. Tai buvo atvira absoliuti monarchija, kurioje imperatorius laikytas „ponu ir dievu“ (dominus et deus).

JAV užsienio politikos teorija Šaltojo karo metais, teigusi, kad jei viena regiono šalis taps komunistine, jos kaimynės kris viena po kitos, kaip domino kaladėlės.

Tarptautinių santykių sistema, kurioje dominuoja dvi supervalstybės (Šaltojo karo metu – JAV ir SSRS), aplink kurias telkiasi mažesnių valstybių blokai.

Rusijos imperijos parlamentas carizmo laikais, turėjęs tik patariamąją galią ir neveikęs kaip tikras demokratinis saugiklis.

JAV prezidentas (1961–1963 m.), vadovavęs šaliai per Karibų krizę. Jo ryžtingas, bet ir lankstus elgesys padėjo išvengti branduolinio karo.

Anglų filosofas, kurio idėjos apie prigimtines žmogaus teises (gyvybę, laisvę, nuosavybę) tapo JAV Nepriklausomybės deklaracijos pagrindu.

Anglų filosofas, laikomas liberalizmo tėvu. Teigė, kad kiekvienas žmogus turi prigimtines teises į gyvybę, laisvę ir nuosavybę. Jo visuomenės sutarties teorija teigia, kad žmonės sukuria valdž...