Lietuvos diplomatijos kelias: nuo LDK iki narystės NATO ir ES

Sveiki. Baigiame tarptautinių santykių ciklą tema, kuri mums, lietuviams, yra ypač artima ir svarbi. Dažnai, kalbėdami apie Lietuvos istoriją, esame linkę pabrėžti kančias, okupacijas ir kovas dėl išlikimo. Tai tiesa. Tačiau lygiai taip pat svarbu matyti ir kitą pusę – Lietuvos, kaip aktyvios tarptautinės politikos veikėjos, istoriją. Nuo pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų Lietuva nebuvo tik pasyvi auka, o tarptautinės teisės subjektas, kuris kariavo, sudarinėjo sutartis, ieškojo sąjungininkų ir gynė savo interesus.

Šioje pamokoje leisimės į tūkstantmetį trunkantį diplomatijos maratoną. Pradėsime nuo Vytauto Didžiojo laikų, kai LDK buvo viena galingiausių Europos valstybių. Vėliau persikelsime į XX amžių ir stebėsime, kaip gimė pirmoji Respublika, kaip jauni diplomatai, tokie kaip Augustinas Voldemaras ir Ernestas Galvanauskas, kovojo dėl jos pripažinimo ir teritorijos. Analizuosime skaudžias ultimatumų ir okupacijos patirtis, bet kartu atrasime neįtikėtiną valstybės tęstinumo idėją, kurią okupacijos metais palaikė diplomatai egzilyje ir partizanai miškuose. Galiausiai, pamatysime, kaip atkurta Lietuva, pasimokiusi iš istorijos pamokų, pasirinko strateginį kelią į Vakarus – į NATO ir Europos Sąjungą, kad užsitikrintų saugumą, kurio taip trūko praeityje.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) nebuvo izoliuota Europos provincija. Tai buvo galinga valstybė, aktyviai dalyvavusi regiono politikoje, o jos sėkmę lėmė ne tik kariuomenės jėga, bet ir lanksti diplomatija.

Vytautas Didysis – diplomatas ir strategas

Ryškiausias LDK diplomatijos pavyzdys – Vytautas Didysis. Jo valdymas buvo nuolatinis manevravimas tarp kelių galingų kaimynų:

• Kryžiuočių ordinas: Pagrindinis LDK priešas. Vytautas kelis kartus buvo priverstas bėgti pas Ordiną ir žadėti jam Žemaitiją, kad gautų paramą kovoje dėl sosto su Jogaila. Tačiau sustiprėjęs jis pats organizavo lemiamą smūgį Ordinui.
• Lenkijos karalystė: Formali sąjungininkė po Krėvos sutarties, bet kartu ir konkurentė. Vytautas nuolat kovojo dėl LDK savarankiškumo nuo Lenkijos, siekė karaliaus karūnos ir vedė savarankišką užsienio politiką.
• Aukso orda ir Maskvos kunigaikštystė: Vytautas kišosi į totorių vidaus kovas, remdamas sau palankius chanus (pvz., Tochtamyšą), ir taip bandė apsisaugoti nuo puldinėjimų. Kartu jis plėtė LDK įtaką rytuose, sėkmingai konkuruodamas su kylančia Maskva.

Žalgirio mūšis (1410 m.) – karinės ir diplomatinės pergalės viršūnė

Žalgirio mūšis nebuvo tik karinė pergalė. Tai buvo ir didžiulės diplomatinės pastangos rezultatas. Vytautui ir Jogailai pavyko suburti koaliciją, slapta suderinti kariuomenių judėjimą ir dezinformuoti Ordiną apie puolimo kryptį. Po pergalės Vytautas išsiuntinėjo laiškus Europos monarchams ir popiežiui, kuriuose išdėstė savo poziciją, kaltino Ordiną klasta ir gynė Lietuvos teisę į nepriklausomybę. Tai rodo, kad LDK mokėjo ne tik kariauti, bet ir naudotis to meto diplomatijos instrumentais – laiškais, pasiuntiniais ir derybomis.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) gimė sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis, nuolatinių išorės grėsmių akivaizdoje. XIII–XVI a. laikotarpis – tai ne tik valstybės susikūrimas ir ekspansija, bet ir dramatiškas civilizacinio pasirinkimo metas, kai paskutinė Europos pagoniška valstybė turėjo apsispręsti dėl savo vietos tarp Rytų (stačiatikybės) ir Vakarų (katalikybės) pasaulių.

Valstybės gimimas ir Mindaugo karalystė

XIII a. pradžioje baltų gentims iškilo mirtinas pavojus – iš vakarų spaudė Vokiečių (Kryžiuočių) ir Kalavijuočių ordinai, siekę ne tik užkariauti žemes, bet ir priverstinai pakrikštyti pagonis. Ši grėsmė paspartino lietuvių žemių vienijimąsi.

• Mindaugas: Pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius, kuris apie 1236 m. sujungė lietuvių žemes į vieną valstybę.
• Krikštas ir karūnacija: Siekdamas sustabdyti Ordinų agresiją ir gauti tarptautinį pripažinimą, Mindaugas apsisprendė priimti krikštą iš Vakarų. 1251 m. jis buvo pakrikštytas, o 1253 m. karūnuotas Lietuvos karaliumi. Tai reiškė, kad Lietuva buvo pripažinta lygiaverte Europos krikščioniškų karalysčių nare.

Nors po Mindaugo nužudymo (1263 m.) Lietuva laikinai grįžo prie pagonybės, jo diplomatinis manevras parodė kelią, kuriuo vėliau eis kiti valdovai.

Gediminaičių dinastija: imperijos plėtra ir diplomatija

Gediminaičių dinastijos (Gediminas, Algirdas, Kęstutis) valdymas (XIV a.) – tai LDK didžiausios galios ir ekspansijos laikotarpis. LDK tapo milžiniška valstybe, besitęsiančia nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

• Ekspansija į Rytus: LDK plėtėsi daugiausiai į nusilpusių rusėnų kunigaikštysčių žemes. Priešingai nei Ordinai, lietuviai dažniausiai veikė ne jėga, o diplomatija ir dinastinėmis vedybomis, išsaugodami vietos tikėjimą (stačiatikybę) ir papročius. Galiojo principas: „Senovės nelaužome, naujovių neįvedame“.
• Diplomatija su Vakarais: Gediminas garsėjo savo laiškais Europos miestams ir popiežiui, kuriuose kvietė amatininkus ir pirklius atvykti į Lietuvą, žadėdamas jiems saugumą ir religinę toleranciją. Nors pats liko pagonis, jis nuolat laviravo tarp Rytų ir Vakarų, ieškodamas naudingiausių sąjungininkų.

Civilizacinis pasirinkimas: krikštas ir unijos su Lenkija

Nuolatinė Ordinų grėsmė ir poreikis turėti stiprų sąjungininką privertė LDK valdovus vėl atsigręžti į Vakarus. LDK didysis kunigaikštis Jogaila pasirinko kelią į krikščioniškąją Europą per sąjungą su Lenkijos karalyste.

1918 m. vasario 16 d. paskelbus nepriklausomybę, laukė dar sunkesnis darbas – apginti ją mūšio lauke ir pasiekti tarptautinį pripažinimą (de jure).

Kova dėl pripažinimo ir teritorijos

• Paryžiaus taikos konferencija: Lietuvos delegacija, vadovaujama Augustino Voldemaro, susidūrė su dideliais iššūkiais. Didžiosios valstybės Lietuvą matė kaip buvusios Rusijos imperijos dalį arba Lenkijos įtakos sferą. Reikėjo įrodyti, kad Lietuva yra gyvybinga ir nepriklausoma tauta.
• 1920 m. sutartis su Sovietų Rusija: Tai buvo didelis diplomatinis laimėjimas. Bolševikinė Rusija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir jos teises į Vilnių. Nors tai buvo padaryta iš pragmatinių paskatų (siekiant susilpninti Lenkiją), tai buvo svarbus precedentas.
• Klaipėdos prijungimas (1923 m.): Drąsiausias tarpukario Lietuvos žingsnis. Kol didžiosios valstybės delsė spręsti Klaipėdos krašto likimą, vyriausybė, vadovaujama Ernesto Galvanausko, suorganizavo slaptą karinę operaciją – sukilimą. Po jo Lietuva pradėjo derybas ir pasiekė, kad Klaipėdos kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos kaip autonominis regionas. Tai buvo diplomatijos ir karinės jėgos derinimo pavyzdys.

Ultimatumų ir praradimų metas

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje tarptautinė padėtis smarkiai pablogėjo. Mažos valstybės tapo didžiųjų agresijos įkaitėmis.

Nors 1940 m. Lietuva buvo okupuota, jos valstybingumas teisiškai niekada nenutrūko. Šią valstybės tęstinumo idėją palaikė dvi jėgos: diplomatai užsienyje ir pasipriešinimas Lietuvoje.

Aneksijos nepripažinimo politika

Daugelis Vakarų valstybių, svarbiausia – JAV, laikėsi aneksijos nepripažinimo politikos. Jos oficialiai teigė, kad Baltijos šalių įjungimas į SSRS buvo neteisėtas ir prievartinis. Dėl to Vašingtone ir kitose sostinėse toliau veikė Lietuvos diplomatinės atstovybės. Jos buvo Lietuvos laisvės ir teisėto valstybingumo simbolis.

Diplomatinė tarnyba egzilyje

Visą okupacijos laikotarpį Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu buvo Stasys Lozoraitis (vyresnysis), o vėliau jo sūnus. Jie nuolat primindavo pasauliui apie okupuotą Lietuvą, teikė informaciją Vakarų vyriausybėms, saugojo Lietuvos auksą užsienio bankuose ir palaikė viltį, kad nepriklausomybė bus atkurta.

Pasipriešinimas Lietuvoje: LLKS Deklaracija (1949 m.)

Okupacijos metais ginkluotas pasipriešinimas – partizanų karas – taip pat turėjo svarbią politinę ir teisinę reikšmę. 1949 m. vasario 16 d. visos Lietuvos partizanų apygardų vadai susirinko į suvažiavimą ir pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaraciją. Šis dokumentas yra ypač svarbus, nes jame:

• Paskelbta, kad LLKS Taryba yra aukščiausias teisėtas politinis organas okupuotoje Lietuvoje.
• Patvirtinta, kad galutinis kovos tikslas – atkurti nepriklausomą ir demokratinę Lietuvos respubliką.
• Pabrėžta, kad būsima Lietuva remsis demokratinėmis vertybėmis ir žmogaus teisėmis.

Šiandien ši deklaracija yra pripažinta Lietuvos Respublikos teisės aktu, įrodančiu, kad tauta niekada nesusitaikė su okupacija ir nuosekliai siekė atkurti savo valstybę.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos diplomatijos laukė nauji, gyvybiškai svarbūs uždaviniai.

1. Tarptautinis pripažinimas: Nors Vakarai niekada nepripažino okupacijos, reikėjo, kad jie oficialiai pripažintų atkurtą valstybę. Pirmoji tai padarė drąsi Islandija. Procesas paspartėjo po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje žlugimo.

2. Rusijos kariuomenės išvedimas: Svarbiausias saugumo klausimas buvo svetimos kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje. Po ilgų ir sudėtingų derybų paskutinis Rusijos kareivis paliko Lietuvą 1993 m. rugpjūčio 31 d. Tai buvo didžiulė diplomatinė pergalė.

3. Strateginis tikslas – integracija į Vakarus: Pasimokiusi iš skaudžios tarpukario patirties, kai neutralitetas neapsaugojo nuo agresijos, Lietuva aiškiai suformulavo savo užsienio politikos tikslą – tapti Vakarų gynybinių ir ekonominių struktūrų dalimi. Prasidėjo ilgas ir sudėtingas stojimo procesas.

2004 m. tapo istorinių laimėjimų metais. Lietuva buvo priimta į dvi svarbiausias organizacijas:

• NATO: Svarbiausia narystė, užtikrinanti kolektyvinės gynybos garantijas pagal 5-ąjį straipsnį („vienas už visus, visi už vieną“).
• Europos Sąjunga (ES): Užtikrino ekonominį stabilumą, laisvą prekių, paslaugų ir žmonių judėjimą bei Lietuvos, kaip pilnateisės Europos šeimos narės, statusą.

Šis kelias nuo LDK iki narystės NATO ir ES parodo, kad Lietuvos diplomatija, nors ir patyrusi daug pakilimų ir nuosmukių, visada siekė pagrindinio tikslo – išsaugoti ir įtvirtinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Palyginkite du dokumentus, atspindinčius visiškai skirtingą Lietuvos statusą tarptautinėje arenoje, ir atsakykite į klausimus.

Šaltinis A: Ištrauka iš Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutarties (1939 m. spalio 10 d.) „1 straipsnis. Siekdama sutvirtinti draugystę tarp Lietuvos ir SSRS, Lietuvos Respublika perduoda Sovietų Sąjungai Vilniaus miestą ir Vilniaus sritį [...]. 3 straipsnis. Sovietų Sąjunga įsipareigoja teikti Lietuvos kariuomenei pagalbą visokeriopa ginkluote ir kitokia karine technika palankiomis sąlygomis. 4 straipsnis. Sovietų Sąjunga turi teisę Lietuvos teritorijoje, abipusiu susitarimu nustatytose vietose, laikyti savo lėšomis nustatyto dydžio sovietų sausumos ir aviacijos ginkluotąsias pajėgas. [...] 7 straipsnis. Šios sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi paliesti susitariančių šalių suverenių teisių, ypač jų valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos bei karinių priemonių.“

Šaltinis B: Ištrauka iš Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ (1990 m. kovo 11 d.) „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. [...] Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Lietuvos valstybės suverinitetas yra nedalomas ir negali būti varžomas.“

Klausimai analizei:

1. Nors Šaltinio A 7 straipsnis teigia, kad sutartis nepažeidžia Lietuvos suvereniteto, kurie kiti šio šaltinio punktai tam akivaizdžiai prieštarauja? Paaiškinkite, kodėl.
2. Palyginkite, koks Lietuvos statusas (suvereni, priklausoma, riboto suvereniteto) atsispindi Šaltinyje A ir Šaltinyje B. Pagrįskite savo atsakymą citatomis.
3. Kaip skiriasi Lietuvos galimybės veikti tarptautinėje arenoje pagal kiekvieną iš šių dokumentų? Ką Lietuva gali daryti pagal Šaltinį B, ko negalėjo daryti pagal Šaltinį A?

Palyginti du istorinius reiškinius iš skirtingų epochų reikalauja gebėjimo atsižvelgti į kontekstą. Panagrinėkime šios pamokos rašinio temą.

Rašinio tema: „Palyginkite Lietuvos nepriklausomybės kovų 1918–1920 m. ir partizanų karo 1944–1953 m. tarptautinį kontekstą ir karinius-politinius tikslus.“

1. Klausimo išskaidymas

• Veiksmažodis: „Palyginkite“ (ieškome panašumų ir skirtumų).
• Objektai: „Nepriklausomybės kovos 1918–1920 m.“ ir „Partizanų karas 1944–1953 m.“.
• Lyginimo aspektai: „Tarptautinis kontekstas“ ir „Kariniai-politiniai tikslai“.

2. Idėjų generavimas ir grupavimas

• Tarptautinis kontekstas (PANAŠUMAI):

  • Abiem atvejais Lietuva atsidūrė didžiųjų valstybių interesų kryžkelėje.
  • Abiem atvejais vyko kova su agresyvia kaimyne iš Rytų (Sovietų Rusija / Sovietų Sąjunga).

• Tarptautinis kontekstas (SKIRTUMAI):

  • 1918–1920 m.: Palankus kontekstas. Pirmasis pasaulinis karas baigėsi, Vokietija ir Rusija buvo nusilpusios, Europoje kūrėsi naujos valstybės remiantis tautų apsisprendimo teise (Versalio sistema).
  • 1944–1953 m.: Nepalankus kontekstas. Jalta ir Potsdamas įtvirtino Lietuvos buvimą SSRS įtakos sferoje. Vakarai laikėsi nepripažinimo politikos, bet realios karinės pagalbos neteikė. Prasidėjo Šaltasis karas, Lietuva atsidūrė anapus „Geležinės uždangos“.

• Kariniai-politiniai tikslai (PANAŠUMAI):

  • Abiem atvejais pagrindinis politinis tikslas buvo nepriklausoma ir demokratinė Lietuvos valstybė.
  • Abiem atvejais karinis tikslas buvo išstumti svetimą kariuomenę.

• Kariniai-politiniai tikslai (SKIRTUMAI):

  • 1918–1920 m.: Tikslas buvo sukurti ir apginti naujai paskelbtą valstybę, nustatyti jos sienas ir gauti tarptautinį pripažinimą. Tai buvo valstybės kūrimo karas.
  • 1944–1953 m.: Tikslas buvo priešintis okupacijai, parodyti pasauliui, kad tauta nesusitaikė su aneksija, ir išlaukti galimo Vakarų ir SSRS karo. Tai buvo valstybės tęstinumo išsaugojimo karas.

3. Rašinio struktūra

• Įžanga: Pristatykite abu pasipriešinimus kaip esminius Lietuvos valstybingumo etapus. Iškelkite tezę, pvz.: „Nors tiek Nepriklausomybės kovos, tiek partizanų karas siekė įtvirtinti nepriklausomą Lietuvos valstybę, šias kovas skyrė radikaliai skirtingas tarptautinis kontekstas, kuris lėmė ir skirtingus realistiškai pasiekiamus karinius bei politinius tikslus: viena kova buvo sėkmingas valstybės kūrimas, o kita – tragiška, bet ori kova dėl valstybės idėjos išsaugojimo.“
• Dėstymas (2 pastraipos): Pirmoje pastraipoje detaliai palyginkite tarptautinį kontekstą. Antroje – karinius ir politinius tikslus, parodydami, kaip kontekstas paveikė tikslus.
• Išvados: Apibendrinkite, kad būtent tarptautinės aplinkybės lėmė sėkmingą kovų baigtį pirmuoju atveju ir tragišką – antruoju, tačiau abu pasipriešinimai buvo vienodai svarbūs Lietuvos valstybingumo istorijoje.