Žmogaus teisių kova XX amžiuje

Sveiki. Pradedame temą, kuri paliečia patį žmogiškumo nervą. XX amžius dažnai vadinamas kraštutinumų, arba paradoksų, šimtmečiu. Tai buvo neįtikėtinos mokslo ir technologijų pažangos, demokratijos plėtros amžius, bet kartu – ir dviejų pasaulinių karų, totalitarinių režimų ir protu nesuvokiamo žiaurumo amžius. Būtent iš šio žiaurumo pelenų gimė viena svarbiausių modernaus pasaulio idėjų – žmogaus teisių idėja.

Šiandien mes kalbame apie prigimtines teises, kurias turi kiekvienas žmogus, tačiau ši mintis anaiptol ne visada buvo savaime suprantama. Totalitariniai režimai – tiek nacistinis, tiek sovietinis – žmogų pavertė tik sraigteliu sistemoje arba kliūtimi, kurią reikia pašalinti siekiant „šviesaus rytojaus“. Atsakas į tai buvo genocido (Holokausto) ir masinių deportacijų siaubo suvokimas bei bandymas sukurti saugiklius, kad tai niekada nepasikartotų.

Šioje pamokoje analizuosime, kaip gimė Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir kaip jos idėjos įkvėpė kovotojus visame pasaulyje: nuo Martino Liuterio Kingo, kovojusio už afroamerikiečių teises JAV, iki Vaclavo Havelo ir kitų disidentų, kurie taikiai priešinosi komunizmo tironijai. Grįšime ir į skaudžią Lietuvos patirtį, kurią mums paliko tokie liudijimai kaip Dalios Grinkevičiūtės knyga, ir į šviesos spindulius tamsoje – tokius žmones kaip Ona Šimaitė, rizikavusius viskuo, kad išsaugotų žmogiškumą.

XX amžiaus totalitariniai režimai – nacizmas ir komunizmas – rėmėsi ideologijomis, kurios pateisino masinį žmonių naikinimą vardan aukštesnių tikslų: rasinio grynumo ar beklasės visuomenės sukūrimo. Žmogaus gyvybė ir teisės šiose sistemose neturėjo jokios vertės.

Genocidas: Holokaustas

Genocidas – tai sąmoningas ir sistemingas siekis visiškai ar iš dalies sunaikinti kurią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Kraupiausias genocido pavyzdys istorijoje – Holokaustas (graikiškai „visų sudeginimas“), nacių vykdytas maždaug 6 milijonų Europos žydų sunaikinimas Antrojo pasaulinio karo metais.

• Ideologinis pagrindas: Nacistinė rasinė teorija, teigianti, kad arijų rasė yra aukštesnė, o žydai – žemesnė ir pavojinga rasė, kurią reikia izoliuoti ir sunaikinti.
• Sistemingumas: Holokaustas vyko etapais: nuo teisių apribojimo ir turto konfiskavimo iki priverstinio perkėlimo į getus, o galiausiai – masinio naikinimo specialiai tam įkurtose mirties stovyklose (Aušvice, Treblinkoje ir kt.).

Lietuvoje Holokausto metu buvo sunaikinta apie 95 % čia gyvenusių žydų. Tačiau net ir šioje tamsoje buvo žmonių, kurie rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis, kad išgelbėtų persekiojamuosius. Viena tokių – Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė, kuri, pasinaudodama savo darbu, nešė į Vilniaus getą maistą, vaistus, slėpė žmones ir gelbėjo neįkainojamus kultūros turtus. Už tai jai suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolės vardas.

Deportacijos: sovietinis socialinės inžinerijos metodas

Sovietų Sąjungos nusikaltimai buvo grindžiami ne rasine, o klasine ideologija. Deportacijos (trėmimai) tapo pagrindiniu įrankiu, kuriuo siekta:

• Pašalinti „liaudies priešus“: politikus, inteligentus, dvasininkus, turtingesnius ūkininkus („buožes“).
• Įbauginti likusius gyventojus ir palaužti bet kokį pasipriešinimą.
• Priverstinai pakeisti okupuotų kraštų demografinę sudėtį.

Didžiausi masiniai trėmimai Lietuvoje vyko 1941 m. birželio 14–18 d. ir pokario metais. Šeimos būdavo pažadinamos naktį, per prievartą suvaromos į gyvulinius vagonus ir tūkstančius kilometrų gabenamos į Sibirą ar kitus atšiaurius SSRS regionus. Dauguma jų mirė nuo bado, šalčio ir ligų. Vienas stipriausių ir sukrečiančių šios patirties liudijimų – gydytojos Dalios Grinkevičiūtės memuarai „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

Po Antrojo pasaulinio karo, atsidengus visam nacizmo nusikaltimų mastui, tarptautinė bendruomenė buvo sukrėsta. Siekdama užkirsti kelią panašių tragedijų pasikartojimui, naujai įkurta Jungtinių Tautų Organizacija ėmėsi parengti dokumentą, kuris įtvirtintų pagrindines, neatimamas kiekvieno žmogaus teises.

1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Tai buvo istorinis momentas. Pirmą kartą istorijoje pasaulio valstybės sutarė dėl universalaus teisių sąrašo, kuris priklauso kiekvienam žmogui vien dėl to, kad jis yra žmogus – nepriklausomai nuo jo rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos ar politinių įsitikinimų.

Pagrindiniai deklaracijos principai

• Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu bei teisėmis.
• Kiekvienas turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą.
• Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvėje.
• Niekas negali būti savavališkai areštuotas, sulaikytas ar ištremtas.
• Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę.
• Kiekvienas turi teisę į įsitikinimų ir jų reiškimo laisvę.

Nors deklaracija nebuvo teisiškai privalomas dokumentas, ji tapo moraliniu gairiu ir pagrindu daugeliui vėlesnių tarptautinių sutarčių bei nacionalinių konstitucijų. Šaltojo karo metais ji tapo galingu ginklu disidentų rankose, kovojant su totalitariniais režimais, kurie sistemingai pažeidinėjo beveik kiekvieną jos straipsnį.

Perskaitykite ištraukas iš Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (1948 m.) ir atsakykite į klausimus.

Ištrauka: 1 straipsnis. Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vieni kitų atžvilgiu kaip broliai.

3 straipsnis. Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę.

5 straipsnis. Niekas negali būti kankinamas arba žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai jo orumą su juo elgiamasi ar baudžiamas.

9 straipsnis. Niekas negali būti savavališkai areštuotas, sulaikytas ar ištremtas.

19 straipsnis. Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir laisvą jų reiškimą; ši teisė apima laisvę nekliudomam laikytis savo įsitikinimų ir laisvę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas nepriklausomai nuo valstybių sienų, kokiomis priemonėmis tai būtų daroma.

Klausimai analizei:

1. Kokios istorinės aplinkybės ir XX a. įvykiai, jūsų nuomone, tiesiogiai paskatino suformuluoti 3, 5 ir 9 straipsniuose įtvirtintas teises?
2. Pateikite bent du konkrečius pavyzdžius, kaip Sovietų Sąjunga savo veiksmais okupuotoje Lietuvoje pažeidė 9 ir 19 straipsniuose įtvirtintas teises.
3. Palyginkite Deklaracijos 1 straipsnį su nacistinės Vokietijos rasine ideologija. Koks esminis požiūrio į žmogų skirtumas tarp jų?

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija neįsigaliojo automatiškai. Jos principus reikėjo paversti realybe per ilgą ir dažnai skausmingą kovą.

Piliečių teisių judėjimas JAV

Nors JAV buvo viena iš Deklaracijos iniciatorių, pačioje šalyje buvo sistemingai pažeidžiamos afroamerikiečių teisės. Pietinėse valstijose veikė rasinės segregacijos („Jim Crow“) įstatymai. Piliečių teisių judėjimas, vadovaujamas baptistų pastoriaus Martino Liuterio Kingo, siekė panaikinti šią neteisybę. Kingas propagavo nesmurtinio pasipriešinimo taktiką: sėdimuosius streikus, boikotus, taikias demonstracijas. Judėjimo kulminacija – 1963 m. žygis į Vašingtoną, kurio metu Kingas pasakė savo garsiąją kalbą „Aš turiu svajonę“. Ši kova lėmė segregacijos įstatymų panaikinimą ir tapo įkvėpimu kovotojams už teises visame pasaulyje.

Disidentizmas Rytų bloke

Anapus „Geležinės uždangos“ kova už žmogaus teises įgavo kitokią formą – disidentizmą. Tai buvo intelektualų, menininkų ir aktyvistų judėjimas, kuris reikalavo, kad komunistiniai režimai laikytųsi tarptautinių susitarimų, kuriuos patys pasirašė (pvz., Helsinkio akto).

• Prahos pavasaris (1968 m.): Čekoslovakijoje bandyta sukurti „socializmą su žmogišku veidu“ – sušvelninti cenzūrą, leisti daugiau laisvių. Šį bandymą brutaliai nutraukė sovietų tankai. Invazija parodė, kad jokia liberalizacija Rytų bloke nebus toleruojama.
• „Chartija 77“: Po Prahos pavasario nuslopinimo, grupė čekoslovakų intelektualų, tarp kurių buvo ir dramaturgas Vaclavas Havelas, įkūrė judėjimą „Chartija 77“. Jie nebandė nuversti valdžios, o tik reikalavo, kad ji laikytųsi savo pačios įstatymų ir tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių srityje. Havelas ir kiti disidentai buvo persekiojami ir kalinami, tačiau jų moralinis autoritetas padėjo pagrindus Aksominiam revoliucijai 1989 m., po kurios Havelas tapo Čekoslovakijos prezidentu.

Kitos kovos: Apartheidas ir Feminizmas

Kova už žmogaus teises vyko ir kituose frontuose:

• Apartheidas: Pietų Afrikos Respublikoje veikė brutali rasinės segregacijos sistema, kurioje baltųjų mažuma engė juodaodžių daugumą. Kova su apartheidu, kuriai vadovavo Nelsonas Mandela, truko dešimtmečius ir baigėsi tik 1994 m.
• Feminizmas: XX a. antros pusės moterų judėjimas (vadinamoji „antroji feminizmo banga“) kovojo ne tik dėl teisinės, bet ir dėl faktinės lygybės – vienodo darbo užmokesčio, teisės į išsilavinimą, reprodukcinių teisių ir kovos su smurtu artimoje aplinkoje.

Nacizmo ideologija nebuvo tik politinė programa. Tai buvo sistemingas planas, kaip dehumanizuoti, atimti teises ir galiausiai fiziškai sunaikinti ištisas žmonių grupes. Ši tragiška patirtis tapo pagrindu, kodėl po Antrojo pasaulinio karo buvo priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.

Priešo kūrimas: stereotipai ir propaganda

Pirmasis žingsnis link genocido visada yra žodinis. Nacių propaganda dešimtmečius kūrė ir platino nužmoginančius stereotipus, kuriais siekta įtikinti vokiečių tautą, kad tam tikros grupės yra nevisavertės, pavojingos ir kaltos dėl visų valstybės problemų.

Teisių atėmimas: laipsniška eskalacija

Nuo žodžių buvo pereita prie veiksmų. Teisių atėmimas vyko ne iš karto, o laipsniškai, kad visuomenė pamažu priprastų prie vis žiauresnių priemonių.

• Įstatyminė diskriminacija. Priimti Niurnbergo įstatymai (1935 m.), kurie atėmė iš žydų Vokietijos pilietybę, uždraudė jiems tuoktis su vokiečiais ir eiti pareigas valstybės tarnyboje.
• Organizuotas smurtas. Krištolinės nakties pogromas (1938 m.), kurio metu buvo deginamos sinagogos, niokojamos parduotuvės, o žydai masiškai mušami ir areštuojami.
• Fizinė izoliacija. Žydai ir romai buvo priverstinai suvaryti į getus – perpildytus, antisanitarinius miesto rajonus, pasmerktus badui ir ligoms.
• Sisteminis naikinimas. Galiausiai buvo priimtas „Galutinis sprendimas“ – planas masiškai išžudyti visus Europos žydus koncentracijos ir mirties stovyklose. Tai tapo Holokaustu.

Kodėl tai vis dar aktualu? Žmogaus teisių priešai XXI amžiuje

Nors nacizmas buvo nugalėtas, jo naudoti metodai niekur nedingo. Šiandieninės radikalios dešiniosios partijos Europoje, nors ir veikia demokratinėse sistemose, dažnai naudoja panašią retoriką ir ideologiją, nukreiptą prieš universalias žmogaus teises.

Pavyzdys: partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD)

Ši partija tapo viena populiariausių Vokietijoje, nepaisant jos lyderių antisemitinių pasisakymų, ryšių su neonaciais ir raginimų perrašyti istoriją, sumenkinant nacizmo nusikaltimus. Kodėl ji patraukli?

• Baimių išnaudojimas: AfD sėkmingai apeliuoja į dalies visuomenės baimes dėl imigracijos, ekonominio neužtikrintumo ir kultūrinių pokyčių.
• „Mes prieš juos“ retorika: Partija kuria naratyvą, kad „tikrieji vokiečiai“ yra puolami svetimšalių, liberalų ir „Briuselio biurokratų“. Imigrantai ir musulmonai paverčiami atpirkimo ožiais, kaltais dėl socialinių ir ekonominių problemų.
• Ataka prieš žmogaus teises: AfD ir panašios jėgos teigia, kad universalios žmogaus teisės yra „globalistų“ išmyslas, silpninantis tautą. Jie siūlo „tradicines vertybes“, kurios dažnai reiškia moterų, LGBTQ+ asmenų ir etninių mažumų teisių suvaržymą.

Istorija rodo, kad kelias nuo teisių kvestionavimo iki jų atėmimo gali būti pavojingai trumpas. Būtent todėl kova už žmogaus teises ir nuolatinis budrumas prieš neapykantos kurstymą išlieka viena svarbiausių XXI amžiaus užduočių.

Gebėjimas palyginti nacių ir sovietų nusikaltimus, suprantant jų panašumus ir esminius skirtumus, yra vienas svarbiausių brandos egzamine. Panagrinėkime šios pamokos rašinio temą.

Rašinio tema: „Analizuokite Lietuvos gyventojų naikinimo formas nacių ir sovietų okupacijų metais (1940–1953 m.). Palyginkite šių režimų tikslus ir metodus.“

1. Klausimo išskaidymas

• Veiksmažodis: „Analizuokite“ (išskaidykite į dalis) ir „Palyginkite“ (rasti panašumus ir skirtumus).
• Objektas: „Lietuvos gyventojų naikinimas“.
• Laikotarpis: „Nacių ir sovietų okupacijų metais (1940–1953 m.)“.
• Lyginimo aspektai: „naikinimo formos“, „tikslai“, „metodai“.

2. Argumentų generavimas ir grupavimas

3. Rašinio struktūra

• Įžanga: Pristatykite nacių ir sovietų okupacijas kaip tragiškiausią laikotarpį Lietuvos istorijoje, kai tauta susidūrė su dviem totalitariniais režimais. Iškelkite tezę, pvz.: „Nors tiek nacistinis, tiek sovietinis režimai naudojo masinį terorą siekdami sunaikinti Lietuvos valstybingumą, jų pagrindiniai tikslai ir vyraujantys naikinimo metodai skyrėsi iš esmės: naciai vykdė rasinį genocidą, kurio pagrindinis taikinys buvo žydai, o sovietai – socialinį-politinį genocidą, nukreiptą prieš „klasinius priešus“, kurio pagrindinė priemonė buvo masinės deportacijos.“
• Dėstymas: Pirmoje pastraipoje palyginkite abiejų režimų tikslus. Antroje – palyginkite metodus ir naikinimo formas (Holokaustas vs. trėmimai), pateikdami konkrečių pavyzdžių.
• Išvados: Apibendrinkite, kad nors abu režimai buvo nusikalstami ir atnešė Lietuvai milžiniškas kančias, jų ideologiniai pagrindai ir nusikaltimų pobūdis buvo skirtingi. Pabrėžkite, kad svarbu suprasti šiuos skirtumus, norint teisingai įvertinti istoriją.