Pasaulis po 1945 m.: dekolonizacija ir eurointegracija

Sveiki! 1945 metai. Antrasis pasaulinis karas baigėsi, palikdamas po savęs ne tik dešimtis milijonų aukų ir sugriautus miestus, bet ir visiškai sudaužytą senąjį pasaulį. Galingosios Europos imperijos – Didžioji Britanija ir Prancūzija – nors ir atsidūrusios laimėtojų pusėje, buvo mirtinai išsekintos. Jų kolonijose, nuo Indijos iki Afrikos, kilo galinga laisvės banga, reikalaujanti to, ką europiečiai patys skelbė kovoję apginti – apsisprendimo teisės. Tuo pačiu metu pats Europos žemynas, du kartus per vieną kartos gyvenimą tapęs savižudiškų karų arena, stovėjo kryžkelėje.

Šiandien mes tyrinėsime du milžiniškus, iš pirmo žvilgsnio priešingus, bet glaudžiai susijusius procesus, kurie formavo pasaulį po 1945 metų:

1. Dekolonizaciją – didžiųjų Europos imperijų irimą ir dešimčių naujų nepriklausomų valstybių Azijoje ir Afrikoje atsiradimą. Aiškinsimės, kodėl šimtmečius gyvavusios kolonijinės sistemos subyrėjo taip greitai ir kokias pasekmes tai turėjo tiek buvusioms kolonijoms, tiek pačiai Europai.

2. Europos integraciją – beprecedentį istorinį eksperimentą. Vietoj to, kad vėl imtųsi ginkluotis ir ruoštis trečiam karui, aršiausi priešai – Prancūzija ir Vokietija – nusprendė padaryti tai, kas atrodė neįmanoma: sujungti savo svarbiausius ekonominius išteklius. Iš šios mažos sėklos išaugo galingas medis – dabartinė Europos Sąjunga.

Ši pamoka – tai pasakojimas apie pasaulio persidalijimą ir Europos persikūrimą. Tai istorija apie tai, kaip imperijos miršta ir kaip iš jų pelenų gimsta naujos sąjungos. Suprasdami šiuos procesus, mes geriau suvoksime ne tik šiuolaikinio pasaulio įtampas, bet ir pamatines idėjas, ant kurių stovi Europos Sąjunga, kurios dalimi esame ir mes.

Po Antrojo pasaulinio karo šimtmečius gyvavusi Europos kolonijinė sistema subyrėjo per stebėtinai trumpą laiką – vos per kelis dešimtmečius.

Dekolonizacija – tai procesas, kurio metu buvusios kolonijos Azijoje, Afrikoje ir kitur iškovojo politinę nepriklausomybę nuo savo metropolijų (kolonijas valdžiusių valstybių, pvz., Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Belgijos).

Dekolonizacijos priežastys

• Metropolijų susilpnėjimas: Antrasis pasaulinis karas ekonomiškai ir moraliai išsekino Europos imperijas. Jos nebeturėjo nei resursų, nei valios jėga išlaikyti savo kolonijų.
• Išaugusi kolonijų tautinė savimonė: Karo metu daug gyventojų iš kolonijų tarnavo metropolijų kariuomenėse. Jie pamatė, kad europiečiai nėra „nenugalimi“, ir grįžo namo su laisvės ir lygybės idėjomis. Susiformavo vietinis išsilavinęs elitas, kuris tapo nacionalinio išsivadavimo judėjimų lyderiais.
• Šaltojo karo įtaka: Dvi naujos supervalstybės – JAV ir Sovietų Sąjunga – buvo priešiškos senajam europiniam kolonializmui.
  • JAV palaikė dekolonizaciją, tikėdamosi, kad naujos valstybės taps jų ekonominėmis ir politinėmis partnerėmis.
  • SSRS rėmė nacionalinio išsivadavimo judėjimus, siekdama plėsti komunizmo įtaką pasaulyje.
• Jungtinių Tautų vaidmuo: JT Chartija įtvirtino tautų apsisprendimo teisę, kuri tapo teisiniu pagrindu kolonijoms reikalauti nepriklausomybės.

Dekolonizacijos eiga ir pavyzdžiai

Procesas vyko dviem pagrindinėmis bangomis:

1. Azija (1945–1955 m.):

   • Indija (1947 m.): Didžiausias ir svarbiausias dekolonizacijos įvykis. Didžioji Britanija, vadovaujant Mahatmai Gandžiui ir Džavaharlalui Nehru, suteikė Indijai nepriklausomybę, tačiau šalis buvo padalinta į hinduistinę Indiją ir musulmonišką Pakistaną. Šis padalijimas sukėlė masines žudynes ir pabėgėlių srautus.
   • Indonezija (1949 m.): Po karo su Nyderlandais iškovojo nepriklausomybę.
   • Indokinija (Vietnamas, Laosas, Kambodža): Po ilgo ir kruvino karo išsivadavo iš Prancūzijos valdžios, tačiau iškart paniro į Šaltojo karo konfliktus.

2. Afrika (1957 m. – 1970-ųjų vidurys):

   • Procesas prasidėjo Ganos nepriklausomybe (1957 m.).
   • 1960-ieji tapo „Afrikos metais“, kai nepriklausomybę paskelbė dauguma Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kolonijų.
   • Procesas ne visur buvo taikus. Alžyras aštuonerius metus (1954–1962) kariavo žiaurų karą su Prancūzija. Belgijos Kongas, gavęs nepriklausomybę, iškart paniro į chaosą ir pilietinį karą.

Pasekmės: Dekolonizacija pakeitė pasaulio žemėlapį ir galios balansą. Tačiau naujosios valstybės susidūrė su milžiniškais iššūkiais: skurdu, politiniu nestabilumu, pilietiniais karais ir dirbtinėmis sienomis, kurias nubrėžė kolonizatoriai, neatsižvelgdami į etnines ribas.

Tuo pat metu, kai Europa praradinėjo savo kolonijines imperijas, jos viduje gimė visiškai nauja, revoliucinė idėja – nebekariauti, o jungtis.

Europos integracija – tai laipsniškas Europos valstybių ekonominio, politinio ir teisinio bendradarbiavimo gilinimas, siekiant bendrų tikslų.

Kodėl Europa pasirinko integracijos kelią?

• Siekti ilgalaikės taikos: Po dviejų pasaulinių karų, kurių epicentras buvo Prancūzijos ir Vokietijos konfliktas, tapo aišku, kad tik glaudus bendradarbiavimas gali užkirsti kelią trečiajai katastrofai.
• Ekonominis atsigavimas: Bendros rinkos sukūrimas turėjo paspartinti sugriautos Europos ekonomikos atstatymą.
• Atsvara supervalstybėms: Suvienyta Europa galėjo tapti trečiąja jėga Šaltojo karo pasaulyje, atsveriančia JAV ir SSRS įtaką.
• Bendros vertybės: Europos integracija rėmėsi bendromis demokratijos, žmogaus teisių ir teisinės valstybės vertybėmis.

Svarbiausi Europos integracijos etapai

Europos integracijos projektas, prasidėjęs nuo pragmatiško ekonominio bendradarbiavimo, palaipsniui virto vis glaudesne politine sąjunga, siekiančia užtikrinti taiką, stabilumą ir gerovę savo piliečiams.