Dvipolė sistema ir Šaltojo karo konfliktai (XX a. antroji pusė)

Sveiki. Po Antrojo pasaulinio karo griuvėsių pasaulis atsikūrė nebe kaip daugelio lygiaverčių galybių sistema, o kaip dvipolis pasaulis. Iškilo du supergalingieji milžinai – JAV ir Sovietų Sąjunga. Nors kare jie buvo sąjungininkai, po pergalės jų fundamentalūs ideologiniai skirtumai tapo neįveikiami. Prasidėjo Šaltasis karas – daugiau nei keturis dešimtmečius trukusi globali konfrontacija.

Tai nebuvo karas tradicine prasme. JAV ir SSRS niekada tiesiogiai nesusikovė mūšio lauke, nes abi pusės suprato, kad branduolinis karas reikštų abipusį susinaikinimą. Vietoj to, kova vyko visose kitose srityse: ideologijos, ekonomikos, propagandos, mokslo (kosmoso lenktynės) ir, svarbiausia, per vadinamuosius lokalinius (arba įgaliotųjų) karus (angl. proxy wars). Vinstono Čerčilio garsioji frazė apie „Geležinę uždangą“, nusileidusią per Europą, tobulai apibūdino šį padalijimą į du priešiškus blokus.

Šioje pamokoje analizuosime, kaip veikė ši dvipolė sistema, kokios krizės vos neprivedė pasaulio prie branduolinės katastrofos ir kaip supervalstybių kova atrodė tolimuose Azijos kraštuose – Korėjoje, Vietname ir Afganistane.

Šaltojo karo metu pasaulis pasidalijo į dvi pagrindines stovyklas, kurių kiekviena turėjo savo ideologiją, ekonominę sistemą ir karinį aljansą.

Ideologinė ir karinė konfrontacija

Ginklavimosi varžybos ir branduolinė grėsmė

Didžiausią įtampą kėlė beprecedentės ginklavimosi varžybos. Abi supervalstybės ir jų sąjungininkai kaupė milžiniškus konvencinės ir, svarbiausia, branduolinės ginkluotės arsenalus. 1949 m. Sovietų Sąjungai sėkmingai išbandžius atominę bombą, pasaulis įžengė į branduolinio teroro amžių.

Susiformavo garantuoto abipusio sunaikinimo doktrina (angl. Mutually Assured Destruction, MAD). Ji reiškė, kad jei viena pusė panaudotų branduolinį ginklą, kita atsakytų tuo pačiu, ir abi civilizacijos būtų sunaikintos. Paradoksalu, bet būtent ši baimė tapo pagrindiniu faktoriumi, sulaikiusiu JAV ir SSRS nuo tiesioginio karinio konflikto.

Nors tiesioginio karo buvo vengiama, Šaltojo karo istorijoje netrūko itin pavojingų krizių, kai pasaulis atsidurdavo per žingsnį nuo katastrofos.

Berlyno siena (1961 m.)

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija ir jos sostinė Berlynas buvo padalyti į keturias okupacines zonas. Vakarų Berlynas tapo kapitalistinio pasaulio vitrina giliai komunistinės Rytų Vokietijos viduje. Per jį į Vakarus pabėgo milijonai rytų vokiečių, ieškančių geresnio gyvenimo. Siekdama sustabdyti šį „protų nutekėjimą“ ir pažeminti Vakarus, sovietų remiama Rytų Vokietijos vyriausybė 1961 m. rugpjūčio 13 d. per naktį pradėjo statyti sieną, fiziškai atskyrusią Rytų ir Vakarų Berlyną. Berlyno siena tapo pačiu ryškiausiu „Geležinės uždangos“ ir pasaulio padalijimo simboliu.

Karibų krizė (1962 m.)

Tai buvo pati pavojingiausia Šaltojo karo akimirka, kai pasaulis arčiausiai priartėjo prie branduolinio karo. Įvykių eiga:

1. Priežastis: Atsakydamas į JAV branduolinių raketų dislokavimą Turkijoje (visai šalia SSRS sienų), sovietų lyderis Nikita Chruščiovas slapta nusprendė įrengti branduolinių raketų bazes komunistinėje Kuboje, vos už 150 km nuo JAV krantų.
2. Atradimas: 1962 m. spalį JAV žvalgybiniai lėktuvai nufotografavo raketų paleidimo aikšteles. JAV prezidentui Džonui F. Kenedžiui ir jo komandai tai buvo absoliučiai nepriimtina grėsmė.
3. 13 dienų įtampa: Kenedis atmetė generolų siūlymus nedelsiant bombarduoti Kubą, nes tai būtų išprovokavę karą su SSRS. Vietoj to, jis paskelbė Kubos „karantiną“ (jūrų blokadą), kad sustabdytų sovietų laivus, gabenančius papildomą ginkluotę. Pasaulis sulaikęs kvapą stebėjo, ar sovietų laivai bandys pralaužti blokadą.
4. Sprendimas: Po įtemptų slaptų derybų buvo pasiektas kompromisas. Chruščiovas sutiko išgabenti raketas iš Kubos, o Kenedis viešai pasižadėjo nepulti Kubos ir slapta sutiko išmontuoti JAV raketas Turkijoje.

Karibų krizė abi puses taip išgąsdino, kad po jos buvo imtasi priemonių įtampai mažinti: tarp Vašingtono ir Maskvos buvo nutiesta „karštoji linija“ tiesioginiam lyderių ryšiui, pradėtos derybos dėl branduolinių bandymų apribojimo.

Įsivaizduokite, kad esate JAV prezidentas Džonas F. Kenedis 1962 m. spalį. Jūsų žvalgyba ką tik pateikė nuotraukas, įrodančias, kad SSRS stato branduolinių raketų bazes Kuboje. Jūsų patarėjai siūlo tris pagrindinius veiksmų variantus. Ką pasirinksite?

Jūsų pasirinkimas lems istorijos eigą.

VARIANTAS A: DIPLOMATIJA

Veiksmas: Kreiptis į Jungtines Tautas ir bandyti per slaptus diplomatinius kanalus įtikinti Chruščiovą atitraukti raketas. Vengti viešos konfrontacijos.

• Galimas privalumas: Išvengiama eskalacijos, išsaugoma taikos galimybė.
• Galimas trūkumas: Gali atrodyti kaip silpnumo ženklas. Kol vyksta derybos, raketos gali tapti veikiančios, ir derybinė pozicija dar labiau pablogės.

VARIANTAS B: JŪRŲ BLOKADA („KARANTINAS“)

Veiksmas: Apsupti Kubą JAV kariniais laivais ir neleisti sovietų laivams atgabenti daugiau karinės įrangos. Viešai pareikalauti, kad jau esančios raketos būtų išmontuotos.

• Galimas privalumas: Stiprus, bet ne karinis atsakas. Parodoma JAV ryžtas, tačiau paliekama erdvės deryboms.
• Galimas trūkumas: Didelė rizika. Jei sovietų laivas bandys pralaužti blokadą ir bus apšaudytas, tai gali tapti karo pradžia.

VARIANTAS C: KARINIS SMŪGIS

Veiksmas: Nedelsiant įsakyti JAV karinėms oro pajėgoms subombarduoti raketų bazes Kuboje. Po to gali sekti ir JAV sausumos pajėgų invazija į salą.

• Galimas privalumas: Greitas ir galutinis grėsmės pašalinimas.
• Galimas trūkumas: Beveik garantuotai sukels atsakomąjį sovietų smūgį (galbūt Vakarų Berlyne) ir gali peraugti į branduolinį karą su SSRS.

Istorinis pasirinkimas: Prezidentas Kenedis pasirinko Variantą B – jūrų blokadą, kurią pavadino „karantinu“, kad terminas skambėtų mažiau agresyviai. Šis pasirinkimas leido išvengti tiesioginio karo ir pasiekti diplomatinį sprendimą.

JAV ir SSRS vengė tiesioginio susidūrimo, tačiau aktyviai kovojo viena su kita per vadinamuosius lokalinius (įgaliotųjų) karus Trečiojo pasaulio šalyse. Paprastai tai vykdavo pagal vieną schemą: vienoje pilietinio karo pusėje kovodavo komunistinės jėgos, remiamos SSRS (ir kartais Kinijos), kitoje – antikomunistinės jėgos, remiamos JAV.

Korėjos karas (1950–1953 m.)

• Priežastys: Po Antrojo pasaulinio karo Korėja buvo padalyta į komunistinę Šiaurę ir proamerikietiškus Pietus. 1950 m. Šiaurės Korėja, remiama Stalino, įsiveržė į Pietų Korėją, siekdama suvienyti šalį jėga.
• Eiga: JAV, pasinaudodamos proga, kad SSRS boikotavo JT Saugumo Tarybą, prastūmė rezoliuciją, leidžiančią panaudoti JT pajėgas (kurių pagrindą sudarė amerikiečiai) Pietų Korėjai ginti. Karas buvo permainingas: iš pradžių komunistai vos neužėmė visos Korėjos, vėliau JAV pajėgos juos nustūmė iki pat Kinijos sienos. Tada į karą įsitraukė Kinija, ir frontas stabilizavosi ties pradine padalijimo linija.
• Pasekmės: Karas baigėsi paliaubomis ir aklaviete. Korėja liko padalyta ties 38-ąja paralele iki šių dienų. JAV pademonstravo ryžtą ginti sąjungininkus nuo komunistinės agresijos.

Vietnamo karas (JAV dalyvavimas 1965–1973 m.)

• Priežastys: Po Prancūzijos pasitraukimo Vietnamas taip pat buvo padalytas į komunistinę Šiaurę ir antikomunistinius Pietus. JAV, bijodamos „domino teorijos“ (jei viena šalis taps komunistine, kaimynės kris viena po kitos kaip domino kaladėlės), pradėjo teikti vis didesnę karinę pagalbą Pietų Vietnamui.
• Eiga: Skirtingai nuo Korėjos, Vietname vyko partizaninis karas. JAV kariuomenė, nors ir tecnologiškai pranašesnė, nebuvo pajėgi nugalėti džiunglėse veikiančių Vietkongo partizanų, remiamų Šiaurės Vietnamo. Karas tapo itin nepopuliarus JAV viduje dėl didelių aukų ir žiaurumo.
• Pasekmės: JAV buvo priverstos pasitraukti. 1975 m. Šiaurės Vietnamas užėmė Pietus ir suvienijo šalį komunistinio valdymo pagrindu. Tai buvo didžiulis smūgis JAV prestižui ir „sulaikymo“ politikos nesėkmė.

Afganistano karas (1979–1992 m.)

• Priežastys: 1979 m. Sovietų Sąjunga įvedė kariuomenę į Afganistaną, kad paremtų ten byrantį komunistinį režimą, kovojantį su islamistais sukilėliais (modžahedais).
• Eiga: SSRS įklimpo į ilgą ir sekinantį partizaninį karą, kuris dažnai vadinamas „sovietiniu Vietnamu“. JAV, vadovaujamos prezidento Ronaldo Reigano, aktyviai rėmė modžahedus, tiekdamos jiems ginklus (įskaitant nešiojamas priešlėktuvines raketas „Stinger“, kurios buvo itin efektyvios prieš sovietų sraigtasparnius).
• Pasekmės: Karas buvo didžiulė karinė, ekonominė ir moralinė našta Sovietų Sąjungai. Nesėkmė Afganistane pagreitino SSRS ekonominį ir politinį žlugimą.

Egzamine dažnai prašoma ne tik aprašyti, bet ir palyginti kelis istorinius reiškinius, išskiriant jų panašumus ir skirtumus. Panagrinėkime šios pamokos rašinio temą.

Rašinio tema: „Palyginkite Šaltojo karo konfliktus Korėjoje ir Vietname. Nurodykite 2 panašumus ir 2 skirtumus, atsižvelgiant į priežastis, eigą ir pasekmes.“

1. Klausimo išskaidymas

• Veiksmažodis: „Palyginkite“ – ieškome panašumų ir skirtumų.
• Objektai: „Korėjos karas“ ir „Vietnamo karas“.
• Struktūra: Turime lyginti pagal tris kriterijus: priežastis, eigą, pasekmes.

2. Argumentų ir faktų grupavimas

3. Rašinio struktūra

• Įžanga: Pristatykite Šaltąjį karą kaip supervalstybių kovą per lokalinius konfliktus. Paminėkite Korėjos ir Vietnamo karus kaip ryškiausius to pavyzdžius. Suformuluokite tezę, pvz.: „Nors tiek Korėjos, tiek Vietnamo karai buvo Šaltojo karo dvipolės sistemos išraiška, kurioje JAV stengėsi sulaikyti komunizmą, jie skyrėsi savo eiga ir baigtimi: Korėjos karas baigėsi lygiosiomis ir šalies padalijimu, o Vietnamo – visiška Amerikos nesėkme ir komunistų pergale.“
• Dėstymas: Dėstymą galite struktūrizuoti dviem būdais: arba vienoje pastraipoje aptarti panašumus, kitoje – skirtumus, arba kiekvienoje pastraipoje analizuoti po vieną kriterijų (pvz., pirma pastraipa – priežasčių palyginimas, antra – eigos, trečia – pasekmių).
• Išvados: Apibendrinkite svarbiausius panašumus (ideologinė kova) ir skirtumus (karo pobūdis ir rezultatai), patvirtindami savo įžangoje iškeltą tezę.