Totaliniai karai ir bandymai sukurti taiką (XX a. pirmoji pusė)

Sveiki. Antrojoje temoje neriame į patį XX amžiaus epicentrą – laikotarpį, kai du pasauliniai karai neatpažįstamai pakeitė ne tik Europos žemėlapį, bet ir pačią karo sampratą. Jei anksčiau karai buvo monarchų ir profesionalių armijų reikalas, tai XX amžius pagimdė totalinį karą – konfliktą, į kurį įtraukiama visa tauta, visa ekonomika ir visa visuomenė. Fronte kovojo milijonai, o užnugaryje milijonai gamino ginklus, kentė badą ir tapo bombardavimų taikiniais.

Šioje pamokoje analizuosime, kaip Pirmojo pasaulinio karo apkasų mėsmalė sugriovė senąją Europą ir kodėl po jo sekusi Versalio taika, turėjusi tapti „karu, užbaigiančiu visus karus“, iš tiesų tik pasėjo sėklas dar baisesniam konfliktui. Gilinsimės į didžiųjų vilčių ir dar didesnių nusivylimų istoriją: nagrinėsime Tautų Sąjungos nesėkmę, Vakarų nuolaidžiavimo politiką Hitleriui ir cinišką dviejų tironų – Hitlerio ir Stalino – sandėrį, atvėrusį vartus į Antrąjį pasaulinį karą. Tai pamoka apie idealizmo ir realiosios politikos susidūrimą, kurio kaina buvo dešimtys milijonų gyvybių.

1917 metai Rusijos istorijoje – tai dviejų revoliucijų metai. Pirmojo pasaulinio karo išvargintoje šalyje viena po kitos įvyko Vasario revoliucija, nuvertusi carą, ir Spalio perversmas, atvedęs į valdžią bolševikus. Šie įvykiai pakeitė ne tik Rusijos, bet ir viso pasaulio istorijos eigą.

💡 Įdomus faktas: Pagal tuomet Rusijoje naudotą Julijaus kalendorių, revoliucijos vyko vasarį ir spalį. Pagal mums įprastą Grigaliaus kalendorių, tai buvo kovas ir lapkritis. Šį skirtumą bolševikai panaikino tik atėję į valdžią.

Vasario revoliucija: viltis, kuri greitai užgeso

Iki 1917 m. Rusijos imperija buvo absoliutinė monarchija, valdoma caro Nikolajaus II. Nors ir egzistavo parlamentas (Dūma), jo galios buvo minimalios. Šalis buvo įklimpusi į Pirmąjį pasaulinį karą, kuris tik pagilino senas visuomenės žaizdas.

Priežasčių katilas

Neapykanta carui brendo dėl daugybės neišspręstų problemų. Visuomenė tiesiog kunkuliavo nuo nepasitenkinimo.

Revoliucijos rezultatas ir lemtinga klaida

1917 m. vasarį (kovą) masiniai streikai ir demonstracijos Petrograde peraugo į revoliuciją. Caras Nikolajus II buvo priverstas atsisakyti sosto. Rusija tapo respublika, o valdžią perėmė Laikinoji vyriausybė, daugiausiai sudaryta iš buržuazijos atstovų. Ji pažadėjo demokratines laisves, tačiau padarė lemtingą klaidą – nepasitraukė iš Pirmojo pasaulinio karo. Dėl to visos pagrindinės problemos (badas, skurdas, neviltis) liko neišspręstos ir atvėrė kelią radikalams.

Spalio perversmas: Lenino pažadai ir jėgos triumfas

Kol Laikinoji vyriausybė praradinėjo populiarumą, stiprėjo radikali socialistų atšaka – bolševikai, vadovaujami Vladimiro Lenino. Jie teigė, kad tikroji lygybė gali būti pasiekta tik ginkluota kova ir prievarta.

Paprasti šūkiai – galingas ginklas

Grįžęs iš emigracijos, Leninas paskelbė savo „Balandžio tezes“ – aiškų veiksmų planą. Bolševikai visuomenei pasiūlė tris paprastus ir visiems suprantamus pažadus:

• „Taikos!“ – Nedelsiant baigti karą.
• „Žemės!“ – Atimti žemę iš dvarininkų ir bažnyčios ir išdalinti valstiečiams.
• „Duonos!“ – Išspręsti bado problemą.

Šie pažadai buvo būtent tai, ką norėjo girdėti išvarginti kareiviai, alkani darbininkai ir žemės trokštantys valstiečiai.

Valdžios paėmimas ir demokratijos pabaiga

1917 m. spalio 25 d. (lapkričio 7 d.) bolševikų vadovaujami ginkluoti būriai beveik be pasipriešinimo užėmė Žiemos rūmus Petrograde ir suėmė Laikinąją vyriausybę. Ją saugojo tik studentai (kursantai) ir moterų batalionas.

Tačiau tai dar nebuvo pabaiga. Bolševikai surengė rinkimus į Steigiamąjį susirinkimą (demokratinį parlamentą), tikėdamiesi laimėti. Rezultatai jiems buvo nuviliantys – jie gavo tik ketvirtadalį balsų. Supratęs, kad demokratiniu keliu valdžios neišlaikys, Leninas 1918 m. sausį jėga išvaikė Steigiamąjį susirinkimą.

Šis veiksmas galutinai palaidojo demokratijos viltį Rusijoje. Prasidėjo bolševikų diktatūra ir žiaurus pilietinis karas.

Pirmasis pasaulinis karas buvo fundamentalus lūžis karybos istorijoje. Jis pademonstravo, kaip industrinė revoliucija ir masinė politika gali paversti konfliktą pragaru žemėje.

Nuo manevro prie pozicinio karo

Iš pradžių visi tikėjosi trumpo, manevringo karo, panašaus į XIX a. konfliktus. Tačiau naujos ginkluotės – kulkosvaidžių ir greitašaudės artilerijos – galia privertė armijas tiesiogine to žodžio prasme įsikasti į žemę. Vakarų fronte nusidriekė ištisa apkasų sistema nuo Šveicarijos iki Šiaurės jūros. Prasidėjo pozicinis karas – sekinantis, monotoniškas ir neįtikėtinai žiaurus bandymas išlaikyti savo pozicijas ir po truputį stumti priešą atgal. Mūšiai, tokie kaip Verdeno mūšis (1916 m.), tapo tikromis „mėsmalėmis“, kur per kelis mėnesius žūdavo šimtai tūkstančių karių dėl kelių kilometrų teritorijos.

Totalinio karo bruožai

Karas baigėsi ne tik nugalėtojų pergale, bet ir keturių imperijų – Rusijos, Austrijos-Vengrijos, Osmanų ir Vokietijos – žlugimu, kuris atvėrė kelią naujų valstybių, tarp jų ir Lietuvos, susikūrimui.

Po Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojai susirinko Paryžiuje, kad sukurtų naująją pasaulio tvarką. Tačiau jų vizijos radikaliai skyrėsi.

Vilsoniškasis idealizmas vs. realioji politika

JAV prezidentas Vudras Vilsonas atvyko su savo garsiąja „14 punktų“ programa, kuri įkūnijo vilsoniškąjį idealizmą. Jis siūlė kurti taiką, paremtą skaidrumu, laisva prekyba, tautų apsisprendimo teise ir, svarbiausia, įkurti Tautų Sąjungą – organizaciją, kuri per kolektyvinį saugumą užkirstų kelią būsimiems karams.

Tačiau Europos lyderiai, ypač Prancūzijos premjeras Georges Clemenceau, laikėsi realiosios politikos (Realpolitik). Jie matė Vokietiją kaip amžiną grėsmę ir siekė ją taip susilpninti, kad ji niekada nebegalėtų pradėti karo. Jų tikslas buvo ne idealistinė taika, o Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos saugumo užtikrinimas.

Versalio taikos sutartis (1919 m.)

Dėl šių prieštaravimų galutinė Versalio taikos sutartis su Vokietija tapo kompromisu, kuris nepatenkino beveik nieko. Svarbiausi jos punktai:

• Teritoriniai praradimai: Vokietija neteko Elzaso ir Lotaringijos (atiteko Prancūzijai), dalies teritorijų Lenkijai (sukurtas „Lenkijos koridorius“, atskyręs Rytų Prūsiją), prarado visas savo kolonijas.
• Kariniai apribojimai: Vokietijos armija apribota iki 100 000 karių, uždrausta turėti tankų, karinės aviacijos, povandeninių laivų. Demilitarizuota Reino zona.
• Reparacijos: Vokietija įpareigota mokėti milžiniškas reparacijas nugalėtojams už karo metu padarytą žalą.
• „Karo kaltės“ straipsnis (231 str.): Vokietija ir jos sąjungininkės buvo priverstos prisiimti visą atsakomybę už karo sukėlimą. Šis punktas vokiečiams buvo ypač žeminantis.

Versalio sutartis Vokietijoje buvo praminta „diktatu“. Ji sukūrė didžiulį pasipiktinimą ir revanšizmo nuotaikas, kuriomis vėliau pasinaudojo Adolfas Hitleris, žadėdamas atmesti „Versalio pančius“.

Didžioji depresija (angl. The Great Depression) nebuvo tik ekonominė katastrofa. Tai buvo politinis katalizatorius, kuris sudrebino Vakarų demokratijų pamatus, pasėjo neviltį ir tapo derlinga dirva plisti radikalioms, antidemokratinėms ideologijoms. Būtent šis globalus ekonominis sukrėtimas atvėrė kelią į valdžią Adolfui Hitleriui Vokietijoje ir prisidėjo prie pasaulio artėjimo Antrojo pasaulinio karo link.

Nuo klestėjimo iki griūties: įvykių chronologija

• 1923–1929 m. „Audringieji dvidešimtieji“: Po trumpo pokario nuosmukio JAV išgyveno spartų ekonomikos augimą. Klestėjo pramonė, augo miestai, gimė prekybos centrai ir Holivudo žvaigždžių kultas. Atrodė, kad klestėjimui nebus pabaigos.
• 1929 m. spalio 29 d. „Juodasis antradienis“: Niujorko akcijų biržos griūtis pradėjo paniką, kuri peraugo į dešimtmetį trukusią krizę.
• 1929–1939 m. Didžioji depresija: Krizė iš JAV išplito po visą pasaulį.

Krizės anatomija: kodėl viskas sugriuvo?

Krizę sukėlė ne vienas veiksnys, o visa jų grandinė. Pagrindinė problema – visiškai nereguliuojama liberali ekonomika (laissez-faire), kuri rėmėsi tikėjimu, jog rinka susireguliuos pati.

Krizės pasekmės: globalus domino efektas

Krizė smogė ne tik piniginėms. Ji sudavė smūgį pasitikėjimui demokratija.

Ekonomikos ir visuomenės kolapsas

• Ekonomika: JAV ekonomika susitraukė beveik perpus, bankrutavo tūkstančiai įmonių, JAV doleris buvo atsietas nuo aukso ir smarkiai nuvertėjo.
• Socialinė katastrofa: Milijonai žmonių tapo bedarbiais ir benamiais. Didžiulės eilės rikiavosi prie nemokamos sriubos virtuvių. Žmonės, negalėdami grąžinti paskolų, prarado namus ir ūkius.

Politinis radikalizmas ir demokratijos krizė

Visuotinė neviltis ir skurdas tapo puikia terpe radikalioms politinėms jėgoms. Nusivylę demokratinėmis vyriausybėmis, kurios atrodė bejėgės, žmonės atsigręžė į tuos, kurie žadėjo greitus ir paprastus sprendimus.

Krizė ypač skaudžiai smogė Vokietijai, kurios ekonomika po karo buvo atstatoma JAV paskolomis. Kai paskolos staiga nutrūko, Vokietijos ūkis žlugo. Būtent šiuo chaosu pasinaudojo naciai, žadėdami atkurti tvarką ir nacionalinį orumą.

Fašistinės, nacistinės ir komunistinės partijos visoje Europoje kaltino demokratiją ir kapitalizmą dėl žmonių kančių. Jos siūlė autoritarinę tvarką kaip vienintelę išeitį. Daugelyje šalių demokratija neatlaikė šio spaudimo ir įsitvirtino autoritariniai režimai.

Išeitis: Ruzvelto „Naujasis kursas“ kaip atsakas totalitarizmui

JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas pasiūlė alternatyvą. Jo reformų programa „Naujasis kursas“ buvo paremta etatizmo (valstybės aktyvaus kišimosi į ekonomiką) principais. Organizuodama viešuosius darbus, reguliuodama bankus ir įvesdama socialines garantijas (8 val. darbo diena, draudimas vaikų darbui, bedarbio pašalpos), JAV vyriausybė parodė, kad demokratija gali spręsti savo piliečių problemas, neatimant iš jų laisvės. Tai buvo fundamentalus atsakas totalitarinėms ideologijoms, teigusioms, kad tik diktatūra gali įvesti tvarką.

Perskaitykite ištrauką iš JAV prezidento V. Vilsono programos, pristatytos JAV Kongresui 1918 m. sausio 8 d., ir atsakykite į klausimus.

Ištrauka: „Mūsų programa – tai pasaulio taikos programa. Ši programa, mūsų manymu, vienintelė galima, yra tokia:

1. Atviros taikos sutartys, pasiektos atvirai, po kurių nebus jokių slaptų tarptautinių susitarimų, o diplomatija visuomet veiks atvirai ir visų akyse.
2. Absoliuti laivybos laisvė jūrose, už teritorinių vandenų ribų, tiek taikos, tiek karo metu [...].
3. Laisvas, nešališkas ir absoliučiai objektyvus visų kolonijinių reikalavimų sureguliavimas, griežtai laikantis principo, kad sprendžiant visus suvereniteto klausimus, vietinių gyventojų interesai turi turėti vienodą svorį su teisingais reikalavimais tos vyriausybės, kurios teisės turi būti nustatytos.
4. Turi būti sukurta nepriklausoma Lenkijos valstybė, kuri apimtų teritorijas, apgyvendintas nepaneigiamai lenkų tautybės gyventojų; jai turi būti užtikrintas laisvas ir saugus priėjimas prie jūros [...].
5. Turi būti sudaryta visuotinė tautų asociacija pagal specialias sutartis, siekiant suteikti abipuses politinės nepriklausomybės ir teritorinio vientisumo garantijas tiek didelėms, tiek mažoms valstybėms.“

Klausimai analizei:

1. Kokie idealistiniai principai, skirti sukurti naują, skaidresnę tarptautinę politiką, atsispindi 1 ir 2 punktuose?
2. Kaip 5 ir 13 punktuose atsispindi tautų apsisprendimo teisės principas? Kuris iš šių punktų buvo įgyvendintas Versalio sutartyje, o kurio (ypač kolonijų atžvilgiu) Vakarų valstybės nenorėjo laikytis?
3. Paaiškinkite, kokia organizacija buvo sukurta remiantis 14 punktu. Kodėl, Jūsų nuomone, šis punktas buvo svarbiausias pačiam V. Vilsonui?

Tautų Sąjunga, įkurta 1920 m., buvo pirmasis pasaulinis bandymas sukurti organizaciją, kuri palaikytų taiką. Jos pagrindas – kolektyvinio saugumo idėja: visos narės įsipareigoja ginti bet kurią kitą narę, jei ją užpultų agresorius. Deja, praktikoje ši sistema pasirodė esanti bedantė.

Struktūrinės silpnybės

• Ne visos galingosios valstybės dalyvavo. Didžiausias smūgis buvo tai, kad JAV Senatas neratifikavo sutarties, ir JAV – pagrindinė Sąjungos iniciatorė – niekada netapo jos nare. Vokietija ir Sovietų Sąjunga buvo priimtos vėlai ir pašalintos arba pačios pasitraukė.
• Neįgalumas. Tautų Sąjunga neturėjo savo kariuomenės. Ji galėjo tik skelbti sankcijas, kurios dažnai buvo neveiksmingos, nes valstybės nebuvo linkusios aukoti savo ekonominių interesų.
• Vienbalsiškumo reikalavimas. Svarbiausiems sprendimams reikėjo visų Tarybos narių pritarimo. Tai reiškė, kad bet kuri narė, turinti savų interesų, galėjo blokuoti sprendimą ir paralyžiuoti organizacijos veiklą.

Agresijos aktai, į kuriuos nebuvo atsakyta

3-iajame dešimtmetyje Tautų Sąjunga sėkmingai išsprendė keletą nedidelių konfliktų, tačiau 4-ajame dešimtmetyje, susidūrusi su didžiųjų valstybių agresija, ji pasirodė bejėgė:

• 1931 m.: Japonija įsiveržė į Kinijos provinciją Mandžiūriją. Tautų Sąjunga pasmerkė agresiją, bet nesiėmė jokių realių veiksmų. Japonija tiesiog išstojo iš organizacijos.
• 1935 m.: Fašistinė Italija užpuolė Etiopiją. Nors Sąjunga įvedė ekonomines sankcijas, jos buvo per silpnos ir neapėmė svarbiausio resurso – naftos.
• 1936–1939 m.: Vokietija remilitarizavo Reiną, įvykdė Austrijos anšliusą, o Sąjunga tik stebėjo, pažeisdama ir Versalio sutartį, ir savo pačios principus. Kai 1939 m. Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją, Sąjunga sugebėjo tik pašalinti SSRS iš savo narių, bet realios pagalbos Suomijai nesuteikė.

Tautų Sąjungos nesėkmė parodė, kad tarptautinė taika negali egzistuoti be didžiųjų valstybių valios ją ginti ir be realių svertų agresoriui sustabdyti. Šias pamokas buvo bandoma išmokti kuriant Jungtines Tautas po Antrojo pasaulinio karo.

4-ojo dešimtmečio pabaigoje tapo akivaizdu, kad Versalio sistema žlugo. Adolfas Hitleris, atėjęs į valdžią Vokietijoje, sistemingai laužė sutarties sąlygas, o Vakarų demokratijos, traumuotos Pirmojo pasaulinio karo, laikėsi nuolaidžiavimo politikos, tikėdamosi išvengti naujo karo.

Miuncheno susitarimas (1938 m.): taikos iliuzija

1938 m. Hitleris pareikalavo, kad Čekoslovakija atiduotų Sudetų kraštą, kuriame gyveno daug vokiečių. Kilus krizei, Didžiosios Britanijos premjeras Neville'is Chamberlainas ir Prancūzijos premjeras Édouard'as Daladier susitiko su Hitleriu ir Musoliniu Miunchene. Čekoslovakijos atstovai į susitikimą nebuvo pakviesti.

Buvo sutarta, kad Vokietija gali aneksuoti Sudetus, mainais į Hitlerio pažadą, kad tai yra jo „paskutinis teritorinis reikalavimas Europoje“. Chamberlainas grįžo į Londoną mojuodamas sutartimi ir skelbdamas, kad parvežė „taiką mūsų laikams“. Iš tiesų, Miuncheno susitarimas tapo Vakarų silpnumo ir nuolaidžiavimo politikos apogėjumi. Jis parodė Hitleriui, kad Vakarai nėra pasirengę kariauti dėl Rytų Europos valstybių, ir tik padrąsino jį tolesnei agresijai.

Molotovo-Ribentropo paktas (1939 m. rugpjūčio 23 d.): tironų sandėris

Supratęs, kad Vakarai jam netrukdys, Hitleris nusitaikė į Lenkiją. Tačiau jam reikėjo užsitikrinti, kad jam įsiveržus į Lenkiją, iš rytų nepuls Sovietų Sąjunga. Josifas Stalinas, nusivylęs Vakarų neryžtingumu ir siekdamas savo imperialistinių tikslų, sutiko su Hitlerio pasiūlymu.

1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje buvo pasirašytas Vokietijos ir SSRS nepuolimo paktas, žinomas kaip Molotovo-Ribentropo paktas. Jis turėjo dvi dalis:

• Oficiali dalis: Abi šalys įsipareigojo viena kitos nepulti ir laikytis neutraliteto, jei viena iš jų įsitrauktų į karą.
• Slaptasis protokolas: Ideologiniai priešai pasidalijo Rytų Europą į įtakos sferas. Vokietijai atiteko didžioji Lenkijos dalis ir Lietuva (vėliau perleista SSRS mainais į Lenkijos dalį), o Sovietų Sąjungai – Suomija, Estija, Latvija, rytinė Lenkijos dalis ir Besarabija (Rumunijos dalis).

Šis paktas buvo tiesioginis signalas karui. Po savaitės, rugsėjo 1 d., Vokietija užpuolė Lenkiją, pradėdama Antrąjį pasaulinį karą. Stalinas gavo laiko pasiruošti karui su Vokietija ir galimybę okupuoti kaimynines valstybes, tarp jų ir Lietuvą.

Antrasis pasaulinis karas (1939–1945 m.) savo mastu ir žiaurumu pranoko Pirmąjį. Tai buvo totalinis konfliktas, kuriame ideologijos, technologijos ir neapykanta susijungė į naikinimo mašiną, nusinešusią per 60 milijonų gyvybių.

Karas vyko keliuose frontuose, bet svarbiausi lūžio momentai buvo Stalingrado mūšis Rytų fronte ir Normandijos operacija (1944 m. liepos 6 d.), kai Sąjungininkai (JAV, D. Britanija, Kanada) išsilaipino Prancūzijoje ir atidarė antrąjį frontą Vakarų Europoje. Tai paspartino nacistinės Vokietijos žlugimą.

Šis karas pasižymėjo sistemingu civilių naikinimu. Holokaustas – nacių vykdytas maždaug 6 milijonų Europos žydų genocidas – yra kraupiausias to pavyzdys. Miestų bombardavimai (Dresdeno, Hamburgo, Tokijo) ir atominės bombos, numestos ant Hirošimos ir Nagasakio, parodė, kad civiliai tapo pagrindiniu karo taikiniu.

Potsdamos konferencija (1945 m.): naujo konflikto pradžia

Dar karui nesibaigus, Sąjungininkų lyderiai – Vinstonas Čerčilis (vėliau jį pakeitė Clementas Attlee), Haris Trumanas (pakeitęs mirusį Ruzveltą) ir Josifas Stalinas – susitiko Potsdame, netoli Berlyno, kad aptartų pokario tvarką. Nors oficialiai jie buvo sąjungininkai, nugalėję Hitlerį, jų interesai jau skyrėsi.

• Vakarų tikslai: Siekė demokratinės ir stabilios Europos, laisvų rinkimų okupuotose šalyse.
• SSRS tikslai: Stalinas siekė įtvirtinti sovietų kontrolę Rytų Europoje, sukurti „buferinę zoną“ iš sau pavaldžių komunistinių režimų ir gauti reparacijas iš Vokietijos.

Potsdame buvo sutarta dėl Vokietijos demilitarizacijos, denacifikacijos ir padalijimo į keturias okupacines zonas. Tačiau jau tada išryškėjo gilūs prieštaravimai dėl Lenkijos ir kitų Rytų Europos šalių ateities. Stalino nenoras leisti laisvus rinkimus ir Raudonosios armijos buvimas regione lėmė, kad „geležinė uždanga“ pradėjo leistis per Europą. Potsdamo konferencija, turėjusi įtvirtinti taiką, iš tiesų tapo Šaltojo karo preliudija.

Ir Hitlerio Vokietijoje, ir Stalino SSRS:

• Vienpartinė sistema
• Valstybė reguliuoja visas (asmenines) gyvenimo sritis
• Totalitarizmas
• Absoliuti cenzūra, nėra kitaminčių
• Galinga propaganda (ypač su kinu)
• Agresyvi užsienio politika
• Teroras ir vado kultas
• Kuriamos jaunimo organizacijos
• Siunčama į koncentracijos stovyklas (lagerius)

Po Pirmojo pasaulinio karo Italija, nors ir buvusi laimėtojų pusėje, jautėsi apgauta ir pažeminta. Versalio taikos sistemoje ji negavo visų žadėtų teritorijų, o šalį kamavo ekonominė krizė, politinis chaosas ir visuotinė neviltis. Būtent šiame „prarastos pergalės“ kontekste gimė fašizmas – agresyvi, antidemokratinė ideologija, kuri tapo pavyzdžiu kitiems Europos diktatoriams, įskaitant Adolfą Hitlerį.

Kas yra fašizmas? Ideologijos branduolys

Fašizmas – tai kraštutinio nacionalizmo ideologija ir totalitarinė diktatūros forma, atsiradusi Italijoje. Jos esmė – valstybės iškėlimas aukščiau už individą ir tautos sutelkimas aplink vieną, neklystantį vadą.

Kaip Benitas Musolinis atėjo į valdžią?

1922 m. Benitas Musolinis su savo šalininkais, sukarintais būriais, vadinamaisiais juodmarškiniais, surengė „Žygį į Romą“. Tai buvo ne tiek karinis perversmas, kiek gerai apgalvota politinio spaudimo ir bauginimo akcija. Išsigandęs galimo pilietinio karo ir komunistų grėsmės, karalius Viktoras Emanuelis III padarė lemtingą klaidą – užuot panaudojęs kariuomenę ir sustabdęs žygį, jis nusileido ir paskyrė Musolinį ministru pirmininku. Taigi, formaliai fašistai į valdžią atėjo teisėtu būdu.

Priežastys, lėmusios Musolinio sėkmę:

• Nepasitenkinimas karo rezultatais: Italai jautėsi apgauti, nes negavo visų teritorijų, kurios jiems buvo žadėtos už dalyvavimą kare.
• Pokario ekonominė krizė: Milžiniška infliacija, didelis nedarbas, masiniai darbininkų streikai ir gamyklų užėmimai.
• Komunizmo baimė: Pramonininkai, žemvaldžiai ir vidurinė klasė bijojo komunistinės revoliucijos, panašios į tą, kuri įvyko Rusijoje. Musolinis jiems atrodė kaip vienintelė jėga, galinti sustabdyti „raudonąjį pavojų“.
• Demokratinės valdžios silpnumas: Pokario vyriausybės buvo nestabilios, dažnai keitėsi ir nesugebėjo išspręsti problemų.

Fašistinis valdymas: tvarka smurto kaina

Atėjęs į valdžią, Musolinis palaipsniui, per kelerius metus, panaikino visas demokratines institucijas ir įtvirtino savo diktatūrą.

Diktatūros įtvirtinimo priemonės:

• Parlamento teisių apribojimas: Parlamentas paverstas paklusniu organu, o Dučei suteikta teisė leisti įstatymus.
• Smurtas ir represijos: Juodmarškiniai tapo oficialia milicija ir terorizavo politinius oponentus. Įkurta slaptoji policija (OVRA), kuri persekiojo ir kalino kitaminčius.
• Vienpartinė sistema: Uždraustos visos kitos politinės partijos, profsąjungos ir nepriklausomos visuomeninės organizacijos.
• Propaganda ir cenzūra: Įvesta griežta spaudos cenzūra. Sukurtos jaunimo fašistų organizacijos („Balila“), kuriose vaikai nuo mažens buvo auklėjami Dučės ir fašizmo dvasia.

Ekonominė ir socialinė politika

Musolinis siekė sukurti galingą, centralizuotą ir save aprūpinančią valstybę. Buvo vykdoma protekcionizmo politika, remiamos vietos įmonės. Siekiant sumažinti nedarbą, organizuojami dideli viešieji darbai (kelių, pelkių sausinimas). Režimas taip pat sėkmingai susidorojo su mafija Sicilijoje ir skatino daugiavaikes šeimas.

Užsienio politika: nuo santykių su Bažnyčia iki agresijos

• Laterano susitarimai (1929 m.): Musolinis normalizavo santykius su Katalikų bažnyčia. Popiežius pripažino Italijos karalystę, o mainais buvo įkurta nepriklausoma Vatikano valstybė. Tai labai sustiprino Dučės autoritetą katalikiškoje šalyje.
• Agresijos pradžia: XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje Italija pradėjo agresyvią užsienio politiką: 1935 m. užpuolė ir aneksavo Etiopiją, vėliau okupavo Albaniją. Dėl šios agresijos Italija buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos ir suartėjo su nacistine Vokietija, suformuodama „Plieno paktą“.

Egzamine dažnai pasitaiko temų, kurios reikalauja ne tik aprašyti, bet ir įvertinti istorinį įvykį. Panagrinėkime šios pamokos rašinio temą.

Rašinio tema: „Įvertinkite Miuncheno susitarimo reikšmę Antrojo pasaulinio karo kilimui. Ar tai buvo taikos išsaugojimas, ar agresoriaus padrąsinimas?“

1. Klausimo išskaidymas

• Veiksmažodis: „Įvertinkite“. Tai reiškia, kad turite pateikti savo pagrįstą nuomonę, pasverti skirtingus požiūrius.
• Objektas: „Miuncheno susitarimas“.
• Kontekstas: „Antrojo pasaulinio karo kilimas“.
• Alternatyva: Klausimas tiesiogiai siūlo dvi vertinimo kryptis – „taikos išsaugojimas“ vs. „agresoriaus padrąsinimas“. Jums reikia pasirinkti vieną arba teigti, kad tiesa yra kažkur per vidurį, ir tai argumentuoti.

2. Galimos argumentų linijos

• Argumentai, kodėl tai buvo „agresoriaus padrąsinimas“ (dominuojantis požiūris):

  • Politiniai: Parodė Vakarų silpnumą ir neryžtingumą, įtikino Hitlerį, kad jis gali toliau laužyti tarptautinę teisę be pasekmių.
  • Kariniai: Vokietija be kovos gavo strategiškai svarbias Čekoslovakijos teritorijas su įtvirtinimais ir karine pramone. Čekoslovakijos armija, viena stipriausių regione, buvo neutralizuota.
  • Moraliniai: Buvo išduota suvereni demokratinė valstybė, pažeidžiant kolektyvinio saugumo principus.
  • Strateginiai: Paskatino Staliną ieškoti susitarimo su Hitleriu, nes jis prarado pasitikėjimą Vakarais kaip potencialiais sąjungininkais.

• Argumentai, kodėl tai buvo (galbūt) „taikos išsaugojimas“ (to meto šalininkų požiūris):

  • Laiko laimėjimas: D. Britanija ir Prancūzija 1938 m. dar nebuvo visiškai pasirengusios karui. Miunchenas suteikė joms dar vienerius metus persiginkluoti.
  • Visuomenės nuomonė: Po Pirmojo pasaulinio karo Vakarų visuomenės buvo pacifistinės ir nenorėjo naujo karo dėl „tolimos šalies“, kaip Chamberlainas apibūdino Čekoslovakiją.
  • Vilties išsaugojimas: Tai buvo desperatiškas bandymas išvengti karo, net jei jis buvo paremtas klaidingomis prielaidomis apie Hitlerio ketinimus.

3. Struktūros planas

• Įžanga: Apibrėžkite Miuncheno krizės kontekstą ir nuolaidžiavimo politiką. Pateikite tezę, pvz.: „Nors Miuncheno susitarimo šalininkai teigė, jog tai buvo būdas išsaugoti taiką ir laimėti laiko, istoriškai tai buvo lemtinga klaida, kuri tik padrąsino Hitlerio agresiją ir paspartino Antrojo pasaulinio karo pradžią.“
• Dėstymas: Vienoje pastraipoje galite trumpai pristatyti „taikos išsaugojimo“ argumentus, o kitose 2-3 pastraipose detaliai išdėstyti, kodėl tai vis dėlto buvo „agresoriaus padrąsinimas“, remdamiesi politiniais, kariniais ir strateginiais argumentais.
• Išvados: Apibendrinkite, kad Miuncheno susitarimas yra tragiškas pavyzdys, kaip geri ketinimai, neparemti jėga ir ryžtu, gali privesti prie katastrofiškų pasekmių.

Paradoksalus kelias į valdžią

Dažnai atrodo neįtikėtina, kad Adolfas Hitleris ir nacių partija valdžią Vokietijoje paėmė ne ginkluoto perversmo būdu, o demokratiškai. 1933 m. sausio 30 d. Veimaro respublikos prezidentas Paulas von Hindenburgas paskyrė Hitlerį, didžiausios parlamento (Reichstago) partijos lyderį, Vokietijos kancleriu. Tai buvo teisėtas, legitimus žingsnis pagal tuometinę konstituciją. Kaip tai galėjo nutikti?

Kodėl tai įvyko? Priežasčių kompleksas

Nacių sėkmė nebuvo atsitiktinumas. Ją lėmė keletas gilių krizių, kuriomis Hitleris meistriškai pasinaudojo. Receptas, kuris, deja, pasirodė veiksmingas, susidėjo iš kelių dalių.

Ekonominis chaosas ir neviltis

Po Pirmojo pasaulinio karo ir Didžiosios ekonominės krizės (1929 m.) Vokietiją kamavo milžiniškas nedarbas (beveik 6 mln. bedarbių), hiperinfliacija ir skurdas. Žmonės jautėsi praradę viltį ir ieškojo gelbėtojo. Naciai pasiūlė paprastą sprendimą: pažadėjo atkurti ekonomiką, suteikti darbo ir grąžinti stabilumą. Šis pažadas, skirtas nusivylusiai visuomenei, buvo itin patrauklus.

Nacionalinis pažeminimas ir keršto troškimas

Versalio taikos sutartis (1919 m.) vokiečių sąmonėje buvo didžiausias pažeminimas. Vokietija buvo apkaltinta dėl karo, prarado teritorijas, turėjo mokėti milžiniškas reparacijas ir galėjo turėti tik simbolinę kariuomenę. Hitleris ir naciai nuolat kalbėjo apie šią „gėdą“ ir žadėjo atkurti nacionalinį orumą, suplėšyti Versalio sutarties pančius ir paversti Vokietiją vėl galinga valstybe.

Patraukli, bet nuodinga ideologija

Savo knygoje „Mano kova“ („Mein Kampf“), parašytoje kalėjime po nepavykusio Alaus pučo, Hitleris išdėstė aiškią ir paprastą programą. Ji buvo paremta neapykanta ir tariamu pranašumu.

Propagandos galia ir demokratinių jėgų silpnumas

Naciai meistriškai naudojo propagandą – radiją, spaudą, masinius renginius, kad sukurtų Hitlerio kaip tautos gelbėtojo (fiurerio) kultą. Tuo pat metu demokratinės partijos – socialdemokratai ir komunistai – nesugebėjo susivienyti ir sudaryti koalicijos prieš nacius. Jų susiskaldymas atvėrė Hitleriui kelią į valdžią.

Istorijos pamokos: XXI amžiaus atgarsiai

Hitlerio atėjimo į valdžią istorija yra pamoka, aktuali ir šiandien. XXI amžiuje ekstremistinės politinės jėgos visame pasaulyje naudoja stebėtinai panašius metodus:

• Išnaudoja ekonominį nesaugumą: Kai žmonės bijo dėl savo ateities, jie tampa imlesni radikalioms idėjoms ir pažadams greitai viską sutvarkyti.
• Apeliuoja į prarastą didybę: Šūkiai apie „prarastos garbės susigrąžinimą“ ar kovą su „globalistais“, kurie neva griauna nacionalines vertybes, yra būdas sutelkti nusivylusius rinkėjus.
• Siūlo paprastus atsakymus ir ieško atpirkimo ožių: Užuot sprendus sudėtingas problemas, kur kas lengviau apkaltinti tam tikrą grupę (pvz., imigrantus, seksualines mažumas, tam tikrą religiją) dėl visų šalies bėdų.
• Naudoja šiuolaikines technologijas: Kaip naciai naudojo radiją, taip šiandienos ekstremistai naudojasi socialiniais tinklais skleisdami dezinformaciją ir kurstydami neapykantą.