Istorijos politika ir atminties karai dabartyje

Sveiki! Per pastarąsias pamokas aiškinomės, kas yra istorija, kaip dirba istorikai ir kaip jie analizuoja šaltinius. Atrodytų, istorija – tai mokslas apie tai, kas jau buvo. Tačiau kodėl tuomet praeitis nuolat sukelia tokias audringas diskusijas, pykčius ir net konfliktus dabartyje? Kodėl vieno paminklo pastatymas ar nugriovimas tampa nacionalinio masto naujiena? Kodėl skirtingos valstybės taip aršiai ginčijasi, kam priklauso Vytauto Didžiojo ar Adomo Mickevičiaus palikimas?

Šiandien žengiame į pačią karščiausią istorijos mokslo sritį. Kalbėsime ne apie pačią praeitį, o apie tai, kaip praeitis naudojama (ir piktnaudžiaujama) šiandien. Aiškinsimės, kas yra istorijos politika – sąmoningas praeities pasakojimo formavimas, siekiant dabarties tikslų. Gvildensime, kas yra atminties karai – viešos kovos dėl teisės į „teisingą“ istorijos versiją.

Ši pamoka yra apie tai, kaip istorija tampa politiniu ginklu. Suprasime, kodėl švenčiame būtent liepos 6-ąją, o ne kurią nors kitą dieną. Išsiaiškinsime, kaip tarpukario Lietuva pasitelkė Vytauto Didžiojo kultą, kad sustiprintų jauną valstybę. Išmoksime atpažinti, kada istorija pasakojama siekiant suprasti, o kada – siekiant manipuliuoti. Šios žinios – tai jūsų skydas prieš dezinformaciją ir įrankis suprasti sudėtingus šiuolaikinio pasaulio politinius procesus.

Istorija niekada nebūna visiškai neutrali. Ją visada veikia dabartis. Būtent šį reiškinį ir apibūdina istorijos politika.

Istorijos politika

Istorijos politika (arba atminties politika) – tai sąmoningas praeities vaizdinių ir vertinimų naudojimas, kurį vykdo valstybės institucijos, politinės partijos ar socialinės grupės, siekdamos dabarties politinių tikslų. Paprasčiau tariant, tai bandymas kontroliuoti oficialųjį istorinį naratyvą.

Istorijos politikos tikslai gali būti įvairūs:

• Tautinės tapatybės kūrimas ir stiprinimas. Valstybė pabrėžia didingus praeities įvykius (pvz., pergales mūšiuose, galingus valdovus) ir kuria nacionalinius herojus, kad piliečiai jaustųsi vieningos ir stiprios tautos dalimi. Pavyzdys – Vytauto Didžiojo kultas tarpukario Lietuvoje.
• Valstybės politikos legitimavimas. Istorija pasitelkiama pateisinti dabartinius politinius sprendimus (pvz., „mes visada buvome Europos dalis, todėl mūsų tikslas – narystė ES“).
• Teritorinių pretenzijų grindimas. Teigiama, kad tam tikra teritorija „istoriškai priklauso mums“.
• Kaimyninių valstybių diskreditavimas. Savos šalies istorija idealizuojama, o kaimynų – demonizuojama, siekiant sukurti „istorinio priešo“ įvaizdį.

Atminties karai

Kai susiduria skirtingos istorijos politikos, kyla atminties karai. Tai vieši konfliktai tarp skirtingų grupių ar valstybių dėl istorinių įvykių, asmenybių ar simbolių interpretacijos. „Atminties karai“ ypač paaštrėja kalbant apie sudėtingus ir traumuojančius praeities įvykius: karus, okupacijas, kolaboravimą.

Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo pabaigos interpretacija:

• Vakarų Europoje: Tai pergalės prieš nacizmą ir išlaisvinimo diena.
• Rytų Europoje (įskaitant Lietuvą): Tai vienos okupacijos (nacistinės) pabaiga ir kitos (sovietinės) pradžia.
• Rusijoje: Tai Didžiosios pergalės diena, didžiausias nacionalinio pasididžiavimo šaltinis, neigiant okupacijos faktą.

Šie skirtingi požiūriai nuolat susiduria politiniame lygmenyje ir sukelia diplomatinius konfliktus – tai ir yra „atminties karai“.

Dezinformacija ir paraistorija

Kraštutinė istorijos politikos forma yra dezinformacija ir paraistorija.

Gebėjimas atskirti mokslinę istoriografiją nuo istorijos politikos ir pseudomokslo yra esminis kritinio mąstymo įgūdis.

Panagrinėkime, kaip gimė viena svarbiausių Lietuvos valstybinių švenčių – Liepos 6-oji, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena.

Problema: istorinė data – nežinoma

Ilgą laiką, net ir atkūrus Nepriklausomybę, tiksli Mindaugo karūnavimo data nebuvo žinoma. Metraščiuose buvo užsiminta tik apie metus – 1253-iuosius. Šventei reikėjo konkrečios dienos, kurią būtų galima įrašyti į kalendorių ir minėti visai tautai.

Istoriko indėlis: detektyvinis darbas

Čia į istorijos politiką įsijungė istorijos mokslas. Istorikas Edvardas Gudavičius, remdamasis netiesioginiais šaltiniais (Livonijos ordino magistro laišku, kuriame minimi karūnavimo iškilmėms siųsti žirgai) ir sudėtingais skaičiavimais (analizuodamas to meto kalendorius ir šventųjų dienas), 1989 m. iškėlė hipotezę, kad karūnavimas įvyko 1253 m. liepos 6 d., sekmadienį.

Politinis sprendimas: hipotezės pavertimas švente

Nors tai buvo mokslinė hipotezė, o ne absoliutus faktas, atkuriančiai nepriklausomybę Lietuvai ji buvo nepaprastai svarbi. 1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė sprendimą liepos 6-ąją paskelbti valstybine švente.

Kodėl tai svarbu? Šventės prasmė

Liepos 6-osios įtvirtinimas turėjo kelis istorijos politikos tikslus:

1. Įtvirtinti valstybingumo tęstinumą. Pabrėžti, kad Lietuvos valstybė nėra tik 1918 m. ar 1990 m. kūrinys, o turi šimtmečių senumo tradiciją, siekiančią XIII a.
2. Pabrėžti europietiškąją tapatybę. Mindaugo karūnavimas su popiežiaus palaiminimu simbolizuoja Lietuvos įsijungimą į viduramžių Vakarų Europos politinę ir kultūrinę erdvę. Tai buvo galingas atsakas sovietinei propagandai, neigusiai Lietuvos vakarietiškumą.
3. Sukurti vienijantį, pozityvų simbolį. Skirtingai nuo tragiškų datų (pvz., Sausio 13-osios), Karūnavimo diena yra džiaugsminga šventė, simbolizuojanti valstybės gimimą.

Taigi, liepos 6-oji yra puikus pavyzdys, kaip mokslinė hipotezė, pasitelkta politikų, virsta nacionalinę tapatybę formuojančia tradicija, tokia kaip „Tautiškos giesmės“ giedojimas visame pasaulyje.