Senovės pasaulio valstybingumo modeliai

Ar kada nors susimąstėte, kodėl mes renkame Seimą, o ne lenkiamės dieviškajam faraonui? Kodėl turime Konstituciją, ginančią mūsų teises, o ne esame besąlygiškai pavaldūs vieno valdovo įnoriams? Atsakymai į šiuos klausimus slypi gilioje senovėje, pasaulyje, kuris buvo tarsi milžiniška politinių idėjų laboratorija.

Šiandien pradedame naują temą, kurioje tyrinėsime pačius pirmuosius ir įtakingiausius valstybingumo modelius, gimusius senovės civilizacijose. Keliausime į Nilo ir Tigro bei Eufrato slėnius, kur tūkstantmečius klestėjo Rytų despotijos – milžiniškos imperijos, valdomos dievams prilygintų monarchų. Vėliau persikelsime į akmenuotas Graikijos pakrantes, kur gimė radikaliai nauja ir drąsi idėja – demokratija, atidavusi valdžią į pačių piliečių rankas.

Galiausiai, stebėsime, kaip iš mažo miestelio ant septynių kalvų išaugo galinga Romos respublika, sukūrusi sudėtingą teisės ir valdymo sistemą, o vėliau virtusi didžiausia visų laikų imperija, kurios palikimą jaučiame iki šiol.

Ši pamoka – tai ne tik kelionė į praeitį. Tai bandymas suprasti, iš kokių pamatinių blokų – laisvės, pareigos, teisės, pilietybės – yra pastatytos šiuolaikinės Vakarų valstybės. Aiškinsimės, kokias problemas sprendė Periklis Atėnuose ir Oktavianas Augustas Romoje, ir kaip jų sprendimai formuoja mūsų šiandienos politinę realybę.

Senovės pasaulyje išsikristalizavo keli pagrindiniai valstybingumo modeliai, kurie tapo atspirties tašku visai vėlesnei Vakarų politinei minčiai.

Rytų despotija: dieviškoji valdovo galia

Rytų despotija – tai seniausia ir ilgaamžiškiausia valdymo forma, klestėjusi senovės Artimųjų Rytų civilizacijose (Egipte, Mesopotamijoje, Persijoje). Jos esmė – neribota, centralizuota vieno asmens – despoto – valdžia.

Būdingi bruožai:

• Absoliuti valdžia: Valdovo galia buvo neribojama jokių įstatymų ar institucijų. Jo žodis buvo įstatymas.
• Valdovo sudievinimas: Despotas buvo laikomas arba pačiu dievu (kaip faraonas Egipte), arba dievų paskirtu atstovu žemėje. Pasipriešinimas jam prilygo pasipriešinimui dievams.
• Centralizuotas biurokratinis aparatas: Milžiniškoms imperijoms valdyti buvo reikalinga didelė armija valdininkų (rašininkų, mokesčių rinkėjų, prievaizdų), kurie vykdė valdovo valią.
• Pilietinių teisių nebuvimas: Gyventojai buvo ne piliečiai, o valdovo pavaldiniai, neturintys jokių politinių teisių, tik pareigas (mokėti mokesčius, tarnauti kariuomenėje, atlikti viešuosius darbus).

Graikijos eksperimentas: Atėnų demokratija

Graikijoje, ypač Atėnuose V a. pr. Kr., gimė visiškai kitokia idėja – demokratija (gr. demos – liaudis, kratos – valdžia), reiškianti „liaudies valdžią“.

Pagrindinės institucijos:

Kas buvo Atėnų pilietis? Pilietybė buvo didelė privilegija. Piliečiu galėjo būti tik laisvas vyras, kurio abu tėvai buvo Atėnų piliečiai. Jie turėjo ne tik teises (dalyvauti valdyme, turėti nuosavybės), bet ir pareigas (tarnauti kariuomenėje, mokėti mokesčius).

Kas liko už demokratijos borto? Svarbu suprasti, kad Atėnų demokratija nebuvo universali. Didžioji dalis gyventojų – moterys, vergai ir svetimšaliai (metoikai) – neturėjo jokių politinių teisių.

V a. pr. Kr. Atėnų politikas Periklis, sakydamas kalbą Peloponeso kare žuvusiems kariams pagerbti, išaukštino Atėnų demokratiją. Ši kalba, užrašyta istoriko Tukidido, laikoma vienu svarbiausių demokratijos idealų liudijimu.

„Mūsų valstybės santvarka neseka svetimų pavyzdžiu; priešingai, mes patys esame pavyzdys kitiems, o ne mėgdžiotojai. Mūsų santvarka vadinasi demokratija, nes valdžia priklauso ne mažumai, o daugumai. Pagal įstatymus, sprendžiant privačius ginčus, visi yra lygūs. Tačiau skiriant į atsakingas valstybės pareigas, pirmenybė teikiama ne pagal kilmę, o pagal gabumus ir nuopelnus. Ir joks vargšas, galintis duoti naudos valstybei, neturi kęsti nepriteklių dėl savo menkos padėties.

Mes gyvename laisvai ne tik politiniame gyvenime, bet ir kasdieniuose santykiuose. Mes nesipiktiname kaimynu, jei jis elgiasi kaip jam patinka, ir nerodome jam to rūstumo, kuris, nors ir nekenksmingas, yra nemalonus. <...> Mes vieninteliai laikome tą, kuris nedalyvauja valstybės gyvenime, ne ramiu piliečiu, o apskritai nenaudingu. Mes patys sprendžiame valstybės reikalus arba bent jau stengiamės juos teisingai suprasti, nemanydami, kad žodis kenkia darbui. Priešingai, manome, kad didžiausia žala – tai imtis darbo iš anksto jo neapgalvojus kalbomis.“

Klausimai analizei:

1. Remdamiesi tekstu, išvardinkite bent tris pagrindinius Atėnų demokratijos privalumus, kuriuos iškelia Periklis.
2. Kaip Periklis apibrėžia „gerą pilietį“? Kokia, jo nuomone, yra svarbiausia piliečio pareiga valstybei?
3. Palyginkite Periklio aprašytą lygybę („visi yra lygūs pagal įstatymus“) su šiuolaikiniu lygybės supratimu. Kokių esminių skirtumų įžvelgiate, žinodami, kas negalėjo būti Atėnų piliečiu?
4. Periklis teigia, kad diskusijos ir „kalbos“ yra ne kliūtis, o būtina sąlyga geram sprendimui. Kaip manote, ar šis principas aktualus šiandienos politikoje?

Roma pasauliui padovanojo dar vieną unikalų valstybingumo modelį – respubliką, o vėliau tapo pavyzdžiu visoms Vakarų imperijoms.

Romos respublika (509–27 m. pr. Kr.)

Nuvertę paskutinį karalių, romėnai sukūrė respubliką (lot. res publica – viešas reikalas). Jos pagrindinis principas – valdžios padalijimas, siekiant išvengti tironijos.

Pagrindinės institucijos:

• Senatas: Įtakingiausia institucija, kurią iš pradžių sudarė 300, vėliau – 600 narių iš kilmingiausių patricijų šeimų. Senatas tvirtino įstatymus, tvarkė finansus, sprendė užsienio politikos klausimus.
• Magistratai: Renkami, neapmokami pareigūnai, valdę vienerius metus. Svarbiausi buvo du konsulai, kurie vadovavo kariuomenei ir turėjo aukščiausią civilinę valdžią. Jie turėjo veto teisę vienas kito sprendimams.
• Tautos susirinkimai (Komicijos): Rinko magistratus, priimdavo įstatymus. Iš pradžių juose dominavo patricijai, bet po ilgos kovos teises išsikovojo ir plebėjai (prastuomenė), įsteigę savo pareigūnus – liaudies tribūnus, kurie turėjo veto teisę Senato sprendimams.

Respublikos žlugimas ir imperijos gimimas

I a. pr. Kr. Romos respubliką sukrėtė gili krizė: didžiulė socialinė nelygybė, vergų sukilimai ir, svarbiausia, pilietiniai karai tarp galingų karvedžių (Marijaus, Sulos, Pompėjaus, Cezario), sukaupusių milžinišką galią ir ištikimas armijas. Respublika nebebuvo pajėgi valdyti milžiniškos teritorijos.

Po Julijaus Cezario nužudymo valdžią galiausiai paėmė jo įsūnis Oktavianas. 27 m. pr. Kr. Senatas jam suteikė Augusto (išaukštintojo) ir Princepso (pirmojo senatoriaus) titulus. Ši data laikoma respublikos pabaiga ir imperijos pradžia.

Principatas (27 m. pr. Kr. – 284 m.)

Augusto sukurta sistema vadinama principatu. Tai buvo gudriai užmaskuota monarchija. Formaliai ir toliau veikė Senatas, buvo renkami konsulai, tačiau visa reali valdžia – kariuomenė, finansai, provincijų valdymas – buvo sutelkta vieno asmens – princepso (imperatoriaus) – rankose. Ši sistema gyvavo beveik 300 metų.

Dominatas (nuo 284 m.)

III a. pabaigoje imperatorius Dioklecianas, siekdamas įveikti imperiją apėmusią krizę, įvykdė radikalias reformas ir įvedė dominato sistemą. Tai buvo atvira, Rytų despotijų pavyzdžiu sukurta absoliuti monarchija. Imperatorius nebėra „pirmasis pilietis“, jis – ponas ir dievas (dominus et deus). Senatas ir kitos respublikos institucijos tapo visiškai nereikšmingos. Tai buvo galutinis atsisveikinimas su respublikos idėjomis.

Norėdami geriau suprasti esminius senovės valstybingumo modelių skirtumus, palyginkime du Vakarų civilizacijos lopšius – Atėnų demokratiją jos klestėjimo laikotarpiu (V a. pr. Kr.) ir Romos respubliką jos brandos etape (apie II a. pr. Kr.). Užpildykite lentelę, remdamiesi pamokos medžiaga.