Sąvokų žodynas

Dvitaškis dažniausiai dedamas prieš išvardijimą, einantį po apibendrinamojo žodžio, prieš tiesioginę kalbą arba norint patikslinti, paaiškinti prieš tai einančią mintį.

Kableliai dedami siekiant atskirti lygiavertes sakinio dalis, išskirti įterpinius, kreipinius, palyginamuosius posakius ir atskirti sudėtinio sakinio dėmenis. Kiekvienas atvejis turi savo taisykles.

Skaitvardžio abu įnagininkas – abiem, taigi vartojamas junginys abiem atvejais.

Židinys, krosnis. Pvz.: „Tikt, minau, saugokis, kad sav kakalį kurdams“

Kalba yra paprasta, aiški ir konkreti, atspindinti Kristoferio mąstymą. Vengiama metaforų ir emocinių išraiškų, o tai sukuria unikalų, kartais komišką, o kartais – širdį veriantį efektą.

Aprašymas: Stambus, grubokas rančos darbininkas. Vaidmuo: Karlsonas įkūnija nejautrų, pragmatišką požiūrį į gyvenimą ir mirtį. Jis be sentimentų nušauna Kendžio šunį, nes šis „niekam netin...

Antonimai yra priešingą reikšmę turintys žodžiai. Pavyzdžiui: didelis – mažas, diena – naktis, geras – blogas.

Apsakymas yra nedidelės apimties prozos kūrinys, kuriame pasakojama apie vieną ar kelis herojaus gyvenimo epizodus, atskleidžiamas jo charakteris.

Apysaka yra prozos žanras, pasakojamasis kūrinys, savo apimtimi ir siužeto sudėtingumu esantis tarp apsakymo ir romano. Joje paprastai vaizduojamas ilgesnis herojaus gyvenimo tarpsnis.

Baladė yra lyrinis epinis kūrinys, dažniausiai eilėraštis, kuriame pasakojama įtempto, paslaptingo ir dažnai tragiško siužeto istorija.

Citata yra pažodžiui atkartota ištrauka iš kito teksto ar pasakytos kalbos. Ji paprastai rašoma kabutėse ir nurodomas jos šaltinis.

Drama yra viena iš trijų literatūros rūšių (šalia epikos ir lyrikos), skirta vaidinti scenoje. Dramos kūriniai susideda iš veikėjų dialogų ir monologų.

Epas yra didelės apimties, dažniausiai eiliuotas literatūros kūrinys, pasakojantis apie didvyriškus istorinius ar mitologinius įvykius, svarbius visai tautai.

Esė yra trumpas, laisvos kompozicijos rašinys, kuriame autorius subjektyviai svarsto ir išreiškia savo požiūrį į pasirinktą filosofinę, kultūrinę ar socialinę problemą. Jai nebūdingi griežti rašinio r...

Fabula literatūroje yra nuosekli įvykių, apie kuriuos pasakojama kūrinyje, seka. Ji atsako į klausimą, kas ir kokia tvarka įvyko, ir yra siužeto pagrindas.

Kontekstas yra aplinkybės (istorinės, biografinės, kultūrinės), kuriomis buvo sukurtas arba yra nagrinėjamas kūrinys. Konteksto išmanymas padeda geriau suprasti kūrinio prasmę.

Legenda yra pasakojamosios tautosakos žanras; pasakojimas apie neįprastus, stebuklingus istorinius įvykius ar vietoves, kuriuose veikia realūs ar išgalvoti herojai. Skirtingai nuo pasakos, legenda daž...

Lyrinis subjektas (dar vadinamas lyriniu „aš“) yra kalbantysis asmuo poezijos kūrinyje, kurio mintys, jausmai ir išgyvenimai yra atskleidžiami. Svarbu jo netapatinti su realiu autoriumi.

Metafora yra meninės raiškos priemonė, perkeltinės reikšmės posakis, kai vieno daikto ar reiškinio savybės perkeliamos kitam remiantis jų panašumu. Pavyzdžiui: „švininiai debesys“, „geležinė valia“.

Monologas yra vieno veikėjo kalba, atskleidžianti jo mintis ir jausmus, dažnai sakoma sau, kitiems veikėjams arba žiūrovams. Teatre tai svarbi priemonė veikėjo charakteriui atskleisti.

Odė yra iškilmingo, pakilaus tono eilėraštis, šlovinantis ir giriantis įžymų asmenį, istorinį įvykį ar reikšmingą idėją.

Pastraipa yra rišlaus teksto dalis nuo vienos įtraukos iki kitos, kurioje plėtojama viena pagrindinė mintis. Struktūriškai ją dažniausiai sudaro teminis sakinys, argumentai ir dalinė išvada.

Poezija yra literatūros rūšis, kuriai būdinga eiliuota kalba, specifinis ritmas, rimas ir išraiškingos meninės priemonės (metaforos, epitetai). Ji siekia sukelti emocinį poveikį ir koncentruotai perte...

Proza yra literatūros rūšis, parašyta neeiliuota, rišlia kalba. Prozos kūriniai yra romanai, apysakos, novelės, apsakymai.

Sakinys yra gramatiškai ir intonaciškai baigta mintis, išreikšta žodžiu ar žodžių junginiu. Sakiniai pagal sandarą skirstomi į vientisinius ir sudėtinius.

Sakmė yra trumpas pasakojamosios tautosakos kūrinys apie mitines būtybes (velnius, laumes, aitvarus) arba neįprastus atsitikimus, dažnai aiškinantis gamtos reiškinių ar objektų kilmę.

Sinonimai yra skirtingai skambantys, bet tą pačią arba labai panašią reikšmę turintys žodžiai. Pavyzdžiui: gražus, dailus, puikus; eiti, žingsniuoti, kulniuoti.

Sonetas yra griežtos struktūros keturiolikos eilučių eilėraštis, susidedantis iš dviejų ketureilių ir dviejų trieilių posmų, turintis nustatytą rimavimo schemą.

Teiginys yra pagrindinė mintis, kurią autorius įrodinėja visoje pastraipoje arba visame rašinyje. Tai atsakymas į probleminį klausimą, kurį reikia pagrįsti argumentais ir pavyzdžiais.

Tematika – tai kūrinyje nagrinėjamų temų visuma. Ji atsako į klausimą, apie ką kalbama kūrinyje, pavyzdžiui, meilės, tėvynės, kančios ar gamtos temos.

Tragedija yra dramos žanras, vaizduojantis nesutaikomą ir herojišką herojaus kovą su likimu ar neįveikiamomis aplinkybėmis, kuri baigiasi herojaus žūtimi.

Įžanga yra pirmoji rašto darbo (rašinio, straipsnio) dalis, kurios tikslas – sudominti skaitytoją, pristatyti temą, suformuluoti problemą ir nusakyti pagrindinę mintį (tezę).

Pakyla karstui pastatyti bažnyčioje per laidotuves.

Stiprus emocinis apsivalymas, išsivadavimas iš įtampos per meninę ar gyvenimišką patirtį. Pavyzdys: Vaikų kolektyvinis raudojimas autobuse yra katarsis, kai susikaupęs skausmas ir baimė prasiverži...

1931–1932 m. gyveno Paryžiuje, kur susižavėjo marksizmo idėjomis ir bendravo su kairiaisiais Vakarų intelektualais, pvz., Louisu Aragonu.

Aprašymas: Senas darbininkas, netekęs rankos per nelaimingą atsitikimą rančoje. Jis jaučiasi nereikalingas ir bijo ateities. Vaidmuo: Kendis atstovauja visuomenės atstumtiesiems dėl amžiau...

Aprašymas: Vienintelė moteris rančoje, jauna, patraukli, bet nelaiminga ir vieniša. Kiti vyrai ją laiko provokuojančia ir pavojinga. Vaidmuo: Ji simbolizuoja sudaužytas svajones ir **moter...

Aprašymas: Boso sūnus, smulkaus sudėjimo, bet agresyvus ir nuolat ieškantis konfliktų, ypač su didesniais vyrais. Jis yra pavydus ir nepasitikintis savimi. Vaidmuo: Kerlis yra pagrindinis **an...

Pasirašė deklaraciją, kuria paskelbta apie Lietuvos „įstojimą“ į Sovietų Sąjungos sudėtį, formaliai panaikinant nepriklausomybę.

Berniukas, jaunuolis.

XVII a. meno kryptis, kuri rėmėsi Antikos menu kaip pavyzdžiu. Vertino protą, tvarką, saiką ir manė, kad menas turi atlikti auklėjamąją (didaktinę) funkciją.

Tipas: Rezonierius. Bruožai: Jis yra proto ir saiko balsas pjesėje, išsakantis paties Moljero pažiūras. Jo ilgi monologai aiškina skirtumą tarp tikro pamaldumo ir veidmainystės. Jis ra...

Jaunas, žmoniškas kunigas, kuris palaiko Olesio ir Gundės siekį bažnyčioje įtvirtinti lietuvių kalbą. Teigiamas personažas.

Klebono (kunigo) gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais.

Pats romanas yra Kristoferio rašoma knyga apie jo atliekamą tyrimą. Tai meta-literatūrinis elementas, leidžiantis jam tiesiogiai komentuoti savo rašymo procesą ir pasirinkimus.

Slaptas lietuviškų knygų gabenimas ir platinimas spaudos draudimo metais. Romane Gundės šeima susijusi su šia patriotrine veikla.

Jautrumo auka. Sania brolis, švelnesnis ir pažeidžiamesnis. Jis vienintelis atbėgdavo skųstis, kad vaikai mušasi, nesugebėjo prisitaikyti prie gatvės žiaurumo. Jį pirmą pradeda seksualiai išnaudot...

Procesas, kurio metu po maro į ištuštėjusias Mažosios Lietuvos žemes Prūsijos valdžia masiškai kėlė ateivius iš Vokietijos ir kitų kraštų.

Linksmo turinio pjesė, dažnai pašiepianti žmonių ydas, kuri baigiasi laimingai (pvz., Moljero „Tartiufas“).

Viena populiariausių Žemaitės pjesių, kurioje išjuokiamas godumas, naivumas ir meilės iš išskaičiavimo paieškos. Samdinys Liudvikas vienu metu vilioja tris moteris – našlę ir dvi jos dukteris – si...

Pagal Moljerą – „juoku taisyti papročius“. Komedija turi ne tik linksminti, bet ir atspindėti visuomenės ydas, kad žmonės, pasijuokę iš jų, pasitaisytų.

Poema sudaryta iš keturių dalių („Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“), atspindinčių gamtos metų ratą.

Sinonimas rėminei kompozicijai. Tai pasakojimo struktūra, kur viena istorija yra įrėminta kitoje.

Veiksmai ar mintys, kuriuos žmogus naudoja, kad susidorotų su stresu ir baime. Kristoferio kopingumo mechanizmai yra **dejavimas (groaning), matematikos uždavinių sprendimas mintyse, pirštų suglaudima...

Konkretus išsigelbėjimo įrankis, kurį pasiūlo Bilietų pardavėjas. Veikėjai jų atsisako, nes jos panaikintų pasiteisinimą, kodėl jie neišlipa. Tai baimės prisiimti atsakomybę simbolis.

Veikėjas intelektualas, skaitantis knygą. Įkūnija nuo realybės atitrūkusį mąstytoją, kurio svajonės apie kūrybą „Baltajame mieste“ yra nevaisingos ir neveda į veiksmą.

Turtingas ūkininkas, peršamas jaunikis vienai iš dukterų. Jis yra priešingybė Liudvikui – ne toks iškalbingas, gal kiek nerangus, bet sąžiningas ir patikimas. Jo pasirodymas sukuria komiškų situac...

Penkiolikmetis romano pasakotojas ir pagrindinis veikėjas. Jis yra matematikos genijus, bet turi autizmo spektro sutrikimą. Pasaulį suvokia per logikos ir faktų prizmę, jam sunku suprasti emocijas...

Tipas: Viežlybasis būras. Bruožai: Dosnus, darbštus, sumanus ūkininkas, pasiekęs gerovę savo darbu. Vaišingas, teisingas samdiniams. Jo vestuvės yra tradicinės kaimo šventės pavyzdys.

Jokūbo sūnus, Mikėlio brolis. Priešingai nei brolis, jis lieka ištikimas žemei ir paveldi ūkį. Po dėdės Anskio sukelto gaisro jo gyvenimas tampa nuolatine kova su skurdu.

Aprašymas: Juodaodis arklininkas, gyvenantis atskirai nuo kitų dėl rasinės segregacijos. Jis kenčia nuo fizinio skausmo (iškrypęs stuburas) ir gilios vienatvės. Jis protingas, bet ciniškas. **Vaid...

Gudriai, apdairiai. Pvz.: „Bet lakštingala, dar ikšiol kytriai pasislėpus“

Turtinga našlė, ūkio šeimininkė. Ji yra praktiška, bet kartu ir naivi, patikli meilės reikaluose. Svajoja apie jauną vyrą ir tiki Liudviko meilikavimais.

Istorija apie neturtingą kėdžių pynėją, kuri visą gyvenimą tyliai ir be atsako myli vaistininką. Mirdama ji palieka jam visas savo santaupas. Tai novelė apie **tylią, pasiaukojančią ir nepastebėtą mei...

Kūrinys išreiškia idėją, kad siekis peržengti ribas ir troškimas patirti absoliučią laisvę kaimo žmogui gali būti įmanomas tik mirties akivaizdoje.

Autorius poemos neišspausdino. Pirmą kartą ji išleista tik 1818 metais Karaliaučiuje. Spaudai parengė ir pavadinimą „Metai“ suteikė Liudvikas Rėza.

Novelė priklauso ankstyvajai Cvirkos kūrybai, išleista 1930 m. novelių rinkinyje „Saulėlydis Nykos valsčiuje“.

Ne tik Mažosios Lietuvos būrų gyvenimo paveikslas, bet ir gilių apmąstymų apie žmogaus vietą pasaulyje, jo pareigas, moralines vertybes ir santykį su gamta kupinas tekstas.