Komedija „Tartiufas, arba apgavikas“

Moljeras (tikrasis vardas – Žanas Batistas Poklenas, 1622–1673) – vienas iškiliausių prancūzų ir pasaulio dramaturgų, klasicizmo epochos komedijos meistras, kurio kūryba nepraranda aktualumo ir šiandien. Jo pjesės, pasižyminčios aštriu protu, socialine satyra ir giliu žmogiškosios prigimties supratimu, demaskavo XVII a. Prancūzijos visuomenės ydas: veidmainystę, puikybę, godumą ir kvailumą.

„Tartiufas, arba Apgavikas“ (Le Tartuffe, ou l'Imposteur, 1664) – tai garsiausia ir labiausiai kontroversiška Moljero komedija. Tai ne tik pasakojimas apie vieną apgaviką, bet ir gilus tyrimas apie patiklumą, aklą tikėjimą, piktnaudžiavimą autoritetu ir skirtumą tarp tikro dvasingumo bei apsimestinio šventeiviškumo. Dėl aštrios religinės veidmainystės kritikos pjesė sukėlė didžiulį skandalą, buvo uždrausta dvasininkijos ir Paryžiaus parlamento, ir tik po penkerių metų atkaklios kovos bei kelių redakcijų Moljerui pavyko gauti karaliaus Liudviko XIV leidimą ją viešai statyti. Šis kūrinys – tai klasicizmo literatūros šedevras, kuriame komizmas tarnauja aukštesniam tikslui – visuomenės moralės ugdymui.

Nuo buržua sūnaus iki teatro legendos

Žanas Batistas Poklenas gimė 1622 m. Paryžiuje, pasiturinčioje šeimoje. Jo tėvas buvo karaliaus dvaro tiekėjas ir apmušalų meistras, tikėjęsis, kad sūnus perims jo garbingą amatą ir padėtį. Jaunasis Poklenas gavo puikų išsilavinimą prestižinėje Klermono kolegijoje, kurioje mokėsi lotynų kalbos, antikinės literatūros ir filosofijos, vėliau Orleane studijavo teisę. Atrodė, kad jo laukia rami ir užtikrinta teisininko ar valdininko karjera.

Tačiau būdamas 21 metų, jis priėmė sprendimą, šokiravusį jo šeimą ir socialinį sluoksnį: atsisakė tėvo vardo, profesijos ir pasirinko aktoriaus kelią – tuo metu laikytą žemu ir neprestižiniu. Kartu su mylimąja aktore Madlena Bežar ir jos šeima jis įkūrė trupę „Spindintysis teatras“ (Illustre Théâtre) ir pasivadino Moljero slapyvardžiu.

Trylika klajonių metų

Pirmasis bandymas užkariauti Paryžiaus sceną baigėsi visišku fiasko. Trupė bankrutavo, o Moljeras dėl skolų netgi atsidūrė kalėjime. Išėjęs į laisvę, jis su savo trupe išvyko į Prancūzijos provinciją. Šis klajonių laikotarpis truko net trylika metų (1645–1658). Tai buvo neįkainojamos patirties mokykla. Moljeras ne tik tobulėjo kaip aktorius ir režisierius, bet ir pradėjo rašyti savo pirmąsias pjeses, dažnai paremtas italų commedia dell'arte tradicija. Keliaudamas jis iš arti pamatė įvairiausių žmonių tipų – nuo naivių miestelėnų iki arogantiškų aristokratų – kurie vėliau tapo jo garsiųjų komedijų personažų prototipais.

Sugrįžimas į Paryžių ir karališkoji globa

1658 m. Moljero trupė grįžo į Paryžių ir gavo progą pasirodyti pačiam karaliui Liudvikui XIV. Nors jų suvaidinta Kornelio tragedija didelio įspūdžio nepadarė, po jos parodyta paties Moljero parašyta trumpa komedija-farsas „Įsimylėjęs daktaras“ sužavėjo jaunąjį monarchą. Karalius suteikė trupei globą ir leido vaidinti salėje šalia Luvro. Vėliau trupė persikėlė į Palais-Royal teatrą ir gavo oficialų „Karaliaus trupės“ (Troupe du Roi) titulą.

Prasidėjo pats produktyviausias ir brandžiausias Moljero kūrybos etapas. Jis rašė maždaug po dvi pjeses per metus, pats jose vaidino ir jas režisavo. Jo komedijos, tokios kaip „Juokingosios pamaivos“, „Žmonų mokykla“, „Mizantropas“, „Šykštuolis“, „Miestelėnas bajoras“, tapo tikra sensacija, pritraukiančia minias žiūrovų, tačiau kartu ir išprovokuojančia aršią kritiką iš tų, kurie satyros veidrodyje atpažindavo save: aristokratų, dvasininkų, gydytojų.

Mirtis scenoje

Nuolatinis darbas, kūrybinės kovos ir asmeninio gyvenimo dramos palaužė Moljero sveikatą. Jis sirgo tuberkulioze. Jo mirtis tapo viena garsiausių teatro legendų. 1673 m. vasario 17 d., ketvirtojo spektaklio „Tariamas ligonis“ metu, kuriame jis vaidino pagrindinį hipochondriko Argano vaidmenį, Moljerą ištiko stiprus kosulio priepuolis su kraujavimu. Nepaisydamas to, jis pabaigė vaidinimą, tačiau grįžęs namo po kelių valandų mirė. Kadangi jis nespėjo išsižadėti aktoriaus profesijos (kurią Bažnyčia laikė nuodėminga), jam buvo atsisakyta surengti krikščioniškas laidotuves. Tik po karaliaus įsikišimo jo kūnas buvo palaidotas kapinėse, bet atokiau, sklype, skirtame nekrikštytiems kūdikiams.

Norint suprasti Moljero kūrybą, būtina atsižvelgti į istorinį ir kultūrinį kontekstą, kuriame jis gyveno ir kūrė. Tai – klasicizmo epocha ir absoliutinės monarchijos apogėjus, vadinamas „Karaliaus Saulės“ Liudviko XIV amžiumi.

Klasicizmo principai

Klasicizmas – tai XVII a. Prancūzijoje susiformavusi meno kryptis, kuri rėmėsi Antikos menu kaip tobulu pavyzdžiu. Pagrindinis klasicizmo tikslas buvo ne originalumas, o tobula, harmoninga ir racionali forma, siekiant pamokyti ir auklėti visuomenę.

• Racionalizmas. Protas buvo laikomas pagrindiniu tiesos pažinimo šaltiniu ir aukščiausia vertybe. Menas turėjo būti logiškas, aiškus, be perdėtų jausmų ir chaoso. Jausmai turėjo paklusti proto ir pareigos kontrolei.
• Didaktinė funkcija. Menas privalėjo turėti auklėjamąjį tikslą: mokyti, auklėti, šlovinti dorybes ir smerkti ydas. Komedija, pasak Moljero, turėjo „juoku taisyti papročius“.
• Griežtos taisyklės. Dramaturgijoje buvo privaloma laikytis trijų vienovių taisyklės: veiksmo (viena siužeto linija), laiko (veiksmas turi trukti ne ilgiau kaip parą) ir vietos (veiksmas turi vykti vienoje vietoje). Moljeras, nors ir laikomas klasicistu, kartais laisvai interpretuodavo šias taisykles, pirmenybę teikdamas gyvybingumui ir tiesai.
• Žanrų hierarchija. Klasicizmas griežtai atskyrė žanrus. Aukštaisiais žanrais laikyta tragedija ir epas, vaizduojantys kilmingus herojus, valdovus ir mitinius personažus. Komedija buvo laikoma žemuoju žanru, skirtu vaizduoti žemesnių luomų (miestelėnų, tarnų) gyvenimą. Moljeras sulaužė šį stereotipą, sukūręs vadinamąją „aukštąją komediją“, kurioje juokingos situacijos buvo derinamos su rimtomis moralinėmis ir filosofinėmis problemomis.

Liudviko XIV epocha

Liudviko XIV (1643–1715) valdymo laikotarpis – tai absoliutizmo triumfo metas. Karalius centralizavo valdžią, sutelkęs ją savo rankose, o Versalio rūmai tapo ne tik politiniu, bet ir kultūriniu Europos centru. Karalius save laikė meno ir mokslo globėju, o menininkai turėjo šlovinti jo galybę ir tarnauti valstybės interesams.

Moljeras buvo karaliaus favoritas. Liudvikas XIV ne kartą gynė jį nuo įtakingų priešų, ypač dvasininkijos, puolimų. Būtent karaliaus palaikymas leido Moljerui statyti tokias aštrias ir provokuojančias pjeses kaip „Tartiufas“ ir „Don Žuanas“. Tačiau ši globa turėjo savo kainą – dramaturgas turėjo kurti ir pramoginius veikalus karaliaus dvaro šventėms, vadinamąsias komedijas-baletus.

Pirmojo veiksmo analizė: konflikto užuomazga

Pirmasis veiksmas yra puikus klasicistinės dramos ekspozicijos pavyzdys. Moljeras pristato pagrindinį konfliktą, veikėjus ir aplinkybes, tačiau pats kaltininkas – Tartiufas – scenoje nepasirodo. Tai genialus dramaturginis sprendimas: apie Tartiufą mes sužinome iš kitų veikėjų pokalbių, ir iš karto susidaro du visiškai priešingi jo portretai.

• Dvi stovyklos. Nuo pat pirmos scenos Orgono šeima yra susiskaldžiusi. Ponia Pernel, Orgono motina, išvykdama iš namų išbara visus šeimos narius, kaltindama juos palaidu gyvenimu, ir liaupsina Tartiufą kaip vienintelį padorų žmogų. Jai pritaria tik jos sūnus Orgonas. Visi kiti – Elmira, Damisas, Mariana, Kleantas ir ypač tarnaitė Dorina – Tartiufą laiko veidmainiu ir apgaviku.
• Orgono aklumas. Garsioji IV scenos Orgono ir Dorinos dialogo dalis yra komedijos viršūnė. Grįžęs iš kelionės, Orgonas pirmiausia teiraujasi ne apie sergančią žmoną, o apie Tartiufą. Kiekvieną Dorinos pasakojimą apie Elmiros kančias jis palydi abejingu klausimu: „Na, o Tartiufas kaip?“, o išgirdęs apie sočią apgaviko vakarienę ir ramų miegą, atsidūsta: „Vargšelis!“. Šis pasikartojantis refrenas groteskiškai pabrėžia Orgono aklumą ir visišką realybės jausmo praradimą.
• Proto balsas. Kleantas, Orgono svainis, bando apeliuoti į jo sveiką protą. Jis išdėsto pagrindinę pjesės filosofinę mintį – skirtumą tarp tikrojo pamaldumo ir veidmainiškos išorės. Tačiau Orgonas yra kurčias argumentams. Jis pasakoja, kaip susipažino su Tartiufu bažnyčioje, ir šis pasakojimas atskleidžia, kaip meistriškai apgavikas manipuliuoja išoriniais pamaldumo ženklais (dūsavimu, ašaromis, bučiavimu grindų), kad sužavėtų patiklias aukas.

Antrojo veiksmo analizė: tironija ir pasipriešinimas

Antrajame veiksme konfliktas gilėja. Orgonas, apimtas savo manijos, nusprendžia sulaužyti dukters Marianos ir Valero sužadėtuves ir ištekinti ją už Tartiufo. Šis sprendimas atskleidžia, kaip aklumas virsta tironija.

• Tėvo valdžia. Orgonas reikalauja iš dukters visiško paklusnumo. Mariana, kaip tipiškas to meto auklėjimo produktas, yra per daug įbauginta, kad atvirai pasipriešintų tėvui. Jos neviltis – tyli ir pasyvi.
• Dorinos aktyvumas. Į kovą stoja tarnaitė Dorina. Ji tampa aktyviausia pasipriešinimo jėga. Ji drąsiai ir sąmojingai prieštarauja Orgonui, išjuokia jo kvailumą ir bando įkvėpti Marianai drąsos. Jos dialogas su Orgonu yra kupinas aštrios ironijos ir liaudiškos išminties.
• Įsimylėjėlių scena. Scena tarp Marianos ir Valero – tai klasikinis komiškas nesusipratimas. Abu įsimylėjėliai, užuot susivieniję prieš bendrą priešą, ima vienas kitą kaltinti ir vaidinti įsižeidusius. Tik Dorinos įsikišimas juos sutaiko ir priverčia imtis veiksmų.

Trečiojo veiksmo analizė: veidmainio demaskavimas

Trečiajame veiksme pagaliau scenoje pasirodo pats Tartiufas, ir žiūrovas gauna progą įsitikinti, kad šeimos nuogąstavimai buvo pagrįsti.

• Tartiufo portretas. Pirmieji Tartiufo žodžiai, skirti tarnui Loranui, yra gryna veidmainystė: jis liepia paslėpti ašutinę ir bizūną – tariamos atgailos įrankius. Pamatęs Doriną, jis išsitraukia nosinę ir liepia jai prisidengti krūtinę, kad nekeltų jam „nuodėmingų minčių“. Ši scena puikiai atskleidžia jo dviveidiškumą: jis viešai demonstruoja šventumą, bet iš tiesų yra valdomas žemiškų aistrų.
• Suvedžiojimo scena. Pokalbis su Elmira yra psichologinis spektaklis. Tartiufas, manantis, kad jie yra vieni, atskleidžia savo tikrąjį veidą. Jis bando suvilioti Elmirą, savo geidulius dangstydamas dievobaimingomis frazėmis. Jis prisipažįsta meilėje, liesdamas jos suknelę ir kelius, ir teigia, kad jo aistra nėra nuodėminga, nes ją įkvėpė jos „dangiškas grožis“.
• Damiso klaida. Orgono sūnus Damisas, pasislėpęs ir viską girdėjęs, išbėga ir triumfuodamas demaskuoja Tartiufą tėvui. Tačiau tai – taktinė klaida. Tartiufas yra daug gudresnis. Užuot gynęsis, jis pasirenka genialią taktiką: puola ant kelių ir pradeda save plūsti, vadindamas save baisiausiu nusidėjėliu. Šis apsimestinis nuolankumas visiškai nuginkluoja Orgoną. Jis patiki, kad Tartiufas yra šventasis, o sūnus – šmeižikas. Įsiutęs Orgonas išveja Damisą ir, norėdamas „atsilyginti“ Tartiufui už „skriaudą“, pažada jam atiduoti visą savo turtą.

Ketvirtojo veiksmo analizė: spąstai ir praregėjimas

Situacija pasiekia kritinį tašką. Elmira supranta, kad vienintelis būdas išgelbėti šeimą – priversti Orgoną savo akimis pamatyti ir savo ausimis išgirsti tiesą.

• Elmiros planas. Ji įkalba Orgoną pasislėpti po stalu ir pažada išprovokuoti Tartiufą atviram pokalbiui. Ši scena – tai komedijos kulminacija, kurioje susipina įtampa ir komizmas. Elmira turi laviruoti tarp apsimestinio meilinimosi Tartiufui ir signalų vyrui.
• Moralės reliatyvumas. Spaudžiamas Elmiros, Tartiufas atskleidžia savo moralės filosofiją: „Mes nusikaltome, jei esam pastebėti, / O nusidėt slaptai – nereiškia nusidėti“. Jis netgi pasiūlo „sutvarkyti reikalus su dangumi“, teigdamas, kad sąžinę galima pritaikyti prie poreikių. Tai – ciniškas bet kokių moralinių normų neigimas.
• Praregėjimas. Kai Tartiufas bando fiziškai pulti Elmirą, Orgonas pagaliau išlenda iš po stalo. Jo pasaulis sugriūva. Jis pamato, koks buvo aklas. Tačiau jo praregėjimas ateina per vėlai.

Penktojo veiksmo analizė: katastrofa ir Deus ex Machina

Paskutiniame veiksme komedija virsta vos ne tragedija. Tartiufas, demaskuotas, parodo savo tikrąjį, kerštingą veidą.

• Apgaviko triumfas. Tartiufas pareiškia, kad namas dabar priklauso jam. Maža to, jis perduoda karaliui slaptą dėžutę su kompromituojančiais dokumentais, kuriuos Orgonas saugojo savo draugui. Šeimai gresia ne tik skurdas, bet ir Orgono įkalinimas už valstybės išdavystę.
• Netikėtas išsigelbėjimas. Kai atrodo, kad viskas prarasta, įvyksta stebuklas. Atvykęs policijos pareigūnas, užuot suėmęs Orgoną, suima Tartiufą. Paaiškėja, kad karalius yra išmintingas ir įžvalgus valdovas, kuris seniai stebėjo šį apgaviką ir tik laukė progos jį demaskuoti. Ši atomazga, vadinama deus ex machina (liet. „dievas iš mašinos“), būdinga klasicizmo dramai. Ji ne tik išsprendžia siužeto problemas, bet ir šlovina karaliaus, kaip teisingumo ir tvarkos garanto, išmintį.

Veidmainystė prieš tikrąjį pamaldumą

Tai pagrindinė pjesės tema. Moljeras nepuola religijos kaip tokios, jis puola apsimestinį šventeiviškumą. Kleantas savo monologuose aiškiai atskiria tikrą krikščionį, kuris yra nuosaikus, humaniškas ir neafišuoja savo dorybių, nuo veidmainio, kuris naudojasi religija kaip kauke savo ydoms ir savanaudiškiems tikslams paslėpti. Tartiufas yra tobulas tokio veidmainio pavyzdys. Jis kalba apie dangų, bet siekia žemiškų gėrybių: turto, valdžios ir moterų. Pjesė moko, kad tikrąją vertę lemia ne išoriniai ženklai, o vidinė esmė.

Protas prieš aklą tikėjimą

Kūrinys yra tikras klasicizmo epochos proto kulto manifestas. Orgonas yra pavyzdys, kas nutinka žmogui, kai jausmai ir aklas tikėjimas užvaldo protą. Jis nebeklauso argumentų, nebetiki akivaizdžiais faktais ir atstumia visus, kurie bando jį grąžinti į realybę. Jam priešpriešinami protingi ir racionalūs veikėjai: Kleantas, Elmira ir Dorina. Jų pastangos įveikti Orgono aklumą parodo sunkų, bet būtiną proto kelią į tiesą. Pergalė pasiekiama tik tada, kai Orgonas pats, empiriškai (pasislėpęs po stalu), patiria tiesą.

Šeimos ir visuomenės kritika

Moljeras kritikuoja patriarchalinį šeimos modelį, kuriame tėvo (arba vyro) valdžia yra absoliuti ir nekvestionuojama. Orgono tironija vos nepražudo jo vaikų laimės ir visos šeimos gerovės. Pjesė teigia, kad šeimos santykiai turi būti grindžiami ne akla baime ir paklusnumu, o abipuse pagarba ir sveiku protu. Be to, per Tartiufo paveikslą kritikuojama ir platesnė visuomenė, kurioje apgavikams ir veidmainiams yra lengva prasimušti, pasinaudojant žmonių patiklumu.

Kalba ir stilius

„Tartiufas“ parašytas aleksandrinu – dvylikos skiemenų eilučių rimuotu dvieiliu, kuris buvo privalomas klasicizmo tragedijai ir „aukštajai komedijai“. Moljero genialumas pasireiškia tuo, kad jis sugeba šią griežtą, iškilmingą formą pripildyti gyvos, natūralios ir charakteringos kalbos. Kiekvieno veikėjo kalbėjimo maniera atspindi jo charakterį:

• Kleanto kalba yra racionali, argumentuota, kupina filosofinių apmąstymų.
• Orgono kalba – emocinga, isteriška, kupina šūksnių ir kraštutinumų.
• Dorinos kalba – liaudiška, sąmojinga, aštri ir taikli.
• Tartiufo kalba – dviprasmiška, pilna religinių metaforų, kuriomis jis dangsto savo tikruosius kėslus.

Moljero „Tartiufas“ yra labai dėkingas kūrinys analizei ir interpretacijai, tinkantis įvairioms literatūrinio rašinio temoms.

Galimos rašinio temos ir argumentai

1. Veidmainystė ir apsimetinėjimas literatūroje.

   • Argumentas: „Tartiufas“ yra vienas ryškiausių veidmainystės demaskavimo pavyzdžių. Galima analizuoti Tartiufo personažą kaip archetipinį veidmainį. Aptarkite jo metodus: kaip jis naudoja religinę retoriką, apsimestinį kuklumą ir nuolankumą savo tikslams pasiekti. Palyginkite jį su kitais literatūros veidmainiais.

2. Proto ir jausmų (arba aklumo) konfliktas.

   • Argumentas: Pjesėje ryškiai susiduria racionalusis pradas (Kleantas, Elmira) ir iracionalus aklumas (Orgonas). Galima analizuoti, kaip aklas tikėjimas paverčia protingą žmogų kvailiu ir tironu. Rašinyje parodykite, kokios yra aklumo pasekmės individui ir šeimai, ir kaip protas galiausiai nugali.

3. Šeimos santykių problematika klasicizmo literatūroje.

   • Argumentas: Moljeras kritikuoja patriarchalinės šeimos modelį. Analizuokite Orgono, kaip šeimos galvos, vaidmenį. Parodykite, kaip jo autoritetas virsta despotizmu, griaunančiu šeimos harmoniją. Galima aptarti vaikų (Marianos, Damiso) ir tėvų santykius, paklusnumo ir maišto temas.

4. Komedijos žanro galimybės kritikuoti visuomenę.

   • Argumentas: Moljeras įrodo, kad komedija gali kalbėti apie labai rimtus dalykus. Analizuokite, kaip juokas tampa socialinės kritikos įrankiu. Aptarkite komizmo formas pjesėje: charakterių komizmą (Orgono kvailumas), situacijų komizmą (scena po stalu), žodžių komizmą (Dorinos sąmojis). Parodykite, kaip Moljeras įgyvendina savo principą „juoku taisyti papročius“.

5. Išmintingo valdovo paveikslas literatūroje.

   • Argumentas: Pjesės pabaiga su netikėtu karaliaus įsikišimu atspindi Apšvietos epochos idealą – apšviestąjį monarchą. Galima analizuoti deus ex machina priemonės funkciją ir karaliaus, kaip teisingumo ir tvarkos atkūrėjo, vaidmenį. Tai puikus pavyzdys, kaip literatūra atspindi savo epochos politines ir filosofines idėjas.

Norintiems giliau susipažinti su Moljero komedija „Tartiufas“, rekomenduojame peržiūrėti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos archyvuose saugomą spektaklio įrašą.

• LRT Mediateka:
  • Spektaklis „Moljeras. Tartiufas“, I dalis
  • Spektaklis „Moljeras. Tartiufas“, II dalis

Šie įrašai leidžia ne tik perskaityti, bet ir pamatyti, kaip pjesės veikėjai ir komiškos situacijos atgyja scenoje.