Apsakymai

Anri Renė Alberas Gi de Mopasanas (Henri René Albert Guy de Maupassant, 1850–1893) – vienas žymiausių ir įtakingiausių XIX a. prancūzų rašytojų, neprilygstamas novelės meistras, palikęs gilų pėdsaką realizmo ir natūralizmo literatūros srovėse. Jo kūryba, pasižyminti pesimistine pasaulėjauta, aštria socialine kritika ir skvarbia psichologine analize, atveria negailestingą, tačiau tikrovišką to meto Prancūzijos visuomenės panoramą. Būdamas artimas Giustavo Flobero mokinys, Mopasanas išsiugdė unikalų stilių – glaustą, tikslų, objektyvų, tačiau kartu kupiną vidinės įtampos ir potekstės. Per trumpą, bet itin produktyvų kūrybos dešimtmetį jis parašė šimtus novelių ir šešis romanus, kuriuose tyrinėjo amžinąsias temas: meilę, mirtį, godulį, visuomenės veidmainystę ir tragišką individo vienatvę pasaulyje, jo manymu, valdomame aklų, beprasmių jėgų.

Vaikystė ir jaunystė

Gi de Mopasanas gimė 1850 m. rugpjūčio 5 d. Miromenilio pilyje, Normandijoje, nusigyvenusioje dvarininkų šeimoje. Jo motina, Lora Le Puatven (Laure Le Poittevin), buvo išsilavinusi, literatūra besidominti moteris, artima garsaus rašytojo Giustavo Flobero (Gustave Flaubert) draugė. Būtent ji įskiepijo sūnui meilę klasikinei literatūrai. Tėvas, Giustavas de Mopasanas (Gustave de Maupassant), buvo nerūpestingas biržos makleris. Tėvų santuoka nebuvo laiminga, ir kai Gi buvo vienuolika, motina, nepabūgusi socialinio pasmerkimo, ryžosi teisiškai atsiskirti nuo smurtaujančio vyro. Šis įvykis ir motinos, kaip stiprios, nepriklausomos asmenybės, pavyzdys padarė didelę įtaką būsimam rašytojui.

Mopasanas mokėsi Iveto dvasinėje seminarijoje, tačiau racionaliam jo mąstymui religinės dogmos buvo nepriimtinos, todėl jis buvo perkeltas į Ruano licėjų, kurį baigė 1869 m. Tais pačiais metais įstojo į Kanų universiteto Teisės fakultetą, tačiau studijas nutraukė prasidėjęs Prancūzijos–Prūsijos karas (1870–1871 m.).

Karo patirtis ir Flaubert'o mokykla

Mopasanas buvo pašauktas į armiją. Nors tiesioginiuose mūšiuose nedalyvavo, karo beprasmybė, žiaurumas ir civilių kančios jį giliai sukrėtė. Ši patirtis vėliau tapo viena pagrindinių jo kūrybos temų, ypač ryškiai atskleista novelėse „Pampuška“, „Panelė Fifi“, „Dvikova“.

Po karo, netekusi turto, šeima susidūrė su finansiniais sunkumais. Mopasanas įsidarbino valdininku Paryžiuje – iš pradžių Jūrų, vėliau Švietimo ministerijoje. Šis darbas jo nežavėjo; biurokratų pasaulio tuštybę ir ribotumą jis vėliau pašiepė daugelyje savo kūrinių. Tuo pačiu metu Mopasanas pateko į Giustavo Flobero globą. Septynerius metus Floberas buvo jo literatūrinis mokytojas: vertė jį atidžiai stebėti pasaulį, tobulinti stilių, ieškoti tikslaus žodžio („le mot juste“), atsisakyti banalybių ir ugdyti menininko objektyvumą. Flobero namuose Mopasanas susipažino su to meto literatūros garsenybėmis – Emiliu Zolia, Ivanu Turgenevu, Alfonsu Dodė.

Kūrybinis sprogimas ir šlovė

1880 m. pasirodė natūralistų novelių rinkinys „Medano vakarai“, kuriame buvo išspausdinta Mopasano novelė „Pampuška“ („Boule de Suif“). Šis kūrinys akimirksniu išgarsino autorių. Floberas jį pavadino „šedevru, kuris išliks“.

Po šios sėkmės prasidėjo neįtikėtinai produktyvus dešimtmetis (1880–1891 m.). Mopasanas paliko valdininko darbą ir visiškai atsidavė kūrybai, per metus išleisdamas po kelias knygas. Jis tapo vienu populiariausių ir turtingiausių Prancūzijos rašytojų. Šiuo laikotarpiu jis parašė apie tris šimtus novelių ir šešis romanus, tarp jų – „Vieno gyvenimo istorija“ (1883), „Mielas draugas“ (1885), „Pjeras ir Žanas“ (1888). Sėkmė jam atvėrė aukštuomenės salonų duris, tačiau jis niekada iki galo nepritapo prie šio pasaulio, dažnai jį vaizdavo su ironija ir pašaipa.

Liga ir tragiška pabaiga

Deja, Mopasano gyvenimą ir kūrybą nutraukė liga. Dar jaunystėje užsikrėtęs sifiliu, jis visą gyvenimą kentėjo nuo jos padarinių. Paskutiniais metais liga progresavo, sukeldama haliucinacijas, paranoją, nerimo priepuolius ir mirties baimę. Šie išgyvenimai atsispindi vėlyvojoje jo kūryboje, ypač fantastinėse novelėse („Horla“). 1892 m. sausio 2 d., apimtas depresijos, Mopasanas bandė nusižudyti. Jis buvo uždarytas į privačią daktaro Blanšo kliniką Paryžiuje, kur po pusantrų metų kančių mirė 1893 m. liepos 6 d., būdamas vos 42-ejų. Palaidotas Monparnaso kapinėse.

Mopasano kūryba yra persmelkta gilaus pesimizmo, artimo vokiečių filosofo Artūro Šopenhauerio (Arthur Schopenhauer) idėjoms. Rašytojas neigė Dievo egzistavimą ir tikėjimą progresu, teigdamas, kad pasaulį valdo akla, iracionali jėga (valia), o žmogaus gyvenimas – tai nuolatinė, beprasmė kančia. Jo manymu, žmonės yra pasmerkti vienatvei, nes vieni kitiems išlieka paslaptimi, o meilė, draugystė ir kiti jausmai dažnai tėra egoizmo ir instinktų apraiškos.

Realizmas ir natūralizmas

Mopasano kūryba priskiriama realizmui ir natūralizmui. Būdamas artimas natūralistų grupei, vadovaujamai Emilio Zolia, jis vis dėlto išlaikė savitą stilių, kurį suformavo jo mokytojas Giustavas Floberas.

• Santykis su natūralizmu: Skirtingai nuo Zolia, kuris akcentavo fiziologinį ir socialinį determinizmą, Mopasanas daugiau dėmesio skyrė psichologinei analizei. Jam rūpėjo ne tiek parodyti, kaip aplinka ir paveldimumas nulemia žmogaus likimą, kiek atskleisti vidines dramas, kylančias iš žmogaus instinktų, aistrų ir visuomenės primestų normų konflikto.
• Flobero įtaka: Mopasanas išmoko siekti kalbos tikslumo, glaustumo ir objektyvumo. Jis laikėsi principo, kad daiktui apibūdinti tinka tik vienas būdvardis, o veiksmui – vienas veiksmažodis, ir jų reikia ieškoti, kol bus rasti („le mot juste“). Iš Flobero jis perėmė ir pasakotojo poziciją – objektyvaus, nešališko stebėtojo, kuris nevertina ir nemoralizuoja, o tik konstatuoja faktus.

Menininko realisto požiūris

Romano „Pjeras ir Žanas“ įžangoje Mopasanas išdėstė savo estetines pažiūras, kurias galima laikyti jo kūrybos manifestu. Jis teigė, kad realistas menininkas neturi pateikti „banalios gyvenimo fotografijos“. Jo tikslas – atkurti vaizdą, kuris būtų „pilnesnis, įdomesnis, įtaigesnis už pačią tikrovę“. Mopasanas manė, kad kiekvienas menininkas turi savo temperamentą ir mato pasaulį savaip, todėl objektyvios tiesos mene nėra. Rašytojo užduotis – sukurti tobulą tiesos iliuziją, kuri priverstų skaitytoją pagalvoti ir suvokti slaptą įvykių prasmę.

Kūrybos evoliucija

Rašytojo kūryboje galima išskirti kelis etapus, atspindinčius jo pasaulėžiūros pokyčius:

Per savo trumpą, bet intensyvų kūrybinį gyvenimą Gi de Mopasanas parašė šešis romanus, daugiau nei tris šimtus novelių, kelias kelionių apybraižų knygas ir poezijos rinkinį. Jo kūryba – tai plati XIX a. pabaigos Prancūzijos visuomenės panorama, aprėpianti visus socialinius sluoksnius: nuo Normandijos valstiečių ir smulkiųjų buržua iki Paryžiaus aukštuomenės.

Romanai

Mopasano romanai, nors ir ne tokie gausūs kaip novelės, yra svarbi jo kūrybos dalis, leidžianti detaliau atskleisti socialinius ir psichologinius procesus.

„Vieno gyvenimo istorija“ („Une Vie“, 1883)

Tai pirmasis Mopasano romanas, Levo Tolstojaus pavadintas „geriausiu prancūzų romanu po Hugo „Vargo dienų“. Jame pasakojama apie Žaną de Lamąr – naivią, svajingą aristokratę, išaugusią vienuolyne ir kupiną romantiškų idealų. Ištekėjusi už gražuolio vikonto Žiuljeno, ji susiduria su žiauria realybe: vyro neištikimybe, godumu ir abejingumu. Viena po kitos dūžta jos viltys, gyvenimas virsta nusivylimų virtine. Romano pabaigoje vienintele paguoda senstančiai ir viską praradusiai Žanai tampa anūkė. Kūrinys atspindi natūralizmo idėjas apie socialinio ir biologinio determinizmo įtaką žmogaus likimui, tačiau kartu jame jaučiama gili atjauta pagrindinei herojei. Tai pesimistinis pasakojimas apie prarastas iliuzijas ir negailestingą gyvenimo tėkmę, kurią romano pabaigoje apibendrina tarnaitė Rozali: „Gyvenimas, matote, niekad nebūna nei toks geras, nei toks blogas, kaip atrodo.“

„Mielas draugas“ („Bel-Ami“, 1885)

Tai garsiausias Mopasano romanas, tapęs ciniško karjerizmo ir socialinio laipiojimo simboliu. Pagrindinis veikėjas – Žoržas Diurua, buvęs kareivis, atvykęs į Paryžių be pinigų ir skrupulų. Suprasdamas, kad didžiausias jo kapitalas – išvaizda ir žavesys, jis pasineria į Trečiosios respublikos visuomenės verpetą, kurio varomosios jėgos – pinigai, politika ir spauda. Per moteris – nuo žurnalisto žmonos iki bankininko dukters – jis kyla karjeros laiptais, tapdamas įtakingu žurnalistu ir turtuoliu. Romanas negailestingai demaskuoja to meto visuomenės moralinį supuvimą, žurnalistikos pavertimą politinių ir finansinių aferų įrankiu, aukštuomenės tuštybę ir veidmainystę. Žoržas Diurua, pramintas „Mielu draugu“, yra modernaus antiherojaus įsikūnijimas – žmogus be jokių moralinių vertybių, kuriam sėkmė tampa vieninteliu gyvenimo tikslu.

„Mont-Oriolis“ („Mont-Oriol“, 1887)

Šiame romane Mopasanas satyriškai vaizduoja besikuriantį Overnės kurortą ir jame verdančias intrigas. Finansininkas Andermatas, sužinojęs apie gydomąsias Mont-Oriolio šaltinių savybes, nusprendžia paversti jį madingu kurortu ir pasipelnyti. Šiame verslo fone rutuliojasi jo žmonos Kristianos meilės istorija su Poliu Bretinji. Romanas supriešina nuoširdžius jausmus ir cinišką išskaičiavimą. Meilė čia, kaip ir gamta ar sveikata, tampa preke. Mopasanas su ironija rodo, kaip verslas ir reklama sukuria dirbtinius poreikius ir manipuliuoja žmonėmis. Tai vienas iš socialiai aštriausių jo romanų, kritikuojantis kapitalistinės visuomenės vertybes.

„Pjeras ir Žanas“ („Pierre et Jean“, 1888)

Tai psichologinis romanas, kurį pats autorius pavadino psichologiniu etiudu. Kūrinio centre – dviejų brolių drama. Kai miręs šeimos bičiulis visą turtą palieka tik jaunėliam sūnui Žanui, vyresnįjį Pjerą pradeda graužti pavydas ir įtarimai. Jis atskleidžia šeimos paslaptį: Žanas – jo motinos ir mirusiojo sūnus. Romanas yra gili pavydo, kaltės ir vidinio konflikto studija. Kūrinio įžanga tapo Mopasano estetinių pažiūrų manifestu, kuriame jis atsiriboja nuo „banalios gyvenimo fotografijos“ ir teigia, kad menininko tikslas – sukurti įtaigią tiesos iliuziją.

„Stipri kaip mirtis“ („Fort comme la Mort“, 1889)

Šis vėlyvasis romanas – tai melancholiška ir tragiška istorija apie senėjimą ir baimę prarasti meilę. Pagrindinis veikėjas, garsus dailininkas Olivjė Bertenas, jau dvylika metų myli grafienę Aną de Gilerua. Jų ryšys – tai darni meilės ir draugystės sąjunga. Tačiau viskas pasikeičia, kai iš užsienio grįžta Anos dukra Anetė, stulbinamai panaši į savo motiną jaunystėje. Bertenas, pats to nesuprasdamas, pradeda jausti aistrą merginai, kuri jam yra prarastos jaunystės ir mylimos moters idealo įsikūnijimas. Romanas subtiliai analizuoja senstančio vyro psichologinę dramą, jo kovą su laiku ir neišvengiama mirtimi. Meilė čia stipresnė už mirtį ne kaip triumfuojanti jėga, o kaip nuolatinė kančia ir neišsipildymo šaltinis.

„Mūsų širdis“ („Notre Cœur“, 1890)

Paskutinis Mopasano romanas yra modernios, emancipuotos, bet emociškai šaltos moters portretas. Mišelė de Biurn – garsi Paryžiaus dama, kurios salonas traukia menininkus ir politikus. Ji protinga, žavi, bet nepajėgi nuoširdžiai mylėti. Įsimylėjęs ją Andrė Mariolis susiduria su jos emociniu šalčiu ir negalėjimu atsiduoti jausmams. Tai romanas apie meilės negalimumą modernioje, intelektualizuotoje visuomenėje, apie jausmų atrofiją ir vidinę tuštumą, slypinčią po išoriniu blizgesiu.

Novelės (apsakymai)

Novelė – žanras, kuriame Mopasano talentas atsiskleidė ryškiausiai. Jis laikomas vienu didžiausių novelės meistrų pasaulinėje literatūroje. Jo novelėms būdinga įtemptas siužetas, glaustas stilius, objektyvus pasakojimo tonas ir dažnai netikėta, ironiška arba tragiška pabaiga.

Karo novelės

Karo tema Mopasano kūryboje atskleidžia ne didvyriškus žygius, o karo beprasmybę, žiaurumą ir demoralizuojantį poveikį. Novelėje „Pampuška“ („Boule de Suif“, 1880) pasakojama apie grupę buržua, kurie kelionės metu, norėdami išsigelbėti, priverčia kartu su jais važiuojančią prostitutę atsiduoti prūsų karininkui, o vėliau ją pasmerkia ir paniekina. Kūrinys demaskuoja visuomenės veidmainystę, tariamą patriotizmą ir moralinį nuosmukį.

Normandijos valstiečių gyvenimas

Užaugęs Normandijoje, Mopasanas puikiai pažinojo valstiečių gyvenimą. Jo novelėse valstiečiai vaizduojami be jokio sentimentalumo: jie gudrūs, godūs, prietaringi, tačiau kartu ir vitališki, artimi gamtai. Novelėje „Virvagalis“ („La Ficelle“) pasakojama apie seną valstietį Oškomą, kuris, pakėlęs nuo žemės virvagalį, yra neteisingai apkaltinamas vagyste ir miršta, taip ir nesugebėjęs įrodyti savo nekaltumo. Tai tragiška istorija apie šmeižtą, įtarumą ir žmogaus bejėgiškumą prieš visuomenės nuomonę.

Paryžiaus visuomenės kritika

Didelė dalis Mopasano novelių skirta Paryžiaus smulkiųjų valdininkų ir buržua gyvenimui. Jis su ironija vaizduoja jų pastangas pasirodyti turtingesniais ir svarbesniais, nei yra iš tiesų, jų tuštybę ir ribotumą. Novelėje „Karoliai“ („La Parure“) pasakojama apie valdininko žmoną Matildą Luazel, kuri, norėdama pasipuikuoti baliuje, pasiskolina iš draugės deimantų vėrinį ir jį pameta. Kad nupirktų naują, ji su vyru dešimt metų sunkiai dirba, atsisakydama visko. Galiausiai paaiškėja, kad pamestasis vėrinys buvo netikras. Tai pamokoma istorija apie pražūtingą tuštybės siekį. Novelėje „Papuošalai“ („Les Bijoux“) pasakojama panaši istorija, tik su atvirkščiu siužetu: po žmonos mirties vyras, manęs, kad jos papuošalai netikri, sužino, kad jie buvo tikri ir brangūs – akivaizdi užuomina į žmonos neištikimybę.

Fantastinės ir psichologinės novelės

Vėlyvojoje kūryboje, progresuojant ligai, Mopasanas vis dažniau atsigręžia į iracionalumo, baimės, beprotybės temas. Novelė „Horla“ („Le Horla“) – tai dienoraščio forma parašytas pasakojimas apie žmogų, kurį persekioja nematoma, protą ir valią užvaldanti būtybė. Ši novelė laikoma vienu geriausių psichologinio siaubo kūrinių, genialiai vaizduojančiu laipsnišką proto irimą. Tai ir paties rašytojo tragiškos kovos su liga atspindys.

Gi de Mopasanas, kaip novelės žanro novatorius, turėjo didelę ir akivaizdžią įtaką jaunosioms Europos literatūroms, tarp jų ir lietuvių. XX a. pradžioje, kai lietuvių proza dar tik formavosi, trumpas, koncentruotas ir psichologiškai įtemptas pasakojimas buvo ypač artimas ir aktualus.

Gi de Mopasano palikimas literatūroje yra milžiniškas. Jis, kartu su Antonu Čechovu, yra laikomas moderniosios novelės tėvu. Jo kūryba padarė įtaką daugybei vėlesnių rašytojų, tokių kaip Somersetas Maughamas ir O. Henry, kurie iš jo mokėsi siužeto konstravimo meno ir netikėtos pabaigos efekto.

Mopasano kūriniai stebina savo aktualumu ir šiandien. Temos, kurias jis nagrinėjo – socialinė nelygybė, moters padėtis visuomenėje, pinigų galia, žmogiškųjų santykių trapumas, proto ir beprotybės riba – išlieka svarbios ir šiuolaikiniam skaitytojui. Jo gebėjimas keliais sakiniais sukurti personažą, keliuose puslapiuose atskleisti visą žmogaus dramą ir negailestingai, bet kartu su gilia atjauta pažvelgti į tamsiausius žmogaus prigimties užkaborius užtikrino jam nemirtingą šlovę ir vietą pasaulinės literatūros panteone.

Pirmasis Gi de Mopasano romanas „Vieno gyvenimo istorija“ (1883 m.), kurį Levas Tolstojus pavadino „geriausiu prancūzų romanu po Hugo „Vargo dienų“, yra negailestingai pesimistiškas pasakojimas apie moters likimą, prarastas iliuzijas ir negailestingą laiko tėkmę. Kūrinyje Mopasanas, remdamasis natūralizmo principais, parodo, kaip aplinka, paveldimumas ir atsitiktinumai sutraiško trapią asmenybę.

Pagrindinė idėja ir temos

Romano centre – naivios ir svajingos aristokratės Žanos de Lamąr gyvenimo kelias nuo vilčių kupinos jaunystės iki visiškos dvasinės tuštumos senatvėje. Pagrindinės kūrinio temos:

• Iliuzijų žlugimas. Žana, išauginta vienuolyne, į gyvenimą žengia kupina romantiškų idealų apie meilę ir laimę, tačiau susidūrimas su tikrove – vyro neištikimybė, godumas, sūnaus nedėkingumas – paverčia jos egzistenciją nusivylimų virtine.
• Determinizmas. Kūrinyje ryškus natūralistinis požiūris, kad žmogaus likimą lemia ne jo valia, o biologiniai instinktai (seksualumas, godumas) ir socialinė aplinka. Žana yra pasyvi auka, nepajėgi pasipriešinti ją gniuždančioms jėgoms.
• Gyvenimo cikliškumas ir beprasmybė. Romano pabaigoje Žanos gyvenimo kančias tarsi atperka anūkės gimimas, tačiau tarnaitės Rozali ištarti žodžiai – „Gyvenimas, matote, niekad nebūna nei toks geras, nei toks blogas, kaip atrodo“ – pabrėžia amžiną kartų kaitos ciklą, kuriame laimė tėra trumpa akimirka kančios jūroje.

Siužeto santrauka

Jauna aristokratė Žana, grįžusi iš vienuolyno į šeimos dvarą „Tuopos“, išteka už gražuolio vikonto Žiuljeno de Lamaro. Po trumpo medaus mėnesio Korsikoje idilė baigiasi. Žiuljenas pasirodo esąs šykštus, šiurkštus ir neištikimas. Žana sužino apie jo romaną su jos vaikystės drauge ir tarnaite Rozali, kuri pagimdo Žiuljeno vaiką. Vėliau, gimus jų pačių sūnui Poliui, Žana visą savo meilę atiduoda jam, tačiau vyras toliau ją apgaudinėja su kaimynystėje gyvenančia grafiene de Furvil. Tragiškai žuvus Žiuljenui ir jo meilužei, Žana lieka viena su sūnumi.

Polius, išlepintas „trijų motinų“ – Žanos, senelio barono ir tetos Lizon – užauga savanaudžiu lošėju. Dėl jo skolų Žanai tenka parduoti šeimos dvarą. Vienatvėje ir skurde skendinčią Žaną priglaudžia ištikimoji Rozali. Romano pabaigoje Poliaus meilužė miršta gimdydama, ir Rozali parveža Žanai anūkę, kuri suteikia senstančiai moteriai naują viltį ir gyvenimo prasmę.

Novelė „Papuošalai“, kaip ir kita garsi novelė „Karoliai“, tyrinėja tuštybės, socialinės kaukės ir ironiško likimo temas, tačiau daro tai iš kitos perspektyvos. Čia atskleidžiama ne siekis pasirodyti turtingesniam, o ilgus metus slėpta veidmainystė ir tiesos bei iliuzijos santykis.

Siužeto santrauka

Ponas Lantenas dievina savo žmoną – kuklią, švelnią ir, jo manymu, tobulą moterį. Jis priekaištauja jai tik dėl dviejų dalykų: meilės teatrui ir aistros netikriems papuošalams. Po žmonos mirties, prislėgtas sielvarto ir skolų, Lantenas nusprendžia parduoti vieną iš jos „niekučių“ – didelį vėrinį. Juvelyras jį šokiruoja, pasakydamas, kad vėrinys vertas milžiniškų pinigų. Kitas juvelyras patvirtina, kad vėrinys yra tikras ir buvo parduotas poniai Lanten.

Tada ponas Lantenas suvokia baisią tiesą: visi jo žmonos papuošalai buvo tikri, o tai reiškia, kad jie buvo dovanos. Supratęs, kad dievinama žmona visą santuokos laiką turėjo meilužių, jis patiria šoką. Tačiau pragmatizmas nugali. Lantenas parduoda visus papuošalus, tampa pasakiškai turtingas, meta darbą ministerijoje ir pradeda gyventi prabangiai. Po pusmečio jis veda antrą kartą – „labai dorą moterį, bet baisaus charakterio“. Ji padaro jį labai nelaimingą.

Temos ir interpretacija

• Išorė ir tikrovė. Pagrindinė novelės tema – atotrūkis tarp to, kas atrodo, ir to, kas yra iš tikrųjų. Ponas Lantenas gyvena iliuzijoje, kad jo žmona yra dorybės įsikūnijimas, o jos papuošalai – pigi bižuterija. Tikrovė pasirodo esanti priešinga: žmona buvo neištikima, o papuošalai – tikri. Mopasanas ironiškai parodo, kad tiesa ne visada išlaisvina – ji gali atnešti turtus, bet sunaikinti laimę.
• Veidmainystės triumfas. Novelė atskleidžia buržuazinės moralės veidmainiškumą. Ponia Lanten sugeba išsaugoti nepriekaištingos žmonos reputaciją, nors gyvena amoralų gyvenimą. Jos „aistra netikriems papuošalams“ tampa puikia priedanga slėpti turtus, gautus iš meilužių.
• Ironija. Kūrinys persmelktas Mopasanui būdingos kandžios ironijos. Lantenas, visą laiką kritikavęs žmonos pomėgį, būtent dėl jo tampa turtuoliu. Išsižadėjęs velionės, kuri jį darė laimingą, jis veda „dorą“ moterį, kuri paverčia jo gyvenimą pragaru. Laimė, pasirodo, slypėjo ne dorybėje, o melu grįstoje iliuzijoje. Novelės pabaiga – tai ciniškas Mopasano komentaras apie moralę ir laimę: kartais apgaulė yra saldesnė už tiesą, o dorybė – nepakeliama.

Pirmasis Gi de Mopasano romanas „Vieno gyvenimo istorija“ (1883 m.), kurį Levas Tolstojus pavadino „geriausiu prancūzų romanu po Hugo „Vargo dienų“, yra negailestingai pesimistiškas pasakojimas apie moters likimą, prarastas iliuzijas ir negailestingą laiko tėkmę. Kūrinyje Mopasanas, remdamasis natūralizmo principais, parodo, kaip aplinka, paveldimumas ir atsitiktinumai sutraiško trapią asmenybę.

Pagrindinė idėja ir temos

Romano centre – naivios ir svajingos aristokratės Žanos de Lamąr gyvenimo kelias nuo vilčių kupinos jaunystės iki visiškos dvasinės tuštumos senatvėje. Pagrindinės kūrinio temos:

• Iliuzijų žlugimas. Žana, išauginta vienuolyne, į gyvenimą žengia kupina romantiškų idealų apie meilę ir laimę, tačiau susidūrimas su tikrove – vyro neištikimybė, godumas, sūnaus nedėkingumas – paverčia jos egzistenciją nusivylimų virtine.
• Determinizmas. Kūrinyje ryškus natūralistinis požiūris, kad žmogaus likimą lemia ne jo valia, o biologiniai instinktai (seksualumas, godumas) ir socialinė aplinka. Žana yra pasyvi auka, nepajėgi pasipriešinti ją gniuždančioms jėgoms.
• Gyvenimo cikliškumas ir beprasmybė. Romano pabaigoje Žanos gyvenimo kančias tarsi atperka anūkės gimimas, tačiau tarnaitės Rozali ištarti žodžiai – „Gyvenimas, matote, niekad nebūna nei toks geras, nei toks blogas, kaip atrodo“ – pabrėžia amžiną kartų kaitos ciklą, kuriame laimė tėra trumpa akimirka kančios jūroje.

Siužeto santrauka

Jauna aristokratė Žana, grįžusi iš vienuolyno į šeimos dvarą „Tuopos“, išteka už gražuolio vikonto Žiuljeno de Lamaro. Po trumpo medaus mėnesio Korsikoje idilė baigiasi. Žiuljenas pasirodo esąs šykštus, šiurkštus ir neištikimas. Žana sužino apie jo romaną su jos vaikystės drauge ir tarnaite Rozali, kuri pagimdo Žiuljeno vaiką. Vėliau, gimus jų pačių sūnui Poliui, Žana visą savo meilę atiduoda jam, tačiau vyras toliau ją apgaudinėja su kaimynystėje gyvenančia grafiene de Furvil. Tragiškai žuvus Žiuljenui ir jo meilužei, Žana lieka viena su sūnumi.

Polius, išlepintas „trijų motinų“ – Žanos, senelio barono ir tetos Lizon – užauga savanaudžiu lošėju. Dėl jo skolų Žanai tenka parduoti šeimos dvarą. Vienatvėje ir skurde skendinčią Žaną priglaudžia ištikimoji Rozali. Romano pabaigoje Poliaus meilužė miršta gimdydama, ir Rozali parveža Žanai anūkę, kuri suteikia senstančiai moteriai naują viltį ir gyvenimo prasmę.

Novelė „Papuošalai“, kaip ir kita garsi novelė „Karoliai“, tyrinėja tuštybės, socialinės kaukės ir ironiško likimo temas, tačiau daro tai iš kitos perspektyvos. Čia atskleidžiama ne siekis pasirodyti turtingesniam, o ilgus metus slėpta veidmainystė ir tiesos bei iliuzijos santykis.

Siužeto santrauka

Ponas Lantenas dievina savo žmoną – kuklią, švelnią ir, jo manymu, tobulą moterį. Jis priekaištauja jai tik dėl dviejų dalykų: meilės teatrui ir aistros netikriems papuošalams. Po žmonos mirties, prislėgtas sielvarto ir skolų, Lantenas nusprendžia parduoti vieną iš jos „niekučių“ – didelį vėrinį. Juvelyras jį šokiruoja, pasakydamas, kad vėrinys vertas milžiniškų pinigų. Kitas juvelyras patvirtina, kad vėrinys yra tikras ir buvo parduotas poniai Lanten.

Tada ponas Lantenas suvokia baisią tiesą: visi jo žmonos papuošalai buvo tikri, o tai reiškia, kad jie buvo dovanos. Supratęs, kad dievinama žmona visą santuokos laiką turėjo meilužių, jis patiria šoką. Tačiau pragmatizmas nugali. Lantenas parduoda visus papuošalus, tampa pasakiškai turtingas, meta darbą ministerijoje ir pradeda gyventi prabangiai. Po pusmečio jis veda antrą kartą – „labai dorą moterį, bet baisaus charakterio“. Ji padaro jį labai nelaimingą.

Temos ir interpretacija

• Išorė ir tikrovė. Pagrindinė novelės tema – atotrūkis tarp to, kas atrodo, ir to, kas yra iš tikrųjų. Ponas Lantenas gyvena iliuzijoje, kad jo žmona yra dorybės įsikūnijimas, o jos papuošalai – pigi bižuterija. Tikrovė pasirodo esanti priešinga: žmona buvo neištikima, o papuošalai – tikri. Mopasanas ironiškai parodo, kad tiesa ne visada išlaisvina – ji gali atnešti turtus, bet sunaikinti laimę.
• Veidmainystės triumfas. Novelė atskleidžia buržuazinės moralės veidmainiškumą. Ponia Lanten sugeba išsaugoti nepriekaištingos žmonos reputaciją, nors gyvena amoralų gyvenimą. Jos „aistra netikriems papuošalams“ tampa puikia priedanga slėpti turtus, gautus iš meilužių.
• Ironija. Kūrinys persmelktas Mopasanui būdingos kandžios ironijos. Lantenas, visą laiką kritikavęs žmonos pomėgį, būtent dėl jo tampa turtuoliu. Išsižadėjęs velionės, kuri jį darė laimingą, jis veda „dorą“ moterį, kuri paverčia jo gyvenimą pragaru. Laimė, pasirodo, slypėjo ne dorybėje, o melu grįstoje iliuzijoje. Novelės pabaiga – tai ciniškas Mopasano komentaras apie moralę ir laimę: kartais apgaulė yra saldesnė už tiesą, o dorybė – nepakeliama.

„Karoliai“ – viena garsiausių Gi de Mopasano novelių, tapusi klasikinės novelės etalonu. Tai sukrečianti istorija apie tuštybę, socialinę kaukę ir negailestingą likimo ironiją, kai vienas vakaras neatpažįstamai pakeičia visą žmogaus gyvenimą.

Siužeto santrauka

Pagrindinė veikėja, ponia Matilda Luazel, yra daili, tačiau nepasiturinti valdininko žmona, nuolat svajojanti apie prabangą ir aukštuomenės gyvenimą. Gavusi kvietimą į iškilmingą balių ministerijoje, ji iš vyro išprašo pinigų naujai suknelei, tačiau jaučiasi nelaiminga, nes neturi jokių papuošalų. Vyro patarta, ji pasiskolina iš turtingos draugės, ponios Forestjė, puikų deimantų vėrinį.

Baliuje Matilda sulaukia didžiulio pasisekimo – ji gražiausia, elegantiškiausia, visi ja žavisi. Tačiau grįžusi namo ji su siaubu pastebi, kad vėrinys dingo. Neprisipažinę draugei, Luazeliai nusprendžia nupirkti naują, tokį patį vėrinį. Tam jie išleidžia visas santaupas, skolinasi milžinišką sumą ir įklimpsta į skolas.

Prasideda dešimt metų каторgos. Luazeliai atsisako tarnaitės, persikrausto į mansardą, Matilda dirba sunkiausius namų ruošos darbus, o vyras – kelis darbus. Po dešimties metų, atidavę visas skolas, jie abu yra pasenę ir išvarginti. Vieną dieną Matilda Eliziejaus laukuose sutinka ponią Forestjė, kuri vis dar jauna ir žavi. Matilda nusprendžia papasakoti jai visą tiesą. Išklausiusi sukrėstą draugę, ponia Forestjė atsako: „Ak, mano vargše Matilda! Juk manieji karoliai buvo netikri. Jie kainavo daugių daugiausia penkis šimtus frankų!..“

Temos ir interpretacija

• Tuštybė ir socialinė kaukė. Matilda Luazel įkūnija žmogų, kuriam socialinis statusas ir išorinis spindesys yra svarbesni už viską. Jos noras bent vienam vakarui tapti „kažkuo“ lemia tragišką jos likimą. Mopasanas parodo, kaip aklas socialinių normų vaikymasis gali sunaikinti gyvenimą.
• Likimo ironija. Novelės esmė – negailestinga ironija. Dešimt metų каторгиško darbo ir kančių paaukojama tam, kas pasirodo buvę bevertė smulkmena. Gyvenimas sugriaunamas dėl iliuzijos. Tai Mopasano pesimistinės pasaulėžiūros išraiška: žmogus yra aklų ir absurdiškų jėgų žaislas.
• Išorė ir tikrovė. Kaip ir novelėje „Papuošalai“, čia susiduria išorės ir tikrovės pasauliai. Deimantų vėrinys, atrodęs kaip didžiausios prabangos simbolis, tebuvo stiklas. Ši metafora apibendrina visą aukštuomenės pasaulį, kurį taip garbino Matilda: po spindinčiu paviršiumi dažnai slypi apgaulė ir tuštybė.

„Virvagalis“ – tai tragiška ir kartu ironiška istorija, atskleidžianti Normandijos valstiečių mentalitetą, visuomenės nuomonės galią ir mažo, nereikšmingo poelgio pražūtingas pasekmes. Tai viena iš tipiškiausių Mopasano „normandiškų“ novelių.

Siužeto santrauka

Pagrindinis veikėjas, taupus normandietis ūkininkas Oškornas (Hauchecorne), Godervilio turgaus dieną pamato ant žemės gulintį virvagalį. Būdamas taupus, jis pasilenkia jo paimti. Tą pačią akimirką jis pastebi, kad jį stebi jo priešas, balnius Maladenas (Malandain). Susigėdęs, kad jį užklupo renkantį tokį menkniekį, Oškornas greitai paslepia virvagalį po palaidine.

Vėliau turguje paskelbiama apie pamestą piniginę. Netrukus pas Oškomą ateina žandaras ir nuveda jį pas merą. Pasirodo, Maladenas apkaltino Oškomą radus piniginę. Ūkininkas puola neigti, rodo savo virvagalį, leidžiasi apieškomas, tačiau niekas juo netiki. Kitą dieną piniginė atsiranda – ją rado ir grąžino kitas žmogus.

Oškornas triumfuoja – jo nekaltumas įrodytas. Jis vaikšto po kaimą ir visiems pasakoja savo istoriją. Tačiau žmonės jo neklauso, šypsosi su pašaipa ir vadina jį „senų klastorium“, manydami, kad jis pats slapta grąžino piniginę per bendrininką. Kuo labiau Oškornas stengiasi įrodyti tiesą, tuo labiau visi iš jo juokiasi. Ši neteisybė ir visuotinis pasmerkimas jį palaužia. Jis suserga ir miršta kliedėdamas, o paskutiniai jo žodžiai būna: „Virvagalys... virvagalys... gi štai jis, pone mere...“

Temos ir interpretacija

• Žmogus prieš visuomenę. Novelė atskleidžia individo bejėgiškumą prieš kolektyvinę nuomonę. Kai visuomenė susidaro nuostatą, jokie faktai ar įrodymai nebegali jos pakeisti. Oškorno tragedija yra ta, kad jis negali susitaikyti su neteisybe ir visą savo energiją skiria bergždžiai kovai.
• Valstietiško mentaliteto studija. Mopasanas tiksliai perteikia Normandijos valstiečių būdą: taupumą (dėl kurio ir kyla visa istorija), įtarumą, gudrumą ir polinkį iš visko pasišaipyti. Būtent dėl šių savybių kaimynai ir negali patikėti Oškorno nekaltumu – jiems atrodo neįtikėtina, kad kas nors galėtų vargintis dėl paprasto virvagalio.
• Šmeižto galia. Novelė parodo, kaip lengvai paleistas melas gali sunaikinti žmogaus reputaciją ir gyvenimą. Net ir paneigtas šmeižtas palieka neišdildomą pėdsaką žmonių sąmonėje. Oškorno kova už savo garbę tampa tragiška obsesija, kuri jį pražudo.