Romanas „Aukštujų Šimonių likimas“

Ieva Simonaitytė (1897–1978) – viena iškiliausių XX a. lietuvių rašytojų, dažnai vadinama Mažosios Lietuvos metraštininke. Jos kūrybos centre – išskirtinis ir tragiškas šio krašto lietuvininkų likimas, jų buitis, papročiai ir lėtas nykimas istorijos verpetuose. Simonaitytės kelias į literatūrą, panašiai kaip ir Žemaitės, nebuvo grįstas akademiniu išsilavinimu – jos universitetu tapo pats gyvenimas, įgimtas pastabumas ir meilė savo krašto žmonėms.

Romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935 m.) – tai kūrinys, atnešęs rašytojai pripažinimą ir Valstybinę literatūros premiją. Tai epinė saga, pasakojanti septynių vienos giminės kartų istoriją nuo XVIII a. pradžios iki XX a. Pradėję nuo garbingų bajorų, Šimoniai, veikiami maro, karų ir sistemingos germanizacijos, pamažu smunka, praranda ne tik socialinį statusą, bet ir tautinę savimonę, virsdami paprastais būrais. Kūrinys yra ne tik jaudinanti šeimos drama, bet ir neįkainojamas istorinis bei etnografinis dokumentas, leidžiantis pažvelgti į jau išnykusį Mažosios Lietuvos pasaulį.

Norint suprasti „Aukštujų Šimonių likimo“ gilumą, būtina susipažinti su unikaliu Mažosios Lietuvos istoriniu kontekstu, kuris yra ne fonas, o veikiau pagrindinis romano veikėjas.

Mažoji Lietuva: tarp Prūsijos ir Lietuvos

Mažoji Lietuva, arba Prūsų Lietuva, – istorinis regionas, nuo XIII a. priklausęs Vokiečių ordinui, o vėliau – Prūsijos karalystei. Skirtingai nei Didžioji Lietuva, kuri buvo Abiejų Tautų Respublikos dalis, šis kraštas vystėsi vokiškos kultūros ir liuteronybės įtakoje. Vietiniai gyventojai, lietuvininkai, išlaikė lietuvių kalbą ir daugelį papročių, tačiau jų tapatybė buvo glaudžiai susijusi su Prūsijos valstybe.

1709–1711 metų maras: demografinė katastrofa

Romano siužetas prasideda po vieno tragiškiausių įvykių Mažosios Lietuvos istorijoje – Didžiojo maro. Ši epidemija, vykusi Šiaurės karo metu, sunaikino apie pusę visų krašto gyventojų, o kai kuriose srityse – net iki 80%.

• Pasekmės: Ištuštėjusiuose kaimuose ir dvaruose Prūsijos valdžia pradėjo vykdyti sistemingą kolonizaciją.
• Kolonistai: Į kraštą kėlėsi vokiečiai, šveicarai, prancūzai hugenotai (zalcburgiečiai). Šie ateiviai pamažu keitė krašto etninę ir kultūrinę sudėtį.
• Romane: Maras tampa Šimonių giminės nuosmukio katalizatoriumi. Išmirus didžiajai daliai lietuvių bajorų ir būrų, atsivėrė kelias vokiečių įsigalėjimui, kuris romane vaizduojamas kaip svetimųjų atėjūnų įsiveržimas į Šimonių dvarą.

Germanizacija: lėta tautinės tapatybės erozija

Po maro ir kolonizacijos prasidėjo laipsniška, bet nenumaldoma germanizacija – lietuvių kalbos, kultūros ir papročių naikinimas.

Šis istorinis fonas paaiškina pagrindinę romano tragediją: tai ne tik vienos šeimos, bet ir visos Mažosios Lietuvos lietuvininkų bendruomenės istorija apie lėtą ir skausmingą išnykimą.

„Aukštujų Šimonių likimas“ aprėpia beveik du šimtus metų – nuo XVIII a. pradžios iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Tai pasakojimas apie laipsnišką giminės socialinį, moralinį ir tautinį nuosmukį, atspindintį visos Mažosios Lietuvos lietuvininkų tragediją.

Pirmoji karta: bajorai Šimoniai

Pasakojimas prasideda dar prieš didįjį marą. Šimoniai – sena ir garbinga lietuvių bajorų giminė, gyvenanti dvare prie Įsros upės. Giminės galva, senasis Matas Šimonis, puoselėja protėvių atminimą, lietuviškas tradicijas ir neapykantą vokiečių engėjams. Jis moko savo vaikus didžiuotis savo kilme, pasakodamas jiems legendas apie Lietuvos kunigaikščius. Ši karta simbolizuoja prarastą „auksinį amžių“ – laikotarpį, kai lietuvininkai dar buvo savo žemės šeimininkai.

Antroji karta: maro išlikėliai

Didysis maras (1709–1711 m.) negailestingai sunaikina beveik visą Šimonių šeimą. Gyvas lieka tik jauniausias sūnus Matas. Po maro į ištuštėjusį kraštą plūsta vokiečių kolonistai. Pasinaudodami prievarta ir apgaule, jie išvaro Matą iš gimtųjų namų. Šis įvykis tampa lūžio tašku – Šimoniai praranda savo dvarą, žemę ir bajorų statusą.

Trečioji karta: naujakuriai Aukštujuose

Išvarytas iš tėviškės, Matas Šimonis atkeliauja į Aukštujus – skurdų kaimelį smėlynuose. Čia jis veda paprastą būrę Gerdą Ašpurvytę ir pradeda naują gyvenimą kaip valstietis. Ši karta simbolizuoja prarastą statusą ir priverstinį prisitaikymą. Nors Matas vis dar prisimena savo bajorišką praeitį, jo vaikai jau gimsta ir auga kaip paprasti būrai.

Ketvirtoji ir penktoji kartos: būrų gyvenimas ir vokietėjimas

Šios kartos jau įsitvirtina Aukštujuose kaip darbštūs ir pasiturintys ūkininkai. Jų gyvenimas teka pagal gamtos ir žemdirbystės darbų ritmą. Tačiau pamažu į jų buitį ir sąmonę skverbiasi vokietėjimo ženklai:

• Kalba: Vartojama vis daugiau germanizmų.
• Papročiai: Jaunimas pradeda mėgdžioti vokiečių madas, gėdytis lietuviškų tradicijų.
• Mentalitetas: Atsiranda noras „ponėti“, išsiskirti iš kitų būrų, suartėti su vokiečiais.

Ryškiausias šio laikotarpio atstovas – Jokūbas Šimonis. Jis – stiprus, išdidus ir turtingas ūkininkas, tačiau jo sūnus Mikėlis jau renkasi vokiečių valdininko karjerą Karaliaučiuje, gėdijasi savo „būriškos“ kilmės ir krikštija sūnų vokišku vardu. Tai simbolizuoja vidinį skilimą ir tautinės savimonės praradimą.

Šeštoji karta: nuosmukis ir skurdas

Šeštoji karta, vadovaujama Krizo Šimonio, patiria didžiulį nuosmukį. Dėl gaisro, skolų ir nesėkmių ūkis sunyksta. Ši materialinė neganda atspindi ir dvasinį skurdą – giminės atmintis apie bajorišką praeitį beveik išnykusi, likęs tik sunkus valstiečio darbas ir kova už būvį. Šeimos nariai tampa pikti, pavydūs ir susvetimėję.

Septintoji karta: pabaiga

Paskutinė karta – tai Krizo vaikai. Sūnus Vilius, bandydamas išsaugoti ūkį, patenka į piktos ir godžios žmonos Etmės įtaką. Tragedija pasiekia kulminaciją, kai Etmė, norėdama atsikratyti uošvio, jį nunuodija, bet per klaidą žūsta ir jos pačios vaikas. Vilius, prisiėmęs dalį kaltės, nuteisiamas kalėti, o Etmei įvykdoma mirties bausmė. Šimonių ūkis galutinai sužlunga ir parduodamas iš varžytinių. Viena iš dukterų, Urtė, patiria asmeninę tragediją – suvedžiota ūkininko sūnaus, tampa atstumtąja ir miršta skurde.

Romano pabaigoje Šimonių giminė praktiškai išnyksta. Jų likimas tampa visos Mažosios Lietuvos lietuvininkų tragedijos simboliu – prarasta ne tik žemė ir turtai, bet ir kalba, atmintis bei pati gyvybė.

„Aukštujų Šimonių likimas“ – tai daugiasluoksnis kūrinys, kuriame persipina asmeninės dramos ir didieji istoriniai procesai. Galima išskirti keletą esminių temų, kurios sudaro romano ašį.

Ievos Simonaitytės rašymo stilius romane „Aukštujų Šimonių likimas“ yra unikalus ir atpažįstamas. Jis pasižymi epiniu užmoju, specifine kalba ir ypatingu pasakotojo vaidmeniu.

Metraštininkės balsas

Pasakotoja romane veikia ne kaip neutrali stebėtoja, o kaip visažinė metraštininkė. Jos balsas yra ramus, santūrus, kartais net atšiaurus. Ji pasakoja giminės istoriją be didelių emocijų, konstatuodama faktus, tačiau po šiuo santūrumu slypi gili užuojauta ir skausmas dėl nykstančios tautos.

• Objektyvumas ir subjektyvumas: Pasakotoja siekia objektyviai fiksuoti įvykius, tarsi rašytų kroniką, tačiau jos vertinimai ir simpatijos (ypač seniesiems, „tikriesiems“ Šimoniams) yra aiškiai juntami.
• Laiko tėkmė: Stiliui būdingas lėtas, epiškas laiko tėkmės pojūtis. Rašytoja neskuba, ji leidžia įvykiams klostytis natūraliai, pabrėždama, kad žmogaus gyvenimas yra tik trumpa akimirka didingame istorijos sraute.

Mažosios Lietuvos tarmė

Vienas svarbiausių romano meninių elementų – kalba. I. Simonaitytė gausiai vartoja Mažosios Lietuvos lietuvininkų tarmės ypatybes, autentiškus posakius, germanizmus. Tai suteikia pasakojimui ypatingo tikroviškumo ir savitumo.

„...svetimtaučiai jo neužkabina, nekliudo, lyg jo visai nebūtų. Rasi tatai taip sunkiai slegia senį. Rasi dėl to linksta jo kupra. Rasi...“

Šis autentiškos kalbos naudojimas atlieka kelias funkcijas:

1. Atkuria istorinį koloritą: Skaitytojas pasineria į to meto kalbinę aplinką.
2. Charakterizuoja veikėjus: Per kalbą atskleidžiamas veikėjų socialinis statusas ir tautinė savimonė. Vėlesnių kartų kalba vis labiau „užteršiama“ vokiškais žodžiais, o tai rodo jų nutolimą nuo lietuvybės.
3. Išsaugo paveldą: Romanas tampa ir savotišku nykstančios tarmės žodynu, paminklu kalbai.

Simbolizmas ir gamtos vaizdai

Nors pasakojimas yra realistinis, jame gausu simbolių, kurie suteikia tekstui gilumo. Gamta romane nėra tik veiksmo fonas – ji gyva, veikianti jėga, atspindinti veikėjų vidinę būseną ir giminės likimą.

• Senasis bokštas: Simbolizuoja prarastą didybę, istorinę atmintį ir lietuvių stiprybę. Kol stovi bokštas, tol gyva ir viltis.
• Ąžuolas: Amžinas, tvirtas medis, siejamas su pagonybe ir protėvių dvasia. Tai lietuviškosios stiprybės simbolis.
• Įsros upė: Tėkmės, laiko ir atminties simbolis. Ji sieja dabartį su prarasta „auksinio amžiaus“ praeitimi.
• Smėlynai: Aukštujų smėlis simbolizuoja skurdą, nevaisingumą ir naują, sunkią giminės dalią, praradus derlingas tėviškės žemes.

Su Ievos Simonaitytės romanu „Aukštujų Šimonių likimas“ galite susipažinti įvairiais formatais:

• Skaityti internetu: Pilnas kūrinio tekstas prieinamas Lietuvos klasikinės literatūros antologijoje.

  • 🔗 Skaityti „Aukštujų Šimonių likimą“ Antologija.lt

• Nemokama audioknyga (ELVIS): Žmonės, turintys regos ar skaitymo sutrikimų, gali nemokamai klausytis audioknygos per Lietuvos aklųjų bibliotekos sistemą ELVIS.

  • 🔗 Klausytis per ELVIS

• Mokama audioknyga (Audioteka): Profesionaliai įgarsintą audioknygą galima įsigyti platformoje „Audioteka“.

  • 🔗 Įsigyti audioknygą