Drama „Trys mylimos“

Šiame straipsnyje susipažinsime su viena ryškiausių ir netikėčiausių asmenybių lietuvių literatūros istorijoje – Žemaite (Julija Beniuševičiūte-Žymantiene). Tai rašytoja, kuri sulaužė visus savo meto stereotipus: kilusi iš bežemių bajorų, beveik be formalaus išsilavinimo, ilgus metus dirbusi sunkų žemės ūkio darbą, rašyti ji pradėjo tik perkopusi keturiasdešimt. Jos kūryba – tai atviras, negailestingas, bet kartu ir su didžiule jėga bei humoru perteiktas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos kaimo gyvenimo paveikslas. Analizuosime ne tik jos biografijos vingius ir kūrybos bruožus, bet ir atidžiau pažvelgsime į vieną populiariausių jos komedijų – „Trys mylimos“.

Žemaitės gyvenimo kelias – tai istorija apie neįtikėtiną talentą, prasiveržusį pro visas socialines ir kultūrines kliūtis.

Nuo dvarelio iki kaimo trobos

Julija Beniuševičiūtė gimė bežemių bajorų šeimoje. Nors jos tėvai tarnavo dvare, šeima gyveno skurdžiai. Namuose buvo kalbama lenkiškai, o formalus Julijos išsilavinimas buvo labai menkas – ją šiek tiek mokė tėvas ir dėdienė. Jaunystėje ji rėmė 1863 m. sukilėlius, o vėliau, ištekėjusi už eigulio Lauryno Žymanto, nugrimzdo į sunkų valstietišką gyvenimą. Trisdešimt metų ji dirbo žemę, augino vaikus ir, atrodytų, neturėjo jokių perspektyvų tapti tuo, kuo tapo.

Lūžis: Povilas Višinskis ir Žemaitės „stebuklas“

Tikrasis lūžis įvyko, kai Žymantų kaimynystėje apsigyveno jaunas šviesuolis, publicistas Povilas Višinskis. Jis pastebėjo aštrų Julijos protą, pastabumą, lakią kalbą ir suprato, kad tai – neeilinė asmenybė. Višinskis atnešdavo jai draudžiamos lietuviškos spaudos – „Varpo“, „Ūkininko“ – ir primygtinai ragino rašyti. Būdama beveik 50-ies, painiodama didžiąsias ir mažąsias raides, ji parašė pirmąjį apsakymą „Rudens vakaras“. Kai P. Višinskis nunešė jį kalbininkui Jonui Jablonskiui, šis, suredagavęs tekstą, suteikė autorei Žemaitės slapyvardį dėl tarmiškos kalbos. Taip gimė viena didžiausių lietuvių rašytojų.

Visuomeninė ir politinė veikla

Žemaitė nebuvo tik rašytoja, užsidariusi savo kūrybos pasaulyje. Ji tapo aktyvia visuomenės veikėja.

• Kova už moterų teises. Ji dalyvavo moterų suvažiavimuose Kaune ir Sankt Peterburge, sakė drąsias kalbas, reikalavo lygių teisių moterims, smerkė vyrų despotizmą šeimoje.
• Socialistinės pažiūros. Rašytoja buvo artima socialistinėms idėjoms, įstojo į Lietuvos socialistų sąjungą. Ji gynė nuskriaustuosius, kritikavo socialinę nelygybę, kunigų ir caro valdininkų piktnaudžiavimą.
• Tautos švietėja. Būdama „Lietuvos žinių“ redaktore, o vėliau keliaudama po Ameriką, ji sakė daugybę kalbų, kuriomis ne tik rinko aukas, bet ir žadino tautinę savimonę, skatino šviestis, nepasiduoti priespaudai.

Žemaitės asmenybė – tai pavyzdys, kaip stipri dvasia, talentas ir noras keisti pasaulį gali įveikti bet kokias kliūtis.

„Trys mylimos“ – tai trijų veiksmų komedija, kurioje Žemaitė su jai būdingu kandumu ir humoru pašiepia amžinąsias žmonių ydas: godumą, naivumą ir meilės paieškas iš išskaičiavimo.

Siužeto esmė

Pjesės centre – apsukrus samdinys Liudvikas. Jis dirba pas turtingą našlę Kyverienę ir vienu metu rezga meilės intrigas su trimis moterimis:

1. Su pačia našle Kyveriene. Jis apsimeta ją mylįs, tikėdamasis tapti ūkio šeimininku.
2. Su vyresniąja dukra Petronele. Jai jis žada meilę ir vedybas, siekdamas gauti jos kraitį.
3. Su jaunesniąja dukra Domicele. Jai taip pat porina apie amžiną meilę, tikėdamasis jos dalies turto.

Visoms trims moterims Liudvikas kalba tai, ką jos nori girdėti, prisiekinėja amžiną meilę, o iš tiesų tik siekia išvilioti kuo daugiau pinigų. Moterys, apakintos meilės ir konkurencijos viena su kita, tiki jo melu, duoda jam pinigų, perka dovanų. Tuo tarpu Liudvikas planuoja, surinkęs pakankamai pinigų, pabėgti su savo tikrąja mylimąja Barbele.

Autobiografinis atspalvis

Manoma, kad pjesės siužetą įkvėpė pačios Žemaitės asmeninė patirtis. Būdama maždaug 60-ies, ji buvo įsimylėjusi gerokai jaunesnį vyrą, kuris tuo pat metu piršosi jos dukteriai, o vėliau – ir anūkei. Galiausiai jis vedė Žemaitės dukterį. Ši skaudi ir komiška asmeninė drama greičiausiai ir tapo atspirties tašku sukurti pjesę apie meilės trikampį, kuriame susipina jausmai, amžiaus skirtumas ir materialiniai interesai.

Pagrindinės problemos

• Godumas ir naivumas. Pjesės moterys yra ne tiek kvailos, kiek godžios ir naivios. Našlė nori jauno vyro, dukterys – jaunikio ir turto. Jų noras tikėti gražiais žodžiais nugali sveiką protą.
• Meilė kaip prekė. Pjesėje meilė yra ne jausmas, o priemonė tikslui pasiekti. Liudvikas „parduoda“ meilės iliuziją, o moterys ją „perka“ pinigais ir dovanomis, tikėdamosi gauti vyrą ir socialinį statusą.
• Socialinė kritika. Nors tai komedija, joje atsispindi ir rimtesnės problemos – moters padėtis visuomenėje, kai jos vienintelis tikslas yra ištekėti, ir vyrų polinkis tuo naudotis.
• Tarmės ir charakteriai. Žemaitė meistriškai naudoja tarmes charakteriams kurti. Našlė Kyverienė kalba žemaitiškai, samdinys Liudvikas – aukštaitiškai, o dukterys – suvalkietiškai ir dzūkiškai. Kalba tampa ne tik autentiškumo ženklu, bet ir papildomu komizmo šaltiniu.

Žemaitės indėlis į lietuvių literatūrą ir kultūrą yra milžiniškas. Ji ne veltui vadinama lietuvių prozos motina.

Literatūrinė reikšmė

Visuomeninė reikšmė

Žemaitė tapo simboliu – nepalaužiamos dvasios, prigimtinio talento ir kovos už teisybę. Jos gyvenimas ir veikla įkvėpė daugelį moterų siekti išsilavinimo, kovoti už savo teises. Jos aštri socialinė kritika skatino visuomenę atviriau kalbėti apie opias problemas. Dėl savo neeilinės biografijos ir kūrybos jėgos Žemaitė išlieka viena mylimiausių ir gerbiamiausių lietuvių rašytojų.