Apysaka „Apie peles ir žmones“

Johno Steinbecko (1902–1968) apysaka „Apie peles ir žmones“ (angl. Of Mice and Men), pirmą kartą išleista 1937 metais, yra vienas stipriausių ir labiausiai jaudinančių XX amžiaus Amerikos literatūros kūrinių. Nors ir trumpas, šis kūrinys talpina savyje gilias temas apie draugystę, vienatvę, nepasiekiamą Amerikietišką svajonę ir negailestingą socialinę tikrovę. Dėl savo glaustumo ir dramatiškos struktūros, apysaka dažnai apibūdinama kaip „pjesė-novėlė“, kurią galima ne tik skaityti, bet ir lengvai pastatyti scenoje.

Kūrinys parašytas Didžiosios depresijos įkarštyje – ekonominės krizės, kuri sukrėtė JAV ir visą pasaulį trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose. Tuo metu milijonai žmonių neteko darbo, namų ir buvo priversti klajoti po šalį ieškodami bet kokio uždarbio. Pats Steinbeckas, gimęs ir augęs Kalifornijos Salino slėnyje, jaunystėje dirbo rančose kartu su sezoniniais darbininkais, vadinamaisiais „bindlestiffais“ (klajokliais, nešiojančiais savo ryšulius). Ši asmeninė patirtis suteikė rašytojui gilų supratimą apie jų sunkią buitį, viltis ir neviltį, o tai autentiškai atsispindi apysakos puslapiuose.

Kūrinio pavadinimas yra aliuzija į škotų poeto Roberto Burnso eilėraštį „Pelei“ (To a Mouse), kuriame sakoma: „Geriausi sumanymai pelių ir žmonių / Dažnai nueina vėjais“ (angl. The best laid schemes o' Mice an' Men / Gang aft agley). Ši eilutė tampa pagrindiniu apysakos leitmotyvu, pabrėžiančiu, kad net ir kilniausios svajonės bei kruopščiausiai kurti planai gali subyrėti susidūrus su atšiauria tikrove ir nuo žmogaus valios nepriklausančiomis aplinkybėmis.

Apysakos veiksmas trunka vos kelias dienas, tačiau per šį trumpą laiką atsiskleidžia visa dviejų pagrindinių veikėjų gyvenimo drama. Istorija padalinta į šešis skyrius, kurių kiekvienas vyksta vienoje konkrečioje vietoje, primenančioje teatro sceną.

Pirmasis skyrius: Prie Salino upės

Pasakojimas prasideda idiliškoje aplinkoje prie Salino upės tvenkinio – ramioje gamtos oazėje. Čia pasirodo du pagrindiniai veikėjai: Džordžas Miltonas (George Milton) – smulkus, protingas ir atsargus vyras, ir Lenis Smolsas (Lennie Small) – jo visiška priešingybė: milžiniškas, neįtikėtinai stiprus, bet protiškai neįgalus vyras, kurio mąstymas primena vaiko. Jie keliauja į netoliese esančią rančą, kur tikisi gauti darbo.

Iškart atsiskleidžia jų santykių dinamika: Džordžas veikia kaip Lenio globėjas, nuolat jį prižiūrintis ir saugantis nuo bėdų. Lenis, savo ruožtu, yra visiškai priklausomas nuo Džordžo. Šiame skyriuje paaiškėja Lenio manija liesti minkštus daiktus – jis savo kišenėje laiko negyvą pelę, kurią glosto. Džordžas, supykęs dėl galimų ligų, atima pelę ir ją nusviedžia. Taip pat sužinome, kad dėl Lenio elgesio jie buvo priversti bėgti iš ankstesnės darbovietės Vydo (Weed) mieste, kur Lenis norėjo paliesti merginos suknelę ir išgąsdino ją, sukeldamas paniką ir kaltinimus išprievartavimu.

Vakare Džordžas, Leniui paprašius, dar kartą papasakoja jų bendrą svajonę: vieną dieną turėti nuosavą žemės sklypą, mažą namelį, auginti daržoves ir gyvulius. Svarbiausia šios svajonės dalis Leniui – galimybė auginti ir prižiūrėti triušius. Ši svajonė yra jų pagrindinis ramstis, suteikiantis prasmę sunkiam klajoklių gyvenimui. Prieš užmiegant Džordžas griežtai įsako Leniui įsiminti šią vietą prie upės ir grįžti čia slėptis, jei rančoje nutiktų kas nors blogo. Tai – akivaizdi artėjančios nelaimės nuojauta.

Antrasis skyrius: Atvykimas į rančą

Džordžas ir Lenis atvyksta į rančą ir apsigyvena barake kartu su kitais darbininkais. Čia jie susipažįsta su kitais veikėjais:

• Kendis (Candy): senas, viena ranka darbininkas, kuris nerimauja dėl savo ateities, kai taps visiškai nedarbingas. Jis turi seną, aklą ir ligotą šunį.
• Bosas: rančos savininkas, kuris, nors ir griežtas, atrodo sąžiningas. Jis įtariai žiūri į Džordžo ir Lenio draugystę, nes neįprasta, kad du vyrai keliautų kartu.
• Kerlis (Curley): boso sūnus, smulkaus sudėjimo, bet labai agresyvus ir piktas buvęs boksininkas. Jis iškart pradeda kabinėtis prie Lenio, nes nekenčia didesnių už save vyrų.
• Kerlio žmona: vienintelė moteris rančoje, kurios vardas taip ir nepasakomas. Ji vaizduojama kaip koketiška, ieškanti dėmesio ir nuolat besisukiojanti aplink vyrus. Džordžas iškart įspėja Lenį laikytis nuo jos atokiau, pavadindamas ją „spąstais“ (angl. jail bait).
• Slimas (Slim): vyriausiasis mulų varovas, išmintingas, orus ir visų gerbiamas darbininkas. Jis vienintelis, atrodo, supranta Džordžo ir Lenio ryšį. Slimo kalė atsiveda šuniukų, ir jis pažada vieną padovanoti Leniui.

Šiame skyriuje sukuriama įtempta atmosfera. Akivaizdu, kad Kerlio agresyvumas ir jo žmonos elgesys yra potencialūs konfliktų šaltiniai.

Trečiasis skyrius: Svajonė tampa realesnė

Vakare, po darbo, Džordžas atsiveria Slimui ir papasakoja apie savo praeitį su Leniu. Paaiškėja, kad Džordžas pažinojo Lenio tetą Klarą, kuri mirusi paprašė Džordžo prižiūrėti Lenį. Iš pradžių Džordžas iš Lenio tyčiodavosi, bet nustojo tai daryti po incidento, kai Lenis, Džordžui liepus, šoko į upę ir vos nenuskendo, nes nemokėjo plaukti.

Tuo tarpu kitas darbininkas, Karlsonas (Carlson), įkalbinėja Kendį leisti nušauti jo seną šunį, nes šuo kenčia ir skleidžia nemalonų kvapą. Kendis ilgai priešinasi, bet galiausiai, nesulaukęs palaikymo iš kitų, skausmingai sutinka. Karlsonas išsiveda šunį ir jį nušauna. Šis epizodas yra itin svarbus, nes jis tiesiogiai atspindi vėlesnį Džordžo sprendimą dėl Lenio – tai yra gailestingumo aktas, siekiant nutraukti kančią.

Džordžas vėl pasakoja Leniui apie jų svajonių fermą. Nugirdęs šį pokalbį, Kendis, prislėgtas dėl savo šuns netekties ir bijodamas panašaus likimo, pasiūlo prisidėti prie jų. Jis turi sutaupęs 350 dolerių – didelę dalį sumos, reikalingos fermai nupirkti. Staiga svajonė tampa pasiekiama. Visi trys vyrai apimti euforijos.

Į baraką įsiveržia Kerlis, ieškantis savo žmonos ir išliejantis pyktį ant visų. Pamatęs besišypsantį Lenį (kuris tebesvajoja apie triušius), Kerlis puola jį mušti. Lenis išsigandęs nesipriešina, kol Džordžas jam surinka: „Griebk jį, Leni!“. Lenis sugriebia Kerlio kumštį ir jį sutraiško. Slimas įsikiša ir priverčia Kerlį sutikti, jog visiems sakys, kad ranką susižalojo įstrigęs mechanizme, taip išgelbėdamas Džordžą ir Lenį nuo atleidimo.

Ketvirtasis skyrius: Atsiskyrėlių susitikimas

Šeštadienio vakarą, kai dauguma vyrų išvykę į miestą, Lenis užklysta į arklidės kambariuką, kuriame gyvena Kruksas (Crooks) – juodaodis arklininkas, kenčiantis dėl iškrypusio stuburo ir rasinės diskriminacijos. Kruksas yra protingas, apsiskaitęs, bet ciniškas ir vienišas žmogus, atskirtas nuo kitų darbininkų.

Iš pradžių Kruksas priešiškai priima Lenį, bet Lenio vaikiškas naivumas pralaužia jo gynybines sienas. Kruksas žiauriai paerzina Lenį, klausdamas, ką šis darytų, jei Džordžas negrįžtų. Tai sukelia Leniui paniką ir pyktį, ir Kruksas supranta peržengęs ribą. Kai Lenis papasakoja apie svajonių fermą, Kruksas iš pradžių ją išjuokia, sakydamas, kad matė šimtus tokių svajotojų. Tačiau, kai pasirodo Kendis ir patvirtina, kad jie turi pinigų, net ciniškasis Kruksas susigundo ir nedrąsiai pasisiūlo prisidėti dirbti darže už maistą ir stogą virš galvos.

Idilę sudrumsčia Kerlio žmona. Ji taip pat jaučiasi vieniša ir ieško su kuo pasikalbėti. Tarp jos ir vyrų kyla konfliktas. Kai Kruksas liepia jai išeiti iš jo kambario, ji žiauriai jį pažemina, primindama apie jo rasę ir pagrasindama, kad galėtų jį lengvai pakarti. Kruksas palūžta ir „sutraukia save į nieką“. Po šio incidento, kai Džordžas grįžta ir išsiveda Lenį bei Kendį, Kruksas atsisako savo noro prisijungti prie jų svajonės, grįždamas į savo skausmingą izoliaciją.

Penktasis skyrius: Tragedija daržinėje

Sekmadienio popietę Lenis sėdi daržinėje, liūdėdamas dėl negyvo šuniuko – jis netyčia jį užmušė glostydamas. Jis bijo, kad Džordžas dabar neleis jam auginti triušių.

Pasirodo Kerlio žmona. Ji vėl skundžiasi savo vienatve ir nepasisekusiu gyvenimu, svajonėmis tapti kino žvaigžde. Ji prisėda šalia Lenio. Išsiaiškinusi, kad jis mėgsta liesti švelnius daiktus, ji pasiūlo jam paliesti jos plaukus. Lenis pradeda juos glostyti, bet jo judesiai darosi vis šiurkštesni. Moteris išsigąsta ir bando išsivaduoti. Jos klyksmas sukelia Leniui paniką. Bandydamas ją nutildyti, kad Džordžas nesupyktų, jis netyčia sulaužo jai sprandą.

Supratęs, kad „padarė dar vieną blogą dalyką“, Lenis pabėga į slėptuvę prie upės. Kūną suranda Kendis, kuris pakviečia Džordžą. Džordžas iškart supranta, kas įvyko. Kendis su siaubu klausia, ar jų svajonei dabar galas. Džordžas tyliai atsako: „Man regis, nuo pat pradžių žinojau... Man regis, žinojau, kad mums nieko neišeis“. Jis supranta, kad Kerlis norės žiauriai nulinčiuoti Lenį. Džordžas paprašo Kendžio po kelių minučių pranešti kitiems, o pats išeina, kad niekas neįtartų, jog jis prisidėjo.

Kai kiti darbininkai pamato negyvą Kerlio žmoną, Kerlis įniršta ir organizuoja linčo teismą. Paaiškėja, kad dingo Karlsono pistoletas „Luger“. Džordžas, nenoromis, prisijungia prie paieškos būrio.

Šeštasis skyrius: Pabaiga prie upės

Lenis slepiasi prie Salino upės tvenkinio – toje pačioje vietoje, kur prasidėjo istorija. Jį kankina haliucinacijos: jam pasirodo teta Klara ir milžiniškas triušis, kurie jį bara už tai, kad nuvylė Džordžą.

Pasirodo Džordžas. Jis yra ramus, bet jo balse jaučiamas nuovargis ir liūdesys. Lenis tikisi, kad Džordžas jį išbars, bet Džordžas to nedaro. Vietoj to, jis paprašo Lenio nusisukti ir žiūrėti į kitą upės krantą. Leniui paprašius, Džordžas paskutinį kartą pradeda pasakoti jų svajonę apie fermą. Kol Lenis laimingas klausosi apie ateities namus ir triušius, Džordžas išsitraukia Karlsono pistoletą. Girdėdamas artėjančio linčo būrio garsus, Džordžas drebančia ranka pakelia ginklą ir šauna Leniui į pakaušį.

Kai atvyksta kiti vyrai, jie pamato negyvą Lenį. Kerlis ir Karlsonas mano, kad Džordžas atėmė iš Lenio ginklą ir nušovė jį gindamasis. Tik Slimas supranta tiesą. Jis prieina prie Džordžo ir ramiai jam sako: „Ką padarysi, Džordžai. Kartais žmogui tenka“. Apysaka baigiama Karlsono ir Kerlio nesupratingu žvilgsniu: „Na ir kas, po velnių, šitiem dviem galėjo atsitikti?“

Apysaka „Apie peles ir žmones“ nagrinėja keletą universalių temų, kurios išlieka aktualios ir šiandien.

Nepasiekiama Amerikietiška svajonė

Amerikietiška svajonė – idėja, kad sunkiu darbu ir atkaklumu kiekvienas gali pasiekti gerovę ir nepriklausomybę – yra pagrindinė kūrinio ašis. Džordžo ir Lenio svajonė turėti nuosavą žemės sklypą yra šios idėjos mikrokosmosas. Jų ferma simbolizuoja ne tik ekonominę laisvę, bet ir saugumą, orumą bei galimybę patiems kontroliuoti savo likimą. Ši svajonė tokia galinga, kad ja patiki ir senasis Kendis, ir net ciniškasis Kruksas. Tačiau kūrinys tragiškai teigia, kad paprastiems, socialiai pažeidžiamiems žmonėms Didžiosios depresijos laikais ši svajonė yra nepasiekiama. Ją sugriauna ne tik ekonominės kliūtys, bet ir pati žmogaus prigimtis – atsitiktinumai, klaidos ir smurtas.

Vienatvė ir draugystės poreikis

Vienatvė yra pagrindinė visų veikėjų būsena. Sezoniniai darbininkai yra pasmerkti klajoti vieni, be šeimos, be namų. Kaip sako Džordžas: „Tokie vaikinai kaip mes, kurie dirba fermose, yra patys vienišiausi pasaulyje“. Džordžo ir Lenio draugystė yra reta ir neįprasta išimtis. Šis ryšys juos saugo nuo visiškos nevilties ir suteikia gyvenimui prasmę. Kiekvienas veikėjas – nuo atstumtojo Krukso iki vienintelės moters rančoje Kerlio žmonos – kenčia nuo gilios izoliacijos. Apysaka teigia, kad žmogiškas ryšys ir bendrystė yra esminis poreikis, o jo nebuvimas veda į neviltį, pyktį ir destrukciją. Netoliese esančio miesto pavadinimas Soledadas ispanų kalboje reiškia „vienatvė“, kas simboliškai įrėmina visą kūrinio atmosferą.

Jėga ir silpnumas

Steinbeckas tyrinėja įvairias jėgos ir silpnumo formas. Lenis turi milžinišką fizinę jėgą, bet yra protiškai ir emociškai silpnas. Džordžas yra fiziškai silpnesnis, bet protingas ir gebantis išgyventi. Kerlis naudojasi savo socialine jėga (boso sūnus), kad kompensuotų fizinį smulkumą ir vidinį nepasitikėjimą. Kerlio žmona naudoja savo, kaip moters, gundymo jėgą, kad gautų dėmesio, tačiau iš tiesų yra bejėgė savo situacijoje. Kruksas yra silpnas dėl savo rasės ir negalios. Kūrinys parodo, kad žiaurioje visuomenėje silpnieji yra pasmerkti. Net ir didžiausia fizinė jėga, kaip Lenio atveju, tampa ne pranašumu, o pražūtingu trūkumu, jei jos nevaldo protas ir supratimas.

Plėšri žmogaus prigimtis

Rančos pasaulis veikia pagal negailestingus gamtos dėsnius: stipresnis išnaudoja ir sunaikina silpnesnį. Tai matoma visuose lygmenyse. Kerlis tyčiojasi iš Lenio. Vyrai atstumia Kerlio žmoną ir Kruksą. Kerlio žmona, pati būdama auka, žiauriai pažemina dar silpnesnį už save Kruksą. Karlsonas be jokio gailesčio nušauna Kendžio šunį, nes šis tapo „nereikalingas“. Šis pasaulis yra priešiškas, jame trūksta empatijos ir atjautos. Vienintelė tikra atjauta pasireiškia per Džordžo ir Slimo veiksmus, tačiau net ir Džordžo gailestingumo aktas – Lenio nužudymas – yra tragiškas ir smurtinis.

Likimas ir neišvengiamumas

Nuo pat pradžių kūrinyje jaučiama artėjančios katastrofos nuojauta. Džordžo nurodymas Leniui slėptis prie upės, pasakojimas apie incidentą Vyde, Kendžio šuns nušovimas – visa tai yra ženklai, vedantys link tragiškos pabaigos. Atrodo, kad veikėjai yra įkalinti savo likimo ir socialinių aplinkybių, iš kurių negali ištrūkti. Jų svajonės ir planai, kad ir kokie nuoširdūs, yra pasmerkti žlugti. Kūrinio struktūra, prasidedanti ir pasibaigianti toje pačioje vietoje prie upės, pabrėžia cikliškumą ir neišvengiamumą, tarsi istorija galėtų pasikartoti vėl ir vėl su kitais žmonėmis.

J. Steinbeckas naudoja daug simbolių, kurie suteikia istorijai papildomų prasmių.

„Apie peles ir žmones“ išsiskiria savo unikalia struktūra, kurią pats autorius vadino „pjese-novėle“ (angl. play-novelette). Kūrinys parašytas taip, kad jį būtų galima lengvai adaptuoti teatro scenai.

• Struktūra: Kūrinys padalintas į šešis skyrius, kurie veikia kaip atskiros scenos arba veiksmai. Kiekvienas skyrius vyksta vienoje, aiškiai apibrėžtoje erdvėje (prie upės, barake, Krukso kambaryje, daržinėje). Veiksmas plėtojamas chronologiškai, per labai trumpą laikotarpį.
• Dialogo svarba: Didžioji dalis istorijos ir veikėjų charakterių atskleidžiama per dialogus. Kalba yra itin realistiška, Steinbeckas meistriškai atkuria to meto darbininkų šnektą, su jos paprastumu, vulgarumu ir specifiniais posakiais. Tai suteikia kūriniui autentiškumo ir gyvumo.
• Objektyvus pasakotojas: Pasakotojas yra trečiajame asmenyje ir veikia kaip nešališkas stebėtojas, beveik kaip kino kamera. Jis fiksuoja veiksmus, aplinką ir dialogus, bet retai atskleidžia vidines veikėjų mintis ar jausmus. Dėl to skaitytojas pats turi interpretuoti veikėjų motyvus ir emocijas iš jų elgesio ir žodžių. Šis stilius sukuria atšiaurų, dokumentinį efektą.
• Gamtos aprašymai: Kiekvieno skyriaus pradžioje Steinbeckas pateikia detalius gamtos aprašymus. Šie aprašymai ne tik sukuria atmosferą, bet ir dažnai simboliškai atspindi arba kontrastuoja su žmogiškąja drama. Pavyzdžiui, rami upės tėkmė pradžioje ir pabaigoje įrėmina tragiškus įvykius, pabrėždama amžiną gamtos ciklą, abejingą žmogaus kančioms.

„Apie peles ir žmones“ yra laikomas vienu iš svarbiausių Johno Steinbecko kūrinių ir Amerikos literatūros klasika. Tai negailestingai sąžiningas, bet kartu ir giliai humanistinis žvilgsnis į Didžiosios depresijos epochos visuomenės paraštes.

Apysakos galia slypi jos paprastume ir universalume. Nors istorija pasakoja apie konkretaus laikotarpio klajojančius darbininkus, joje nagrinėjamos temos – vienatvė, draugystės poreikis, svajonių galia ir jų trapumas, kova su likimu – yra amžinos. Džordžo ir Lenio istorija tampa galinga metafora apie žmogaus būklę pasaulyje, kuriame viltis ir žiaurumas egzistuoja greta.

Dėl savo tiesmukos kalbos, smurto scenų ir pesimistinio tono kūrinys nuo pat jo pasirodymo buvo kontroversiškas ir dažnai draudžiamas JAV mokyklose. Tačiau būtent šis atvirumas ir atsisakymas pagražinti tikrovę daro „Apie peles ir žmones“ tokį paveikų ir nepamirštamą kūrinį, kuris ir šiandien verčia skaitytojus susimąstyti apie atjautą, moralę ir tai, ką reiškia būti žmogumi.

Papildomi šaltiniai

• Jeigu turite regos negalią, galite nemokamai klausytis audioknygos Lietuvos aklųjų bibliotekos sistemoje ELVIS: Apie peles ir žmones (audioknyga)
• Audioknygą galima įsigyti ir platformoje „Edukamentas“: Audioteka