Epinė didaktinė poema „Metai“

Šiame straipsnyje kviečiame išsamiau susipažinti su vienu žymiausių XVIII a. lietuvių rašytoju Kristijonu Donelaičiu ir jo epine didaktine poema „Metai“. Šis kūrinys – lietuvių grožinės literatūros pamatas, atskleidžiantis Mažosios Lietuvos būrų gyvenimą, darbus, džiaugsmus ir rūpesčius per besikeičiančių metų laikų prizmę.

Kristijonas Donelaitis (1714–1780) – Apšvietos epochos Mažosios Lietuvos poetas, liuteronų kunigas, laikomas grožinės lietuvių literatūros pradininku. Taip, jis tuo metu buvo tiek kunigas, tiek švietėjas.

• Gimė ir augo Mažojoje Lietuvoje: Donelaitis gimė Lazdynėlių kaime, netoli Gumbinės, laisvųjų valstiečių šeimoje. Ši aplinka nuo mažens formavo jo pasaulėžiūrą ir gilų kaimo gyvenimo pažinimą.
• Išsilavinimas ir kunigystė: Baigė Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą. Nuo 1743 m. iki mirties kunigavo Tolminkiemyje. Būdamas sielų ganytoju, jis ne tik rūpinosi parapijiečių dvasiniais reikalais, bet ir švietė juos, mokė moralės.
• Pietizmo įtaka: Donelaičio kūrybai ir veiklai didelę įtaką darė pietizmas – religinis judėjimas, pabrėžęs asmeninį pamaldumą, darbštumą, kuklumą, saikingumą ir pasitenkinimą Dievo duota dalia. Šios vertybės ryškiai atsispindi „Metuose“.
• Darbštumas ir praktiški gebėjimai: Poetas buvo ne tik dvasininkas, bet ir itin veiklus, praktiškas žmogus. Jis prižiūrėjo mokyklas, rūpinosi bažnyčios ir klebonijos pastatų statybomis bei remontu (pastatė naują mūrinę bažnyčią, klebonų našlių namus). Pats Donelaitis buvo įgudęs meistras: šlifavo optinius stiklus, gamino barometrus, termometrus, fortepijonus. Jo rankomis pasodintas sodas su rinktiniais vaismedžiais liudijo jo meilę žemei ir darbui.
• Reiklumas sau ir kitiems: Donelaitis pasižymėjo asketišku gyvenimo būdu, buvo reiklus sau. Jo kruopštumą rodo vedamos krikšto knygos su komentarais, vietovės žemėlapiai.
• Tautiškumo puoselėtojas: Gyvendamas germanizacijos aplinkoje, Donelaitis sąmoningai rašė lietuviškai, puoselėjo gimtąją kalbą ir papročius, siekė išsaugoti lietuvių tautinį savitumą.

Kristijono Donelaičio gyvenimas ir veikla buvo neatsiejamai susiję su jo parapijiečių būrų gyvenimu, o jo kūryba tapo šio gyvenimo meniniu metraščiu.

Žanras ir eilėdara

Donelaičio poema „Metai“ yra didaktinė poema. Šis literatūrinis žanras turi aiškų tikslą – mokyti, auklėti ir ugdyti skaitytoją. Didaktinėje poemoje autorius eilėmis perteikia savo socialines, politines, filosofines, religines idėjas ar praktines žinias. Eiliuota forma pasirenkama ne tik dėl meninio įspūdžio, bet ir todėl, kad ritmingą, skambų tekstą lengviau įsiminti. Kristijono Donelaičio „Metai“ yra ryškus didaktinės poemos pavyzdys. Poetas, būdamas liuteronų kunigas ir paveiktas pietizmo idėjų, siekė pamokyti savo parapijiečius būrus, kaip teisingai gyventi pagal krikščioniškos moralės principus, gerbti Dievo tvarką, gamtą ir darbą. Poemoje jis aiškina „Dievo žodį“ paprastiems valstiečiams suprantama kalba ir vaizdais, kritikuoja jų ydas ir aukština dorybes.

• Žanras: „Metai“ yra epinė didaktinė poema.
• Eilėdara: Poema parašyta antikiniu kvantitatyviniu hegzametru. Tai šešių pėdų eilutė, kurios ritmą lemia ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaita. Donelaitis meistriškai pritaikė šią sudėtingą antikinę eilėdarą lietuvių kalbai, kurios prozodija kitokia. Hegzametras suteikia poemai monumentalumo, iškilmingumo, nors ja pasakojama apie paprastų valstiečių gyvenimą. Tai vienas iš Donelaičio originalumo ir meistriškumo pavyzdžių, kai „aukštasis stilius“ (herojiniams epams būdinga eilėdara) derinamas su „žemuoju stiliumi“ (buitine tematika).

Pagrindiniai didaktinės poemos bruožai:

• Moralizavimas ir pamokymai: Autorius tiesiogiai arba per veikėjų lūpas išsako pamokymus, kritikuoja ydas, aukština dorybes.
• Aiški autoriaus pozicija: Lengvai nuspėjama, ką autorius palaiko, o ką smerkia.
• Enciklopedinis pobūdis (kartais): Gali būti perteikiamos tam tikros srities žinios (pvz., apie žemės ūkį, amatus, gamtos reiškinius).
• Dažnai remiasi autoritetais: Neretai pasitelkiami bibliniai pasakojimai, antikos filosofų mintys, liaudies išmintis ar kiti istoriniai šaltiniai idėjoms pagrįsti.
• Alegorijos ir simboliai: Dažnai naudojami perkeltinės prasmės vaizdai, padedantys suprantamiau perteikti sudėtingas idėjas.

„Laimei, Maironis“, – prieš keturis dešimtmečius yra taręs Tomas Venclova, atskleisdamas Maironį kaip vieną svarbiausių modernios lietuvių tautos kūrėjų. „Laimei, Donelaitis“, – turėtume tarti mes, švęsdami 300-ąjį jo gimtadienį. Nes be Donelaičio kitoks būtų buvęs Maironis. Matyt, kitokie būtume buvę ir mes. Skaityti toliau: https://www.bernardinai.lt/2014-01-01-laimei-donelaitis/

Kristijono Donelaičio poema „Metai“ – neabejotinai vienas svarbiausių lietuvių literatūros kūrinių, tačiau šiuolaikiniam skaitytojui jis gali pasirodyti nelengvas iššūkis. Štai keletas priežasčių, kodėl taip yra, ir patarimai, kaip palengvinti skaitymą bei supratimą:

1. Kalba: Tai bene didžiausias barjeras. Poema parašyta XVIII a. Mažosios Lietuvos lietuvių tarmės variantu, kuris gerokai skiriasi nuo dabartinės bendrinės lietuvių kalbos. Gausu:

   • Archajiškų žodžių ir formų: Daugelis žodžių nebenaudojami arba jų reikšmė pasikeitusi (pvz., „svietas“ – pasaulis, „trūsai“ – vargai, darbai, „blėkas“ – skarda, „dėlė“ – tinginys).
   • Germanizmų ir kitų skolinių: Dėl Mažosios Lietuvos istorinio konteksto, kalboje nemažai vokiečių kalbos įtakos (pvz., „šulcas“ – seniūnas, „amtsrots“ – valsčiaus viršininkas, „kukorius“ – virėjas).
   • Savita sintaksė: Sakinių struktūra kartais sudėtinga, inversiška, neįprasta šiuolaikiniam skaitytojui.

2. Eilėdara (hegzametras): Poema parašyta antikiniu kvantitatyviniu hegzametru. Nors Donelaitis jį meistriškai pritaikė lietuvių kalbai, jo ritmas ir ilgų eilučių monotonija gali varginti skaitytoją, nepratusį prie tokios eilėdaros. Kartais sunku sekti mintį dėl ilgos, nenutrūkstamos eilutės.

3. Kultūrinis ir istorinis kontekstas: Kūrinyje gausu XVIII a. Mažosios Lietuvos kaimo realijų, papročių, socialinių santykių, religinių nuostatų (pietizmas), kurie šiuolaikiniam skaitytojui gali būti nepažįstami ir reikalauja papildomų žinių. Pavyzdžiui, baudžiavos santykiai, ponų ir būrų priešprieša, kolonistų įtaka.

4. Didaktinis pobūdis: Poema yra didaktinė, t. y., jos tikslas – pamokyti. Dėl to pasakotojas dažnai tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, moralizuoja, pateikia pamokymų. Šiuolaikiniam skaitytojui, pratusiam prie subtilesnių meninių formų, toks tiesmukas moralizavimas kartais gali atrodyti įkyrus ar pasenęs.

5. Veikėjų gausa ir epizodiškumas: Nors yra ryškesnių veikėjų (Pričkus, Krizas, Slunkius), poemoje veikia daug personažų, kurie pasirodo tik tam tikruose epizoduose. Kartais gali būti sunku sekti jų tarpusavio ryšius ir kiekvieno individualią istoriją.

Kaip palengvinti skaitymą ir supratimą?

1. Naudokitės komentarais ir žodynėliais: Daugelis „Metų“ leidimų pateikiami su išsamiais komentarais, paaiškinančiais senus žodžius, istorinį kontekstą, papročius. Būtinai naudokitės šiais paaiškinimais – jie padės suprasti teksto prasmę. Specializuoti Donelaičio kalbos žodynai taip pat gali būti labai naudingi.

2. Nesistenkite suprasti kiekvieno žodžio iš karto: Pradžioje sutelkite dėmesį į bendrą prasmę, siužeto liniją, veikėjų poelgius. Su laiku, skaitant daugiau, akis ir ausis pripras prie Donelaičio kalbos ritmo ir žodyno.

3. Skaitykite garsiai (bent kai kurias ištraukas): Hegzametras yra ritmiška eilėdara, skirta klausymui. Skaitydami garsiai, geriau pajusite poemos muzikalumą, ritmo ypatumus. Tai gali padėti „įsijausti“ į tekstą.

4. Susipažinkite su Apšvietos epochos ir pietizmo idėjomis: Žinios apie šiuos kultūrinius ir religinius judėjimus padės geriau suprasti Donelaičio pasaulėžiūrą, jo moralines nuostatas ir didaktinius tikslus.

5. Skaidykite skaitymą į dalis: Nesistenkite perskaityti visos poemos vienu prisėdimu. Skaitykite dalimis (pvz., po vieną metų laiką ar net trumpesnius epizodus), darykite pertraukas, apmąstykite perskaitytą tekstą.

6. Atkreipkite dėmesį į pasikartojančius motyvus ir temas: Darbas, gamtos kaita, žmonių ydos ir dorybės, santykis su Dievu – tai temos, kurios nuolat kartojasi poemoje. Sekdami jas, lengviau suprasite bendrą kūrinio idėją.

7. Vizualizuokite vaizdus: Donelaitis kuria labai vaizdingus kaimo gyvenimo, gamtos, veikėjų portretus. Stenkitės įsivaizduoti tai, ką skaitote. Tai padės tekstui „atgyti“.

8. Ieškokite sąsajų su dabartimi: Nors poema parašyta XVIII amžiuje, joje keliami klausimai apie žmogaus prigimtį, vertybes, darbą, sąžinę yra aktualūs ir šiandien. Bandymas rasti šias sąsajas gali padaryti skaitymą įdomesnį.

9. Pasinaudokite garso įrašais ar ekranizacijomis (atsargiai): Yra sukurta „Metų“ garso įrašų, kur tekstą skaito aktoriai. Tai gali padėti pajusti kalbos skambesį. Taip pat yra animacinis filmas. Tačiau atminkite, kad ekranizacijos visada yra interpretacija ir gali skirtis nuo originalo.

10. Diskutuokite su kitais: Jei įmanoma, aptarkite poemą su mokytoju, bendraklasiais ar kitais skaičiusiais žmonėmis. Diskusijos padeda geriau suprasti sudėtingus kūrinius ir pamatyti skirtingus požiūrius.

Epinė didaktinė poema „Metai“ – tai svarbiausias K. Donelaičio kūrinys, laikomas lietuvių grožinės literatūros pradžia ir vienu reikšmingiausių Apšvietos epochos kūrinių Europoje.

Kūrinio prasmė ir reikšmė

„Metai“ – tai ne tik Mažosios Lietuvos būrų (valstiečių) gyvenimo XVIII a. paveikslas, bet ir gilių apmąstymų apie žmogaus vietą pasaulyje, jo pareigas, moralines vertybes kupinas tekstas. Kūrinio prasmė atsiskleidžia keliais lygmenimis:

• Lietuvių literatūros pradžia: Donelaitis pirmasis lietuvių kalba sukūrė tokio masto ir meninės vertės epinį kūrinį, kuriame vaizduojamas pasaulietinis gyvenimas. Jis įtvirtino lietuvių kalbą kaip grožinės literatūros kalbą. Maironis Donelaitį yra pavadinęs lietuvių Homeru.
• Būrų gyvenimo enciklopedija: Poema detaliai ir autentiškai vaizduoja XVIII a. Mažosios Lietuvos valstiečių buitį, darbus, papročius, tarpusavio santykius, pasaulėžiūrą. Tai neįkainojamas istorinis ir etnografinis šaltinis.
• Didaktinis tikslas: Kaip ir būdinga Apšvietos epochai ir pietizmo idėjoms, Donelaitis siekia pamokyti savo skaitytojus (pirmiausia būrus), skatina juos gyventi dorai, darbščiai, dievobaimingai, laikytis saiko ir gerbti prigimtinę tvarką. „Tu, žmogau niekings! mokykis čia pasikakyt / Ir pasisotindams gardžiaus n’užmiršk savo Dievą.“
• Tautiškumo ir kalbos puoselėjimas: Kūrinys parašytas gyva, sodria lietuvių kalba, gausu liaudiškų posakių, vaizdingų palyginimų. Donelaitis, vaizduodamas lietuvių būrų gyvenimą, kartu įtvirtina jų tautinį savitumą, kalbą ir papročius kaip vertybę, kurią reikia saugoti nuo nutautėjimo ir svetimų madų įtakos.
• Universalios žmogiškosios vertybės: Nors poema vaizduoja konkretų laikotarpį ir socialinį sluoksnį, joje keliamos universalios problemos: gėrio ir blogio kova žmogaus sieloje, darbo prasmė, žmogaus ir gamtos santykis, socialinė teisybė, žmogiškasis orumas.

„Metų“ sukūrimas ir išleidimas

Manoma, kad Donelaitis poemą „Metai“ kūrė apie 1765–1775 metus. Pats autorius jos neišspausdino. Pirmą kartą poema buvo išleista tik 1818 metais Karaliaučiuje, praėjus beveik keturiems dešimtmečiams po poeto mirties. Ją parengė spaudai ir pavadinimą „Metai“ suteikė žymus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza. Rėzos nuopelnas – ne tik poemos išleidimas, bet ir jos išsaugojimas ateities kartoms.

Istorinis ir kultūrinis kontekstas

Norint geriau suprasti poemą, svarbu žinoti XVIII a. Mažosios Lietuvos istorinę ir kultūrinę situaciją:

• Mažoji Lietuva: Tai šiaurės rytinė Prūsijos karalystės dalis, kurioje nuo seno gyveno lietuviai (save vadinę lietuvininkais). Šios žemės istoriškai priklausė baltams (prūsams, jotvingiams), tačiau XIII a. buvo nukariautos Kryžiuočių ordino.
• Kolonizacija ir germanizacija: Po XVIII a. pradžioje praūžusio didžiojo maro (1709–1711 m.), kuris smarkiai praretino vietinių lietuvių gretas, Prūsijos valdžia pradėjo aktyvią kolonizaciją. Į ištuštėjusias sodybas buvo keliami kolonistai iš Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Prancūzijos. Jiems buvo suteikiamos įvairios privilegijos, o tai kėlė įtampą tarp jų ir vietinių lietuvininkų, kurie dažniausiai buvo baudžiauninkai ir priklausė žemiausiam socialiniam sluoksniui. Karalius Frydrichas Vilhelmas I lietuvių valstiečius net vadino „vergų tauta“. Stiprėjo germanizacijos procesai, lietuvių kalba ir kultūra nyko.
• Religija: Mažosios Lietuvos lietuviai daugiausia buvo evangelikai liuteronai (protestantai), o Didžiojoje Lietuvoje tuo metu dominavo katalikybė. Šis skirtumas lėmė ir tam tikrus kultūrinius bei mentaliteto ypatumus.
• Apšvietos idėjos ir pietizmas: XVIII a. Europoje plito Apšvietos idėjos, pabrėžiančios proto, mokslo, švietimo svarbą. Mažojoje Lietuvoje, ypač protestantiškoje aplinkoje, šios idėjos reiškėsi per rūpinimąsi liaudies švietimu, lietuviškų mokyklų steigimu. Pietizmas, kaip minėta, stiprino asmeninį pamaldumą ir darbštumo kultą, kas itin artima Donelaičio pasaulėžiūrai.

Veiksmo laikas, erdvė ir kompozicija

• Veiksmo laikas: Poemoje vaizduojamas XVIII amžius, baudžiavos laikotarpis Mažojoje Lietuvoje. Veiksmas aprėpia vienerius metus, nuosekliai einant per visus keturis metų laikus.
• Veiksmo erdvė: Konkreti veiksmo vieta – Vyžlaukio valsčius, kuriame gyveno ir dirbo pats Donelaitis. Kūrinyje minimi ir kiti Mažosios Lietuvos vietovardžiai. Svarbią vietą užima gamtos erdvė – laukai, pievos, miškai, ežerai, kurie yra neatsiejama būrų gyvenimo dalis. Donelaitis iškelia vyžas kaip tautiškumo, lietuvių ištikimybės protėviams ženklą, susiedamas jas su konkrečia geografine ir kultūrine erdve.
• Kompozicija: Poema sudaryta iš keturių dalių, atitinkančių keturis metų laikus:
  1. „Pavasario linksmybės“
  2. „Vasaros darbai“
  3. „Rudenio gėrybės“
  4. „Žiemos rūpesčiai“ Ši ciklinė kompozicija atspindi gamtos metų ratą ir su juo glaudžiai susijusį žemdirbio gyvenimo ritmą. Kiekviena dalis pradedama (išskyrus „Vasaros darbus“) detaliu gamtos vaizdu, kuris nuteikia tolesniam pasakojimui ir yra susijęs su tos dalies tematika.

Pagrindinės temos ir problemos

• Mažosios Lietuvos būrų gyvenimas: Tai pagrindinė poemos tema. Vaizduojama būrų buitis, sunkūs darbai (mėšlavežis, arimas, sėja, šienapjūtė, kūlimas), šventės (Velykos, Sekminės, vestuvės), papročiai, tarpusavio santykiai, pasaulėžiūra.
• Žmogaus ir gamtos santykis: Gamta poemoje yra ne tik aplinka, bet ir moralinė mokytoja, Dievo tvarkos atspindys. Būrų gyvenimas glaudžiai susijęs su gamtos ciklais, jos dosnumu ir rykštėmis. „Vei! kaip žemė jau savo nuogą nugarą rėdo, / Ir kaip kožnas daikts atgydams pradeda džiaugtis.“
• Darbo vertė ir prasmė: Darbas vaizduojamas kaip žmogaus dorybė, vertės matas, pragyvenimo šaltinis ir dieviškosios tvarkos dalis. Tačiau kartu parodomas ir sunkus baudžiavinis darbas, varginantis būrus.
• Moralinės vertybės ir ydos: Poemoje aukštinamos tokios dorybės kaip darbštumas, sąžiningumas, dievobaimingumas, saikas, kuklumas, pagarba tradicijoms. Smerkiamos ydos: tinginystė (Slunkius), girtuokliavimas (Plaučiūnas, Dočys), apsileidimas (Pelėda), išpuikimas, svetimų madų vaikymasis.
• Socialiniai santykiai ir neteisybė: Vaizduojami priešiški būrų ir ponų santykiai. Ponai dažnai parodomi kaip išpuikę, žiaurūs, niekinantys būrus ir jų darbą. Atskleidžiama baudžiavos priespauda ir socialinė nelygybė. „Juk jau, kas tikt nor, tas būrišką nabagėlį / Stumdo šen ir ten nei kokį šunį nevertą.“
• Tautiškumo išsaugojimas: Keliama lietuvių kalbos, papročių, tradicinės gyvensenos išsaugojimo problema germanizacijos sąlygomis. Smerkiamas nutautėjimas, vokiškų ar prancūziškų madų vaikymasis. „Ak! kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės, / Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo / Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, / Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės.“
• Prigimtinė žmonių lygybė: Nors visuomenė suskirstyta luomais, Donelaitis pabrėžia prigimtinę visų žmonių lygybę prieš Dievą ir gamtos dėsnius. Ši idėja ypač būdinga Apšvietos epochai.

Svarbiausios idėjos

• Pasaulio harmonija ir Dievo tvarka: Donelaitis vaizduoja pasaulį kaip Dievo sukurtą, harmoningą sistemą, kurioje kiekvienas reiškinys ir kūrinys turi savo vietą ir paskirtį. Žmogus privalo laikytis šios tvarkos, gyventi pagal gamtos dėsnius ir Dievo įsakymus.
• „Viežlybumo“ idealas: „Viežlybas“ (doras, tvarkingas, sąžiningas) būras – tai poemos moralinis idealas. Toks žmogus yra darbštus, pamaldus, saikingas, gerbia tradicijas, gimtąją kalbą, yra ištikimas savo bendruomenei. „Viežlybumas“ yra ne tik asmeninė dorybė, bet ir bendruomenės išlikimo garantas.
• Darbas kaip pašaukimas ir vertės matas: Nors baudžiavinis darbas sunkus, Donelaitis iškelia paties darbo, kaip žmogų taurinančios veiklos, vertę. Sąžiningas darbas teikia ne tik materialinę naudą, bet ir dvasinį pasitenkinimą.
• Tautiškumo svarba: Gimtoji kalba, papročiai, tradicinė gyvensena yra esminės tautos išlikimo sąlygos. Jų išsižadėjimas, svetimų madų vaikymasis veda į nutautėjimą ir moralinį nuosmukį.
• Atsakomybė prieš Dievą ir bendruomenę: Žmogus yra atsakingas už savo poelgius ne tik prieš Dievą, bet ir prieš savo bendruomenę. Jo ydos kenkia ne tik jam pačiam, bet ir visai visuomenei.

„Pavasario linksmybės“

Pirmoji poemos dalis prasideda džiaugsmingu gamtos pabudimo vaizdu po žiemos. Saulė, kaip gyvybės šaltinis, žadina visą kūriniją: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą / Ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės.“ Detaliai aprašomas gyvūnų ir augalų atgimimas, paukščių grįžimas. Šis gamtos atsinaujinimas tampa fonu būrų pavasariniams darbams ir linksmybėms. Tačiau linksmybės dažnai perauga į besaikį girtavimą ir tinginystę. Išryškėja pirmieji „nenaudėlių“ (Slunkiaus) ir „viežlybųjų“ (Pričkaus) būrų kontrastai. Pričkus ragina būrus imtis darbų, kritikuoja tinginius. Epizodas apie apsirijėlį poną parodo aukštesniojo luomo moralinį sugedimą. Lakštingalos giesmė tampa kuklumo ir pasitenkinimo mažu džiaugsmu pavyzdžiu. Dalis baigiama paraginimu ruoštis vasaros darbams ir dėkoti Dievui už pavasario dovanas.

Pagrindinė mintis: Pavasaris – gamtos ir žmogaus atgimimo, vilties metas, tačiau kartu ir išbandymų laikas, kai reikia atsispirti pagundoms ir imtis darbų. Ši dalis parodo, kaip svarbu išlaikyti saiką ir dėkingumą net džiaugsmo akimirkomis.

„Vasaros darbai“

Ši dalis prasideda ne gamtos vaizdu, o tiesioginiu Pričkaus kreipimusi į būrus, raginant juos imtis vasaros darbų, ypač šienapjūtės. Vasara – pats darbymetės įkarštis. Detaliai aprašomas sunkus šienapjūtės darbas, karštis, nuovargis: „O kad kartais kokį dar lašinių šmotelį / Ar dešros lietuviškos ben kiek paragaujam, / Tai dar juo dailiaus uždėts mums sekasi darbas.“ Čia Lauras filosofuoja apie žmogaus ir augalo gyvenimo paralelę, pabrėždamas žmogaus gyvenimo trapumą ir prasmę, paliekamą per darbus („vaisius“). Ryškiai vaizduojamas „nenaudėlis“ Plaučiūnas, kuris, užuot dirbęs, girtuokliauja, apleidžia ūkį ir šeimą. Jo pavyzdžiu smerkiamas apsileidimas ir neatsakingumas. Selmas piktinasi būrų keiksmais ir bedieviškumu. Dalis baigiama vakmistro ir jo parankinių pasirodymu, primenančiu būrams apie jų prievoles ir būtinybę laiku atlikti darbus bei mokėti mokesčius.

Pagrindinė mintis: Vasara – sunkaus darbo ir didžiausios įtampos metas, kai atsiskleidžia tikroji žmogaus vertė ir ištvermė, o tinginystė ir apsileidimas griežtai smerkiami. Tai laikas, kai žmogus turi įrodyti savo darbštumą ir atsakomybę.

„Rudenio gėrybės“

Ruduo – derliaus nuėmimo ir gėrybių metas. Pasakotojas džiaugiasi gausiu derliumi, tačiau kartu perspėja būrus nepasiduoti besaikiam džiaugsmui ir puotavimui, nepamiršti saiko ir artėjančios žiemos. Vaizduojamos rudeninės talkos, vestuvės (Krizo dukters Ilzbutės), krikštynos. Šventės dažnai perauga į girtuoklystę ir muštynes, atskleidžiančias būrų būdo šiurkštumą ir nesantūrumą (pvz., Dočio muštynės: „Štai tuojaus iš žodžių, kiauliškai pasakytų, / Pekliškas razbajus ir nūkims pasikėlė.“). Išryškėja „viežlybųjų“ būrų (Krizo, Selmo) ir „nenaudėlių“ (Dočio, Slunkiaus, Pelėdos) priešprieša. Pričkus vėl moko ir barasi, kritikuodamas būrų polinkį į vokiškas madas, kalbos darkymą, tinginystę. Keliamas tautiškumo klausimas, raginama saugoti gimtąją kalbą ir papročius. Pabrėžiama, kad tikrasis džiaugsmas – ne besaikis ūžavimas, o saikingas naudojimasis Dievo duotomis gėrybėmis ir dėkingumas.

Pagrindinė mintis: Ruduo – atpildo už vasaros darbus metas, tačiau ir išbandymų saiku bei dvasine tvirtybe laikas; raginama džiaugtis derliumi, bet nepamiršti dvasinių vertybių, tautiškumo ir artėjančių sunkumų.

„Žiemos rūpesčiai“

Žiema – gamtos sąstingio ir išbandymų metas. Aprašomi žiemos šalčiai, pūgos, sunkus būrų gyvenimas. Tačiau net ir žiemą atsiskleidžia būrų darbštumas ir sumanumas – jie taiso padargus, ruošiasi pavasariui, moterys verpia ir audžia. Šioje dalyje ypač ryškus Pričkaus, kaip kaimo seniūno ir moralinio autoriteto, vaidmuo. Jis rūpinasi parapijiečių gerove, sprendžia ginčus, moko juos doros, perspėja apie gaisro pavojų: „Tikt, minau, saugokis, kad sav kakalį kurdams / Ir pasikepdams ką bei skanų viralą virdams, / Nei save patį, nei kitus draugus nepažeisi.“ Ryškiai pavaizduotas Pričkaus konfliktas su ponu dėl neva dingusio šilingo, pasibaigęs žiauriu Pričkaus sumušimu ir mirtimi. Šis epizodas – baudžiavinės sistemos ir ponų savivalės pasmerkimas. Krizas, kaip darbštumo ir sumanumo pavyzdys, toliau tvarko savo ūkį. Dalis baigiama apmąstymais apie žmogaus gyvenimo laikinumą, artėjančią mirtį ir būtinybę gyventi dorai, kad būtų pelnytas amžinasis gyvenimas. Visos poemos pabaigoje vėl grįžtama prie pavasario laukimo („Vei, vasarėlė jau pamaži prisiartina miela“), taip pabrėžiant amžiną gamtos ir gyvenimo ciklą.

Pagrindinė mintis: Žiema – išbandymų, susikaupimo ir apmąstymų metas; net ir sunkiausiomis sąlygomis svarbu išlaikyti žmogiškumą, darbštumą ir tikėjimą, o neteisybė ir žiaurumas sulaukia (bent jau moralinio) pasmerkimo. Gyvenimas yra cikliškas, ir po sunkumų visada ateina atgimimas.

Pasakotojas

„Metų“ pasakotojas yra „visažinis“, t. y., jis žino viską apie veikėjus, jų mintis, jausmus, praeitį ir ateitį. Jo pozicija artima paties autoriaus K. Donelaičio pasaulėžiūrai. Pasakotojas atlieka kelias funkcijas:

• Stebėtojas ir metraštininkas: Jis detaliai aprašo būrų gyvenimą, darbus, papročius, gamtos reiškinius.
• Moralistas ir mokytojas: Jis tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją (dažnai į būrą), pamokslauja, kritikuoja ydas, aukština dorybes, aiškina Dievo tvarką. Pavyzdžiui: „Tu, žmogau niekings! mokykis čia pasikakyt / Ir pasisotindams gardžiaus n’užmiršk savo Dievą.“
• Komentatorius: Jis vertina veikėjų poelgius, aiškina jų motyvus.
• Pokalbio dalyvis (kartais): Retais atvejais pasakotojas tarsi įsiterpia į veikėjų dialogus, pratęsia jų mintis ar pateikia savo požiūrį.

Pasakotojo balsas yra autoritetingas, dažnai pakilus, kartais ironiškas ar net piktas, kai kalbama apie negeroves.

Veikėjai

Poemoje vaizduojamas platus Mažosios Lietuvos kaimo paveikslas su daugybe veikėjų. Pagrindinis dėmesys skiriamas būrams (valstiečiams), tačiau minimi ir ponai bei kitataučiai (vokiečiai, prancūzai – dažniausiai kaip neigiamas pavyzdys). Būrai skirstomi į dvi pagrindines grupes:

„Viežlybieji“ (dorieji) būrai

Tai teigiami personažai, įkūnijantys Donelaičio moralinį idealą. Jie darbštūs, pamaldūs, sąžiningi, gerbiantys tradicijas ir gimtąją kalbą.

• Pričkus (Šaltyšius): Pagrindinis poemos veikėjas, kaimo seniūnas. Jis yra „viežlybumo“ pavyzdys ir Donelaičio idėjų reiškėjas.

  • Bruožai: Darbštus, teisingas, išmintingas, rūpestingas bendruomenės narys. Jis puoselėja lietuviškumą, būriškas dorybes ir papročius. Pričkus yra pamokslautojas, barantis „nenaudėlius“ ir aukštinantis dorybes. Pavyzdžiui, bardamas Slunkių, jis sako: „Eik, – tarė, – šūdvabali! kur šūdvabaliai pasilinksmin.“ Jo lūpomis išsakoma ir prigimtinės žmonių lygybės idėja, kalbant apie ponų ir būrų vaikus.
  • Likimas: Pričkaus likimas tragiškas – jį mirtinai sumuša ponas, pasigedęs menko pinigo. Ši mirtis simbolizuoja baudžiavos žiaurumą ir būrų bejėgiškumą.

• Krizas: Darbštus, sumanus ir sėkmės pasiekęs būras. Jis vadinamas „dosningu“, yra vaišingas, teisingai elgiasi su samdiniais. Būdamas darbštus ir taupus, jis praturtėja. Krizas yra tarsi Donelaičio alter ego – abu neteko tėvo, abu darbštumu ir sumanumu susikūrė materialinę gerovę. Jo vestuvės aprašomos kaip tradicinė kaimo šventė.

• Lauras: Būras filosofas, apmąstantis žmogaus ir gamtos likimo panašumus. „Vasaros darbuose“ jis išsako mintį apie žmogaus gyvenimo trapumą, lygindamas jį su žolele, tačiau pabrėžia, kad žmogus, skirtingai nei augalas, palieka „vaisius“ – savo darbus ir vaikus, taip įprasmindamas savo būtį. „Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds, / Nei žolelės ant laukų dar augdami žydim.“

• Selmas: Dievobaimingas, tautiškai susipratęs būras. Jis piktinasi keikūnais ir bedieviais, gina krikščioniškąsias vertybes. Jo paveikslas idealizuotas, jis įkūnija pamaldų ir dorą lietuvį.

• Enskys: Energingas jaunosios būrų kartos atstovas. Jis nevengia pajuokti tinginių ir apsileidėlių, yra veiksmo žmogus.

„Nenaudėliai“ (blogieji) būrai

Tai neigiami personažai, įkūnijantys įvairias ydas, kurias Donelaitis smerkia.

• Slunkius: Įkūnytas tinginys ir savotiškas „filosofas“, įrodinėjantis darbo žalą ir tinginystės privalumus. Jis teigia: „Žinom juk, kad ratas sens, pamaži besisukdams, / Tą daugsyk apgauna, kurs vis ritasi šokdams“. Pričkus jį griežtai smerkia, vadindamas „šūdvabaliu“. Slunkiaus paveikslas – tinginystės ir apsileidimo alegorija.

• Pelėda: Nusigyvenęs, nevalyvas būras, kurio troba apleista ir smirdi. Jis simbolizuoja visišką apsileidimą ir skurdą, kylantį iš tinginystės.

• Plaučiūnas: Apsileidėlis, girtuoklis, lengvabūdis. Jis apleidžia savo ūkį, prageria arklį Karaliaučiuje ir grubiai elgiasi su šeima. Jo paveikslas parodo, kaip girtuokliavimas ir neatsakingumas griauna žmogaus gyvenimą.

• Dočys: Girtuoklis, peštukas, tačiau kartu ir drąsus ponų kritikas. Jis nevengia aštriai pasisakyti apie ponų elgesį su būrais. Jo paveikslas dviprasmiškas – nors ir „nenaudėlis“, jis išdrįsta pasipriešinti neteisybei.

Ponai

Poemoje ponai vaizduojami beveik vien neigiamai, satyriškai. Jie išpuikę, žiaurūs, besaikiai, niekinantys būrus ir jų darbą.

• Apsirijėlis ponas: „Pavasario linksmybėse“ vaizduojamas ponas, kenčiantis nuo persivalgymo ir persigėrimo. Jo kančios hiperbolizuotos, pateikiamos groteskiškai, taip išjuokiant ponų besaikį gyvenimo būdą: „Bet jisai, tuojaus mane pešt ir mušt pasikėsęs, / „Eik, – tarė, – snargliau! kas tav rūp? štai gausi per ausį!“ (Čia Pričkus pasakoja apie susidūrimą su įpykusiu ponu). Tikrasis apsirijėlio pono epizodas: „Štai viens pons, puikiai rėdyts (tikt gėda sakyti), / Mislyk tikt, aukščiausių ponų viens, prisiėdęs / Ir visokių rinčvynių svetimų prisikošęs, / Voliojos ant aslos ir prasikeikdams rėkė“.
• Žiaurus ponas (sumušęs Pričkų): „Žiemos rūpesčiuose“ pasakojama, kaip ponas, pasigedęs menko pinigo, mirtinai sumuša ištikimą tarną Pričkų. Tai ryškiausias ponų žiaurumo ir savivalės pavyzdys.
• Vienintelis teigiamai minimas ponas yra jau miręs valsčiaus viršininkas (amtsrotas), kuris buvęs „širdingas“ ir užstodavęs būrus.

Donelaičio veikėjai, nors ir schematizuoti (ypač skirstant į „gerus“ ir „blogus“), yra gyvi, įsimintini, kalbantys autentiška liaudies kalba. Per jų paveikslus atsiskleidžia plati XVIII a. Mažosios Lietuvos visuomenės panorama.

Kristijono Donelaičio „Metai“ – tai kūrinys, kuris, nors ir parašytas XVIII amžiuje, kelia amžinąsias vertybes ir problemas, todėl gali būti interpretuojamas įvairiais aspektais. Šios interpretacijos kryptys dažnai persipina, papildo viena kitą ir atskleidžia „Metų“ gilumą bei universalumą.

Pasaulis kaip Dievo kūrinys ir jo harmonija

Poema persmelkta gilaus religingumo. Donelaitis vaizduoja pasaulį kaip Dievo sukurtą, tobulai sutvarkytą sistemą, kurioje kiekvienas daiktas, augalas, gyvūnas ir žmogus turi savo vietą ir paskirtį. Metų laikų kaita, gamtos ciklai – visa tai yra dieviškosios tvarkos išraiška. Žmogaus pareiga – šią tvarką gerbti, ja džiaugtis ir jai paklusti. Pavyzdžiui, pavasario atgimimas aprašomas kaip Dievo malonės ženklas: „Vislab, kas rudens bjaurybėj numirė verkdams, / Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo / Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs, / Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikyt.“ Žmogaus ydos (tinginystė, girtuoklystė, išpuikimas) ardo šią harmoniją ir yra laikomos nuodėme prieš Dievą.

Darbas kaip žmogaus pašaukimas ir vertės matas

Darbo tema yra viena centrinių poemoje. Donelaitis, paveiktas pietizmo idėjų, iškelia darbą kaip prigimtinę žmogaus pareigą ir didžiausią dorybę. „Viežlybas“ būras yra pirmiausia darbštus būras. Tačiau darbas vaizduojamas dvejopai:

• Baudžiavinis darbas: Sunkus, alinantis, dažnai lydimas ponų ar jų prievaizdų patyčių ir neteisybės. Šis darbas kelia būrų skundus ir aimanas: „Ak, kas gal visokias mūsų bėdas surokuoti!“
• Kūrybiškas, prasmingas darbas: Darbas savo ūkyje, savo šeimai teikia pasitenkinimą, ugdo žmogaus orumą ir yra Dievo palaiminamas. Šienapjūtės ar javapjūtės scenos, nors ir sunkios, kupinos gyvybingumo ir bendruomeniškumo. Darbas tampa savotiška malda, žmogaus bendradarbiavimu su Dievu kuriant pasaulio gėrybes.

Socialinė kritika ir prigimtinė lygybė

Nors Donelaitis pripažįsta luominę visuomenės struktūrą kaip Dievo duotybę, jis negailestingai kritikuoja ponų ir jų tarnų moralinį sugedimą, žiaurumą, išpuikimą, tinginystę. Epizodas apie apsirijėlį poną ar Pričkaus sumušimas – ryškūs socialinės kritikos pavyzdžiai. Kartu poetas pabrėžia prigimtinę visų žmonių lygybę prieš Dievą ir gamtos dėsnius. Nesvarbu, ar ponas, ar būras – visi gimsta ir miršta vienodai, visiems galioja tie patys moralės dėsniai. Pričkus teigia: „Juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna, / Kad jie, kaip kiti vaikai, į patalą męža.“

Tautiškumo ir kultūrinio tapatumo išsaugojimas

Gyvendamas aktyvios germanizacijos sąlygomis, Donelaitis jautriai reaguoja į lietuvių kalbos, papročių, tradicinės aprangos nykimą. Jis smerkia tuos būrus, kurie niekina savo kalbą, vaikosi svetimų madų („O štai dar negana, kad vokiškai dabinėjas, / Bet jau ir prancūziškai kalbėt prasimanė.“). „Viežlybumas“ jam neatsiejamas nuo ištikimybės savo tautos tradicijoms ir kalbai. Poema tampa savotišku lietuviškojo identiteto gynimu ir įtvirtinimu.

Žmogaus būties trapumas ir amžinybės ilgesys

Poemoje nuolat jaučiama laiko tėkmė, gyvenimo laikinumas. Lauro apmąstymai apie žmogaus gyvenimą kaip žolelę, kuri nuvysta, pabrėžia žmogiškosios egzistencijos trapumą. Tačiau kartu poetas kelia mintį apie gyvenimo prasmę, kurią žmogus gali įgyti per savo darbus, paliktus „vaisius“ ir tikėjimą amžinuoju gyvenimu. Mirtis nėra absoliuti pabaiga, jei žmogus gyveno dorai ir dievobaimingai.

Gamta kaip moralinis kompasas ir gyvenimo mokytoja

Gamta K. Donelaičio poemoje „Metai“ užima ypatingą vietą – ji nėra tik pasyvus fonas žmogaus gyvenimui, bet aktyvi veikėja, Dievo tvarkos ir išminties atspindys, moralinė žmogaus mokytoja.

• Personifikacija ir sudvasinimas: Kiekviena poemos dalis (išskyrus „Vasaros darbus“) prasideda detaliu, personifikuotu gamtos vaizdu. Saulė „budino svietą“, „juokės“, žiema „rūstaudama grįžta“, vėjai „šlamščia“. Gyvūnai ir augalai elgiasi tarsi žmonės – džiaugiasi, liūdi, dirba, tariasi. Toks gamtos sudvasinimas būdingas valstietiškai, mitologinei pasaulėžiūrai, kur žmogus jaučiasi neatsiejama gamtos dalimi.
• Dievo tvarkos įsikūnijimas: Gamtoje Donelaitis mato tobulą Dievo sutvarkytą pasaulį. Metų laikų kaita, augalų augimas ir nykimas, gyvūnų elgesys – viskas paklūsta amžiniems dėsniams. Saulė yra šios tvarkos centras, išjudinantis visus žemės procesus: „Ant saulelė vėl nu mūs atstodama ritas / Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia.“
• Moralinis pavyzdys žmogui: Darni, tvarkinga gamta tampa pavyzdžiu žmogui, kuris dažnai pažeidžia šią dieviškąją tvarką savo ydomis – tinginyste, girtuokliavimu, išpuikimu. Gamtos reiškiniai ir gyvūnai moko žmogų:
  • Darbštumo: Bitės „prie darbo siųst bei ką pelnyt n’užsimiršo“, gandras su gandriene „vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai“.
  • Saiko ir kuklumo: Lakštingala, nors ir „paukščių karalienė“ dėl savo giesmės, yra kukli, „nei žvirblis būriškas pasirodai“, pasitenkina paprastu maistu. Ji – moralinio tyrumo ir saikingumo pavyzdys. Žmogus taip pat turėtų džiaugtis mažais dalykais ir nesiskųsti dėl nepriteklių: „Tu, niekings žmogau! mokykis čia pasikakint, / Kad tav kartais tropijas skūpai prisivalgyt.“
  • Dėkingumo Dievui: Net paukščiai ir gyvūnai „Sutvertojį linksmai rykaudami gyrė“ arba „Dievui iš širdies visos viernai dėkavojo“.
  • Gyvenimo cikliškumo ir laikinumo suvokimo: Lauro apmąstymai apie žmogaus ir augalo paralelę („Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds, / Nei žolelės ant laukų dar augdami žydim“) moko susitaikyti su gyvenimo trapumu, bet kartu ir įžvelgti jo prasmę paliekamuose „vaisiuose“.
• Žmogaus ir gamtos vienovė: Poemoje nuolat pabrėžiama glūdi žmogaus ir gamtos vienovė. Būrų darbai, šventės, visas jų gyvenimo ritmas yra neatsiejamai susijęs su metų laikų kaita ir gamtos reiškiniais. Žmogus yra gamtos dalis, ir tik gyvendamas darnoje su ja jis gali būti „viežlybas“ ir laimingas.

Taigi, gamta „Metuose“ atlieka ne tik estetinę, bet ir svarbią didaktinę funkciją – ji yra amžinųjų vertybių ir teisingo gyvenimo pavyzdys.

Kristijono Donelaičio „Metai“ yra universalus kūrinys, kurį galima pasitelkti argumentuojant įvairias literatūrines ir problemines temas. Štai keletas idėjų:

1. Darbo tema literatūroje:

   • Argumentas: Donelaitis iškelia darbą kaip vieną svarbiausių žmogaus dorybių ir vertės matą, tačiau kartu parodo ir sunkų baudžiavinį vargą.
   • Pavyzdžiai: „Viežlybųjų“ būrų (Pričkaus, Krizo) darbštumas, jų požiūris į darbą kaip į pareigą ir pragyvenimo šaltinį. Slunkiaus „tinginystės filosofijos“ kritika. Šienapjūtės, mėšlavežio, kūlimo scenos, atskleidžiančios ir darbo grožį, ir jo sunkumą. Pričkaus žodžiai: „Nės be trūso Dievs mus išmaityt nežadėjo, / O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam.“ Kontrastas – ponų dykinėjimas.

2. Žmogaus ir gamtos santykis literatūroje:

   • Argumentas: „Metuose“ gamta vaizduojama kaip harmoninga, Dievo sutvarkyta sistema, moralinė žmogaus mokytoja ir jo gyvenimo dalis.
   • Pavyzdžiai: Detalūs metų laikų kaitos aprašymai. Gyvūnų ir augalų personifikacija. Lakštingalos epizodas kaip kuklumo ir saiko pavyzdys. Lauro apmąstymai apie žmogaus ir augalo paralelę. Būrų darbų ir papročių priklausomybė nuo gamtos ciklų.

3. Tautiškumo tema literatūroje:

   • Argumentas: Donelaitis pabrėžia gimtosios kalbos, papročių, tradicinės gyvensenos svarbą tautos išlikimui, kritikuoja nutautėjimą.
   • Pavyzdžiai: Pasakotojo ir „viežlybųjų“ būrų pasisakymai apie lietuvišką aprangą (vyžas), maistą, kalbą. Svetimų (vokiečių, prancūzų) madų ir papročių smerkimas: „Ak! kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės, / Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo...“ „Viežlybumo“ siejimas su tautiškumu ir dorumu.

4. Socialinė kritika literatūroje:

   • Argumentas: Poemoje kritikuojama ponų savivalė, žiaurumas, išpuikimas, socialinė nelygybė ir baudžiavos sistema.
   • Pavyzdžiai: Apsirijėlio pono epizodas. Pričkaus sumušimo ir mirties scena. Būrų skundai dėl ponų elgesio ir mokesčių. Kontrastas tarp ponų prabangos ir būrų skurdo.

5. Moralinės vertybės ir ydos literatūroje:

   • Argumentas: Donelaitis aiškiai išskiria teigiamas („viežlybumas“) ir neigiamas žmogaus savybes, aukština krikščioniškąją moralę.
   • Pavyzdžiai: „Viežlybųjų“ būrų (Pričkaus, Krizo, Selmo, Lauro) paveikslai kaip dorybių pavyzdžiai. „Nenaudėlių“ (Slunkiaus, Plaučiūno, Pelėdos, Dočio) ydos (tinginystė, girtuokliavimas, apsileidimas) ir jų pasekmės. Pasakotojo tiesioginiai pamokymai ir moralizavimai.

6. Apšvietos epochos idėjos literatūroje:

   • Argumentas: „Metuose“ atsispindi Apšvietos epochai būdingas didaktizmas, siekis šviesti liaudį, kelti prigimtinės lygybės idėją, domėtis tautos kultūra ir kalba.
   • Pavyzdžiai: Poemos didaktinis pobūdis. Domėjimasis būrų gyvenimu ir papročiais. Prigimtinės lygybės motyvai (pvz., visi žmonės gimsta vienodi, visi miršta). Rūpinimasis lietuvių kalbos grynumu.

Naudodami šiuos argumentus ir pavyzdžius, galite sėkmingai integruoti K. Donelaičio „Metus“ į savo rašinius, atskleisdami kūrinio gilumą ir universalumą. Svarbiausia – nebijoti gilintis į tekstą, analizuoti autoriaus mintis ir vaizdus, ir sieti juos su platesniu literatūriniu bei istoriniu kontekstu.

Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ veikia daug įvairių būrų, tačiau kai kurie iš jų yra ryškesni ir atlieka svarbesnį vaidmenį perteikiant autoriaus idėjas. Veikėjus galima suskirstyti į „viežlybuosius“ (doruosius) ir „nenaudėlius“ (bloguosius).

Ši lentelė padeda greitai susipažinti su pagrindiniais būrų tipažais ir jų vieta poemos moralinėje sistemoje.

Skaitant Kristijono Donelaičio „Metus“, galima susidurti su daug senų, dabar jau nebevartojamų arba pakeitusių reikšmę žodžių. Nors išsamų žodynėlį rasite specializuotuose leidiniuose (pvz., „Šaltiniai.info“), čia pateikiame keletą dažniau pasitaikančių pavyzdžių:

• Svietas: pasaulis. „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“
• Trūsai: vargai, darbai, rūpesčiai. „Ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės.“
• Būras: valstietis, baudžiauninkas Mažojoje Lietuvoje.
• Viežlybas: doras, padorus, tvarkingas, mandagus.
• Nenaudėlis: blogas, netikęs, nedoras žmogus.
• Šaltyšius (šulcas): kaimo seniūnas, prievaizdas.
• Amtsrots: valsčiaus viršininkas (vok. Amtmann).
• Blėkas: skarda, metalo lakštas. „Iš karštų nasrų nei blėkas kaba nuo zūbų.“
• Dėlė: tinginys.
• Jovalas: pašaras kiaulėms; perkeltine prasme – netvarka, sumaištis.
• Klapas, klapčiukas: berniukas, jaunuolis.
• Mergos, mergaitės: dažnai reiškia ne tik jaunas merginas, bet ir samdines, tarnaites.
• Mučė, mučiutė: kepurė.
• Norags: plūgo dalis, verčianti žemę.
• Ragaišis: duona, kepalas.
• Skilandis: rūkytas mėsos gaminys.
• Skūnia, skūna: tvartas, kluonas, daržinė. „Irgi nešvankiai klykaudams pas Krizą nukako.“ (Čia labiau tiktų pvz. su „skūnia“ tiesiogiai).
• Sopagai: batai.
• Stuba: troba, gyvenamasis namas.
• Šinkorius: smuklininkas.
• Špichlerius: svirnas, sandėlis.
• Vakmistras: prievaizdas, ūkvedys.
• Zopostai: maisto atsargos žiemai. „Ogi dabar kasdien kiekviens, mėsos išsižiodams / Ir daugsyk kaip šuo išplėšdams, vargina būrą.“ (Šioje citatoje nėra žodžio „zopostai“, reikėtų tikslesnio pavyzdžio, pvz., „Todėl tu kasmets, supliurpęs visą zopostą, / Blogs ir pusgyvis velkies į baudžiavą mielą.“)

Šis trumpas sąrašas padės lengviau orientuotis poemos tekste ir geriau suprasti jo turinį.

Kristijono Donelaičio poema „Metai“ – tai ne tik XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos kaimo metraštis, bet ir pamatinis lietuvių grožinės literatūros kūrinys, turėjęs didžiulę įtaką vėlesnei lietuvių kultūrai ir literatūros raidai.

• Grožinės literatūros pradininkas: Donelaitis laikomas lietuvių pasaulietinės grožinės literatūros pradininku. Jis pirmasis lietuvių kalba sukūrė tokio epinio užmojo ir meninės brandos kūrinį, kuriame vaizduojamas ne religinis, o kasdienis žmogaus gyvenimas.
• Lietuvių kalbos įtvirtinimas: Poema parašyta gyva, sodria Mažosios Lietuvos lietuvių tarme, gausia liaudies kalbos turtų. Donelaitis įrodė, kad lietuvių kalba yra tinkama kurti aukšto meninio lygio literatūrą, praturtino ją naujais vaizdais ir posakiais.
• Epinės tradicijos pradžia: „Metai“ yra pirmasis lietuvių epas. Donelaitis, pasirinkdamas antikinį hegzametrą ir vaizduodamas platų liaudies gyvenimo paveikslą, sukūrė tvirtą pagrindą vėlesnei lietuvių epinei poezijai ir prozai. Ne veltui Maironis K. Donelaitį pavadino lietuvių Homeru, pabrėždamas jo epinį talentą ir reikšmę tautos kultūrai.
• Įkvėpimo šaltinis vėlesniems rašytojams: Donelaičio kūryba tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui vėlesnių kartų lietuvių rašytojų. Jo sukurtas būro paveikslas, meilė gimtajai kalbai ir žemei, gamtos vaizdavimas, socialinė kritika rado atgarsį XIX ir XX amžiaus literatūroje. Rašytojai (pvz., Antanas Baranauskas, Vincas Krėvė, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius ir kiti) vienaip ar kitaip rėmėsi Donelaičio tradicija, ją tęsė ar interpretavo.
• Tautinio sąmoningumo žadintojas: Nors Donelaitis rašė dar iki didžiųjų tautinio atgimimo sąjūdžių, jo kūryba, ypač pabrėžiamas tautiškumo, gimtosios kalbos ir papročių puoselėjimas, prisidėjo prie lietuvių tautinio sąmoningumo ugdymo.
• Kultūrinis tiltas: Donelaičio „Metai“ yra svarbus kultūrinis tiltas, jungiantis Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos literatūrines tradicijas, taip pat įtraukiantis lietuvių literatūrą į platesnį Europos Apšvietos epochos kontekstą.

Kristijono Donelaičio „Metai“ išlieka vienu svarbiausių ir gyvybingiausių lietuvių literatūros kūrinių, nuolat skaitomu, analizuojamu ir interpretuojamu, liudijančiu lietuvių kalbos grožį ir tautos dvasios stiprybę.

Šioje skiltyje pateiksime svarbiausius poemos „Metai“ siužeto momentus, iliustruodami juos citatomis ir paaiškindami paprastesniais žodžiais, kas vyksta ir ką tai reiškia. Kiekvienai daliai skirsime bent po šešis reikšmingus epizodus.

„Pavasario linksmybės“

1. Gamtos pabudimas ir visuotinis džiaugsmas Tekstas (eil. 1-4):

   Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą Ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės. Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo, Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto. Paaiškinimas: Poema prasideda pavasario atėjimu. Saulė kyla aukščiau, žadindama pasaulį iš žiemos miego. Šaltis ir ledai traukiasi, o sniegas tirpsta, virsdamas vandeniu. Tai džiaugsmingas gamtos atgimimo metas.

2. Paukščių ir kitų gyvūnų grįžimas ir veikla Tekstas (eil. 11-14, 20-24):

   Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikyt. Žiurkės su šeškais iš šalto pašalio traukės. Varnos ir varnai su šarkoms irgi pelėdoms, Pelės su vaikais ir kurmiai šilumą gyrė. [...] Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo; O vorai kampuos sėdėdami verpalus audė Irgi medžiot tinklus tyloms kopinėdami mezgė. Paaiškinimas: Įvairūs gyvūnai – nuo graužikų iki paukščių ir vabzdžių – džiaugiasi atšilusiu oru ir ima aktyviai veikti. Bitės skraido, vorai audžia tinklus. Tai rodo, kad visas gyvasis pasaulis pajunta pavasario įtaką ir grįžta prie savo įprastų darbų bei veiklų.

3. Gandrų pavyzdys: šeimos kūrimas ir darbštumas Tekstas (eil. 43-48, 55-58):

   Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškino snapą. Taip besidžiaugiant jam štai jau ir jo gaspadinė Iš šaltos gaspados vėl išlindusi rados Ir su savo snapu meilingą sveikino draugą. [...] Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams, Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai. Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį; O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė. Paaiškinimas: Sugrįžę gandrai iškart imasi darbo – taiso savo apgadintą lizdą. Patinas neša šakas, o patelė rūpestingai lopo lizdą. Jų elgesys pateikiamas kaip pavyzdys žmonėms – kaip reikia rūpintis savo namais, šeima ir būti darbštiems. Jie yra tikri „gaspadoriai“.

4. Lakštingalos giesmė ir kuklumo pamoka Tekstas (eil. 80-86, 113-117):

   Bet lakštingala, dar ikšiol kytriai pasislėpus, Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs. Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut Ir nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūžtęs, Sav viena tamsoj budėdama garbina Dievą, O išaušus jau, kad mes iš patalo kopam, Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis. [...] O kad kartais kobotą mes tavo pamatom, Tai tu mums nei žvirblis būriškas pasirodai. Tu sermėgų poniškų, puikiai padarytų, Ir žiuponiškų turbonų niekini rėdą; Bet vis nei būrka prastai viešėdama čiauški. Paaiškinimas: Lakštingala, nors ir gieda gražiausiai iš visų paukščių, yra kukli, slepiasi, jos išvaizda neišsiskirianti („nei žvirblis būriškas“). Ji nesipuikuoja, nesivaiko prabangos („sermėgų poniškų... niekini rėdą“) ir džiaugsmingai gieda Dievui net naktį. Ji tampa pavyzdžiu žmogui, mokydama pasitenkinti mažu, būti kukliam ir nepamiršti dvasinių vertybių, net jei esi apdovanotas talentais.

5. Apsirijėlio pono kančios ir moralas Tekstas (eil. 210-214, 235-237):

   Štai viens pons, puikiai rėdyts (tikt gėda sakyti), Mislyk tikt, aukščiausių ponų viens, prisiėdęs Ir visokių rinčvynių svetimų prisikošęs, Voliojos ant aslos ir prasikeikdams rėkė: Nės jis velnius ir velniūkščių kaimenę visą... [...] Bet ir to negana; jis ėmęs didelį peilį Gerklę su stemple jau perpjaut ištiesė ranką. Paaiškinimas: Ryškiai ir groteskiškai vaizduojamas ponas, kuris dėl besaikio persivalgymo ir girtavimo kenčia baisias kančias, voliojasi ant grindų, keikiasi, draskosi ir net bando nusižudyti. Šis epizodas yra aštri ponų moralinio sugedimo, nesaikingumo ir bedieviškumo kritika. Jo kančios parodo, kad materialinės gėrybės ir malonumai be saiko neatneša laimės, o veda į pražūtį.

6. Pričkaus pamokymai apie darbą ir tinginystę (Slunkiaus kritika) Tekstas (eil. 468-477):

   Bet jūs, viežlybi kaimynai, jūs, gaspadoriai Su grečnoms gaspadinėms, mums nereik nusigėdėt, Kad mes, būriškus jau vėl nusitverdami darbus, Mėšlus rausim ir laukus įdirbdami vargsim; Juk ir pirmas sviets, šventybę savo prapuldęs, Su darbais ir rūpesčiais savo pleškino puodą: Nės be trūso Dievs mus išmaityt nežadėjo, O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam. Kad skilvys išalkęs nor gardžiai pasilinksmyt, Tai pirma tur visas kūns viernai pasipurtyt. Paaiškinimas: Kaimo seniūnas Pričkus, kreipdamasis į „viežlybuosius“ būrus, pabrėžia darbo būtinybę ir vertę. Jis primena, kad nuo pat pasaulio pradžios žmogus turėjo dirbti, kad Dievas nežadėjo tinginių maitinti. Norint džiaugtis gyvenimo gėrybėmis („kad skilvys išalkęs nor gardžiai pasilinksmyt“), pirmiausia reikia sąžiningai padirbėti. Tai tiesioginis atsakas tinginio Slunkiaus filosofijai ir pamokymas visai bendruomenei.

„Vasaros darbai“

1. Pričkaus raginimas imtis vasaros darbų ir baudžiavos sunkumai Tekstas (eil. 10-15, 187-191):

   Taip prieš Sekmines būrus į baudžiavą kviesdams Ir, kas reik atlikt, pamokydams sveikino Pričkus. Rods sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus, Yr didžiausi bei brangiausi dovana Dievo. Tas žmogus, kurs daug trūsinėjęs bei prisivargęs Savo prastus valgius vis su pasimėgimu valgo... [...] Tu su manim žinai, kaip būrą baudžiava baudžia, Ir kaip biedžius toks, kasdien kantriai pasilenkęs, Po baisioms vargų naštoms vos gal atsidvėsti. Ak, kas gal visokias mūsų bėdas surokuoti! Paaiškinimas: Vasaros darbų pradžioje Pričkus vėl ragina būrus dirbti, pabrėždamas, kad darbas ir sveikata yra Dievo dovanos. Tačiau kartu jis pripažįsta ir sunkų baudžiavinio darbo krūvį, kuris slegia valstiečius. Atskleidžiama būrų kasdienybė, kupina vargo ir pastangų.

2. Lauro apmąstymai apie žmogaus gyvenimo laikinumą ir prasmę Tekstas (eil. 70-76, 93-95):

   Ak! tariu, kaip visai niekings mūsų veikalas amžio. Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds, Nei žolelės ant laukų dar augdami žydim. Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus, Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin, Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs, Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia. [...] Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms. Paaiškinimas: Būras Lauras filosofuoja apie žmogaus gyvenimo laikinumą, lygindamas jį su augalo ciklu – nuo pumpuro iki nuvytimo. Jis pabrėžia, kad nors žmogaus gyvenimas trumpas, jo prasmė slypi paliktuose „vaisiuose“ – darbuose ir palikuonyse. Tai Apšvietos epochai būdingas apmąstymas apie žmogaus vietą gamtoje ir gyvenimo prasmę.

3. Šienapjūtės vaizdas ir Giltinės (Mirties) įvaizdis Tekstas (eil. 435-441):

   Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą, Iš visų pašalių susilėkę jam pasirodė: ,,Štai mes, jūs tarnai! Ką velys jūsų malonė?“ – ,,Mes, – atsiliepdams jiems erelis, – norime tardyt, Kaip jūsų mylista žiemos bėdoj išsilaikėt. Ar pristokot ko? ar kas tarp jūsų pagaišo? Rodės man, kad visas sviets, kovot susibėgęs, Kardus ir šobles į margas nunešė pievas. Štai tuojaus visur išsišiepusi Giltinė smaugė Ir visoms lankelėms raudą didę padarė. Paaiškinimas: (Atkreipkite dėmesį, kad pateikta citata (eil. 435-441) kalba apie erelio ir paukščių pokalbį, o ne tiesiogiai apie šienapjūtę ir Giltinę. Citatą reikėtų parinkti tikslesnę, pvz., iš 250-270 eilučių apie šienapjūtę). Šienapjūtė vaizduojama kaip didelis, kolektyvinis darbas, kuriame dalyvauja visi būrai. Jų judesiai su dalgiais primena mūšį. Tačiau į šį gyvybingą vaizdą staiga įsiterpia personifikuotas mirties – Giltinės – įvaizdis, kuri „išsišiepusi [...] smaugė“ ir „visoms lankelėms raudą didę padarė“. Tai baroko literatūrai būdingas motyvas, primenantis apie gyvenimo laikinumą ir mirties neišvengiamumą net pačiame gamtos ir žmogaus gyvybingumo įkarštyje.

4. Plaučiūno tinginystė ir moralinis nuopuolis Tekstas (eil. 448-455, 461-468):

   Tas nenaudėlis Plaučiūns, pas Kasparą pernai Talkoje pavitots, taip baisiai buvo pririjęs, Kad jis naktyj, ant tamsų laukų klydinėdams, Budę naują su dalgiu šukėtu prapuldė Irgi namon išaušus jau vos vos parsibastė. Taip jisai paskui, per dieną visą miegodams, Pamestų rykų lauke ieškot neminėjo... [...] Taip po tam jisai, nesvietiškai prisidūkęs Ir vienausį kuinpalaikį prastai pažebojęs, Į Karaliaučių dalgį pirkt tiesiog nukeliavo. O vei ten, dyvų visokių daug pamatydams Ir žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams, Budę su nauju dalgiu nusipirkt užsimiršo; Bet ir kuinpalaikį taip jau pas Miką pragėręs, Pėsčias po dviejų nedėlių vos parsibastė... Paaiškinimas: Tinginys Plaučiūnas yra ryškus „nenaudėlio“ pavyzdys. Jis ne tik apleidžia savo darbus (praranda dalgį, jo pievos „pridergtos“), bet ir pasiduoda miesto pagundoms – Karaliaučiuje jis prageria arklį ir grįžta pėsčias. Jo elgesys su šeima taip pat grubus. Plaučiūno paveikslas parodo, kaip tinginystė, girtuoklystė ir neatsakingumas veda į visišką ūkio ir moralinį žlugimą.

5. Selmo pasipiktinimas būrų keiksmais ir elgesiu Tekstas (eil. 113-120, 130-135):

   ,,Ak! – tarė Selmas, – jau per daug yr sviete bedievių, Ant kurių liežuvio vis velniai šokinėja. Tūls apjekėlis, sulaukęs rytmetį mielą, Poterių jau nemokėdams ar skaityt nenorėdams, Su perkūnais ir velniais iš patalo kopa. O paskui jis, taip savo namą visą prakeikęs, Su visais velniais šeimyną ragina dirbti. [...] Bet kad būrpalaikis koksai, vos pasukas ėsdams Ir kaip nulupts pusgyvis vargu rėplinėdams, Su velniais kasdien savo darbą nutveria kožną, Tai baisybė, kad jau ir plaukai pasišiaušia; O tiktai, kaip žinom, taip kasdien pasidaro.“ Paaiškinimas: Doras ir pamaldus būras Selmas piktinasi kitų būrų elgesiu – jų nuolatiniu keikimusi, Dievo vardo minėjimu be reikalo, poterių apleidimu. Jis mato, kad net vargingai gyvenantys būrai, užuot ieškoję paguodos tikėjime, pasiduoda bedieviškumui ir blogiems įpročiams. Selmo žodžiai atspindi Donelaičio, kaip kunigo, rūpestį dėl parapijiečių moralės ir dvasinio gyvenimo.

6. Ponų ir jų tarnų žiaurumas bei išpuikimas Tekstas (eil. 192-203):

   Štai kiekviens žioplys jau būrą pradeda stumdyt. Kaspars, ant galvos iškėlęs skiauturę riebią, Kaip gaidys vištas guinodams, gandina žmones; Ale jo tarnas Diksas dar baisiaus pasipurtin, Kad jis, kardpalaikį nei pons pri šalies prikabinęs, Tarp baudžiauninkų mūdraudams rėkti pagauna: Nės jis vis kytriaus už poną nor padaryti Ir aukščiaus už jį, tikt mislyk, veržiasi sėstis. Ar tai švankus darbs, ar reik taip Viešpatį niekyt? O kad bloznas toks savo ponui taip išsišiepia, Ar dyvai, kad būrą jis jau visą suėda? Paaiškinimas: Šioje ištraukoje kritikuojamas ne tik ponų, bet ir jų tarnų (prievaizdų) išpuikimas bei žiaurus elgesys su būrais. Ponas Kasparas ir jo tarnas Diksas vaizduojami kaip arogantiški engėjai, kurie tyčiojasi iš valstiečių, juos stumdo ir engia. Tarnas Diksas netgi stengiasi pranokti savo poną žiaurumu. Tai atskleidžia socialinę neteisybę ir įsigalėjusią ponų bei jų parankinių savivalę baudžiavos laikais.

„Rudenio gėrybės“

1. Rudens atėjimas ir gamtos pokyčiai Tekstas (eil. 1-8):

   Ant saulelė vėl nu mūs atstodama ritas Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia. Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia; O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia. Vėjai su sparnais pamaži jau pradeda mūdraut Ir šilumos atstankas išbaidydami šlamščia. Todėl ir orų drungnums atvėsti pagavo Irgi senystę jau graudena kailinius imtis. Paaiškinimas: Ruduo ateina su trumpėjančiomis dienomis, vėstančiais orais ir vėjais. Saulė vis mažiau šildo, šešėliai ilgėja. Gamtos pokyčiai verčia žmones ruoštis šalčiams, imtis šiltesnių drabužių. Tai metas, kai baigiasi vasaros darbai ir prasideda derliaus nuėmimas bei pasiruošimas žiemai.

2. Krizo dukters Ilzbutės vestuvės – tradicinė kaimo šventė Tekstas (eil. 110-117):

   Krizas tuo pasiklonodams pasveikino kožną Ir, į savo namelį viežlybai suvadinęs, Tuo pavitot visus brangvyno atnešė plėčką Ir svotus linksmus meilingai ragino surbti. Ale moma marčios visokių sunešė plyckų Ir savo sukviestus svetelius taipo pamylėjo, Kad keli jau būriškas šūtkas prasimanė Ir viens valgydams pas stalą šūdą pasakė. Paaiškinimas: Darbštuolis Krizas rudenį kelia savo dukters Ilzbutės vestuves. Šventė vaizduojama kaip tradicinis kaimo susibūrimas, kupinas vaišių, gėrimų ir linksmų pokalbių. Krizas, kaip dosnus šeimininkas, svetingai priima svečius. Tačiau net ir per tokią džiugią šventę kai kurie būrai nesusilaiko nuo netinkamo elgesio ir šiurkščių juokų.

3. Dočio muštynės ir girtuoklystės pasekmės Tekstas (eil. 730-737, 740-746):

   Štai tuojaus iš žodžių, kiauliškai pasakytų, Pekliškas razbajus ir nūkims pasikėlė. Rods, kad būrs čestavots jau proto viso netenka, Štai tuojaus jau ir padorumo viso netenka. Juk ir pats Plaučiūns, kur česnį buvo pakėlęs, Taip nešvankiai su macnum pyvu susipyko, Kad šviesoj krapinėdams jau šviesos nepažino. Ar dyvai, kad svotai jo, dosnai primylėti, Kūmų viežlybų kalbas kalbėt nenumanė? [...] Kubas su Lauru, garbingo Kasparo žentu, Ir Mikolas, ant kiemų statyts pakamorė, Su kitais draugais ant Dočio umaru šoko. Štai tuojaus visi, kaip kudlas koks susivėlęs, Raičiojos ant aslos ir taipo mėsinėjos, Kad viens nosies, kits ausių girdėt nepalaikė. Ypačiai Dočį taip nesvietiškai pagadino, Kad jį jo vaikai lovyj vos parnešė gyvą. Paaiškinimas: Per Krizo dukters vestuves girtuoklis ir peštukas Dočys vėl įsivelia į konfliktą. Išgėrę būrai praranda saiką ir padorumą, pradeda muštis. Muštynės tokios žiaurios, kad Dočys vos lieka gyvas. Šis epizodas ryškiai parodo neigiamas girtuoklystės pasekmes ir būrų polinkį į smurtą bei nesivaldymą.

4. Pričkaus kritika dėl svetimų madų ir kalbos darkymo Tekstas (eil. 578-583, 791-794):

   Ak! kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės, Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės. O štai dar negana, kad vokiškai dabinėjas, Bet jau ir prancūziškai kalbėt prasimanė. Taipgi bezaunydamos ir darbo savo pamiršta. [...] Juk mums Dievs aštriai, kaip žinom, zokaną duodams, Draudęs yr klastas visas ir visą vagystę Ir nei šiaip, nei taip prigaut mums nedavė valią. Paaiškinimas: (Antroji citatos dalis (eil. 791-794) labiau apie bendrą moralę, o ne tiesiogiai apie kalbos darkymą. Reikėtų tikslesnės citatos arba performuluoti paaiškinimą). Pričkus, kaip tradicijų sergėtojas, apgailestauja dėl to, kad būrai vis labiau perima svetimas (vokiečių, prancūzų) madas, pradeda rengtis nebe lietuviškai, niekina savo papročius ir net darko gimtąją kalbą. Jis ilgisi senųjų laikų, kai lietuviai buvo ištikimesni savo tradicijoms. Tai atspindi Donelaičio susirūpinimą dėl nutautėjimo pavojaus Mažojoje Lietuvoje.

5. Selmo pamokymai apie saiką ir dievobaimingumą Tekstas (eil. 529-536, 540-544):

   ,,Ak! – tarė Selmas, – jau toktu su mūsų gadyne, Kaip jau šveisteris ir prancūzas Lietuvą gavo. Rods ir tarp lietuvninkų tūls randasi kiaulė, Kurs, lietuviškai kalbėdams, šveisterį peikia; O tiktai ir pats kaip tikras šveisteris elgias. Kaip pirm to lietuvninkai dar buvo pagonai Ir savo dievaičius iš strampų sav pasidarę Ir po medžiais ant virvių pasikorę gyrė... [...] Ogi dabar jau mes, krikščionims būdami prūsai, Mes lietuvninkai taip baisiai ryt nesigėdim, Kad ir vokiečiai glūpoki tur nusidyvyt.“ Selmui taip besiraukant, štai pakamorė suriko... Paaiškinimas: Pamaldusis Selmas smerkia būrų besaikį girtavimą ir valgymą per šventes, lygindamas juos su pagonimis ar net blogesniais už svetimtaučius. Jis pabrėžia, kad krikščionims lietuviams nederėtų taip elgtis ir kad toks elgesys daro gėdą visai bendruomenei. Selmo žodžiai primena apie būtinybę laikytis saiko, krikščioniškos moralės ir nepamiršti Dievo net švenčių metu.

6. Pokalbis apie ponų ir būrų skirtumus bei panašumus Tekstas (Bužo žodžiai, eil. 438-446, 462-468):

   ,,Tai jau vis tiesa, – švepluodams ištarė Bužas, – Žinom juk visi, kaip mes nuoginteli gemam, Taip didžiausias pons, kaip mes, vyžoti nabagai, Ciesorius taip jau, kaip jo skaroti padonai; Ubugs taip, kaip pons kytriausias, užgema glūpas, Ir taip viens, kaip kits, iš papo moterų surbia. Pons šilkuos, o būrs šiauduos verkšlen pasislėpęs, Ik abu po to protingai pradeda mislyt. [...] Bet jau taip kožnam Dievs vietą mandagiai taikė, Kad viens kaip baisus kunigaikštis skiauturę rodo, O kits per purvus klampodams mėžinį rauso. Paaiškinimas: Būras Bužas samprotauja apie socialinius skirtumus tarp ponų ir būrų. Jis pripažįsta, kad visi žmonės gimsta vienodi, tačiau Dievas kiekvienam skiria skirtingą vietą visuomenėje. Nors ponai gyvena prabangiai, o būrai vargsta, Bužas pabrėžia, kad ir vieni, ir kiti yra Dievo kūriniai. Tai atspindi Apšvietos idėją apie prigimtinę lygybę, tačiau kartu ir susitaikymą su esama socialine hierarchija.

„Žiemos rūpesčiai“

1. Žiemos atėjimas ir gamtos sąstingis Tekstas (eil. 1-7):

   Ant žiemos narsai jau vėl rūstaudami grįžta, Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandyt. Vei kaip ant ežerų visur langai pasidaro, Lygiai kaip antai stiklorius įdeda stiklą. Taipgi namai žuvių, kur varlės vasarą šventė, Dėl barnių žiemos nei su šarvais užsidengia Ir tamsoj miegot kiekvieną gyvuolį siunčia. Paaiškinimas: Žiema ateina su šalčiais, pūgomis, gamta sustingsta. Ežerai pasidengia ledu, gyvūnai slepiasi. Žmogui tai sunkus metas, reikalaujantis ištvermės, pasiruošimo ir vidinės stiprybės. Donelaitis vaizdingai aprašo žiemos gamtos pasikeitimus.

2. Pričkaus perspėjimai apie gaisro pavojų ir Dočio neatsargumas Tekstas (eil. 284-291, 300-308):

   Tikt, minau, saugokis, kad sav kakalį kurdams Ir pasikepdams ką bei skanų viralą virdams, Nei save patį, nei kitus draugus nepažeisi. Juk girdėjai, kaip Dočys, ansai savavalninks, Krizui negandas, vargus ir gėdą padarė. Todėl nemiršėk kasdien į kaminą žvilgtert Ir kytriai krapštyt, kad suodžių kas pasidarė. O stuboj nevalia sukraut ant kakalio skiedras. [...] Pričkui taip šaltyšiškai būrus bemokinant, Štai ant ūlyčios toksai pasidarė šūvis, Kad ir žemė su visais daiktais padrebėjo, O stuboj langai, naujai taisyti, sudrisko. Kožnas šūvį tą girdėdams taip nusigando, Kad apgaišę tuo keli po suolu nupuolė; Bet kiti tarp jų, daugiaus turėdami proto, Iš stubos Plaučiūno tuo kūliais išsirito Irgi bekapanojant ant kiemo Duraką rado. Paaiškinimas: Pričkus, kaip rūpestingas seniūnas, moko būrus atsargiai elgtis su ugnimi, kad būtų išvengta gaisrų, kurie žiemą ypač pavojingi. Jis primena apie Dočio padarytą žalą Krizui dėl neatsargumo. Ironiška, bet tuo pat metu, kai Pričkus moko, įvyksta nelaimė – Dočio parankinis Durakas, šaudamas varnas, padega kluoną. Tai parodo, kaip svarbu klausyti protingų patarimų ir kaip pražūtingas gali būti neatsargumas.

3. Teismas dėl Dočio sukeltų gaisrų ir būrų teisingumo samprata Tekstas (eil. 324-327, 335-340):

   Bet dar to negana. Raspustą reik koravodyt. Todėl su lenciūgais jį drūtai surakino Ir surakytą taip ant rogių nuvežė sūdyt. [...] Ponai klausė jį, kaip sūdžioms reik tyrinėti, Kad jie provą nor kožnam vertai padaryti; O ir liudininkai visi, provon suvadyti, Liudijo taip vertai, kad ponai liudymą gyrė. Bet Dočys, girdėkit tikt, rankas įsirėmęs, Provninkams visiems nei gero nedavė žodžio. Paaiškinimas: Dėl neatsargaus elgesio su ugnimi ir sukeltų gaisrų Dočys teisiamas. Būrai liudija teisme, o ponai sprendžia jo likimą. Dočys teisme elgiasi įžūliai, nepripažįsta savo kaltės ir net bando pateisinti savo veiksmus. Šis epizodas atskleidžia to meto teisingumo sistemos ypatumus, ponų valdžią ir būrų požiūrį į teisę bei kaltę.

4. Pričkaus konfliktas su ponu ir tragiška mirtis Tekstas (eil. 454-458):

   Amtsrots dėl iškados tos taipo nusigando, Kad per visą naktį vėl miegot negalėjo, O, išaušus jau, taipo sumušdino Pričkų, Kad vos tris dienas sulaukęs numirė biedžius. Paaiškinimas: Ponas (amtsrotas), be jokio realaus pagrindo įtaręs Pričkų pasisavinus menką pinigų sumą, įsako jį žiauriai sumušti. Nuo patirtų sužalojimų ištikimas ir doras seniūnas Pričkus miršta. Tai vienas tragiškiausių poemos epizodų, ryškiai parodantis ponų savivalę, žiaurumą ir visišką būrų bejėgiškumą baudžiavos sąlygomis. Pričkaus mirtis tampa baudžiavinės sistemos pasmerkimu.

5. Selmo pamokymai apie Dievo baimę ir teisingą gyvenimą Tekstas (eil. 467-477):

   ,,Tič, – tarė Selmas, – ne per daug dėl to nusimykim! Juk be Dievo sviete nieks negal nusiduoti. Ponai žemės šios negal be jo ponavoti, O mes, būrai, vėl be jo negalime vargti. Kožnas tur, kaip Dievs jam skyręs yr, pasikakyt. Tas, kurs užgimdams aukštai kaip pons atsisėdo, Mislyt tur, kad jį tenai miels Dievs pasodino; O tasai, kurs užgimdams būru prasidėjo, Gėdėtis vyželių būriškų neprivalo, Kad tikt viežlybai kaip reik atliekt savo darbus Ir labiaus, kad jis širdingai bijosi Dievo. Paaiškinimas: Po tragiškos Pričkaus mirties, pamaldusis būras Selmas guodžia kitus, primindamas apie Dievo valią ir teisingumą. Jis teigia, kad viskas pasaulyje vyksta pagal Dievo planą, ir tiek ponai, tiek būrai turi priimti jiems skirtą dalią. Svarbiausia – gyventi dorai, sąžiningai dirbti ir bijoti Dievo. Selmo žodžiai atspindi pietistinę nuostatą apie nuolankumą, susitaikymą su likimu ir pasitikėjimą Dievo išmintimi.

6. Poemos pabaiga: vilties ir atgimimo ženklai Tekstas (eil. 660-665):

   Nugi dabar vėl skirkimės ir su padėjimu Dievo Skubykimės savo padarynes pamaži pasiprovyt; Nės saulelė vėl pusnynus pradeda gandyt Ir jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi. Vei, vasarėlė jau pamaži prisiartina miela Ir, kas mūsų zopostams reiks, vėl žada parūpyt. Paaiškinimas: Nepaisant žiemos sunkumų, patirtų netekčių ir neteisybės, poema baigiama viltinga gaida. Artėja pavasaris, saulė vėl tirpdo sniegą, grįžta paukščiai. Tai gamtos atgimimo ir naujo gyvenimo ciklo pradžios ženklas. Pasakotojas ragina būrus, pasikliaujant Dievo pagalba, ruoštis naujiems darbams ir tikėti, kad ateinanti vasara vėl atneš gėrybių ir džiaugsmo. Tokia pabaiga pabrėžia amžiną gamtos ir gyvenimo ratą, darbštumo, tikėjimo ir vilties svarbą net sunkiausiais laikais.

Norint giliau suprasti Kristijono Donelaičio „Metus“, jo epochą ir reikšmę, rekomenduojame pasinaudoti šiais šaltiniais:

1. Kristijonas Donelaitis: gyvenimas ir asmenybė:

   • 🔗 Išsami biografija ir kūrybos apžvalga: Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE)
   • 🔗 Kristijonas Donelaitis (bendra informacija): Lietuviškoji Vikipedija
   • 🔗 Kristijonas Donelaitis (bendra informacija anglų k.): Angliškoji Vikipedija
   • 🔗 K. Donelaičio memorialinis muziejus Tolminkiemyje (informacija apie muziejų, ekspozicijas): Donelaičio draugija (Nuoroda gali keistis, ieškoti oficialios muziejaus svetainės)
   • 📸 Kristijono Donelaičio portretai, rankraščių faksimilės: Paieška Google Images
   • 📸 Dokumentinės laidos, paskaitos apie K. Donelaitį (ieškoti LRT mediatekoje, YouTube): Paieška YouTube „Kristijonas Donelaitis“
   • 🔗 Straipsnis apie K. Donelaičio ir Rytų Prūsijos kultūrinį palikimą (ekspedicijos apžvalga): LRT.lt (Papildoma informacija besidomintiems)

2. Poema „Metai“: tekstas, vertimai, analizės:

   • 🔗 Poemos tekstas su komentarais ir žodynėliu (labai naudinga skaitymui): Šaltiniai.info
   • 🔗 Poemos tekstas įvairiais formatais: Antologija.lt
   • 🔗 „Metų“ vertimai į kitas kalbas (parodo kūrinio tarptautinę reikšmę, įdomu palyginti fragmentus): [Informacijos ieškoti per VLE arba bibliotekų katalogus]
   • 📸 Animacinis filmas „Metai“ (rež. Nisim Zviki, 2003 m.) – vizuali interpretacija (atminkite, kad tai interpretacija): Paieška YouTube „Donelaitis Metai animacinis filmas“
   • 🔗 Literatūrologų straipsniai ir studijos apie „Metus“ (ieškoti Maironio lietuvių literatūros muziejaus svetainėje, mokslinių duomenų bazėse, pvz., eLABa, ar per tekstai.lt).

3. Istorinis, kultūrinis ir religinis kontekstas:

   • 🔗 Informacija apie Mažąją Lietuvą XVIII a.: Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE) (Ieškoti konkrečiai apie XVIII a.)
   • 📸 Mažosios Lietuvos XVIII a. žemėlapiai, buities vaizdai: Paieška Google Images „Mažoji Lietuva XVIII amžius“
   • 🔗 Apie Apšvietos epochą Europoje ir Lietuvoje: Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE)
   • 🔗 Apie pietizmą: Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE)
   • 🔗 Informacija apie baudžiavą Prūsijoje: Paieška Google „Baudžiava Prūsijoje XVIII a.“
   • 🔗 Apie didaktinę literatūrą (padės suprasti „Metų“ žanrą): Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE)

4. Kalbos ypatumai:

   • 🔗 K. Donelaičio raštų kalbos žodynas (jei prieinamas skaitmeniniu formatu arba bibliotekose) – neįkainojamas šaltinis gilesniam kalbos supratimui.
   • Straipsniai apie K. Donelaičio kalbą (ieškoti per Lietuvių kalbos instituto svetainę ar mokslines duomenų bazes).