Ar visas darbas prasmingas?
Kristijono Donelaičio „Metuose“ darbas iškeliamas kaip didžiausia vertybė. Kaimo seniūnas Pričkus sako: „Kad skilvys išalkęs nor gardžiai pasilinksmyt, / Tai pirma tur visas kūns viernai pasipurtyt.“ Darbštūs gandrai ir kukli, bet giedanti lakštingala rodomi kaip pavyzdys, o tinginys Slunkius yra didžiausias „nenaudėlis“. Tačiau toje pačioje poemoje matome ir kitą darbo pusę: Pričkus kalba, kaip būrus „baudžiava baudžia“, o žmonės „po baisioms vargų naštoms vos gal atsidvėsti“. Vadinasi, darbas gali būti ne tik laisvas ir prasmingas, bet ir priverstinis, alinantis ir vykdant kito valią. Šis prieštaravimas kelia klausimą – ar pats veiksmas, vadinamas „darbu“, visada yra vienodai vertingas?
Komentarai (1)
Apie autorių
Ma
Mantas Vilčinskas
Narys (-ė) nuo 2025-04
Forumo taisyklės
- Pagarba ir draugiškumas. Bendraukite mandagiai, gerbkite kitų nuomonę, net jei su ja nesutinkate. Stenkitės padėti kitiems. Netoleruosime įžeidinėjimų ar priekabiavimo.
- Jokios nepageidaujamos reklamos. Tiesioginė kitų platformų, produktų ar paslaugų reklama (ypač masinė ar asmeninėmis žinutėmis) yra draudžiama. Dalintis savo darbais prašant pagalbos ar patarimo leidžiama saikingai.
- Jokio NSFW (18+) turinio. Griežtai draudžiama skelbti ar aptarinėti suaugusiems skirtą, nelegalų ar kitaip nepadorų turinį.
- Laikykitės įstatymų ir platformos taisyklių. Visi veiksmai forume turi atitikti Lietuvos Respublikos įstatymus bei šias forumo taisykles. Nepažeiskite autorių teisių.
- Moderatorių sprendimai. Moderatoriai prižiūri tvarką ir gali taikyti įspėjimus ar blokuoti prieigą už taisyklių pažeidimus, remdamiesi savo nuožiūra bendros forumo gerovės labui.
Manau, kad Donelaitis vertina ne bet kokį darbą, o tik tą, kuris atliekamas sąžiningai ir savo noru, kaip Dievo duotos pareigos dalį. Pavyzdžiui, Krizas, kuris savo darbu kuria gerovę, yra teigiamas herojus. Bet priverstinis darbas ponui, ypač kai šis yra neteisingas, poemoje rodomas kaip kančia. Vadinasi, darbas prasmingas tampa tik tada, kai žmogus jame mato tikslą, kuria vertę sau ir savo bendruomenei. Baudžiavinis darbas, atliekamas iš baimės, praranda savo kilnią prasmę. Šiandien mes tai matome dar aiškiau: žmonės ieško ne bet kokio darbo, o tokio, kuris būtų įdomus, prasmingas, kuriame jie jaustųsi vertinami. Slunkiaus tinginystė yra blogis, nes ji pasyvi ir neigianti bet kokią veiklą. Tačiau šiandieninis žmogus, kuris atsisako beprasmio, mechaniško darbo tam, kad ieškotų savirealizacijos, jau nebėra tinginys donelaitiška prasme – jis ieško prasmingo darbo, o ne tinginystės.