Tautų pabudimas: revoliucijų ir nacionalizmo amžius (XIX a.)

Sveiki! Baigėsi XIX amžius, su savimi nusinešdamas viltis ir nusivylimus, sukilimus ir represijas. Europa stovėjo ant Pirmojo pasaulinio karo slenksčio – katastrofos, kuri visiems laikams pakeis žemyno veidą. Milžiniškos, šimtmečius gyvavusios imperijos – Rusijos, Austrijos-Vengrijos, Vokietijos – subyrėjo į šipulius. Būtent iš šių griuvėsių, iš karo pelenų, pakilo nauja lietuvių karta, pasiryžusi padaryti tai, kas atrodė neįmanoma – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Šiandien pradedame kelionę po vieną dramatiškiausių, sudėtingiausių ir įkvepiančių Lietuvos istorijos laikotarpių – Pirmosios Respublikos epochą (1918–1940 m.). Tai nebus tik datų ir vardų pasakojimas. Tai bus istorija apie idealizmą ir kompromisus, apie demokratijos svajonę ir atšiaurią realybę, apie pergales ir pralaimėjimus.

Tyrinėsime, kaip grupelė drąsių inteligentų, vadovaujamų Jono Basanavičiaus, išdrįso paskelbti Nepriklausomybę vokiečių okupacijos sąlygomis. Kartu su Lietuvos kariuomenės savanoriais kovosime trijuose frontuose – su bolševikais, bermontininkais ir lenkais – kad apgintume ką tik gimusią valstybę. Stebėsime, kaip Steigiamasis Seimas kuria vieną moderniausių to meto Konstitucijų ir vykdo esmines reformas. Galiausiai, bandysime suprasti, kodėl jauna demokratija neatlaikė iššūkių ir kaip bei kodėl į valdžią atėjo Antanas Smetona, įvedęs autoritarinį režimą.

Tai pasakojimas apie kartą, kuri turėjo sukurti viską nuo nulio: kariuomenę, valiutą, įstatymus, mokyklas. Tai pamoka apie tai, kaip brangiai kainuoja laisvė ir kaip trapi gali būti demokratija.

Lietuvos kelias į realią nepriklausomybę buvo ilgas ir duobėtas. Vasario 16-osios aktas buvo tik pradžia.

Kelias į Nepriklausomybę (1917–1918 m.)

Pirmasis pasaulinis karas ir byrančios imperijos atvėrė istorinį galimybių langą. 1917 m. rugsėjį Vilniuje susirinkusi lietuvių konferencija išrinko 20 narių Lietuvos Tarybą, kuriai pavedė siekti nepriklausomybės. Vadovaujama Antano Smetonos, Taryba turėjo laviruoti tarp Vokietijos, kuri buvo okupavusi Lietuvą ir siekė ją paversti savo satelitu, ir tautos lūkesčių.

Po kelių mėnesių derybų ir kompromisų, 1918 m. vasario 16 d., Taryba, vadovaujama Jono Basanavičiaus, priėmė istorinį nutarimą, skelbiantį Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir atsieta nuo visų valstybinių ryšių, buvusių su kitomis tautomis.

Nepriklausomybės karai (1918–1920 m.)

Paskelbti nepriklausomybę buvo viena, o ją apginti – visai kas kita. Ką tik gimusi valstybė iškart atsidūrė trijų frontų apsuptyje:

1. Kova su bolševikais: Iš Rytų veržėsi Raudonoji armija, siekusi Lietuvoje įkurti sovietinę respubliką. 1919 m. pradžioje ji užėmė Vilnių, o Lietuvos vyriausybė persikėlė į Kauną. Tik po sunkių mūšių, padedant vokiečių savanoriams, bolševikai buvo išstumti.
2. Kova su bermontininkais: Tai buvo Vokietijos remiama rusų baltagvardiečių ir vokiečių karių armija, oficialiai kovojusi su bolševikais, bet realiai plėšikavusi ir siekusi išlaikyti vokiečių įtaką Baltijos šalyse. 1919 m. pabaigoje Lietuvos kariuomenė juos sutriuškino Radviliškio-Šiaulių kautynėse.
3. Kova su Lenkija: Atgimusi Lenkija, vadovaujama Juzefo Pilsudskio, siekė atkurti Abiejų Tautų Respubliką ir laikė Vilnių savo miestu. 1920 m. rudenį, inscenizavus generolo L. Želigovskio „maištą“, Lenkija okupavo Vilnių ir Vilniaus kraštą. Šis praradimas tapo didžiausia tarpukario Lietuvos trauma ir nuolatiniu įtampos šaltiniu.

Parlamentinės Respublikos metai (1920–1926 m.)

Nors ir praradusi istorinę sostinę, Lietuva ėmėsi kurti demokratinę valstybę. 1920 m. gegužės 15 d. Kaune susirinko pirmasis demokratiškai rinktas parlamentas – Steigiamasis Seimas.

Svarbiausi Steigiamojo Seimo darbai:

• Priėmė 1922 m. Konstituciją: Tai buvo viena moderniausių ir demokratiškiausių to meto Europos konstitucijų.
• Įvykdė žemės reformą: Išparceliavo dvarininkų žemes ir išdalino jas bežemiams bei mažažemiams valstiečiams ir kariams savanoriams. Tai sukūrė vidutinį ūkininkų sluoksnį, kuris tapo valstybės socialiniu pagrindu.
• Įvedė nacionalinę valiutą – litą (1922 m.).

Šaltinio analizė: 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija

§ 1. Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. § 3. Valstybės valdžia priklauso Tautai. § 4. Valstybės valdžią vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas. § 10. Visi Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, yra lygūs prieš įstatymus. Luomų privilegijos netenka galios. § 11. Lietuvos pilietis negali būti baudžiamas, nebent teismo sprendimu. <...> § 13. Asmens butas neliečiamas. Įeiti į butą ir daryti jame kratą galima tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. § 15. Piliečiams laiduojama tikėjimo ir sąžinės laisvė. <...> § 16. Piliečiams pripažįstama teisė laisvai reikšti savo įsitikinimus ir pažiūras. Šia teise galima naudotis tik tiek, kiek ji neprieštarauja įstatymams.

Klausimai analizei:

1. Remdamiesi 1, 3 ir 4 paragrafais, apibūdinkite, koks valdymo modelis buvo įtvirtintas Lietuvoje.
2. Išvardinkite bent 4 pagrindines žmogaus teises ir laisves, kurias garantavo ši Konstitucija.
3. 10 paragrafas skelbia vyrų ir moterų lygybę. Kodėl tai buvo ypač pažangu to meto Europos kontekste?
4. Kaip manote, ar tokia liberali ir demokratinė Konstitucija buvo tinkama jaunai, karų nualintai ir stabilios demokratinės tradicijos neturinčiai valstybei?

1926 m. gruodžio 17 d. perversmas nutraukė jauną Lietuvos demokratijos raidą ir pradėjo 14 metų trukusį Antano Smetonos autoritarinį valdymą.

Perversmo priežastys

• Politinės sistemos nestabilumas: Dažna vyriausybių kaita, aštrios partinės kovos Seime kūrė chaoso ir neveiksnumo įspūdį.
• Kairiosios vyriausybės politika: Valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės liberali politika (amnestija komunistams, lenkiškų mokyklų steigimas, karinės padėties panaikinimas) gąsdino dešiniąsias jėgas ir kariuomenės vadovybę.
• „Bolševizmo grėsmė“: Perversmo organizatoriai teigė gelbstintys Lietuvą nuo gresiančio komunistinio perversmo, nors realių įrodymų tam nebuvo. Tai buvo patogus pretekstas.
• Kariuomenės vaidmuo: Jauna kariuomenė, išėjusi iš Nepriklausomybės kovų, laikė save valstybės stabilumo garantu ir nepasitikėjo civiliais politikais.
• Asmeninės ambicijos: Tautininkų sąjungos lyderiai – Antanas Smetona ir Augustinas Voldemaras – siekė valdžios, kurios negalėjo gauti demokratiniu būdu.

Autoritarizmo bruožai Smetonos Lietuvoje

Svarbu atskirti Smetonos autoritarizmą nuo to meto totalitarinių režimų (nacistinės Vokietijos, sovietinės Rusijos).

• Valdžios koncentracija: Visa valdžia buvo sutelkta prezidento (nuo 1929 m. vadinto „Tautos Vadu“) rankose. Seimo vaidmuo buvo tik simbolinis, o 1936 m. uždrausta visų partijų, išskyrus valdančiąją Tautininkų sąjungą, veikla.
• Polinių laisvių varžymas: Panaikinta spaudos, žodžio, susirinkimų laisvė. Įvesta cenzūra, politiniai oponentai buvo persekiojami ir sodinami į koncentracijos stovyklas (pvz., Varniuose).
• Nacionalizmo ideologija: Režimas rėmėsi tautininkų ideologija, pabrėžiančia tautos vienybę, harmoniją, tradicines vertybes ir stipraus vado būtinybę.
• Ribotas pliuralizmas: Nors politinė opozicija buvo slopinama, režimas nesikišo į privačią žmonių ekonomiką, leido veikti kultūrinėms, religinėms, sporto organizacijoms tol, kol jos nekėlė pavojaus valdžiai.
• Modernizacija: Autoritarinio valdymo metais buvo tęsiama šalies modernizacija – plėtėsi pramonė, tvarkėsi finansai, kilo miestai (ypač laikinoji sostinė Kaunas), klestėjo tautinė kultūra ir menas.

Smetonos režimas Lietuvai suteikė politinį stabilumą ir ekonominį augimą, tačiau tai buvo pasiekta demokratijos ir pamatinių piliečių laisvių kaina.