Nuo seniausių laikų žmogus ir jo gyvenimo patirtys yra literatūros šerdis. Esminė individo egzistencijos dalis – intymumas, be kurio daugelio žmonių gyvenimas prarastų spalvas, nes būtent jis dažnai siejamas su giliausiomis teigiamomis emocijomis ir gyvenimo pilnatve. Kadangi intymumas užima tokią svarbią vietą žmogaus būtyje, kūniškas artumas neišvengiamai randa atspindį ir literatūroje. XX a. pirmosios pusės neoromantikas Juozas Tumas-Vaižgantas ir XX a. modernistas Vincas Mykolaitis-Putinas, kurio kūrybinis kelias tęsėsi šešis dešimtmečius, savo kūriniuose taip pat vaizduoja intymumo aspektus.
Kaip minėta, intymius santykius tarp žmonių vaizduoja XX a. pirmosios pusės rašytojas, kunigas ir filantropas Juozas Tumas-Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Šiame kūrinyje autorius intymumą atskleidžia kaip galingą jėgą, leidžiančią žmogui patirti iki tol nepažintus jausmus ir tampančią laimingo šeimyninio gyvenimo pagrindu. Apysakoje vaizduojamas kaimo žmonių gyvenimas, fokusuojantis į Severjos, Mykoliuko bei Rapolo Geišės tarpusavio santykius. Nors visus veikėjus sieja meilė, jos pobūdis skiriasi: Mykolą ir Severją jungia dvasingas jausmas, o Rapolo ir Severjos ryšį papildo ir kūniška aistra. Vaižgantas, būdamas kunigas, turėjo galimybę klausytis išpažinčių, kas neabejotinai praturtino jo gebėjimą kurti įtaigius, psichologiškai niuansuotus pasakojimus. Vaizduojama, kaip Severja, ruošdamasi susitikimui su Rapolu, renkasi ne pilkus, o raudonus kaspinus – spalvą, tradiciškai siejamą su aistra. Tai rodo jos norą patikti Rapolui. Jų susitikimo vieta – miškas, atoki erdvė, palanki prigimties išsilaisvinimui. Saulės šviesos kaita transformuoja aplinką, sukeldama Severjai baimę. Rapolas, kaip vyriškos lyties atstovas, įkūnijantis stiprybę ir saugumą, apkabina Severją, siekdamas ją nuraminti ir suteikti saugumo jausmą. Kartu jis glamonėja ir bučiuoja merginą, nes jos geidžia. Šis kūniškas artumas kuria intymią atmosferą, ir atskleidžiama, kad Severja atsako į Rapolo veiksmus. Būdama nepatyrusi, ji nesipriešina šiai naujai patirčiai, kuri leidžia jai pajusti iki tol nepažintus jausmus ir žadina jos moteriškumą. Po vestuvių, kaip vaizduojama kūrinyje, sutuoktiniai yra laimingi; intymumas tarp Rapolo ir Severjos tampa darnos šeimoje pagrindu. Nors prieš vestuves Geišė nerimauja, ar sugebės patenkinti žmonos lūkesčius, vėliau atskleidžiama, kad Severja jaučiasi vertinama ir laiminga: „Rapolienė jautė savo vertybę, jautė nesanti nuliekamas čia žmogus.“ Šie žodžiai liudija, jog Severja jaučia vyro artumą, palaikymą ir gyvena visavertį gyvenimą. Taigi Juozas Tumas-Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ parodo, kad intymumas ir kūniška meilė yra itin svarbūs individo gyvenime, nes padeda išreikšti jausmus ir patirti laimę.
Intymumą savo kūryboje nagrinėja ir kitas žymus autorius – prozininkas Vincas Mykolaitis-Putinas psichologiniame intelektualiniame romane „Altorių šešėly“. Putinas vaizduoja intymumą kaip vieną iš veiksnių, būtinų vyriškajai prigimčiai sužadinti, o intymų ryšį su moterimi – kaip kelią į asmenybės drąsą ir brandą. Romane sekamas Liudo Vasario kelias link iškunigėjimo, o jo santykiai su moterimis tampa esminiais jo vidinės kaitos katalizatoriais. Intymus ryšys tarp vyro ir moters užsimezga jau per pirmąjį Liucės ir Vasario susitikimą. Vaizduojama, kaip Vasaris netyčia aptaško Liucę karšta kava, tačiau mergina nesutrinka, atvirai flirtuoja ir atsisėda šalia, pareikšdama: „Aš mėgstu viską, kas karšta.“ Klierikas Vasaris susijaudina ir netenka žado – toks artumas su moterimi jam visiškai neįprastas. Šią reakciją lemia ne tik jo statusas, bet ir būdo bruožai: pats Putinas buvo santūrus ir tylus, panašiai vaizduojamas ir romano protagonistas. Šis pirmasis susitikimas (500 žodžių) pasirodo esąs reikšmingas, nes jau kito susitikimo metu Vasaris elgiasi drąsiau, bendrauja laisviau, netgi sugeba pasijuokti iš savo ankstesnio sutrikimo. Romane atskleidžiama, kaip intymumas žadina vyrišką prigimtį. Vėliau Liucė paprašo Vasario palydėti ją paimti skaros – tai tampa proga jiems pabūti dviese. Parodomas tiesioginis fizinis kontaktas, kuriantis intymų ryšį: Liucė paima Vasarį už rankų, prisiglaudžia: „Ji buvo taip arti, kad jis jautė jos kelius, visą jos kūną ir veido šilumą.“ Vasaris niekada anksčiau nebuvo patyręs tokio moters artumo. Liucės artumas sužadina jo vyriškumą, kyla noras ją pabučiuoti. Tačiau troškimas būti geru kunigu nugali, ir jis atsispiria šiam impulsui. Artumas su Liuce paaštrina jo vidinį konfliktą tarp kunigo ir poeto pašaukimų, taip pagreitindamas apsisprendimo procesą. Vadinasi, Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“ atskleidžia, jog intymus santykis tarp žmonių gali tapti svarbiu asmenybės brandos veiksniu.
Apibendrinant galima teigti, kad literatūroje intymumas dažnai vaizduojamas kaip prasminga ir naudinga patirtis. Juozas Tumas-Vaižgantas parodo, kaip intymūs santykiai suteikia gyvenimui pilnatvės ir malonumo, o Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“ pabrėžia intymumo svarbą asmenybės atsiskleidimui ir brandai. Abu autoriai, nors ir skirtingais aspektais, patvirtina, kad kūniškas artumas tarp žmonių yra galinga jėga, skatinanti prigimtį prasiveržti ir daranti reikšmingą įtaką žmogaus gyvenimui.