Pasauliniai karai, okupacijos ir sparti pasaulio tvarkos kaita XX amžiuje lėmė egzistencializmo suklestėjimą literatūroje. Tokių katastrofiškų, dažnai vertybinę sistemą aukštyn kojomis apverčiančių įvykių akivaizdoje ypač aktualus tapo klausimas apie gyvybės vertę – ypač suvokiant, kaip lengvai galima jos netekti. Gyvybės vertės ir jos netekties prasmės klausimus savo kūryboje gvildeno lietuvių poetas Bronius Krivickas ir vokiškai rašęs modernistas Francas Kafka. Nors vaizduodami skirtingus kontekstus, abu autoriai sutelkia dėmesį į gyvybės vertės problematiką.
Pokario partizano, poeto ir egzistencializmo atstovo Broniaus Krivicko eilėraščiuose aukštinama garbinga auka – gyvybės atidavimas ryžtingoje kovoje su stipresniu priešu dėl tėvynės laisvės, kuri įtvirtina moralinę pergalę net ir pralaimėjimo akivaizdoje. Šie eilėraščiai persmelkti asmeninės partizanavimo patirties, todėl juose autentiškai atsispindi tiek to meto okupuotos Lietuvos būklė, tiek į rezistencinę kovą pasitraukusių partizanų jausena ir dvasinė laikysena. Atsižvelgiant į beviltišką partizanų padėtį mėginant priešintis ką tik Antrąjį pasaulinį karą laimėjusiai sovietų armijai, akivaizdu, jog lietuvių kovotojai aiškiai suvokė savo gyvybės laikinumą ir nuolatinę mirties grėsmę. Vis dėlto B. Krivicko sonetuose akcentuojama, kad žmogaus, laisva valia pasirinkusio, regis, beviltišką kovą, pasiryžimas eiti iki galo ir paaukoti gyvybę leidžia jam tokiu būdu įprasminti savo būtį. Šią nuostatą puikiai iliustruoja viename sonete išsakyta mintis: „Nes žinai: jei kas, įtempęs valią, / Nesvyruodams pereis šitą kelią, / Mūšį tas net žūdamas laimės...“ Būtent ši sąmoninga auka ir suteikia gyvybei didžiausią vertę, juolab kad net ir ribinėje situacijoje lyrinis subjektas puoselėja geresnio, laimingesnio, ramaus gyvenimo viziją, kurioje meilė yra vienas esminių šviesos šaltinių. Tačiau, nepaisant sielos troškimo gyventi kitaip, sonetuose pabrėžiama, kad pasiduoti negalima, nes „jei kas pabėgs neištesėjęs, / Tas tikrai bus pralaimėjęs / Ir paženklintas gėdos dėmės“. Galiausiai, visą šią poeto laikyseną taikliai apibendrina eilutės: „Jau nėra laimėjimo vilties, / Tiktai geismas kautis lig mirties.“ Vadinasi, Broniaus Krivicko kūryboje gyvybės vertė matuojama jos prasminga auka – garbingai ir ryžtingai atiduota už tėvynės laisvę.
Visiškai kitokia gyvybės samprata atsiskleidžia modernizmo atstovo Franco Kafkos kūrinyje „Metamorfozė“. Pasakojimas pradedamas netikėtu įvykiu: pagrindinis veikėjas Gregoras Zamza vieną rytą pabunda virtęs didžiuliu vabalu. Tolesniame pasakojime vaizduojami Gregoro patiriami sunkumai, tačiau esminiu tampa šeimos narių – tėvo, motinos ir sesers – požiūris į šį netikėtą „trikdį“ jų gyvenime. Nors iš pradžių motina bando elgtis taip, kaip dera sūnaus nelaimei ištiktai motinai, o sesuo rodo akivaizdų gailestį ir užuojautą broliui, veiksmui rutuliojantis šie jausmai slopsta, užleisdami vietą augančiam nepasitenkinimui šiuo kambarį užimančiu, ramybę trikdančiu, neprognozuojamu ir jokios naudos neduodančiu padaru. Šia alegorija – žmogaus pavertimu vabalu, tai yra, naudingo šeimos maitintojo virtimu ne tik nieko neuždirbančiu, bet ir komfortišką gyvenimą trikdančiu, nuo normalių žmonių besiskiriančiu asmeniu – F. Kafka, tikėtina, siekė parodyti, jog modernioje, į materializmą linkusioje visuomenėje, kurioje nyksta esminės vertybės ir geidžiama tik saugumo bei patogumo, nelieka vietos individui, kuris yra „kitoks“, neduodantis apčiuopiamos naudos. Kūrinio eigoje Gregoro sesuo galiausiai pareiškia, jog tokia padėtis netoleruotina ir reikia rasti būdą atsikratyti šio vabalo. Vis dėlto to nė neprireikia, nes Gregoras, kuris „apie namiškius galvojo su grauduliu ir meile“, pats suvokė tapęs našta ir kliuviniu savo šeimai: „Kad jam reikia išnykti, buvo net tvirčiau įsitikinęs negu sesuo.“ Visišką gyvybės nuvertinimą patvirtina ir kūrinio pabaiga, kai, Gregorui mirus, jo šeima akivaizdžiai pajunta palengvėjimą ir tarsi atgyja. Jie ne liūdi netekę sūnaus ir brolio, o veikiau džiaugiasi atsikratę kliuvinio, trukdžiusio jiems gyventi patogiai. Gregoro mirtis Zamzų šeimai atveria naujas perspektyvas, jie „aptarinėjo ateitį, ir atidžiai įsigilinus pasirodė, kad ji ne tokia jau beviltiška“. Taigi Franco Kafkos „Metamorfozėje“ atskleidžiama idėja, jog gyvybė, kuri trukdo kitų komfortui, gali būti visiškai nuvertinta.
Apibendrinant matyti, jog literatūroje pateikiama gyvybės vertės samprata nėra vienalytė. Lietuvių rezistencinę kovą su sovietų okupacija įamžinęs partizanas ir poetas Bronius Krivickas akcentuoja gyvybės, kaip aukos vardan moralinės pergalės ir laisvės, didžiulę vertę, o modernistas Francas Kafka „Metamorfozėje“ vaizduoja pasaulį, praradusį moralinius orientyrus ir pamatines vertybes, kuriame „kitokio“, nenaudingo ir nepatogaus individo gyvybė yra visiškai nuvertinama. Šių autorių kūryba leidžia daryti išvadą, jog gyvybės vertė yra reliatyvi – ji priklauso tiek nuo konkrečių aplinkybių, tiek nuo visuomenėje vyraujančio ar individualaus požiūrio.