Grėsmė apibrėžiama kaip pavojus, kritinė situacija, kelianti neišvengiamos nelaimės nuojautą. Natūralu, kad susidūręs su grėsme, individas instinktyviai siekia jos išvengti. Gyvenime asmuo neretai patenka į aplinkybes, kuriose pavojus kyla jo vertybėms, turtui, artimiesiems ar net gyvybei. Kiekvienas žmogus tokias kritines situacijas įveikia savitai. Tad kyla klausimas: kaip žmogus elgiasi grėsmės akivaizdoje? Esant gyvybiniam pavojui, individas dažnai gali pamiršti savo vertybes bei įsitikinimus, tačiau kartais, net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis, žmogui pavyksta išsaugoti orumą ir elgtis teisingai.
Vienas iš galimų elgesio modelių grėsmės akivaizdoje – moralumo ir empatijos praradimas, negailestingumas. Kritinėse situacijose asmuo dažnai veikia instinktyviai, siekdamas apsaugoti brangų žmogų, šeimą ar save patį. Tokiais momentais žmogus gali priimti sprendimus, kurie įprastomis aplinkybėmis atrodytų neteisingi ar amoralūs. Individas gali apleisti savo vertybes, prarasti teisingumo jausmą, kai pavojus kyla jo ar artimojo gyvybei. Apie tokį žmogaus elgesį kritinėse situacijose rašoma XX a. pirmos pusės dramaturgo, literatūros ir tautosakos tyrinėtojo Balio Sruogos memuarų knygoje „Dievų miškas“. Kūrinyje vaizduojamas gyvenimas Štuthofo koncentracijos stovykloje. XX a. viduryje nacistinė Vokietija į šias stovyklas trėmė daugybę nekaltų žmonių, tarp jų – ir Lietuvos inteligentiją, neteisėtai apkaltintą slapta veikla prieš valdžią. Tarp ištremtųjų buvo ir Balys Sruoga. Savo memuaruose jis detaliai aprašo asmeninius išgyvenimus bei lagerio kalinių patirtis. Žmonės stovykloje laikomi antisanitarinėmis sąlygomis, verčiami dirbti sunkius, alinančius darbus, o nepajėgiantys yra baudžiami žiauriu smurtu. Toks prižiūrėtojų elgesys ir nežmoniškos gyvenimo sąlygos naikina bet kokį moralumo suvokimą. Kaliniai smurtauja vienas prieš kitą, apiplėšinėja mirusiųjų kūnus. Į tokią aplinką patekęs individas lengvai praranda žmogiškumą, jam tampa sunku atskirti teisingą elgesį nuo neteisingo. Kai grėsmė kyla pačiai gyvybei, žmogus mintyse gali pateisinti bet kokį poelgį išlikimo vardan. Vadinasi, žmogus, atsidūręs situacijoje, kurioje yra priverstas kovoti dėl išlikimo, neretai gali elgtis neįprastai, amoraliai, pamindamas anksčiau puoselėtas vertybes.
Vis dėlto, net ir kritinėse situacijose žmogus kartais geba išlaikyti orumą ir neapleisti savo vertybių. Nors kilus grėsmei individas neretai linksta priimti skubotus, dažnai neteisingus sprendimus, asmuo, gebantis apmąstyti savo pasirinkimus ir nepasiduoti užplūdusioms emocijoms, gali elgtis oriai, teisingai bei sąžiningai. Apie tokį orų ir teisingą elgesį rašoma XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios Renesanso epochos anglų dramaturgo, vieno iš „Gaublio“ teatro įkūrėjų Viljamo Šekspyro tragedijoje „Hamletas“. Kūrinys pasakoja apie Danijos princo Hamleto tiesos paieškas. Po to, kai mirusio tėvo dvasia praneša, jog karalių nužudė jo brolis Klaudijus, Hamleto dėdė, kuris dabar užėmė sostą, princas suvokia grėsmę visai karalystei. Hamletas užsibrėžia tikslą atkeršyti už tėvo mirtį. Tačiau jis nepasiduoda vien emocijoms – princas kruopščiai surezga planą, kaip išsiaiškinti tiesą. Jis inicijuoja spektaklį, kurio metu tikisi demaskuoti Klaudijaus išdavystę. Hamleto veiksmų nepalaiko nei dvariškiai, nei draugai, jis lieka vienišas. Princas, patekęs į sudėtingą padėtį, vadovaujasi protu, išlieka orus ir siekia teisingumo bet kokia kaina. Jis atstumia mylimąją Ofeliją, leidžia aplinkiniams manyti, jog neteko proto, ir galiausiai pats žūsta. Tačiau Hamletas pasiekia savo tikslą: jis neapleidžia savo vertybių, atkeršija už tėvo nužudymą ir atskleidžia tiesą apie Klaudijų. Kritinę situaciją žmogui įveikti padeda gebėjimas mąstyti šaltu protu ir ištikimybė savo vertybėms. Taigi, individas, sugebantis pasikliauti ne tik emocijomis, bet ir protu, net ir kilus grėsmei gali elgtis dorai, sąžiningai bei oriai.
Apibendrinant galima teigti, jog kiekvieno individo elgesys, susidūrus su pavojumi, yra skirtingas ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Dažnai grėsmės akivaizdoje žmogus griebiasi kraštutinumų, gali pamiršti savo vertybes. Tačiau kartais, net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis, asmuo sugeba išlikti ištikimas sau, siekti tiesos ir išsaugoti orumą.