Skirtingų epochų žmones charakterizuoja saviti bruožai, padedantys brėžti ribas chronologinėje žmonijos raidos tėkmėje. Viena iš tokių kintančių savybių yra savivertė. Vargu ar kas paneigtų, kad Apšvietos epochos žmogus didžiavosi savo protu, sąmone, jautėsi reikšmingas ir vertino žemiškąjį laiką, tuo tarpu baroko individas gyveno nuolat prisimindamas mirtį ir pareigą grąžinti Dievui skolintą sielą. Vos per kelis šimtmečius žmogaus požiūrio į savo būties vertę amplitudė tampa stulbinamai plati. Akivaizdu, jog to negali lemti vien biologiniai veiksniai, nes evoliucija reikalauja kur kas ilgesnio laiko tarpo. Tad kyla klausimas: kokie veiksniai lemia žmogaus savivertės svyravimus?
Pirmiausia, reikšmingą įtaką žmogaus savivertei daro istorinė situacija ir susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės. Antrojo pasaulinio karo metais pasaulį šiurpino nacistinės Vokietijos vykdomi žiaurumai. Jų tiesioginiu liudininku tapo lietuvių rašytojas, profesorius Balys Sruoga, įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Ten jis patyrė badą, kankinimus, nuolatinį žeminimą, alinantį darbą ir sistemingą nacių siekį palaužti jo bei kitų kalinių orumą ir žmogiškumą. Visus šiuos patyrimus jis vėliau suguldė į memuarinę knygą „Dievų miškas“. Kovoje su absurdiška lagerio realybe autorius pasitelkia ironiją ir groteską. B. Sruoga kandžiai pašiepia stovyklos pareigūnus, su karčia ironija žvelgia į nelaisvės kasdienybę. Tai tampa jo būdu nepalūžti ir išsaugoti bent menką savivertės likutį. Nors rašytoją galima laikyti tvirtos valios asmenybe, žiaurios sąlygos verčia jį suabejoti savo kūrybos, kultūros ir net paties žmogaus verte pasaulyje, kuriame viešpatauja protu nesuvokiama neteisybė. XX amžiaus, dažnai vadinamo „katastrofų“ amžiumi, žmogaus savivertę išbandė ne tik nacizmas, bet ir totalitarinis Sovietų Sąjungos režimas. Apie pastarojo poveikį autobiografiškame romane „Tūla“ rašė Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas Jurgis Kunčinas. Knygos pasakotojas sąmoningai nusprendžia „nedalyvauti statyboje“ – neprisidėti prie sovietinio pasaulio kūrimo – ir pasirenka savidestrukcinį maišto kelią. Šis pasirinkimas veda protagonistą į degradaciją: jis tampa valkata, ryte nežinančiu, kur link pasuks jo diena, grimztančiu į alkoholizmo liūną. Nors pasakotojas viduje tiki savo pasirinkimo teisingumu, bastantis naktinėmis Vilniaus gatvėmis, jį apima pavydas matant šviesas languose, už kurių kiti žmonės kuria šiltus ir laimingus šeimyninius gyvenimus. Jis jaučiasi beviltiškai vienišas ir nereikalingas. Prisiminimuose sugrįždamas prie savaitę trukusios, bet visą gyvenimą į „prieš“ ir „po“ padalijusios meilės Tūlai, pasakotojas save įsivaizduoja kaip šikšnosparnį – niekieno nematomą, niekam nereikalingą marginalą, „skraidančią žiurkę“. Tai simbolizuoja itin žemą savivertę. Panašiai save regi ir išeivijos rašytojo Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva. Jis jaučiasi esąs kaukas, „Persodintas akacijos krūmas“ milžiniškoje, svetimoje Niujorko dykumoje. Logiška manyti, jog rašydamas romaną, autorius perteikė ir dalį savo paties jausenos per A. Garšvos paveikslą. Skirtingų totalitarinių režimų skirtingai paveikti žmonės dalijasi bendra patirtimi – gilia savivertės krize. Žiaurios istorinės aplinkybės, pasitelkdamos nužmoginimo metodus, griauna žmogaus savivertę net ir tuomet, kai bandoma priešintis maištaujant ar pasitraukiant į svetimą kraštą.
Be išorinių aplinkybių, žmogaus savivertę taip pat lemia jo paties asmeniniai įsitikinimai ir būdo savybės. Kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, siekdamas formuoti lietuvišką tautinę tapatybę, rinko tautos charakterio „deimančiukus“ ir juos įamžino apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Vienas ryškiausių kūrinio veikėjų, Mykoliukas, yra meniškos prigimties, geros širdies, tačiau pasižymi silpna valia ir neveiklumu. Jis įsimyli kaimo merginą Severiją, griežia jai savo pasigamintu smuikeliu, stengiasi pelnyti jos palankumą, tačiau jų meilės istorija lieka neišsipildžiusi. Severiją iš Mykoliuko paveržia energingesnis ir ryžtingesnis buvęs tijūnas Rapolas Geišė. Kadangi Mykoliukas buvo toks nepastebimas, kad „patekęs į kurį jo nepadidino, išsiskyręs iš būrio, jame žymės nepaliko“, Rapolui nebuvo sunku užkariauti merginos širdį. Žvelgiant objektyviai, Mykoliukas turėjo daug privalumų varžytuvėse dėl Severijos: jis jaunesnis, stipresnis, jautrus, meniškas ir be galo rūpestingas (500). Tačiau būtent savivertės stoka, kurios anaiptol netrūko Rapolui Geišei, pakiša koją laimingam gyvenimui. Savivertė yra subjektyvus jausmas, todėl kartais žmogus, objektyviai turintis daug vertingų savybių, nesuvokia savo reikšmės. Tam įtakos gali turėti ir krikščioniškoji tradicija, pabrėžianti nuolankumą bei santūrumą. Juk ir pats Vaižgantas, ir jo sukurti veikėjai yra krikščionys. Panašias nuotaikas galima įžvelgti ir klasikinės poezijos pradininko, kunigo ir romantiko Maironio kūryboje. Jo eilėraščiuose dažnai skamba melancholija, o lyrinis subjektas santūriai vertina savo būtį. Eilėraštyje „Išnyksiu kaip dūmas“ lyrinis „aš“ jaučia savo laikinumą ir atminimo trapumą. Eilute „Ir niekas manęs neminės“ kalbantysis išreiškia mintį, kad gyvenimas neturi išliekamosios vertės, todėl yra kone beprasmis. Tokia nuostata liudija menką savivertę. Šitaip lyrinis subjektas vertina ne tik save, bet ir visą žmoniją: „Išnyko žmogus: ir svajota – sapnuota / Išblyško kaip ryto aušra.“ Žmogus su savo kilniais tikslais prilyginamas trumpalaikei ryto aušrai, kuri pradingsta nepalikdama pėdsako. Krikščioniška pasaulėžiūra, akcentuodama nuolankumą ir žemiškojo gyvenimo laikinumą, gali formuoti menkesnį žmogaus požiūrį į save – tai, ką vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche pavadino „vergų morale“. Mąstytojas teigė, kad ateities „Antžmogis“ atmes krikščioniškąsias dogmas, bus laisvas nuo visuomenės normų ir sieks tobulinti save, demonstruodamas aukštą savivertę, panašią į mitinio Narcizo. Remiantis F. Nietzsche's idėjomis, galima manyti, kad išsilaisvinimas iš tradicinių mąstymo rėmų gali lemti didesnę savivertę. Taigi, tai, kaip save vertina individas, glaudžiai priklauso nuo jo vidinių įsitikinimų, vertybių sistemos. Akivaizdus ryšys tarp krikščioniškos pasaulėžiūros ir polinkio į menkesnę savivertę.
Apibendrinant, žmogaus savivertę formuoja tiek išoriniai, tiek vidiniai veiksniai. Aplinka, kurioje žmogus atsiduria, jo patiriama realybė – ypač susidūrimas su žiaurumu ir neteisybe – gali stipriai paveikti jo požiūrį į save, versti abejoti savo verte. Tačiau ne mažiau svarbus ir paties žmogaus vidinis pasaulis: jo įsitikinimai, vertybės, būdo savybės. Pavyzdžiui, gyvenimo paskyrimas Dievui, remiantis krikščioniška tradicija, dažnai skatina nuolankumą ir menkesnį savęs vertinimą. Kita vertus, tvirtas vidinis įsitikinimas savo verte gali egzistuoti net ir nesant objektyvaus pagrindo. Vadinasi, savivertė yra sudėtingas reiškinys, priklausantis nuo išorės poveikio ir vidinės laikysenos dermės.