Drama „Geismų tramvajus“

Tenesio Viljamso (Tennessee Williams) 1947 metais parašyta pjesė „Geismų tramvajus“ (angl. A Streetcar Named Desire) yra vienas svarbiausių XX amžiaus Amerikos dramaturgijos kūrinių. Laimėjusi Pulicerio premiją, ši pjesė ne tik atnešė Viljamsui tarptautinę šlovę, bet ir tapo amerikietiškosios literatūros klasika, analizuojama mokyklose ir nuolat statoma pasaulio teatruose.

Pjesės centre – trapios pietietiškos kultūros atstovės Blanšos Diubua (Blanche DuBois) susidūrimas su brutualia, gyvybinga ir bekompromise Naujosios Amerikos jėga, kurią įkūnija jos sesers vyras Stenlis Kovalskis (Stanley Kowalski). Veiksmas, vykstantis tvankiame ir triukšmingame Naujojo Orleano prancūzų kvartale, tampa arena, kurioje susiduria iliuzijos ir tikrovė, dvasingumas ir gyvuliški instinktai, praeitis ir dabartis. Tai – gili psichologinė drama apie žmogiškąsias aistras, vienatvę, socialinių normų spaudimą ir negailestingą realybę, griaunančią svajones.

Norint suprasti „Geismų tramvajaus“ gelmę, būtina susipažinti su jo autoriaus – Tenesio Viljamso (tikrasis vardas Thomas Lanier Williams III, 1911–1983) – gyvenimu, kuris buvo neatsiejamai susipynęs su jo kūryba. Viljamsas laikomas vienu iš trijų didžiųjų XX a. Amerikos dramaturgų, kartu su Judžinu O'Nilu (Eugene O'Neill) ir Arturu Mileriu (Arthur Miller).

Šeima – neišsenkantis įkvėpimo šaltinis

Viljamso šeima buvo disfunkcinė, o jos nariai tapo daugelio jo garsiausių personažų prototipais.

• Tėvas Cornelius Williamsas: Buvo keliaujantis batų pardavėjas, alkoholikas, pasižymintis audringu ir smurtiniu būdu. Jis niekino sūnaus jautrumą ir meninius polinkius. Šis grubus, pragmatiškas ir agresyvus vyro tipažas ryškiai atsispindi Stenlio Kovalskio paveiksle.
• Motina Edwina Williams: Buvo pietietė, puritoniškų pažiūrų dvasininko dukra. Nelaimingoje santuokoje ji visą dėmesį skyrė savo vaikams, bandydama juose išsaugoti pietietiškos kultūros manieras ir dvasingumą. Jos paveikslas įkvėpė Amandos Vingfild personažą kitoje garsioje pjesėje „Stiklinis žvėrynas“, o jos polinkis į pietietišką didybę ir trapumas atsikartoja Blanšos Diubua charakteryje.

Sesuo Rouzė – Blanšos prototipas

Didžiausią įtaką Viljamso gyvenimui ir kūrybai padarė jo vyresnioji sesuo Rouzė (Rose). Ji buvo itin jautri ir pažeidžiama, jaunystėje susirgo šizofrenija. Jos elgesiui darantis vis labiau nenuspėjamam, tėvai davė sutikimą atlikti jai lobotomiją – tuo metu populiarią, bet itin žalojančią smegenų operaciją. Po šios procedūros Rouzė visą likusį gyvenimą praleido psichiatrijos ligoninėse.

Viljamsą visą gyvenimą kankino kaltės jausmas dėl sesers likimo. Rouzės tragedija – jos jautrumas, psichinė liga, nesugebėjimas prisitaikyti prie žiaurios realybės ir galiausiai visuomenės įvykdytas „susidorojimas“ – tapo centriniu motyvu, įkvėpusiu Blanšos Diubua personažą. Blanšos psichologinis trapumas, jos bėgimas į fantazijų pasaulį ir tragiška baigtis, kai ji išvežama į psichiatrijos ligoninę, yra tiesioginė aliuzija į Rouzės istoriją.

Homoseksualumas ir vienatvė

Pjesėje ryški vienatvės ir atstūmimo tema taip pat susijusi su paties autoriaus išgyvenimais. Viljamsas buvo homoseksualus tuo metu, kai tai buvo socialiai nepriimtina ir net pavojinga. Jo asmeninis gyvenimas buvo paženklintas audringų, bet dažnai nelaimingų santykių. Nuolatinis jausmas, kad yra kitoks, atstumtas, nesuprastas, persmelkia jo kūrybą. Blanšos desperatiškas bandymas rasti ryšį, meilę ir saugumą atspindi paties Viljamso ilgametę kovą su vienatve ir depresija.

Iliuzijos ir tikrovės konfliktas

Tai pati svarbiausia pjesės tema. Blanša Diubua gyvena iliuzijų pasaulyje, nes negali susitaikyti su skaudžia tikrove: šeimos turto praradimu, mylimojo savižudybe, savo senėjimu ir socialiniu nuosmukiu. Ji kuria istorijas, meluoja apie savo amžių, vengia ryškios šviesos – visa tai yra bandymas apsisaugoti.

Stenlis Kovalskis, priešingai, yra žiaurios, nepagražintos tikrovės įsikūnijimas. Jis negali pakęsti Blanšos melo ir siekia jį demaskuoti bet kokia kaina. Jų konfliktas yra kova tarp bandymo išsaugoti grožį (net jei jis ir netikras) ir primityvios jėgos, kuri siekia sunaikinti viską, kas neatitinka jos pasaulio suvokimo.

Senųjų Pietų ir naujosios Amerikos susidūrimas

Blanša atstovauja senajai Pietų aristokratijai – pasauliui, pagrįstam žemės valdymu, rafinuotomis manieromis, išsilavinimu ir griežtomis socialinėmis normomis. Tačiau šis pasaulis jau žlugęs, kaip ir jos šeimos plantacija „Belle Reve“ (liet. „Graži svajonė“).

Stenlis simbolizuoja naująją, pokario Ameriką – urbanizuotą, industrinę, multikultūrinę visuomenę, kurioje vertinama ne kilmė, o fizinė jėga, atkaklumas ir pragmatizmas. Šių dviejų pasaulių susidūrimas yra neišvengiamas, o Blanšos pralaimėjimas simbolizuoja senosios tvarkos mirtį.

Geismas ir jo griaunanti jėga

Pjesės pavadinimas nurodo į geismą kaip į pagrindinę varomąją jėgą. Geismas čia suprantamas plačiai – tai ne tik seksualinė aistra, bet ir gyvenimo troškimas, vitališkumas.

• Stenlio ir Stelos santykiai yra pagrįsti stipriu fiziniu potraukiu. Būtent ši aistra laiko Stelą šalia smurtaujančio vyro.
• Blanšos praeitis taip pat paženklinta geismo. Po vyro mirties ji ieškojo paguodos trumpalaikiuose santykiuose su nepažįstamaisiais, ir šis „geismas“ galiausiai ją sužlugdė socialiai.

Pjesė rodo, kad geismas gali būti ir gyvybę teikianti, ir griaunanti jėga. Blanšos atveju jis tampa destruktyvus, nes yra atsietas nuo meilės ir stabilumo.

Vyriškumas ir moteriškumas

Viljamsas tyrinėja tradicinius lyčių vaidmenis. Stenlis įkūnija agresyvų, dominuojantį vyriškumą, kurio galia reiškiasi per fizinę jėgą, lošimą, gėrimą ir moterų „užkariavimą“. Blanša atstovauja tradiciniam moteriškumo idealui – ji turi būti trapi, priklausoma nuo vyro, jos pagrindinis tikslas – ištekėti ir rasti apsaugą. Tačiau Blanša yra per daug sudėtinga šiam vaidmeniui: ji protinga, išsilavinusi, bet kartu ir valdoma savo aistrų, kas neatitinka visuomenės normų. Pjesė atskleidžia, kaip griežtos lyčių normos gali įkalinti ir pražudyti individus.

„Geismų tramvajus“ yra itin simboliškas kūrinys. Beveik kiekvienas daiktas, garsas ar veiksmas turi gilesnę prasmę.

Pjesės veiksmas apima kelis mėnesius, nuo pavasario pabaigos iki rudens pradžios, ir yra suskirstytas į vienuolika scenų.

I–IV scenos: Atvykimas ir pirmoji konfrontacija

• Blanšos atvykimas. Į Naujojo Orleano Eliziejaus laukų rajoną atvyksta Blanša Diubua. Jos elegantiška balta apranga ir trapios manieros smarkiai kontrastuoja su skurdžia, triukšminga ir multikultūrine aplinka. Ji susitinka su seserimi Stela ir sukrėsta pamato, kokiomis sąlygomis ši gyvena su savo vyru Stenliu Kovalskiu.
• „Belle Reve“ praradimas. Blanša praneša Stelai, kad šeimos plantacija „Belle Reve“ (liet. „Graži svajonė“) yra prarasta. Ji kaltina Stelą, kad ši paliko ją vieną kovoti su skolimis ir giminaičių mirtimis.
• Pirmasis susidūrimas su Stenliu. Grįžęs namo Stenlis iškart parodo savo grubumą ir nepasitikėjimą Blanša. Jis įtaria, kad Blanša apgavo Stelą parduodama plantaciją ir pasisavindama pinigus, todėl ima knistis po jos daiktus, ieškodamas pardavimo dokumentų. Blanša bando jį sužavėti koketišku elgesiu, bet Stenlis lieka abejingas jos gudrybėms.
• Pokerio naktis. Stenlis su draugais (Miču, Stivu ir Pablu) lošia pokerį. Vyrai geria, keikiasi ir elgiasi grubiai. Blanša susipažįsta su Miču, kuris pasirodo esąs jautresnis ir mandagesnis už kitus. Įsiutęs dėl pralaimėjimo ir seserų pokalbių, Stenlis sudaužo radiją ir smogia nėščiai Stelai. Stela su Blanša pabėga pas kaimynę Junisę, tačiau netrukus, išgirdusi atgailaujantį Stenlio riksmą „Stelaaa!“, ji grįžta pas jį, paklusdama aistrai. Blanša lieka su Miču ir jam pasiguodžia, kad jai reikia gerumo.

V–VI scenos: Vilties spindulys

• Praeities šešėliai. Stenlis pradeda rinkti informaciją apie Blanšos praeitį Lorelyje. Jis užsimena apie viešbutį „Flamingas“, taip sukeldamas Blanšai paniką. Ji prisipažįsta Stelai, kad jos reputacija gimtajame mieste yra sugadinta ir kad Mičas yra jos vienintelė viltis išsigelbėti.
• Pasimatymas su Miču. Blanša ir Mičas grįžta po pasimatymo. Blanša pasakoja Mičui tragišką savo jaunystės meilės istoriją: ji ištekėjo už jauno poeto Alano Grėjaus, kurį vėliau užklupo su kitu vyru. Iš pasibjaurėjimo ji jam pasakė, kad jis jai šlykštus, ir Alanas nusišovė. Šis prisipažinimas suartina Blanšą ir Mičą. Suprasdamas jos vienatvę, Mičas pasiūlo, kad jie galėtų būti kartu.

VII–IX scenos: Tiesos akimirka ir žlugimas

• Stenlio kerštas. Vyksta pasiruošimas Blanšos gimtadieniui. Stenlis grįžta namo ir atskleidžia Stelai visą tiesą, kurią sužinojo apie Blanšą: ji buvo atleista iš mokyklos dėl romano su septyniolikmečiu mokiniu ir Lorelyje buvo pagarsėjusi kaip palaida moteris, gyvenusi viešbutyje „Flamingas“. Stenlis pasako, kad šią informaciją perdavė ir Mičui.
• Sugriautas gimtadienis. Mičas neatvyksta į gimtadienio vakarienę. Stenlis galutinai palaužia Blanšą, įteikdamas jai „dovaną“ – autobuso bilietą atgal į Lorelį. Tuo metu Stelai prasideda sąrėmiai, ir Stenlis ją išveža į ligoninę.
• Mičo apsilankymas. Vėlai vakare pasirodo neblaivus Mičas. Jis konfrontuoja su Blanša dėl jos praeities. Nuplėšęs popierinį lempos gaubtą, jis priverčia ją atsistoti po ryškia šviesa – tiesos simboliu. Sužinojęs visą tiesą, jis atsisako ją vesti, pareikšdamas, kad ji „nešvari“, ir bando ją išprievartauti. Blanša išvaro jį, šaukdama „Gaisras!“.

X–XI scenos: Paskutinis smūgis ir finalas

• Išprievartavimas. Grįžęs iš ligoninės Stenlis randa girtą ir isterišką Blanšą, apsirengusią senais vakariniais drabužiais ir fantazuojančią apie išsigelbėjimą. Tarp jų įvyksta paskutinė konfrontacija. Stenlis paneigia visas jos fantazijas ir galiausiai ją išprievartauja. Šis veiksmas simbolizuoja visišką realybės pergalę prieš iliuziją.
• Išvežimas. Praėjus kelioms savaitėms, Stela pakuoja Blanšos daiktus. Ji nusprendė netikėti sesers pasakojimu apie išprievartavimą, kad galėtų toliau gyventi su Stenliu. Atvyksta gydytojas ir slaugė iš psichiatrijos ligoninės. Blanša iš pradžių priešinasi, bet gydytojui parodžius gerumą, ji pasiduoda. Išeidama ji ištaria garsiąją frazę: „Nesvarbu, kas jūs esate, – aš visada priklausiau nuo nepažįstamųjų gerumo.“ Stela verkia, bet Stenlis ją ramina, o kiti vyrai tęsia pokerio žaidimą. Pjesė baigiasi, Stelai laikant savo naujagimį, o fone skambant „Blue Piano“ muzikai, simbolizuojančiai, kad gyvenimas tęsiasi toliau.

„Geismų tramvajus“ yra universalus kūrinys, kurį galima pasitelkti analizuojant įvairias literatūrines ir visuomenines temas. Štai keletas idėjų, kaip galite panaudoti pjesę savo rašinyje:

Temos ir argumentai

1. Individo ir visuomenės konfliktas

   • Argumentas: Pjesė parodo, kaip materialistinė ir pragmatiška visuomenė atstumia ir sunaikina jautrų, dvasingą, tačiau prie normų neprisitaikantį individą.
   • Pavyzdžiai: Analizuokite Blanšos bandymus išsaugoti savo vertybes (meną, poeziją, grožį) aplinkoje, kurioje vertinama tik fizinė jėga ir pinigai (Stenlio pasaulis). Jos išvežimas į ligoninę simbolizuoja galutinį visuomenės susidorojimą su „kitokiu“ žmogumi.

2. Iliuzijų ir tikrovės kova žmogaus gyvenime

   • Argumentas: Viljamsas kelia klausimą, ar įmanoma išgyventi be iliuzijų žiaurioje tikrovėje. Blanšos pavyzdžiu parodoma, kad nors iliuzijos laikinai apsaugo, jų susidūrimas su tiesa yra pražūtingas.
   • Pavyzdžiai: Nagrinėkite Blanšos melą apie amžių, praeitį ir socialinę padėtį. Simboliai, tokie kaip popierinis lempos gaubtas ir nuolatinis maudymasis, yra jos bandymo sukurti alternatyvią realybę išraiška. Stenlis veikia kaip tiesos nešėjas, bet jo tiesa yra destruktyvi.

3. Praeities įtaka dabarties žmogui

   • Argumentas: Pjesėje atskleidžiama, kaip praeities traumos ir klaidos nulemia veikėjų likimus. Blanša yra savo praeities įkaitė, nuo kurios negali pabėgti.
   • Pavyzdžiai: Analizuokite Alano savižudybės įtaką Blanšos gyvenimui (polkos muzika jos galvoje). „Belle Reve“ praradimas simbolizuoja ne tik finansinį, bet ir dvasinį žlugimą. Ji bando kurti naują ateitį, bet praeitis ją pasiveja per Stenlio atskleistą tiesą.

4. Lyčių vaidmenys ir patriarchalinė visuomenė

   • Argumentas: Kūrinyje kritiškai vaizduojama pokario Amerika, kurioje moterys buvo visiškai priklausomos nuo vyrų, o smurtas artimoje aplinkoje buvo normalizuojamas.
   • Pavyzdžiai: Stenlio elgesys su Stela (smūgis pokerio naktį) ir jo požiūris, kad jis yra „karalius“ savo namuose. Stelos pasirinkimas likti su smurtaujančiu vyru dėl aistros ir ekonominės priklausomybės. Blanšos vienintelė viltis išsigelbėti – ištekėti už Mičo. Mičo požiūris į moters „švarumą“.

5. Žmogiškųjų vertybių kaita

   • Argumentas: „Geismų tramvajus“ atspindi vertybių kaitą pereinant iš senosios agrarinės kultūros į modernią industrinę visuomenę. Dvasingumas ir kultūra užleidžia vietą materializmui ir primityviai jėgai.
   • Pavyzdžiai: Blanšos ir Stenlio vertybių supriešinimas. Blanša cituoja poeziją, vertina grožį ir subtilumą. Stenlis vertina praktiškus dalykus: darbą, pinigus, fizinę jėgą. Pjesės pabaiga rodo, kad Stenlio vertybės nugali.

Norintiems giliau išnagrinėti „Geismų tramvajų“, jo autorių ir kontekstą, rekomenduojame šiuos šaltinius:

1. Filmai:

   • 🔗 „A Streetcar Named Desire“ (1951 m. filmas, rež. Elia Kazan). Tai klasikinė pjesės ekranizacija, kurioje Marlono Brando vaidmuo tapo legendiniu. Filmas puikiai perteikia pjesės atmosferą ir įtampą. Paieška YouTube „A Streetcar Named Desire 1951 trailer“

2. Apie autorių:

   • 🔗 Išsami Tenesio Viljamso biografija (anglų k.): Britannica enciklopedija
   • 🔗 Biografinis filmas apie T. Viljamsą (anglų k.): Paieška YouTube „Tennessee Williams documentary“

3. Literatūrinis kontekstas:

   • 🔗 Apie pietietiškos gotikos žanrą (anglų k.): Oxford Research Encyclopedias

4. Spektaklių įrašai:

   • Lietuvos teatrai yra ne kartą statę šią pjesę. Verta paieškoti informacijos apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Kauno dramos teatro ar kitų teatrų pastatymus ir jų recenzijas Lietuvos kultūrinėje spaudoje.