Esė „Nuogi drabužiai“

Sigitas Parulskis – vienas ryškiausių ir provokatyviausių šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjų, kurio plunksnai paklūsta įvairūs žanrai: poezija, esė, dramaturgija, proza. Jo tekstai pasižymi aštriu žvilgsniu į save ir aplinką, ironija, dažnai persipinančia su giliu liūdesiu, egzistencinių klausimų kėlimu ir drąsiu tabu laužymu. Šiame straipsnyje nagrinėsime keletą S. Parulskio esė rinkinių, išskirdami būdingiausius jo kūrybos bruožus ir temas.

Sigitas Parulskis gimė 1965 m. vasario 10 d. Obeliuose, Rokiškio rajone. 1990 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo įvairiose redakcijose („Aitvaras“, „Literatūra ir menas“, „Lietuvos aidas“, „Lietuvos rytas“, „Šiaurės Atėnai“), 2003–2007 m. buvo „Šiaurės Atėnų“ redaktorius.

Kūrybos bruožai ir reikšmė:

• Postmodernizmas: Parulskio kūryba dažnai priskiriama postmodernizmui dėl ironijos, intertekstualumo (dialogo su kitais tekstais, kultūrinėmis nuorodomis), žanrų maišymo, subjektyvumo, fragmentiškumo.
• Egzistencializmas: Jo tekstuose ryškios egzistencinės temos – žmogaus būties prasmės paieškos, vienatvė, mirties baimė, susvetimėjimas, kaltės jausmas.
• Savirefleksija ir ironija: Autorius dažnai autoironiškai žvelgia į save, savo kūrybą ir aplinkinį pasaulį. Ironija tampa būdu kalbėti apie skaudžius dalykus, demaskuoti visuomenės ir individo ydas.
• Kūniškumas: Kūnas, jo patirtys, trapumas, geiduliai ir kančios yra svarbi Parulskio kūrybos dalis. Jis nevengia atvirai kalbėti apie fiziologinius procesus, ligas, seksualumą.
• Kultūrinė atmintis ir istorija: Autorius dažnai permąsto istorinius įvykius, kultūrinius mitus, religinius simbolius, suteikdamas jiems naujų, netikėtų interpretacijų. Ypač svarbi sovietmečio patirties refleksija.
• Kalbos jautrumas: Parulskis meistriškai valdo kalbą, jo stilius pasižymi ekspresyvumu, netikėtais palyginimais, žodžių žaismu.
• Provokatyvumas: Jo kūryba dažnai provokuoja, laužo nusistovėjusius kanonus, verčia skaitytoją mąstyti ir diskutuoti.

S. Parulskis yra pelnęs daugybę literatūrinių apdovanojimų, tarp jų – Zigmo Gėlės premiją (1990 m. už knygą „Iš ilgesio visa tai“), Jotvingių premiją (1995 m. už „Mirusiųjų“), „Kristoforo“ prizą (1996 m. už pjesę „Iš gyvenimo vėlių“), Lietuvos rašytojų sąjungos premiją (2002 m. už romaną „Trys sekundės dangaus“), Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją (2004 m.).

Atsiprašau, ankstesniame atsakyme apie Sigito Parulskio esė rinkinius konkrečiai neišskyriau rinkinio „Nuogi drabužiai“ (2002), nors kai kurios aptartos temos ir bruožai būdingi ir šiam rinkiniui. Pataisysiu šią spragą ir pateiksiu išsamesnę informaciją būtent apie šį svarbų autoriaus esė rinkinį.

Rinkinys „Nuogi drabužiai“, išleistas 2002 metais, yra vienas ryškiausių Sigito Parulskio eseistikos pavyzdžių, puikiai atspindintis jo brandų stilių, temų įvairovę ir intelektualinę gelmę. Kaip ir kituose jo kūriniuose, čia susipina asmeninė patirtis, kultūrinės refleksijos, socialinė kritika ir egzistenciniai apmąstymai. Pavadinimas „Nuogi drabužiai“ pats savaime yra oksimoroniškas ir provokuojantis, nurodantis į daiktų, reiškinių ar net žmonių tikrosios prigimties ir išorinio įvaizdžio, fasado santykį.

Pagrindinės temos ir motyvai rinkinyje „Nuogi drabužiai“

Nors neturiu galimybės cituoti konkrečių esė iš šio rinkinio (nes neturiu prieigos prie viso teksto), remdamasis bendra Parulskio kūrybos tendencija ir specifika, galiu išskirti temas, kurios tikėtinai plėtojamos „Nuoguose drabužiuose“:

• Savęs ir tapatybės paieškos:
  • Kaip ir daugelyje Parulskio esė, čia tikėtina gili savianalizė, bandymas suprasti savo vidinį pasaulį, savo vaidmenį visuomenėje, savo kūrybos prasmę.
  • „Nuogų drabužių“ metafora gali būti taikoma ir pačiam individui – kas slepiasi po socialinėmis kaukėmis, primestais vaidmenimis, išoriniais atributais?
• Kūniškumas ir jo reprezentacijos:
  • Kūnas kaip patirties, malonumo, skausmo ir trapumo šaltinis. Esė „Kūnas“ (kurią aptarėme anksčiau, ir kuri galėjo būti įtraukta ar tematiškai susijusi su šiuo rinkiniu) puikiai iliustruoja šią temą.
  • Drabužiai kaip kūno tąsa, kaip socialinis statuso ženklas, bet kartu ir kaip tai, kas slepia, maskuoja, arba atvirkščiai – apnuogina.
• Melas, tiesa ir veidmainystė:
  • „Nuogi drabužiai“ gali simbolizuoti bandymą demaskuoti visuomenės ar individo veidmainystę, pamatyti tikrąjį, „nuogą“ veidą už gražių fasadų.
  • Refleksijos apie tiesos paieškas ir jos reliatyvumą.
• Kultūra, menas ir kūryba:
  • Apmąstymai apie kūrėjo vaidmenį, kūrybos procesą, meno santykį su tikrove.
  • Literatūros, teatro, dailės kūrinių interpretacijos, dialogas su kitais autoriais ir kultūros reiškiniais. Esė „Bloga knyga“ galėtų tematiškai derėti prie šio rinkinio idėjų.
• Istorinė atmintis ir jos transformacijos:
  • Sovietmečio patirties permąstymas, bandymas suprasti praeities įtaką dabarčiai.
  • Kultūriniai mitai ir jų „nuoginimas“, dekonstrukcija.
• Egzistenciniai klausimai:
  • Vienatvė, mirtis, meilė, tikėjimas – amžinosios temos, nagrinėjamos per asmeninę patirtį ir kultūrines refleksijas.
  • Būties trapumas, laikinumas, prasmės paieškos absurdiškame pasaulyje.
• Kelionės ir svetimumo patirtis:
  • Kaip ir esė „Kelionė į Praharą“ ar „Solitude“, rinkinyje „Nuogi drabužiai“ galėjo atsirasti tekstų, kuriuose kelionė tampa ne tik fiziniu judėjimu erdvėje, bet ir vidine kelione, akistata su savimi ir kitoniškumu.
  • Svetimos kultūros, svetimi žmonės kaip veidrodis, kuriame pasimato savosios tapatybės kontūrai ar problemos.

Stilistiniai ypatumai

Tikėtina, kad rinkinyje „Nuogi drabužiai“ S. Parulskis išlaiko jam būdingą stilių:

• Ironija ir autoironija: Dažnas įrankis demaskuoti, kritikuoti, bet kartu ir išlaikyti distanciją, apsisaugoti nuo perdėto sentimentalumo.
• Asociatyvumas ir fragmentiškumas: Mintys dažnai plėtojamos ne linijine logika, o per netikėtas asociacijas, perėjus nuo vienos temos prie kitos.
• Ekspresyvi kalba: Vaizdingi palyginimai, netikėtos metaforos, žodžių žaismas, kartais nevengiama ir šiurkštesnės leksikos, žargono.
• Intelektualumas: Tekstai prisodrinti kultūrinių nuorodų, filosofinių apmąstymų, reikalaujantys iš skaitytojo tam tikro išsilavinimo ir pastangų.
• Subjektyvumas: Pasakojama pirmuoju asmeniu, pabrėžiant asmeninę patirtį ir individualų požiūrį.

„Nuogų drabužių“ metaforos interpretacija

Pats rinkinio pavadinimas „Nuogi drabužiai“ yra daugiasluoksnis ir gali būti interpretuojamas keliais aspektais:

1. Demaskavimas: Tai bandymas „nurengti“ daiktus, žmones, reiškinius nuo išorinių apvalkalų, kaukių, fasadų ir pamatyti jų tikrąją, „nuogą“ esmę.
2. Pažeidžiamumas: Nuogumas dažnai asocijuojasi su pažeidžiamumu. Galbūt rinkinyje kalbama apie žmogaus sielos nuogumą, jos trapumą ir pažeidžiamumą žiaurioje tikrovėje.
3. Paradoksas: Drabužiai skirti dengti, o „nuogi drabužiai“ – tai paradoksas, nurodantis į tai, kad kartais išorė, bandymas kažką paslėpti, kaip tik ir atskleidžia giliausias tiesas.
4. Kūno ir teksto santykis: Galima interpretuoti ir kaip kūno („nuogo“) ir teksto („drabužių“) santykį. Tekstas kaip drabužis, kuris apgaubia, bet kartu ir formuoja, interpretuoja kūnišką patirtį.
5. Socialinė kritika: „Nauji karaliaus drabužiai“ – klasikinė H. K. Anderseno pasakos aliuzija. Galbūt Parulskis, panašiai kaip vaikas pasakoje, bando pasakyti, kad „karalius (visuomenė, kultūra, pats individas) yra nuogas“, t.y. jo pretenzijos į didybę, moralumą ar prasmingumą yra nepagrįstos.

Kaip „Nuogus drabužius“ (ir kitas Parulskio esė) panaudoti rašinyje?

Parulskio eseistika, įskaitant „Nuogus drabužius“, yra puiki medžiaga analizei, ypač kalbant apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą, postmodernizmą, egzistencines temas.

• Tapatybės problema rašinyje:
  • Analizuoti, kaip Parulskis vaizduoja šiuolaikinio žmogaus tapatybės krizę, susvetimėjimą, savęs paieškas.
  • Remtis konkrečiais pavyzdžiais, kaip pasakotojas bando „nurengti“ save nuo socialinių kaukių ir pažvelgti į savo „nuogą“ aš.
• Kūno ir dvasios santykis:
  • Aptarti, kaip Parulskio tekstuose kūnas tampa ne tik fiziniu objektu, bet ir dvasinių išgyvenimų, socialinių normų, kultūrinių prasmių lauku.
  • Kaip „nuogi drabužiai“ atskleidžia arba slepia kūniškąją tiesą?
• Kritinis požiūris į visuomenę ir kultūrą:
  • Parodyti, kaip Parulskis ironiškai ar kritiškai vertina šiuolaikinės visuomenės reiškinius (vartotojiškumą, veidmainystę, provincialumą).
  • Kaip jo esė „nuogina“ kultūros klišes, mitus, autoritetus?
• Rašytojo vaidmuo ir kūrybos prasmė:
  • Apmąstyti, kaip Parulskis mato rašytojo misiją – ar jis turi būti „nuogintojas“, tiesos ieškotojas, provokatorius?
  • Kaip kūryba tampa būdu apnuoginti save ir pasaulį?
• Lyginimas su kitais autoriais:
  • Lietuvių eseistai: Lyginti su kitais ryškiais lietuvių eseistais (pvz., Giedra Radvilavičiūtė, Kęstutis Navakas, Rolandas Rastauskas), ieškant panašumų ir skirtumų temose, stiliuje, požiūryje.
  • Užsienio autoriai: Parulskio kūryba turi sąsajų su Vakarų egzistencialistais (A. Camus, J. P. Sartre'as), postmodernistais, autoironiškosios prozos kūrėjais (pvz., minėtas W. Allenas ar net Ch. Bukowskis tam tikrais aspektais).

Svarbu prisiminti:

• Kontekstas: Analizuojant Parulskio esė, svarbu atsižvelgti į platesnį jo kūrybos kontekstą ir postmoderniosios literatūros ypatumus.
• Stiliaus analizė: Nepamirškite aptarti ir autoriaus kalbos, stiliaus, meninių priemonių (ironijos, metaforų, palyginimų), kurios padeda kurti specifinę atmosferą ir perteikti idėjas.
• Asmeninis vertinimas: Nors svarbu remtis literatūrine kritika, nebijokite reikšti ir savo pagrįstos nuomonės apie kūrinį ir jo keliamas problemas.

Rinkinys „Nuogi drabužiai“, kaip ir visa Sigito Parulskio eseistika, yra kvietimas į drąsų, kartais nepatogų, bet visada intelektualiai stimuliuojantį pokalbį apie tai, ką reiškia būti žmogumi sudėtingame ir prieštaringame šiuolaikiniame pasaulyje. Tai literatūra, kuri „nuogina“ ne tik išorinius drabužius, bet ir giliausius sielos klodus.

Pateiktos ištraukos leidžia susipažinti su keliomis S. Parulskio esė, kuriose atsiskleidžia būdingiausios jo kūrybos temos ir stilistiniai ypatumai.

Esė „Kūnas“ (2001)

Ši esė – tai autoironiška ir filosofiška refleksija apie kūną, jo dalis, paveldimumą ir santykį su savimi bei aplinka.

• Nosies ir ausų „paveldas“:
  • Pasakotojas ironiškai aprašo savo giminės vyrų paveldėtas dideles nosis ir vešlias ausis. Nosis lyginama su „išlikusiais kolonų fragmentais Kretos saloje“, pabrėžiant jos solidumą ir istoriškumą, o ne įkyrų išsišokimą.
  • Ausys, nors ir „nepanorėjusios atsilikti nuo nosies“, taip pat neturi ypatingos reikšmės savininko charakteriui: „kūno dalys paprastai nė velnio nežino apie savo savininkus, jos kaip šunys ištikimai jam tarnauja, prisitaiko prie jo keistenybių ir blogų įpročių, o vėliau susidėvi, pasensta ir tarnauti nebenori.“
  • Abejonės populiariomis interpretacijomis: pasakotojas skeptiškai vertina horoskopų ir kitų šaltinių teiginius apie didelės nosies ar vešlių ausų sąsajas su intymiomis savybėmis ar jausmingumu.
  • Citata apie nosį: „Taip jau susiklostė istorinės aplinkybės, kad visų mūsų giminės vyrų iš tėvo pusės nosys išaugdavo didesnės, nei siūlo auksinio vidurio taisyklė ir kiti saiko bei proporcijų matai.“
• Sieros kamščiai ir nardymo epizodas:
  • Vešlios ir talpios ausys sukelia praktinių problemų – sieros kamščius, kuriuos pasakotojas prisimena sėdėdamas poliklinikoje ir laukdamas ausų plovimo. Ši situacija tampa pretekstu prisiminti epizodą Vokietijoje.
  • Kelionės kaip savianalizės provokatorius: „Kad ir kur nuvažiuočiau, svetima aplinka provokuoja mane sadistinei savianalizei, o ši visuomet pateikia pačių bjauriausių rezultatų.“ Šis teiginys atskleidžia pasakotojo polinkį į introspekciją ir savikritiką.
  • Bėblingeno šaltiniai ir „patelės vaidmuo“: Pasakotojas su jaunesniu vokiečiu Štefanu lankosi mineralinių vandenų baseine. Štefano intensyvus nardymas aplink pasakotoją sukelia jam diskomfortą ir verčia jaustis „patelės vaidmenyje“. Ši situacija provokuoja apmąstymus apie lytinę tapatybę, vyriškumą, homoseksualumo galimybę ir visuomenės primetamus vaidmenis.
  • Ironiškas žaidimas stereotipais: pasakotojas, turėdamas „romėnišką“ nosį, svarsto, kaip jo išvaizda gali būti interpretuojama vokiečių. „Net ir vokietis, pamatęs tokią nosį, galėjo ramiai pasakyti: „Romėnas, ko norėti, Nazonas, o romėnai, kaip žinome...“ Ir taip toliau.“
  • Lyties pasirinkimo problema: „Moterims lyties pasirinkimo keblumą nulemia galimybė gimdyti, o vyrams, – vyrai, ko gero, apsisprendžia tik valios dėka.“
• Savęs pažinimo paieškos ir perversijos galimybė:
  • Pasakotojas svarsto apie „galimybių lauką“ ir tai, kad potencialiai galėtų būti homoseksualus, nors realus fizinis kontaktas jam kelia pasibjaurėjimą. „Perversijos, iškrypimo galimybė, priartėti prie ribos, mėgautis rizika, provokuoti save ir jos neperžengti – nė vienas tikrojo savęs pažinimo siekiantis to negali išvengti.“
  • Savianalizės temos čia susipina su Froido psichoanalizės idėjomis apie pasąmonę, slaptus troškimus ir socialinių normų poveikį.
• „Smegenų plovimas“ ir kūno triumfas:
  • Ausų plovimo procedūra lyginama su „smegenų plovimu“, aliuzija į totalitarinio režimo palikimą. Po procedūros pasakotojui „praėjo noras taip giliai save pažinti“.
  • Pabaigoje konstatuojama, kad kūnas („organizmas“) yra galingesnis už sąmonės pastangas save kontroliuoti ar pažinti: „Tačiau organizmas ir toliau nepaliaujamai gamina mintis apie beribes savęs pažinimo galimybes. Štai koks jis, organizmas, kūnas, nuolatos galandantis ašmenis infantei sielai.“

Pagrindinės esė „Kūnas“ idėjos ir bruožai:

• Autoironiškas požiūris į save ir savo kūną.
• Paveldimumo ir individualios tapatybės santykis.
• Kūno ir sielos (sąmonės) dualizmas ir konfliktas.
• Lytinės tapatybės, socialinių vaidmenų ir seksualumo klausimai.
• Savęs pažinimo ribos ir pavojai.
• Kelionė kaip vidinių ieškojimų katalizatorius.
• Intertekstualumas (nuorodos į romėnus, Seneką, Androginą).
• Aštrus, provokuojantis stilius, netikėti palyginimai.

Esė „Turgaus kelias“ (1999)

Ši esė – tai groteskiškas, kupinas juodojo humoro ir socialinės kritikos pasivaikščiojimas po turgų, kuris pasakotojui kelia baimę ir pasibjaurėjimą, tampantį savotiška jo paties „blogumo“ metafora.

• Baimė eiti į turgų kaip moralinio nuosmukio ženklas:
  • Pasakotojas prisipažįsta bijantis eiti į turgų labiau nei į kapines, nes tai esą liudija jo „nešvarią sąžinę“. Ironiškai save priskiria prie „pačių blogiausių“ žmonių pasaulyje, lygiuodamasis į Woody Alleno filmo personažą.
  • Citata: „Aš bijau ne tik į kapines, aš dar labiau bijau eiti į turgų. Todėl, kad esu negeras, gal net pats blogiausias.“
• Turgus kaip chaoso ir absurdo erdvė:
  • Stalino laidotuvių aliuzija: Minios žmonių, plūdusių pažiūrėti Stalino, sutraiškymas lyginamas su turgaus minia, pabrėžiant masinės psichozės ir beprasmybės aspektus.
  • Socialinis peizažas: Turgus pilnas „pamišusių Juozapotų“, kartojančių prekeivių mantras. Pasakotojas jaučiasi kaip „pelenais pavirtusio japono iš Hirosimos šešėlis“.
  • Fragmentiškos scenos ir dialogai atskleidžia skurdą, nepasitenkinimą, buitinį absurdą: moteris, „nepasiėmusi vaiko kojos“ batams pamatuoti; pardavėjo rusiškas keiksmažodis kaip „valstybinė turgaus kalba“.
• Susidūrimas su pardavėja – žmogiškumo oazė?:
  • Sportbačių pardavėja, nors ir trenkianti degtine, parodo netikėtą švelnumą ir supratimą. Jos palapinė tampa „oaze“ chaotiškame turguje.
  • Pasakotojo išpažintis apie gyvenimo šlykštumą ir pardavėjos girta, bet švelni reakcija.
  • Citata: „Viešpatie, – galvoju minkomas prekių išalkusios minios, – tik jos, tik tokios moterys išganys šį prakeiktą pasaulį, ne mes, išsiskėtėliai vyrai.“
• Medėja ir Jasonas turguje:
  • Paskutinė scena – stambi, energinga siūlų pardavėja (Medėja) ir jos paliegęs, nesiskutęs vyras (Jasonas), įsikibęs prekystalio. Jos žodžiai apie tai, kad praeities nebesugrąžinsi, skamba kaip nuosprendis.
  • Pasakotojas tapatinasi su „nelaimingu Jasonu“, numatydamas abiejų panašų likimą.
• Išėjimas iš turgaus ir ironiška išvada:
  • Iškaba virš vartų: „Įeidami čionai prarasit pinigus ir viltį.“
  • P.S. dalis: pasakotojo nemėgstamas automobilio plovimas (nes „per daug rūdžių išlenda“) ir užrašas ant automobilio šono – „VAKAR RADAU TAVO PALIKTUS SAUSAINIUS / VALGIAU IR GALVOJAU KAD VALGAU TAVO LUPAS.“ Sentimentali, bet „kiauliška“ poezija, verčianti plauti automobilį.

Pagrindinės esė „Turgaus kelias“ idėjos ir bruožai:

• Turgus kaip visuomenės moralinio ir socialinio nuosmukio metafora.
• Juodasis humoras, groteskas, absurdas.
• Socialinė kritika (skurdas, provincialumas, masinė psichozė).
• Pasakotojo autoironija ir saviniekos elementai.
• Literatūrinės ir kultūrinės aliuzijos (W. Allenas, F. Fellinis, Medėja ir Jasonas).
• Aštrus, ekspresyvus stilius, žargono ir keiksmažodžių vartojimas.
• Egzistencinis nerimas, pasimetimas šiuolaikiniame pasaulyje.

Esė „Bloga knyga“ (2000)

Ši esė – tai samprotavimai apie geros ir blogos literatūros skirtumus, skaitymo procesą ir santykį su knyga kaip materialiu objektu.

• Geros ir blogos knygos kriterijai pagal V. Nabokovą:
  • Rašytojas vertinamas kaip: pasakotojas (pramoga), mokytojas (žinios), burtininkas (stilius, magija). Didis rašytojas sujungia visus tris aspektus, bet svarbiausias – paskutinysis.
  • Blogos knygos neatliepia nė vieno aspekto: neįdomus pasakojimas, agresyvi propaganda, nuvalkioti įvaizdžiai. „Blogos knygos atima galimybę patirti kūrybos magiją.“
• Blogų knygų reikalingumas:
  • Pasak V. Gombrovičiaus, „prastas menas gali kur kas geriau atspindėti liaudį“. Lietuvių grafomanijos istorija galėtų daug papasakoti apie mus.
  • Paradoksalu, bet blogos knygos yra reikalingos, gali tapti įkvėpimo šaltiniu.
• Patarimai skaitytojams – neskaityti skolintų knygų:
  • Negalima rašinėti paraštėse (rašymas pieštuku – „nesąmonė“, nes reikia trinti).
  • Negalima valgyti, gerti, rūkyti, nes lieka pėdsakai. Reikia nuolat plautis rankas.
  • Knygos dėmės kaip „identiteto intymi, privati teritorija“: „tai akimirkų, kuriomis jūs išgyvenote malonumą, atspaudai, tai kaip jūsų paklodė po meilės nakties su mielais prisiminimų pėdsakais, ir dabar įsivaizduokite, jog visa tai negrįžtamai atiteks knygos savininkui.“
  • Jei pasiskolinai gerą knygą – stenkis negrąžinti.
• Blogos knygos kaip beprasmis, bet galbūt vertingas poelgis:
  • Pabaigoje grįžtama prie blogų knygų. Jų rašymas gali būti vertingas, jei tai „poelgis [...] visiškai beprasmiškas, kartais net visiškai kiauliškas, atsitikęs negalvojant nei apie pasekmes, nei apie atsakomybę, nei pagaliau apie malonumą.“

Pagrindinės esė „Bloga knyga“ idėjos ir bruožai:

• Literatūros vertės ir kokybės kriterijų apmąstymas.
• Skaitytojo ir knygos santykio intymumas.
• Ironiškas požiūris į skaitymo ritualus ir literatūrinį snobizmą.
• Kūrybos proceso ir prasmės klausimai.
• Intertekstualumas (V. Nabokovas, V. Gombrovičius).
• Provokuojantys, netikėti teiginiai.

Esė „Liga“ (2000)

Ši esė – tai fragmentiški, asociatyvūs prisiminimai ir apmąstymai, kuriuos sukelia aukšta kūno temperatūra ir negalėjimas „pamatyti“ norimo parašyti teksto. Liga čia tampa ne tik fizine būsena, bet ir metafora kūrybinei krizei ar vidiniam chaosui.

• Teksto „nepamatymas“ ir ligos įtaka:
  • Pasakotojas negali „pamatyti“ teksto, kurį nori užrašyti, nes „kažkas man jį užstoja“. Pirmoji kliūtis – aukšta kūno temperatūra, primenanti vaikystės ligas.
  • Vaikystės ligos prisiminimas: baimė, mamos ar močiutės globa, karštis, prakaitas, gerojo Dievo profilis ant užuolaidos, pažadas mokytis Katekizmo.
• Asociatyvūs prisiminimai kaip kliūtys:
  • Statinė su kopūstais: Trejų metų vaiko prisiminimas – dėdė, grįžęs iš kariuomenės ar kalėjimo, alus, kumpis, kritimas iš lovos, plaukų kuokštas, kurį močiutė slepia kaip angelo plunksną. Laikrodžio švytuoklė kaip „banginio akis“, „nemirtingumas“.
  • Pirmasis rudens ledas: Stebėjimas povandeninio pasaulio, žuvys, įšalusios lede. Priešgaisrinis skydas su kirvuku, noras iškirsti žuvis, bet „nevok“ priesakas stipresnis. Vėlesnis prisiminimas iš Kaukazo – Alpių šauliai, įšalę ledyne. „Ledas, uždėtas ant karščiuojančios kaktos, greitai tirpsta, atsiranda properšos...“
  • Akmens anglių vagystė: Vaikas, vagiantis anglis iš sniego pusnies, nes „tarybinis turtas yra visų nuosavybė“. Ugnies įsiliepsnojimas krosnyje, bet kartu su karščiu ateina ir liga, „aitriai kvepianti eglišakiais“.
• Mirties įvaizdžiai ir suvokimas:
  • Pasakotojo namuose nebuvo mirties atvaizdo, bet jis „atmintinai žinojo jos bruožus“. Mirtis kaip moteris su juoda skara, žaliu lietpalčiu ir lagaminu su kūdikių kūnais.
  • Keistas susidūrimas su „mirtimi“ – senė, įstrigusi pelkėje, kurią pasakotojas su draugu gelbsti. Po to senė dingsta. „Nuo to laiko ėmiau manyti, jog mirtis žmogišku pavidalu yra prasimanymas.“
  • Dievo Motinos paveikslas ir tetos Marytės, mirusios nuo vėžio, portretas. Neteisybės jausmas.
• Beviltiškumas ir abejingumas:
  • Pabaigoje pasakotojas išreiškia abejingumą nepamatytam tekstui, neįvardytai ligai ir savo „nemirtingai sielai“. Tai gali būti nuovargio, kūrybinės krizės ar gilesnio egzistencinio nusivylimo išraiška.
  • Citata: „O kas bus su tekstu, kurio niekaip negaliu pamatyti, kas bus su liga, kurios neįvardijęs niekados neišgydysi, kas bus su mano nemirtinga siela, kuri slapstosi ir nesileidžia išganoma, dabar, tiesą sakant, man nelabai ir rūpi.“

Pagrindinės esė „Liga“ idėjos ir bruožai:

• Liga kaip fizinė ir metaforinė būsena, trukdanti kūrybai ir savęs suvokimui.
• Fragmentiška, asociatyvi pasakojimo struktūra, imituojanti karščiuojančios sąmonės būseną.
• Vaikystės prisiminimų ir dabarties persipynimas.
• Mirties, kaltės, tikėjimo ir atminties temos.
• Poetiškas, vaizdingas stilius.
• Egzistencinis nerimas, praradimo jausmas.

Sigito Parulskio esė išsiskiria keletu esminių ypatumų, kurie daro jo kūrybą atpažįstamą ir paveikią.

Parulskio esė reikšmė ir aktualumas:

• Šiuolaikinio žmogaus portretas: Parulskio esė atspindi šiuolaikinio, dažnai urbanizuoto, intelektualaus, bet kartu pasimetusio, vienišo ir ieškančio žmogaus vidinį pasaulį.
• Drąsus kalbėjimas: Autorius drąsiai kalba apie tai, kas dažnai nutylima ar laikoma nepatogiu – apie kūno ir dvasios trapumą, apie visuomenės ir asmenybės prieštaravimus.
• Skatina kritinį mąstymą: Jo tekstai verčia skaitytoją ne tik pasyviai priimti informaciją, bet ir kritiškai mąstyti apie save, aplinką, kultūrą, istoriją.
• Literatūrinė vertė: Parulskio esė yra vertingos ne tik turiniu, bet ir menine forma, originaliu stiliumi, kalbos meistriškumu.

Sigito Parulskio esė – tai intelektualus ir emocinis nuotykis, kviečiantis skaitytoją į savirefleksijos ir pasaulio permąstymo kelionę. Tai literatūra, kuri nepalieka abejingų ir ilgam išlieka atmintyje.