Novelė „Bernas, norėjęs amžinai žirgu joti“

Petras Cvirka (1909–1947) yra viena sudėtingiausių ir prieštaringiausiai vertinamų asmenybių Lietuvos literatūros ir kultūros istorijoje. Viena vertus, jis pripažįstamas kaip išskirtinio talento prozininkas, novelės meistras, humoristas ir tautosakos stilizuotojas, kurio kūriniai, ypač ankstyvojo laikotarpio, įėjo į lietuvių literatūros aukso fondą. Kita vertus, jo biografiją neatsiejamai temdo aktyvus ir sąmoningas kolaboravimas su sovietiniu okupaciniu režimu, prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės naikinimo ir sovietizacijos. Ši dviprasmybė – talentingas menininkas ir okupantų parankinis – iki šiol kursto aštrias diskusijas visuomenėje, kurių kulminacija tapo jo paminklo Vilniuje nukėlimas 2021 metais.

Norint suprasti šį asmenį, būtina gilintis ne tik į jo literatūrinį palikimą, bet ir į istorinį kontekstą, lėmusį jo politinius pasirinkimus. Atidus jo kūrybos analizavimas, ypač ankstyvosios novelės „Bernas, norėjęs amžinai žirgu joti“, atskleidžia jaunatvišką maištą, laisvės troškimą ir tragišką akistatą su realybe – motyvai, kurie vėliau įgavo ironišką atspalvį jo paties gyvenimo fone.

Petro Cvirkos gyvenimo kelias – tai dramatiška istorija apie talentingą jaunuolį iš vargingos kaimo šeimos, kuris, vedamas ambicijų ir kairiųjų idealų, galiausiai atsidūrė totalitarinio režimo tarnyboje. Jo biografijos vingiai atspindi ne tik asmeninius pasirinkimus, bet ir sudėtingą XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos istorinę bei socialinę panoramą.

Jaunystė ir kūrybinio kelio pradžia

Petras Cvirka gimė 1909 m. kovo 25 d. Klangių kaime, Veliuonos valsčiuje. Anksti netekęs tėvo, patyrė daug nepriteklių. Ši skurdi vaikystė suformavo jautrų būdą, gilų gamtos grožio pajautimą ir kartu socialinio neteisingumo jausmą, kuris vėliau tapo vienu pagrindinių jo kūrybos motyvų.

1926–1930 m. jis mokėsi Kauno meno mokykloje, kur studijavo grafiką, bet galiausiai pasirinko literatūrą. Būtent ten, bendradarbiaudamas spaudoje, jis užsidirbo pragyvenimui. 1928 m. Cvirka debiutavo eilėraščių rinkiniu „Pirmosios mišios“, kuris buvo konfiskuotas. Tikrasis jo, kaip prozininko, debiutas įvyko 1930 m. išleidus novelių rinkinį „Saulėlydis Nykos valsčiuje“, kuris jį įtvirtino kaip vieną talentingiausių jaunosios kartos rašytojų.

Kairiųjų idėjų įtaka ir politinis brendimas

Ketvirtasis dešimtmetis – Cvirkos politinių pažiūrų radikalėjimo laikotarpis. Jis tapo aktyviu avangardinio, prokomunistinio žurnalo „Trečias frontas“ bendradarbiu, kur susipažino su kairiaisiais intelektualais (K. Boruta, K. Korsaku, A. Venclova). 1931–1932 m. praleisti Paryžiuje sustiprino jo kairiąją orientaciją. Ten jis bendravo su marksistinių pažiūrų prancūzų rašytojais, dalyvavo mitinguose. Grįžęs jis toliau bendradarbiavo prokomunistinėje spaudoje, o jo kūryboje stiprėjo socialinė kritika, nukreipta prieš tuometinę autoritarinę Antano Smetonos valdžią.

Kolaboravimas su sovietų okupaciniu režimu

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Petras Cvirka tapo vienu aktyviausių ir labiausiai matomų naujojo režimo rėmėjų, įsitraukdamas į sąmoningą ir aktyvų kolaboravimą.

• Politinė veikla: 1940 m. liepą įstojo į Lietuvos komunistų partiją (LKP) ir buvo išrinktas deputatu į sovietų surežisuotą Liaudies Seimą, kurio prezidiumo antruoju sekretoriumi tapo.
• Lietuvos aneksijos įforminimas: Cvirka su kitais prezidiumo nariais pasirašė keturias deklaracijas, kurios formaliai panaikino Lietuvos nepriklausomybę, paskelbė žemę valstybės nuosavybe, nacionalizavo bankus ir pramonę, pakeitė santvarką į sovietinę ir paskelbė Lietuvos „įstojimą“ į SSRS.
• Delegacija į Maskvą: 1940 m. rugpjūčio 3 d. Cvirka buvo dvidešimties asmenų „įgaliotosios delegacijos“ narys, kuris Maskvoje formaliai paprašė priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį, taip užbaigiant aneksijos procesą.
• Kultūros sovietizacija: Paskirtas Rašytojų sąjungos organizacinio komiteto pirmininku, jis aktyviai prisidėjo prie literatūros ideologizavimo ir sovietinės cenzūros įvedimo. Jis taip pat prisidėjo prie represijų prieš kolegas rašytojus (pvz., raštu saugumui dėl Kazio Jakubėno).

Prasidėjus karui, Cvirka pasitraukė į SSRS gilumą, o grįžęs 1944 m. tęsė aktyvią politinę veiklą, būdamas LSSR rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas.

Novelė „Bernas, norėjęs amžinai žirgu joti“, įeinanti į debiutinį rinkinį „Saulėlydis Nykos valsčiuje“, yra vienas ryškiausių ankstyvosios P. Cvirkos kūrybos pavyzdžių, atskleidžiantis jo unikalų stilių, kuriame susilieja ekspresionizmas, romantizmas ir gilus kaimo pasaulėjautos pajautimas. Tai kūrinys apie nesuvaldomą troškimą, jaunatvišką maksimalizmą ir tragišką svajonės išsipildymą.

Siužetas ir kompozicija

Novelės centre – piemenukas Mikas, kurio didžiausia aistra yra jodinėti žirgais. Kūrinys suskaidytas į dvi logines dalis:

1. Svajonė: Mikas, piemuo, su pavydu stebi pro šalį dundančius kaimo raitelius, traukiančius į naktigonę. Jų veržlumas ir laisvė įkūnija viską, ko jis trokšta. Jo svajonė – joti „pasiutusiu“, „laukinis“ žirgu, o šis troškimas pranoksta net mirties baimę: „kad taip gerai pajojus ant gero driganto! – galvojo jis. – Tai paskum kad ir numirt“.
2. Išsipildymas: Mikas, tapęs arklininku, pasiryžta prajodyti laukinį, nesutramdomą Veiverio treigį. Žirgas, pajutęs raitelį, pašoka ir nuskrieja. Atomazga tragiška – žirgas parlekia vienas, o Mikas randamas mirtinai sužalotas. Jo paskutiniai žodžiai, kartojami lyg malda: „Arr-kk-lį, duokk!“.

Simbolinė pabaiga

Epilogas simboliškas ir kupinas karčios ironijos: mirusį Miką, lyg triumfuojantį raitelį, užsodina ant to paties žirgo ir gabena namo. Jo svajonė „amžinai žirgu joti“ išsipildo groteskišku ir makabrišku būdu – per mirtį.

Piemenukas Mikas yra tipiškas berno laisvūno pavyzdys – tai vienas svarbiausių ankstyvosios P. Cvirkos kūrybos veikėjų tipų. Šis archetipas buvo svarbus ir visam „Trečio fronto“ judėjimui, kuris savo manifeste deklaravo: „Mūsų kriterijus [...] – sveikas, gyvas, jaunas, kovojantis lietuviškas bernas“. Šis personažas įkūnija jaunatvišką energiją, maištą prieš sustabarėjusią tvarką ir glaudų ryšį su gamta.

Diskusijos dėl Petro Cvirkos asmenybės ir palikimo yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip Lietuvoje bandoma įvertinti sudėtingą sovietinės okupacijos laikotarpį. Šiose diskusijose susiduria du nesutaikomi požiūriai: vienas remiasi istoriniais politinės išdavystės faktais, kitas – literatūriniu talentu ir socialiniu kontekstu.

Kaltinimas kolaboravimu (istoriniai argumentai)

Šio požiūrio šalininkai pabrėžia, kad P. Cvirka buvo sąmoningas ir aktyvus kolaborantas, savo veiksmais prisidėjęs prie Lietuvos valstybingumo sunaikinimo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) 2019 m. konstatavo, kad jo „kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės ir jos piliečių likimui“.

Pagrindiniai kaltinimai:

• Savanoriškas ir aktyvus vaidmuo: Priešingai nei prisitaikę menininkai, Cvirka į sovietizacijos procesus įsitraukė entuziastingai ir iškart.
• Aukštos politinės pareigos: Kaip Liaudies Seimo prezidiumo narys ir delegacijos į Maskvą dalyvis, jis tiesiogiai dalyvavo teisiniame Lietuvos aneksijos įforminime.
• Ideologinė propaganda: Jo publicistika ir vėlyvoji kūryba atvirai tarnavo sovietinei propagandai, šlovino J. Staliną ir Raudonąją armiją.
• Prisidėjimas prie represijų: Vadovaudamas sovietizuotai Rašytojų sąjungai, jis dalyvavo ideologiniame „valyme“ ir prisidėjo prie kolegų persekiojimo.

Šalininkai teigia, kad literatūrinis talentas neatperka politinės išdavystės, o paminklo nukėlimas buvo būtinas istorinio teisingumo atkūrimo aktas.

Gynyba: laikmečio įkaitas ir talentingas menininkas

Kito požiūrio atstovai, nors ir neneigdami kolaboravimo fakto, ragina vertinti asmenybę kompleksiškiau, pabrėžiant kontekstą ir literatūros nuopelnus.

Gynybos argumentai:

• Socialinis kontekstas: Cvirka, augęs skurde, nuoširdžiai tikėjo kairiosiomis socialinės lygybės idėjomis, kurios buvo opozicija autoritariniam A. Smetonos režimui.
• Naivumas ir idealizmas: Manoma, kad jaunas rašytojas naiviai tikėjo komunizmo idealais ir nesuvokė tikrosios stalinizmo prigimties, o vėliau tapo „laikmečio įkaitu“.
• Nusivylimas režimu: Yra liudijimų, kad paskutiniais gyvenimo metais Cvirka nusivylė sovietine sistema ir galbūt net pats tapo jos auka (nunudinimo versija).
• Literatūrinis palikimas: Pabrėžiama, kad jo kūryba yra neatsiejama Lietuvos literatūros klasikos dalis. Kritikas Tomas Venclova teigė, kad „kultūrininkus [...] reikia vertinti ne pagal jų pažiūras ar politines klaidas, o pagal indėlį į kultūrą“.

Petro Cvirkos asmenybė ir palikimas išlieka skaudžiu ir pamokančiu Lietuvos istorijos puslapiu. Jis – pavyzdys, kaip talentas, jaunatviškas idealizmas ir socialinio teisingumo troškimas, susidūrę su totalitarine ideologija, gali virsti savo priešingybe ir tapti įrankiu naikinant laisvę.

Jo ankstyvoji kūryba, ypač novelė „Bernas, norėjęs amžinai žirgu joti“, atspindi autentišką, gaivališką talentą ir temas, kurios ironiškai atliepia paties autoriaus likimą: beribis troškimas, peržengiantis ribas, ir tragiškas svajonės išsipildymas. Piemenukas Mikas, siekdamas laisvės ir gyvenimo pilnatvės akimirkos, žūsta. Petras Cvirka, siekdamas socialinės lygybės ir naujo pasaulio, tapo režimo, kuris sunaikino milijonus gyvybių ir pačią laisvės idėją, kolaborantu.

Atsakyti į klausimą, kas jis – auka ar nusikaltėlis, idealistas ar ciniškas karjeristas – yra sudėtinga. Greičiausiai, jo asmenybėje tilpo viskas. Tačiau istorijos vertinimas reikalauja aiškumo: jo literatūrinis talentas yra neginčijamas, bet lygiai taip pat neginčijamas yra ir jo politinis pasirinkimas tarnauti okupaciniam režimui.