Romanas „Doriano Grėjaus portretas“

Kad suprastume Doriano pasaulį, turime nusikelti į XIX a. pabaigos Londoną. Viktorijos epocha – tai prieštaravimų metas. Viešumoje karaliavo griežta moralė, pareigos jausmas ir padorumas, tačiau privačiuose salonuose ir bohemos susibūrimuose klestėjo visiškai kitokios idėjos.

Šiame dvigubų standartų pasaulyje Vaildas tyrinėja ribą tarp grožio ir moralės, klausdamas, ar žmogus gali gyventi vien tik jusliniais malonumais, ignoruodamas sąžinę.

Kalbėti apie „Doriano Grėjaus portretą“ neįmanoma nekalbant apie jo autorių. Oskaras Vaildas (Oscar Wilde, 1854–1900) buvo viena ryškiausių ir skandalingiausių savo epochos asmenybių – žmogus, kuris savo gyvenimą pavertė meno kūriniu, o savo meną – giliausiu asmenybės atspindžiu.

Intelektualus startas: nuo Dublino iki Oksfordo

Oskaras Vaildas gimė Dubline, intelektualų šeimoje. Jo tėvas seras Viljamas Vaildas buvo garsus ausų ir akių chirurgas, o motina Džeinė Vaild – poetė ir airių nacionalistė, rašiusi slapyvardžiu „Speranza“. Nuo pat mažens Oskaras demonstravo išskirtinius gabumus ir meilę klasikinei literatūrai. Baigęs prestižinį Trejybės koledžą Dubline, jis gavo stipendiją studijoms Oksfordo universitete, kur galutinai susiformavo jo estetinės pažiūros.

Londono karalius: estetizmo evangelija

Baigęs studijas, Vaildas atvyko į Londoną ir netrukus tapo aukštuomenės salonų žvaigžde. Jis buvo pagrindinis estetizmo judėjimo Anglijoje propaguotojas. Šio judėjimo esmė – šūkis „menas menui“. Vaildas teigė, kad menas neturi tarnauti moralei ar visuomenei; jo vienintelis tikslas – būti gražiam.

Pats Vaildas įkūnijo šias idėjas. Jis tapo garsiausiu Londono dendžiu: rengėsi ekstravagantiškai (aksomo kostiumai, ilgos plaukų garbanos, saulėgrąža atlape), o jo sąmojis, aforizmai ir paradoksai buvo cituojami visur. Jis tapo gyva legenda, provokatoriumi, kritikavusiu Viktorijos epochos veidmainystę ir sustabarėjusią moralę.

Tragedijos lūžis: neteisingas teismas ir įkalinimas

Vaildo šlovės spindulius užtemdė jo asmeninis gyvenimas. Nors buvo vedęs Konstanciją Loid ir turėjo du sūnus, Vaildas užmezgė artimus santykius su jaunu aristokratu lordu Alfredu Daglasu, vadinamu „Bouziu“ (Bosie). Daglaso tėvas, Kvinsberio markizas, pagarsėjęs šiurkščiu būdu, nusprendė viešai pažeminti Vaildą. Tai išprovokavo kelis teismo procesus, kurie baigėsi tragiškai.

1895 metais Oskaras Vaildas buvo nuteistas dvejus metus sunkiųjų darbų kalėjimo už „ypatingo nepadorumo veiksmus“ – taip Viktorijos laikų įstatymai apibrėžė homoseksualius santykius. Šiandienos akimis žiūrint, tai buvo žiaurus ir neteisingas teismas, paremtas homofobiškais Viktorijos epochos įstatymais, kurie kriminalizavo meilę tarp tos pačios lyties asmenų. Teismo metu jo kūryba, ypač „Doriano Grėjaus portretas“, buvo naudojama kaip įkaltis prieš jį patį, bandant įrodyti jo „amoralią prigimtį“.

Palūžęs, bet nepraradęs žodžio

Kalėjimas fiziškai ir dvasiškai palaužė Vaildą. Ten jis parašė vieną jautriausių savo kūrinių – laišką-išpažintį Alfredui Daglasui „De Profundis“ („Iš gelmių“). Išėjęs į laisvę, jis buvo bankrutavęs, visuomenės pasmerktas ir atstumtas. Pasikeitęs vardą į Sebastianą Melmotą, jis išvyko į Prancūziją, kur parašė savo paskutinį didįjį kūrinį – poemą „Redingo kalėjimo baladė“, atspindinčią kalėjimo siaubą ir žmogišką atjautą.

Oskaras Vaildas mirė Paryžiuje 1900 metais, būdamas vos 46-erių.

Oskaro Vaildo palikimas

Nepaisant tragiško likimo, Oskaro Vaildo įtaka literatūrai ir kultūrai yra milžiniška. Jo komedijos („Kaip svarbu būti rimtam“, „Ledi Vindermir vėduoklė“) iki šiol statomos viso pasaulio teatruose, o aforizmai tapo neatsiejama anglų kalbos dalimi. „Doriano Grėjaus portretas“ išlieka vienu skaitomiausių ir analizuojamiausių romanų, įkvepiančiu menininkus ir keliantį amžinus klausimus apie grožį, moralę ir žmogaus prigimtį.

Oskaras Vaildas parašė ne romaną, o diagnozę – ne tik savo laikmečiui, bet ir ateities kartoms. Tai kūrinys, kuris ne sensta, o, kaip ir jo pagrindinis veikėjas, išlieka amžinai jaunas ir aktualus. Būtent dėl to jis yra tapęs tikra literatūros ikona – drąsus, pavojingas, estetiškai tobulas ir moraliai provokuojantis.

Kodėl šis kūrinys yra ikoniškas?

Jo nemirtingumą lemia keli esminiai elementai:

• Pranašiška socialinių tinklų kritika. Dar gerokai prieš atsirandant „Instagramui“, Vaildas išanalizavo visuomenės, apsėstos paviršutiniško įvaizdžio, problemą. Doriano Grėjaus tobulas fasadas, slepiantis baisią realybę, yra tobula metafora šiuolaikiniam socialinių tinklų profiliui, kuriame filtruojamas ir idealizuojamas kiekvienas gyvenimo aspektas.
• Amžinos filosofinės dilemos. Kūrinys narplioja klausimus, kurie niekada nepraranda aktualumo: kas svarbiau – grožis ar gėris? Ar menas privalo būti moralus? Kokia yra malonumo kaina? Ar esame atsakingi už savo įtaką kitiems? Tai – neatsakyti klausimai, kurie verčia mąstyti kiekvieną skaitytoją.
• Nepamirštami personažai. Lordas Henris yra vienas charizmatiškiausių „blogiukų“ literatūroje – jo ciniški, bet velniškai protingi aforizmai įstringa atmintyje. Dorianas tampa tragišku narcisizmo simboliu, o Bezilis – paaukotos moralės įsikūnijimu.
• Aforizmų lobynas. Vaildo kalba – tai atskiras meno kūrinys. Kiekvienas puslapis nusagstytas sąmojingais, paradoksaliais ir cituoti vertais posakiais, kurie yra ir intelektualinė pramoga, ir gilių tiesų šaltinis.
• Grynas siaubas. Po elegantišku estetizmo šydu slypi tikra gotikinė siaubo istorija. Užrakintas kambarys, pūvantis portretas, staigi ir žiauri žmogžudystė – šie elementai paverčia filosofinį romaną įtemptu psichologiniu trileriu.

Kaip panaudoti kūrinį rašinyje?

„Doriano Grėjaus portretas“ yra tikras lobynas abitūros ar bet kuriam kitam literatūriniam rašiniui. Žemiau pateikiamos pagrindinės temos ir argumentai, kuriuos galite panaudoti.

Kodėl „Doriano Grėjų“ verta skaityti, ypač jei abejoji savimi?

Galbūt tai nuskambės paradoksaliai, tačiau romanas apie pasakišką grožį yra vienas geriausių vaistų nuo nepasitikėjimo savo išvaizda. Štai kodėl:

1. Grožis čia yra ne dovana, o prakeiksmas. Dorianas gauna tai, apie ką daugelis slapta pasvajoja – amžiną, tobulą grožį. Ir kas nutinka? Šis grožis jį paverčia tuščiu, žiauriu ir galiausiai – monstru. Kūrinys verčia susimąstyti: galbūt tikrasis grožis slypi ne statiškame tobulume, o gyvenimo pokyčiuose, patirtyse ir netgi raukšlėse, kurios pasakoja mūsų istoriją?

2. Tikrasis bjaurumas yra nematomas. Didžiausia romano pamoka – tikrasis bjaurumas nėra fizinis. Tai – moralinis puvinys. Portretas tampa bjaurus ne nuo spuogų ar raukšlių, o nuo melo, žiaurumo, išdavystės. Vaildas mums sako: nesijaudink dėl veidrodžio. Rūpinkis tuo, ką slepia tavo sielos „portretas“. Kilnūs poelgiai, empatija, atjauta – štai kas iš tiesų yra gražu.

3. Tai romanas apie toksišką palyginimą ir fasadą. Dorianas yra apsėstas savo idealizuoto atvaizdo. Ar tai neprimena mūsų laikų, kai esame apsėsti filtruotų nuotraukų ir tobulų gyvenimų socialiniuose tinkluose? Kūrinys moko, kad lyginimasis su nepasiekiamu idealu (ar tai būtų portretas, ar influenserio profilis) veda tik į nusivylimą ir savęs naikinimą. Tikroji vertė slypi ne tobulame fasade, o autentiškume su visais jo „trūkumais“.

Skaitydami „Doriano Grėjaus portretą“ gauname ne tik literatūrinį malonumą, bet ir galingą priminimą: grožis, kuris nepalaikomas gerumo, yra bevertis. O žmogaus vertę galiausiai nulemia ne tai, kaip jis atrodo veidrodyje, o tai, kokius pėdsakus palieka pasaulyje ir kitų žmonių širdyse.

„Doriano Grėjaus portretas“ yra meistriškai sukonstruotas kūrinys, kuriame kiekvienas skyrius atlieka svarbų vaidmenį, vedant skaitytoją per Doriano moralinio nuopuolio etapus. Žemiau pateikiama detali kiekvieno skyriaus analizė.

Oskaro Vaildo romanas yra tarsi užburiantis, bet pavojingas rifas: paviršiuje tviska akinantis grožis, sąmojis ir elegancija, tačiau po vandeniu slypi aštrios uolos – gilios filosofinės ir moralinės dilemos. Švelniai, bet atkakliai panirkime į šias gelmes ir ištyrinėkime, kas daro šį kūrinį tokiu galingu.

Grožio ir jaunystės tironija

Viskas prasideda nuo vienos, iš pirmo žvilgsnio, nekaltos idėjos: grožis yra aukščiausia vertybė. Lordas Henris, ciniškas hedonizmo apaštalas, pakužda Dorianui į ausį mintį, kuri tampa jo gyvenimo prakeiksmu: „Jaunystė! Pasaulyje nieko daugiau nėra, tik Jaunystė!“ Ši frazė yra raktas į visą romano tragediją.

Iš pradžių grožis Dorianui yra dovana, turtas. Jis mėgaujasi savo išvaizda, žavėdamasis ja portrete, kurį nutapė Bezilis. Tačiau lordo Henrio žodžiai pasėja baimę. Grožis tampa nebe džiaugsmu, o laikinu turtu, kurį reikia bet kokia kaina išsaugoti. Kai Dorianas sudaro faustišką sandėrį, jo grožis iš dovanos virsta kauke. Ši kaukė leidžia jam daryti baisiausius dalykus, nes jo veidas – visuomenės moralinis kompasas – visada rodo „nekaltybę“.

Tačiau ilgainiui grožis tampa tironu. Jis įkalina Dorianą amžinoje jaunystės stagnacijoje. Jis fiziškai nesensta, bet dėl to nesensta ir dvasiškai – jis nebesimoko iš klaidų, nebręsta per kančią, nesivysto kaip asmenybė. Jo gyvenimas tampa cinišku eksperimentu, o ne autentiška patirtimi. Vaildas genialiai parodo, kad grožis be turinio, be moralinio pagrindo, yra baisesnis už bet kokį fizinį bjaurumą. Tai tuščias, šaltas kiautas, kuris galiausiai pats save sunaikina.

Menas kaip sielos veidrodis ir moralės saugykla

Romano pratarmėje Oskaras Vaildas drąsiai deklaruoja estetizmo principus: „Atskleisti meną, o menininką paslėpti – štai meno tikslas“, „Nėra moralių ar nemoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos. Ir viskas“. Tai provokacija. Nes pats romanas yra didžiausias šių teiginių paneigimas.

„Doriano Grėjaus portretas“ yra giliai moralus kūrinys, o jo centre esantis meno kūrinys – portretas – tampa ne kuo kitu, o matoma siela.

• Menininko atspindys. Iš pradžių Bezilis teigia, kad portretas atskleidžia per daug jo paties – jo slapto dievinimo Dorianui. Tai meno, kaip intymios menininko išpažinties, idėja.
• Sielos veidrodis. Po sandėrio portretas perima kitą funkciją. Jis tampa Doriano sąžinės barometru. Kiekvienas žiaurus poelgis, kiekviena melaginga mintis, kiekviena nuodėmė palieka jame pėdsaką. Portretas tampa objektyvia tiesa, nuo kurios Dorianas negali pabėgti. Jis gali slėpti portretą palėpėje, bet negali paslėpti jo nuo savęs.
• Moralės ir meno ryšys. Galiausiai romanas įrodo, kad meno ir moralės negalima atskirti. Bandydamas sunaikinti portretą – savo nuodėmių įrodymą – Dorianas sunaikina save. Bandymas atskirti grožį (savo kūną) nuo moralės (sielos portrete) baigiasi abiejų mirtimi. Vaildas parodo, kad menas, atspindintis gyvenimą, neišvengiamai atspindi ir jo moralinę dimensiją.

Moralės dykuma: hedonizmo paieškos ir jų kaina

Lordas Henris yra tikras intelektualus gundytojas. Jo propaguojamas „naujasis hedonizmas“ – tai ne tiesiog primityvus malonumų siekis, o idėja gyvenimą paversti meno kūriniu, kur svarbiausia – patirti kuo daugiau ir kuo intensyvesnių pojūčių. „Gydyti sielą pojūčiais, o pojūčius – sielos pagalba“, – sako jis, ir ši frazė tampa Doriano kredo.

Tačiau romanas detaliai analizuoja, kur veda toks kelias. Doriano gyvenimas virsta nesibaigiančia patirčių kolekcija: jis renka brangakmenius, kvepalus, muzikinius instrumentus, studijuoja įvairias filosofijas. Tačiau šis estetinis paviršius slepia vis gilėjančią dvasinę tuštumą. Malonumai, neturintys moralinio pagrindo, greitai nusibosta ir reikalauja vis aštresnių pojūčių. Estetinis smalsumas virsta žiaurumu, o galiausiai – nusikaltimu.

Opijaus landynės, į kurias galiausiai pasineria Dorianas, simbolizuoja galutinį hedonizmo tašką. Tai nebe rafinuotas malonumas, o desperatiškas bandymas pabėgti nuo sąžinės, nužudyti atmintį. Vaildas atskleidžia, kad gyvenimas be moralės yra ne išlaisvinimas, o kelias į vergiją – priklausomybę nuo vis stipresnių dirgiklių ir baimę likti vienam su savo mintimis.

Įtakos alchemija ir atsakomybės našta

„Visokia įtaka yra nemorali“, – teigia lordas Henris, tačiau pats tampa galingiausiu įtakos pavyzdžiu romane. Jis lyg alchemikas bando paversti nekaltą Dorianą savo filosofijos įsikūnijimu.

Romanas gvildena labai sudėtingą atsakomybės klausimą:

• Žodžių galia. Ar lordas Henris yra kaltas dėl Doriano nuopuolio? Jis pats tiesiogiai nieko blogo nedaro – jis tik kalba. Tačiau jo žodžiai, lyg nuodai, įsiskverbia į jauną protą ir jį pakeičia. Vaildas parodo, kad idėjos gali būti tokios pat pavojingos kaip ginklai.
• Pasirinkimo laisvė. Visgi romanas neleidžia visos kaltės suversti lordui Henriui. Dorianas nėra pasyvi auka. Po Sibilės Vein savižudybės jis patiria sąžinės graužatį, bet sąmoningai pasirenka cinizmą ir malonumus. Jis pats priima sprendimą slėpti portretą ir gyventi dvigubą gyvenimą.
• Įtakos grandinė. Sugadintas Dorianas pats tampa griaunančia jėga. Gandai apie jaunus vyrus, kurių gyvenimus jis sugriovė, yra ne iš piršto laužti. Jis, kaip virusas, perduoda lordo Henrio „nuodus“ kitiems.

Kūrinys verčia susimąstyti apie mūsų pačių atsakomybę – ne tik už savo veiksmus, bet ir už žodžius, kurie gali neatpažįstamai pakeisti kitą žmogų.

Dvigubas gyvenimas ir Viktorijos epochos veidmainystė

Doriano ir jo portreto atskirtis yra tobula dvigubo gyvenimo metafora. Išoriškai jis – garbingas, žavus, nepriekaištingos reputacijos aristokratas. Viduje (ir palėpėje) – žudikas, melagis, ištvirkėlis.

Tai ne tik individuali drama, bet ir aštri Viktorijos epochos kritika. Vaildas demaskuoja visuomenę, kurioje svarbiausia buvo išlaikyti padorumo fasadą, nepaisant to, kokios nuodėmės slypėjo už prabangių namų durų. Doriano sugebėjimas išlaikyti tyrą išvaizdą leidžia jam likti nenubaustam visuomenės akyse – žmonės tiesiog negali patikėti, kad toks gražus žmogus gali būti blogas. Tai subtili pastaba apie tai, kaip paviršutiniškai mes vertiname kitus.

Kaltė, atpildas ir siaubas būti pačiam su savimi

Paskutiniai romano skyriai – tai šiurpi psichologinė studija apie tai, kas nutinka, kai žmogus bando pabėgti nuo savo sąžinės.

• Kaltės materializacija. Džeimsas Veinas, Sibilės brolis, tampa materializuotu atpildu. Jis – ne tik keršytojas, bet ir nuolat persekiojanti praeities šmėkla, primenanti Dorianui, kad nuo savo poelgių nepabėgsi.
• Beviltiškas bėgimas. Doriano kelionės į opijaus landynes, nuolatinis nerimas ir paranoja parodo, kad didžiausias jo priešas yra jis pats. Baisiausias siaubas jam – likti vienam tyloje, be išorinių dirgiklių, nes tada jį pasiveja prisiminimai ir portreto vaizdas.
• Galutinis susidūrimas. Romano pabaiga yra meistriška. Supratęs, kad jo „geras darbas“ tebuvo dar viena egoizmo apraiška, Dorianas nusprendžia sunaikinti vienintelį savo nusikaltimų liudininką – portretą. Tačiau sunaikinti savo sąžinę reiškia sunaikinti save. Smogdamas peiliu į paveikslą, jis smogia į savo paties sielą. Kūnas ir siela, taip ilgai buvę atskirti, vėl tragiškai susijungia.

Galiausiai „Doriano Grėjaus portretas“ yra kur kas daugiau nei istorija. Tai gilus, daugiasluoksnis ir šiandien kaip niekad aktualus perspėjimas, kad tikrasis grožis slypi harmonijoje tarp to, kas esame išorėje, ir to, kokie esame viduje.