Psichologinis romanas „Mūsų laikų herojus“ („Герой нашего времени“)

Michailas Jurjevičius Lermontovas (rus. Михаи́л Ю́рьевич Ле́рмонтов; 1814 m. spalio 15 d. – 1841 m. liepos 27 d.) – vienas žymiausių rusų romantizmo poetų, prozininkas, dramaturgas ir dailininkas. Jo kūryba, nors ir trumpa dėl ankstyvos tragiškos mirties dvikovoje, padarė didžiulę įtaką vėlesnei rusų literatūrai.

Lermontovas gimė Maskvoje, kilmingoje, bet nelaimingoje šeimoje. Anksti neteko motinos, jį augino senelė. Mokėsi Maskvos universitete, vėliau – Peterburgo gvardijos praporščikų ir kavalerijos junkerių mokykloje. Tarnavo husarų pulke. Dėl eilėraščio „Poeto mirtis“, parašyto po Aleksandro Puškino žūties ir kritikuojančio caro valdžią, buvo ištremtas į Kaukazą. Kaukazo gamta, kultūra ir kariniai konfliktai tapo svarbiu jo kūrybos įkvėpimo šaltiniu. Antrą kartą ištremtas į Kaukazą dėl dvikovos su Prancūzijos ambasadoriaus sūnumi, ten ir žuvo dvikovoje Piatigorske, būdamas vos 26 metų.

Kūrybos bruožai

• Romantizmas: Lermontovas yra ryškus romantizmo atstovas. Jo kūrybai būdingas individualizmas, maištingumas, nusivylimas visuomene, stiprios aistros, gamtos grožio ir didybės pajauta, vienatvės ir ilgesio motyvai.
• „Nereikalingo žmogaus“ tipas: Lermontovas vienas pirmųjų rusų literatūroje sukūrė „nereikalingo žmogaus“ (rus. „лишний человек“) paveikslą – talentingo, protingo, bet nerandančio savo vietos gyvenime, nuobodžiaujančio, ciniško ir save bei kitus griaunančio herojaus. Ryškiausias pavyzdys – Grigorijus Pečiorinas.
• Psichologizmas: Ypač romane „Mūsų laikų herojus“ Lermontovas giliai analizuoja veikėjų vidinį pasaulį, jų motyvus, prieštaravimus.
• Kaukazo tema: Kaukazas jo kūryboje tampa ne tik egzotišku fonu, bet ir laisvės, pirmapradės gamtos, stiprių charakterių erdve, kontrastuojančia su suvaržyta ir veidmainiška aukštuomenės aplinka.
• Byroniškojo herojaus įtaka: Lermontovo herojams (ypač Pečiorinui) būdingi baironiškojo herojaus bruožai – maištingumas, individualizmas, nusivylimas, paslaptingumas.
• Lyrinė poezija: Lermontovas pirmiausia žinomas kaip poetas. Jo eilėraščiai pasižymi muzikalumu, emociniu intensyvumu, filosofiniais apmąstymais.
• Kritika visuomenei: Jo kūriniuose dažnai kritikuojama to meto Rusijos aukštuomenės tuštybė, veidmainystė, dvasinis skurdas.

• Poema „Demonas“ („Демон“, įvairios redakcijos 1829–1839 m.): Romantinė poema apie puolusį angelą, įsimylėjusį mirtingąją gruzinų kunigaikštytę Tamarą.
• Poema „Mciris“ („Мцыри“, 1839 m.): Poema apie jauną vienuolyno auklėtinį, pabėgusį į laisvę Kaukazo kalnuose ir ten trumpai patyrusį tikrąjį gyvenimą.
• Drama „Maskaradas“ („Маскарад“, 1835 m.): Tragedija apie pavydą, intrigą ir garbės praradimą aukštuomenėje.
• Eilėraščiai: „Poeto mirtis“ („Смерть поэта“), „Būrė“ („Парус“), „Išeinu aš vienas į kelią“ („Выхожу один я на дорогу“), „Tėvynė“ („Родина“) ir daugelis kitų.

Bendras romano vaizdas

„Mūsų laikų herojus“ (rus. „Герой нашего времени“, pirmą kartą pilnai išleistas 1840 m.) – tai pirmasis psichologinis romanas rusų literatūroje, sudarytas iš kelių atskirų, bet tarpusavyje susijusių apysakų ir novelių, kurių centre – jaunas karininkas Grigorijus Aleksandrovičius Pečiorinas.

Romanas neturi vientiso linijinio siužeto. Pečiorino paveikslas atskleidžiamas palaipsniui, per skirtingų pasakotojų (autoriaus-keliautojo, štabo kapitono Maksimo Maksimyčiaus, paties Pečiorino dienoraštis) perspektyvas. Tokia kompozicija leidžia skaitytojui pažvelgti į herojų iš įvairių pusių ir susidaryti sudėtingą, prieštaringą jo portretą.

Kūrinys vaizduoja XIX amžiaus 3–4 dešimtmečių Rusijos aukštuomenės jaunimo kartą, praradusią idealus, nerandančią savo vietos gyvenime, kenčiančią nuo nuobodulio ir vidinės tuštumos. Pečiorinas tampa šios kartos simboliu – „mūsų laikų herojumi“ (pavadinimas ironiškas).

Erdvė ir laikas

• Veiksmo laikas: XIX amžiaus 3–4 dešimtmečiai. Veiksmas romane pateikiamas ne chronologiškai, o pagal psichologinę herojaus atskleidimo logiką.
• Veiksmo erdvė: Didžioji dalis veiksmo vyksta Kaukaze – Piatigorske, Kislovodske, Tamanėje, čečėnų kaimuose. Kaukazas čia yra ne tik egzotiškas fonas, bet ir erdvė, kurioje atsiskleidžia Pečiorino charakterio kraštutinumai, jo drąsa, bet kartu ir žiaurumas. Taip pat minimas Peterburgas kaip aukštuomenės tuštybės centras.

Pagrindinės temos ir idėjos

• „Nereikalingo žmogaus“ tragedija: Pečiorinas yra talentingas, protingas, energingas, tačiau neranda, kur nukreipti savo jėgas, todėl nuobodžiauja, žaidžia kitų žmonių jausmais ir likimais, griauna save ir aplinkinius. Jo tragedija – tai nesugebėjimas rasti gyvenimo prasmės ir realizuoti savo potencialo.
• Individualizmas ir egoizmas: Pečiorinas yra kraštutinis individualistas, savo poreikius ir norus iškeliantis aukščiau visko. Jo egoizmas lemia daugelį jo poelgių ir konfliktų su kitais.
• Meilės ir draugystės neįmanomumas: Pečiorinas nesugeba mylėti nuoširdžiai ir ilgai. Jo santykiai su moterimis (Bela, kunigaikštytė Meri, Vera) yra trumpalaikiai, paženklinti žaidimo, savanaudiškumo ir galiausiai atnešantys kančią. Jis taip pat nesugeba turėti tikrų draugų.
• Likimas ir laisva valia: Pečiorinas dažnai svarsto apie likimą, bando jį išbandyti, tačiau jo veiksmai dažnai atrodo nulemti vidinių impulsų ir charakterio savybių. Romanas kelia klausimą, ar žmogus yra savo likimo šeimininkas.
• Visuomenės kritika: Nors ir netiesiogiai, romane kritikuojama to meto Rusijos visuomenė, jos tuštybė, moralinis nuosmukis, sąlygos, kurios formuoja „nereikalingus žmones“.
• Psichologinė analizė: Lermontovas giliai ir įžvalgiai analizuoja Pečiorino vidinį pasaulį, jo prieštaringus jausmus, motyvus. Romano struktūra (ypač Pečiorino dienoraštis) leidžia skaitytojui pažvelgti į herojaus sielos gelmes.
• Gamta ir žmogus: Kaukazo gamta dažnai kontrastuoja su Pečiorino vidiniu nerimu ir sumaištimi. Ji didinga, laisva, nepavaldi žmogaus valiai.

Pagrindiniai veikėjai

• Grigorijus Aleksandrovičius Pečiorinas: Pagrindinis romano herojus, jaunas karininkas, tarnaujantis Kaukaze. Jis yra protingas, išsilavinęs, drąsus, bet kartu ciniškas, egoistiškas, nuolat nuobodžiaujantis ir ieškantis stiprių pojūčių. Jo elgesys dažnai yra žiaurus ir destruktyvus. Jis yra tipiškas „nereikalingas žmogus“.

• Maksimas Maksimyčius: Senas, paprastas ir geraširdis štabo kapitonas, tarnavęs kartu su Pečiorinu Kaukaze. Jis pasakoja pirmąją istoriją apie Pečioriną („Bela“). Maksimas Maksimyčius yra kontrastas sudėtingam ir prieštaringam Pečiorinui, jis įkūnija tradicines vertybes, nuoširdumą.

• Bela: Jauna čerkesų kunigaikštytė, kurią Pečiorinas pagrobia ir trumpam įsimyli. Ji yra tyra, laukinė, bet jos meilė Pečiorinui baigiasi tragiškai.

• Kazbičius: Drąsus ir žiaurus čerkesų plėšikas, nužudantis Belą.

• Kunigaikštytė Meri Ligovskaja: Jauna, naivi ir romantiška Maskvos aukštuomenės dama, atvykusi į Kaukazo kurortą. Pečiorinas ją suvilioja iš nuobodulio ir noro pažaisti, sukeldamas jai didelę kančią.

• Grušnickis: Jaunas, tuščiagarbis karininkas, Pečiorino varžovas dėl kunigaikštytės Meri palankumo. Jis apsimeta romantišku herojumi, bet iš tiesų yra menkas ir bailus. Pečiorinas jį nužudo dvikovoje.

• Vera: Buvusi Pečiorino meilė, vienintelė moteris, kuri, atrodo, jį suprato ir mylėjo. Jų atsitiktinis susitikimas Kaukaze atgaivina senus jausmus, bet baigiasi išsiskyrimu.

• Daktaras Verneris: Ciniškas, bet protingas gydytojas Piatigorske, tampantis savotišku Pečiorino patikėtiniu ir stebėtoju.

• Vuličius: Karininkas, fatalistas, lažinęsis su Pečiorinu dėl likimo. Jo istorija („Fatalistas“) kelia klausimus apie lemtį ir atsitiktinumą.

Romano siužeto santrauka (pagal dalis)

Romanas sudarytas iš penkių dalių, pateikiamų ne chronologine tvarka, siekiant palaipsniui atskleisti Pečiorino charakterį:

1. „Bela“: Pasakotojas keliauja po Kaukazą ir sutinka seną štabo kapitoną Maksimą Maksimyčių, kuris papasakoja istoriją apie jauną karininką Pečioriną. Pečiorinas, tarnavęs tvirtovėje, įsimyli ir pagrobia gražuolę čerkesę Belą. Jų meilė aistringa, bet trumpalaikė – Pečiorinas greitai atšąla, o Bela tragiškai žūsta nuo kito kalniečio, Kazbičiaus, rankos. Maksimas Maksimyčius nesupranta Pečiorino elgesio ir liūdi dėl Belos likimo.

2. „Maksimas Maksimyčius“: Po kelerių metų pasakotojas vėl sutinka Maksimą Maksimyčių Vladikaukaze. Atsitiktinai ten pasirodo ir pats Pečiorinas, grįžtantis iš Persijos. Susitikimas su senu tarnybos draugu Pečiorinui yra šaltas ir abejingas. Jis pasiima iš Maksimo Maksimyčiaus savo dienoraščio užrašus ir išvyksta, palikdamas senąjį kapitoną giliai įskaudintą ir nusivylusį.

3. Pečiorino dienoraštis (Pratarmė): Pasakotojas paaiškina, kad, sužinojęs apie Pečiorino mirtį, nusprendė publikuoti jo dienoraštį, tikėdamasis, kad tai padės geriau suprasti „mūsų laikų herojaus“ sielą.

4. „Tamanė“ (iš Pečiorino dienoraščio): Pečiorinas, keliaudamas į tarnybos vietą, apsistoja Tamanės miestelyje. Jis įsivelia į paslaptingą kontrabandininkų istoriją, susižavi jauna, laukine mergina, vadinama „undine“, kuri pasirodo esanti kontrabandininkų bendrininkė ir net bando Pečioriną nuskandinti. Pečiorinas sutrikdo jų veiklą, bet lieka nusivylęs ir vienišas, jausdamas, kad jo įsikišimas tik sugriovė „taikių kontrabandininkų“ gyvenimą.

5. „Kunigaikštytė Meri“ (iš Pečiorino dienoraščio): Ilgiausia ir psichologiškai sudėtingiausia romano dalis. Pečiorinas gydosi Kaukazo mineralinių vandenų kurorte Piatigorske. Iš nuobodulio ir noro pažaisti jis pradeda vilioti jauną, naivią ir romantišką kunigaikštytę Meri Ligovskają. Tuo pačiu metu jis atsitiktinai susitinka savo buvusią meilę Verą, vienintelę moterį, kuri jį, atrodo, suprato. Pečiorinas manipuliuoja Meri jausmais, konfliktuoja su kitu jos gerbėju, tuščiagarbiu karininku Grušnickiu. Konfliktas baigiasi dvikova, kurioje Pečiorinas šaltakraujiškai nužudo Grušnickį. Po dvikovos jis galutinai atstumia įsimylėjusią Meri ir praranda Verą. Ši dalis detaliausiai atskleidžia Pečiorino vidinį pasaulį, jo cinizmą, egoizmą, bet kartu ir kančią bei nesugebėjimą rasti laimės.

6. „Fatalistas“ (iš Pečiorino dienoraščio): Paskutinė romano dalis. Pečiorinas kazokų stanicoje stebi karininką Vuličių, kuris tiki likimu ir lažinasi, kad jo nenušaus pistoletas, nors jis ir užtaisytas. Vuličius laimi lažybas (pistoletas neiššauna), bet tą pačią naktį jį nužudo girtas kazokas. Pečiorinas, norėdamas išbandyti likimą, pats sulaiko nusikaltėlį, rizikuodamas gyvybe. Šis epizodas užbaigia romaną filosofiniais apmąstymais apie lemtį, atsitiktinumą ir žmogaus drąsą mirties akivaizdoje.

Kūrinio interpretacijos

• Pirmasis psichologinis romanas rusų literatūroje: Lermontovas giliai ir įžvalgiai analizuoja Pečiorino vidinį pasaulį, jo motyvus, prieštaravimus, jausmus. Dienoraščio forma leidžia skaitytojui pažvelgti į herojaus sielą „iš vidaus“.
• „Nereikalingo žmogaus“ paveikslas: Pečiorinas yra tipiškas „nereikalingas žmogus“ – talentingas, protingas, bet nerandantis savo vietos gyvenime, kenčiantis nuo nuobodulio ir vidinės tuštumos, todėl griaunantis save ir kitus. Jis atspindi visos kartos, praradusios idealus po dekabristų sukilimo numalšinimo, tragediją.
• Romantizmo ir realizmo sintezė: Nors Pečiorinas turi daug romantinio herojaus bruožų (maištingumas, individualizmas, nusivylimas), romane ryškūs ir realizmo elementai – tikslus epochos ir aplinkos vaizdavimas, socialinė kritika, psichologinis autentiškumas.
• Kaukazas kaip laisvės ir išbandymų erdvė: Kaukazas romane yra ne tik egzotiškas fonas, bet ir erdvė, kurioje atsiskleidžia Pečiorino charakterio kraštutinumai. Čia jis ieško stiprių pojūčių, bėga nuo visuomenės tuštybės, bet kartu ir pats elgiasi žiauriai bei destruktyviai.
• Moralinė problematika: Romanas kelia sudėtingus moralinius klausimus apie egoizmą, atsakomybę už savo veiksmus, meilės ir draugystės vertę, gėrio ir blogio prigimtį. Lermontovas nesmerkia ir neteisina Pečiorino, o palieka tai daryti skaitytojui.

Simboliai romane

• Pečiorinas: Simbolizuoja visą „nereikalingų žmonių“ kartą, jos vidinius prieštaravimus, nusivylimą, prarastus idealus.
• Kaukazas: Laisvės, pirmapradės gamtos, stiprių aistrų, bet kartu ir pavojų, išbandymų erdvė.
• Jūra (Tamanėje): Paslapties, laisvės, bet kartu ir klastos, pavojaus simbolis.
• Dvikova: Garbės, vyriškumo išbandymo, bet kartu ir beprasmiško smurto, tuštybės simbolis.
• Dienoraštis: Savianalizės, bandymo suprasti save, bet kartu ir egoizmo, narcisizmo išraiška.
• Žvaigždės (pvz., „Fataliste“): Likimo, lemties, abejingo kosmoso simbolis.

Michailo Lermontovo „Mūsų laikų herojus“ yra vertingas kūrinys analizuojant šias temas:

1. „Nereikalingo žmogaus“ tema rusų literatūroje.

• Temos plėtojimas: Analizuoti Pečioriną kaip tipišką „nereikalingo žmogaus“ atstovą, jo charakterio bruožus, elgesio motyvus, santykį su visuomene ir vidinę tragediją.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Pečiorino intelektas, talentai, bet kartu ir nuobodulys, cinizmas, nesugebėjimas rasti savo vietos gyvenime.
  • Jo destruktyvus poveikis aplinkiniams (Belai, kunigaikštytei Meri, Verai, Grušnickiui).
  • Pats Pečiorinas savo dienoraštyje analizuoja savo būseną, pvz.: „Kodėl aš gyvenau? kokiam tikslui gimiau?.. O, tiesa, jis buvo, ir, tiesa, būta man paskyrimo aukšto, nes jaučiu savo sieloje jėgas neaprėpiamas... Bet aš neatspėjau to paskyrimo, mane nuviliojo tuščių ir nedėkingų aistrų masalai; iš jų žaizdros aš išėjau kietas ir šaltas kaip geležis, bet amžinai praradau jaunystės įkarštį – kilniausių siekimų žiedą.“
  • Palyginimas su kitais „nereikalingais žmonėmis“ rusų literatūroje (pvz., A. Puškino Eugenijumi Oneginu, I. Turgenevo Bazarovu).

2. Individualizmo ir egoizmo problema literatūroje.

• Temos plėtojimas: Nagrinėti Pečiorino kraštutinį individualizmą ir egoizmą kaip jo asmeninės tragedijos ir konfliktų su aplinkiniais priežastį.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Pečiorino polinkis žaisti kitų žmonių jausmais, manipuliuoti jais savo malonumui ar iš nuobodulio.
  • Jo nesugebėjimas kurti ilgalaikių, nuoširdžių santykių.
  • Savianalizė dienoraštyje, kurioje jis pripažįsta savo egoizmą, bet negali (ar nenori) jo įveikti.

3. Meilės ir draugystės samprata romantizmo literatūroje.

• Temos plėtojimas: Analizuoti, kaip romane vaizduojama meilė ir draugystė, kokią vietą jos užima Pečiorino gyvenime, kodėl jis nesugeba patirti tikrų, gilių jausmų.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Pečiorino santykiai su Bela, kunigaikštyte Meri, Vera – kiekvienas iš jų atskleidžia skirtingus jo požiūrio į meilę aspektus (aistra, žaidimas, ilgesys).
  • Kontrastas tarp Pečiorino ir Maksimo Maksimyčiaus požiūrio į draugystę ir žmogiškąjį artumą.
  • Romantinis meilės idealas ir jo žlugimas Pečiorino patirtyje.

4. Romano kompozicijos ypatumai ir jų reikšmė.

• Temos plėtojimas: Nagrinėti, kodėl Lermontovas pasirinko tokią neįprastą romano struktūrą (kelios dalys, skirtingi pasakotojai, nechronologinis veiksmas) ir kaip tai padeda atskleisti Pečiorino paveikslą.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Palaipsninis Pečiorino charakterio atskleidimas: iš pradžių jį matome kitų akimis (Maksimas Maksimyčius), vėliau – per jo paties dienoraštį.
  • Subjektyvumo ir objektyvumo santykis pasakojime.
  • Kaip skirtingos dalys papildo viena kitą, kurdamos sudėtingą ir prieštaringą herojaus portretą.

• Kodėl Pečiorinas vadinamas „mūsų laikų herojumi“? Ar šis pavadinimas ironiškas, ar jame slypi ir gilesnė prasmė?
• Ar Pečiorinas yra tik neigiama asmenybė, ar jo charakteryje galima įžvelgti ir teigiamų bruožų, potencialo?
• Kokia yra Kaukazo reikšmė Pečiorino likimui ir romano atmosferai?
• Kaip Pečiorino dienoraštis padeda suprasti jo vidinį pasaulį? Ar jis yra visiškai atviras savo užrašuose?
• Ar Pečiorino tragedija yra labiau asmeninė, ar ją lėmė socialinės ir istorinės aplinkybės?
• Kuo Michailo Lermontovo „Mūsų laikų herojus“ aktualus ir šiandien?

1. Michailas Lermontovas: gyvenimas ir kūryba:

   • 🔗 Straipsnis apie M. Lermontovą: Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE)
   • 🔗 Išsami informacija apie M. Lermontovą (anglų k.): Encyclopædia Britannica – Mikhail Lermontov
   • 📸 Michailo Lermontovo portretai ir piešiniai: Paieška Google Images
   • 📸 Dokumentiniai filmai apie M. Lermontovą (rusų k.): Paieška YouTube

2. Romanas „Mūsų laikų herojus“:

   • 🔗 Romano tekstas (rusų k. originalas, vertimai į lietuvių k. prieinami bibliotekose): ilibrary.ru – Герой нашего времени
   • 🔗 Romano analizės ir interpretacijos (anglų k.): SparkNotes – A Hero of Our Time, Britannica – A Hero of Our Time
   • 📸 Romano ekranizacijų paieška: Paieška YouTube

3. Literatūrinis kontekstas:

   • 🔗 Informacija apie romantizmą rusų literatūroje: Wikipedia – Golden Age of Russian Poetry (apima ir romantizmą)
   • 🔗 Informacija apie „nereikalingo žmogaus“ tipą rusų literatūroje: Wikipedia – Superfluous man

Tikimės, šis konspektas padės geriau suprasti Michailo Lermontovo romaną „Mūsų laikų herojus“!