Lietuvių kalbos taisyklės: žodynėlis

Tematika – tai kūrinyje nagrinėjamų temų visuma. Ji atsako į klausimą, apie ką kalbama kūrinyje, pavyzdžiui, meilės, tėvynės, kančios ar gamtos temos.

Poezija yra literatūros rūšis, kuriai būdinga eiliuota kalba, specifinis ritmas, rimas ir išraiškingos meninės priemonės (metaforos, epitetai). Ji siekia sukelti emocinį poveikį ir koncentruotai perteikti jausmus bei mintis.

Proza yra literatūros rūšis, parašyta neeiliuota, rišlia kalba. Prozos kūriniai yra romanai, apysakos, novelės, apsakymai.

Legenda yra pasakojamosios tautosakos žanras; pasakojimas apie neįprastus, stebuklingus istorinius įvykius ar vietoves, kuriuose veikia realūs ar išgalvoti herojai. Skirtingai nuo pasakos, legenda dažnai siejama su konkrečia vieta ar asmeniu.

Monologas yra vieno veikėjo kalba, atskleidžianti jo mintis ir jausmus, dažnai sakoma sau, kitiems veikėjams arba žiūrovams. Teatre tai svarbi priemonė veikėjo charakteriui atskleisti.

Esė yra trumpas, laisvos kompozicijos rašinys, kuriame autorius subjektyviai svarsto ir išreiškia savo požiūrį į pasirinktą filosofinę, kultūrinę ar socialinę problemą. Jai nebūdingi griežti rašinio reikalavimai.

Tragedija yra dramos žanras, vaizduojantis nesutaikomą ir herojišką herojaus kovą su likimu ar neįveikiamomis aplinkybėmis, kuri baigiasi herojaus žūtimi.

Lyrinis subjektas (dar vadinamas lyriniu „aš“) yra kalbantysis asmuo poezijos kūrinyje, kurio mintys, jausmai ir išgyvenimai yra atskleidžiami. Svarbu jo netapatinti su realiu autoriumi.

Kontekstas yra aplinkybės (istorinės, biografinės, kultūrinės), kuriomis buvo sukurtas arba yra nagrinėjamas kūrinys. Konteksto išmanymas padeda geriau suprasti kūrinio prasmę.

Epas yra didelės apimties, dažniausiai eiliuotas literatūros kūrinys, pasakojantis apie didvyriškus istorinius ar mitologinius įvykius, svarbius visai tautai.

Sakmė yra trumpas pasakojamosios tautosakos kūrinys apie mitines būtybes (velnius, laumes, aitvarus) arba neįprastus atsitikimus, dažnai aiškinantis gamtos reiškinių ar objektų kilmę.

Metafora yra meninės raiškos priemonė, perkeltinės reikšmės posakis, kai vieno daikto ar reiškinio savybės perkeliamos kitam remiantis jų panašumu. Pavyzdžiui: „švininiai debesys“, „geležinė valia“.

Baladė yra lyrinis epinis kūrinys, dažniausiai eilėraštis, kuriame pasakojama įtempto, paslaptingo ir dažnai tragiško siužeto istorija.

Drama yra viena iš trijų literatūros rūšių (šalia epikos ir lyrikos), skirta vaidinti scenoje. Dramos kūriniai susideda iš veikėjų dialogų ir monologų.

Sonetas yra griežtos struktūros keturiolikos eilučių eilėraštis, susidedantis iš dviejų ketureilių ir dviejų trieilių posmų, turintis nustatytą rimavimo schemą.

Apysaka yra prozos žanras, pasakojamasis kūrinys, savo apimtimi ir siužeto sudėtingumu esantis tarp apsakymo ir romano. Joje paprastai vaizduojamas ilgesnis herojaus gyvenimo tarpsnis.

Apsakymas yra nedidelės apimties prozos kūrinys, kuriame pasakojama apie vieną ar kelis herojaus gyvenimo epizodus, atskleidžiamas jo charakteris.

Odė yra iškilmingo, pakilaus tono eilėraštis, šlovinantis ir giriantis įžymų asmenį, istorinį įvykį ar reikšmingą idėją.

Fabula literatūroje yra nuosekli įvykių, apie kuriuos pasakojama kūrinyje, seka. Ji atsako į klausimą, kas ir kokia tvarka įvyko, ir yra siužeto pagrindas.

Dažniausiai prieš jungtuką „bei“ kablelis nededamas, nes jis jungia lygiavertes sakinio dalis, panašiai kaip jungtukas „ir“. Išimtys labai retos ir susijusios su sakinio dalių išskyrimu.

Taip, kablelį dėti prieš jungtuką „bet“ dėti reikia, tačiau junginiuose „bet kada“, „bet kas“ ar „bet kur“ šis žodis eina ne jungtuku, o yra sudėtinė posakio dalis, todėl kableliu neatskiriamas.

Prieš klausiamąjį jungtuką „ar“ kablelis visada dedamas, kai jis jungia sudėtinio sakinio dėmenis. Pavyzdžiui: „Nežinau, ar jis ateis.“

Kablelis prieš „kaip“ dedamas, kai šis žodis pradeda palyginamąjį posakį (pvz., „Baltas, kaip sniegas.“) arba šalutinį sakinį (pvz., „Mačiau, kaip jis išėjo.“).

Taip, rekomenduojamaišvados jungtuką „taigi“, išskirti kableliu iš abiejų pusių. Pavyzdžiui: „Taigi, galime daryti išvadą.“

Skaitvardžio abu įnagininkas – abiem, taigi vartojamas junginys abiem atvejais.

Taip, prieš jungtuką „jog“, kuris pradeda šalutinį sakinį, visada dedamas kablelis. Pavyzdžiui: „Jaučiau, jog jis teisus.“

Taip, prieš priešpriešos jungtuką „bet“ visada dedamas kablelis.

Prieš prielinksnį „dėl“ kablelis nededamas. Pavyzdžiui: „Jis neatėjo dėl ligos.“

Kableliai dedami siekiant atskirti lygiavertes sakinio dalis, išskirti įterpinius, kreipinius, palyginamuosius posakius ir atskirti sudėtinio sakinio dėmenis. Kiekvienas atvejis turi savo taisykles.

Dvitaškis dažniausiai dedamas prieš išvardijimą, einantį po apibendrinamojo žodžio, prieš tiesioginę kalbą arba norint patikslinti, paaiškinti prieš tai einančią mintį.

Citata yra pažodžiui atkartota ištrauka iš kito teksto ar pasakytos kalbos. Ji paprastai rašoma kabutėse ir nurodomas jos šaltinis.

Įžanga yra pirmoji rašto darbo (rašinio, straipsnio) dalis, kurios tikslas – sudominti skaitytoją, pristatyti temą, suformuluoti problemą ir nusakyti pagrindinę mintį (tezę).

Pastraipa yra rišlaus teksto dalis nuo vienos įtraukos iki kitos, kurioje plėtojama viena pagrindinė mintis. Struktūriškai ją dažniausiai sudaro teminis sakinys, argumentai ir dalinė išvada.

Teiginys yra pagrindinė mintis, kurią autorius įrodinėja visoje pastraipoje arba visame rašinyje. Tai atsakymas į probleminį klausimą, kurį reikia pagrįsti argumentais ir pavyzdžiais.

Antonimai yra priešingą reikšmę turintys žodžiai. Pavyzdžiui: didelis – mažas, diena – naktis, geras – blogas.

Sinonimai yra skirtingai skambantys, bet tą pačią arba labai panašią reikšmę turintys žodžiai. Pavyzdžiui: gražus, dailus, puikus; eiti, žingsniuoti, kulniuoti.

Sakinys yra gramatiškai ir intonaciškai baigta mintis, išreikšta žodžiu ar žodžių junginiu. Sakiniai pagal sandarą skirstomi į vientisinius ir sudėtinius.