Esė „Pereinamosios epochos žmogus“

Šis tekstas yra skirtas ne Migelio de Servanteso romanui „Don Kichotas“, o išsamiai Lietuvos filosofo, profesoriaus Leonido Donskio (1962–2016) esė „Don Kichotas, arba Pereinamosios epochos žmogus“ analizei. Šioje esė L. Donskis naudoja klasikinį literatūros kūrinį kaip įrankį, leidžiantį diagnozuoti ne tik XVI–XVII amžių sandūros, bet ir mūsų pačių laikmečio dvasines bei vertybines problemas. Norint suprasti, kodėl filosofui prireikė būtent Don Kichoto figūros ir kodėl ši esė yra vienas ryškiausių jo intelektualinio palikimo pavyzdžių, pirmiausia būtina susipažinti su pačiu autoriumi – jo gyvenimo keliu, idėjomis ir misija, kurią jis matė kaip viešasis intelektualas.

Leonido Donskio biografija: Intelekto ir sąžinės kelias

Leonido Donskio gyvenimas ir veikla buvo neatsiejami nuo pereinamosios epochos, apie kurią jis rašė. Jis buvo žmogus, brendęs sovietmečio saulėlydyje, aktyviai dalyvavęs kuriant nepriklausomos Lietuvos intelektualinį ir politinį lauką bei tapęs vienu svarbiausių tiltų tarp Lietuvos ir Vakarų akademinės minties.

Ankstyvieji metai ir formavimasis (1962–1990)

Leonidas Donskis gimė 1962 m. rugpjūčio 13 d. Klaipėdoje. Šis uostamiestis, turintis sudėtingą daugiakultūrę istoriją, neabejotinai formavo jo jautrumą tapatybės, atminties ir kultūrų dialogo temoms.

• Išsilavinimas: Jo akademinis kelias buvo neįprastai platus ir tarpdisciplininis, kas vėliau tapo jo intelektualinio stiliaus parašu. 1985 m. jis baigė tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, įgydamas lietuvių filologijos ir teatro pedagogikos specialybes. Ši humanitarinė ir meninė bazė suteikė jam gilų literatūros, meno ir kultūros semiotikos pojūtį.
• Kelias į filosofiją: Pajutęs potraukį gilesnėms idėjų analizėms, L. Donskis 1987–1990 m. studijavo Vilniaus universiteto Filosofijos katedros aspirantūroje. 1990 m., pačiame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sūkuryje, jis apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją tema „Kultūros krizės ir jų filosofinė refleksija“. Jau pati disertacijos tema atskleidė jo domėjimosi lauką – civilizacijų lūžiai, vertybių krizės ir idėjų istorija.

Akademinė ir pedagoginė veikla: Tiltas tarp Rytų ir Vakarų

L. Donskis buvo ne kabinetinis mokslininkas, o aistringas pedagogas ir universitetų kūrėjas. Jo indėlis į Lietuvos aukštąjį mokslą yra milžiniškas.

• Klaipėdos universitetas: Jis buvo vienas iš Klaipėdos universiteto įkūrimo idėjos autorių ir aktyvių įgyvendintojų. 1991–1997 m. jis vadovavo KU Filosofijos katedrai, tapdamas jaunosios kartos intelektualų ugdytoju.
• Vytauto Didžiojo universitetas: Nuo 2002 m. jo veikla glaudžiai susijusi su Vytauto Didžiojo universitetu (VDU), kur jis tapo profesoriumi. Čia jis vadovavo Filosofijos katedrai, vėliau tapo Politikos mokslų ir diplomatijos instituto (vėliau – fakulteto) dekanu. VDU tapo jo intelektualiniais namais, kur jis plėtojo idėjų istorijos, politinės filosofijos ir civilizacijų analizės studijas.
• Tarptautinis pripažinimas: L. Donskis neapsiribojo Lietuva. Jis intensyviai dirbo ir dėstė JAV, Jungtinės Karalystės, Švedijos, Suomijos, Vengrijos ir kitų šalių universitetuose bei tyrimų centruose. Ši patirtis leido jam ne tik pristatyti Lietuvą ir Rytų Europą Vakarų akademinei bendruomenei, bet ir parsivežti naujausias socialinės bei politinės teorijos idėjas į Lietuvą. Jis tapo intelektualiniu tarpininku, gebančiu Rytų Europos patirtį paaiškinti universaliomis Vakarų filosofijos sąvokomis. 1999 m. Helsinkio universitete jis apgynė antrąją, socialinių mokslų daktaro disertaciją.

Visuomeninė ir politinė veikla: Viešasis intelektualas

L. Donskis puikiai suprato, kad filosofo misija nesibaigia auditorijoje ar bibliotekoje. Jis jautė pareigą dalyvauti viešajame gyvenime, komentuoti politinius ir socialinius procesus bei ginti pamatines žmogaus teisių ir laisvių vertybes.

• „Be pykčio“: Jo autorinė televizijos laida „Be pykčio“ tapo unikaliu reiškiniu Lietuvos žiniasklaidoje – tai buvo erdvė giliems, pagarbiems ir argumentuotiems pokalbiams apie sudėtingiausias visuomenės problemas. Laidos pavadinimas atspindėjo paties L. Donskio kredo: analizuoti aštriai, bet be neapykantos, kritikuoti, bet siekiant dialogo.
• Žmogaus teisių gynėjas: Jis aktyviai veikė žmogaus teisių organizacijose, gynė tautinių ir kitų mažumų teises, kovojo su ksenofobija, antisemitizmu ir homofobija. 2004 m. Europos Komisija jam suteikė Tolerancijos ir įvairovės ambasadoriaus Lietuvoje titulą.
• Europos Parlamentas: 2009–2014 m. L. Donskis buvo išrinktas į Europos Parlamentą. Čia jis tęsė savo, kaip žmogaus teisių gynėjo, veiklą, ypač daug dėmesio skirdamas Rytų partnerystės šalims ir kovai su autoritariniais režimais. Politika jam nebuvo galios žaidimas, o galimybė praktiškai įgyvendinti savo filosofines nuostatas.

Filosofinės idėjos ir tyrinėjimų laukas

L. Donskio mąstymas buvo itin platus, tačiau galima išskirti kelias kertines temas, kurios nuolat kartojosi jo darbuose ir kurios yra būtinos norint suprasti esė apie Don Kichotą.

Turint omenyje L. Donskio biografijos ir idėjų kontekstą, tampa aišku, kodėl būtent Servanteso romanas jam tapo tokiu svarbiu atspirties tašku. Tai nebuvo tiesiog literatūrinė analizė; tai buvo jo paties filosofijos manifestas, išreikštas per literatūros kritiką.

Kodėl Servantesas ir Don Kichotas?

L. Donskis pasirinko „Don Kichotą“ neatsitiktinai. Šis kūrinys jam buvo tobulas pavyzdys, iliustruojantis jo paties svarstytas problemas:

1. Idealų ir cinizmo susidūrimas: Don Kichotas yra idealistas, gyvenantis pasaulyje, kuris jo idealus išjuokia. L. Donskis matė tiesioginę paralelę su postsovietine visuomene, kurioje Sąjūdžio laikų idealizmas greitai virto pragmatišku cinizmu, o žodžiai „vertybės“ ar „idealai“ imti vartoti su pašaipa.
2. Kultūrinės atminties svarba: Don Kichotas gyvena praeitimi – riterių romanais. Nors tai priveda jį prie pamišimo, L. Donskis įžvelgia tame ir teigiamą aspektą: Don Kichotas atsisako pripažinti dabartį, kuri pamiršo savo didingą praeitį ir kultūros kanoną. Tai rezonuoja su L. Donskio nuolatiniu raginimu nepamiršti istorijos ir kultūros pamatų.
3. Moralinės vaizduotės triumfas ir tragedija: Don Kichotas yra moralinės vaizduotės įsikūnijimas. Jis mato ne tai, kas yra, o tai, kas turėtų būti. Jo vaizduotė paverčia užeigas pilimis, o valstietę – Dulsinėja. L. Donskis tai interpretuoja ne tik kaip pamišimą, bet ir kaip galingą etinį aktą – bandymą perkurti netobulą tikrovę pagal idealų modelį.

Pereinamosios epochos diagnozė

Esė ašis – pereinamosios epochos samprata. L. Donskio teigimu, Servanteso Ispanija, išgyvenanti perėjimą nuo Viduramžių prie Naujųjų laikų, yra veidrodis visoms vėlesnėms pereinamosioms epochoms, įskaitant ir mūsiškę.

L. Donskis teigia, kad Don Kichotas yra šios epochos herojus ir auka vienu metu. Jis yra tas, kuris savo „beprotybe“ atidengia pačios epochos beprotybę ir dvasinį skurdą.

Vaizduotės ir tikrovės dialektika

Vienas subtiliausių ir svarbiausių L. Donskio esė aspektų yra Don Kichoto ir Sančos Pansos santykių analizė. Filosofas atmeta supaprastintą jų traktuotę kaip idealisto ir realisto priešpriešą. Jis mato kur kas sudėtingesnį procesą – dialektiką, kurios metu abu veikėjai keičiasi ir papildo vienas kitą.

• Don Kichotas (Vaizduotė): Įkūnija tikėjimą, idealus, vertybes. Jam realybė yra tai, ką sukuria jo vaizduotė. L. Donskis pabrėžia, kad be šio vaizduotės prado socialinė tikrovė yra neįmanoma, nes ji visada kuriama remiantis tam tikromis vertybėmis ir idealais. Be vaizduotės pasaulis virsta „aklu apnuogintos jėgos žaismu“.
• Sanča Pansa (Tikrovė): Atstovauja „realybės principui“ – pragmatizmui, kūniškumui, materialiam interesui. Jis yra tas, kuris mato vėjo malūnus, o ne milžinus. L. Donskio teigimu, nuo realybės atitrūkusi vaizduotė, kokia kartais tampa Don Kichoto manija, gresia pavojingu fanatizmu.

Romano esmė, pasak L. Donskio, yra ne šių dviejų principų kova, o jų sąjunga per draugystę. Jų dialogas yra nuolatinis bandymas suderinti idealus su tikrove. Šio proceso metu:

• Sanča Pansa „donkichotėja“: iš vulgaraus, savanaudžio valstiečio jis pamažu virsta ištikimu, išmintingu ir netgi kilniu žmogumi, perėmusiu dalį savo pono idealizmo.
• Don Kichotas „sančapansėja“: nors ir lieka ištikimas savo kliedesiams, jis vis labiau pripažįsta Sančos svarbą, klauso jo patarimų ir vertina jo žemišką išmintį.

Ši draugystė, anot L. Donskio, yra Servanteso atsakymas į pereinamosios epochos krizę. Tik sujungus vaizduotę su tikrove, idealus su pragmatizmu, tikėjimą su sveiku protu, galima sukurti prasmingą ir humanišką pasaulį.

Romano aktualumas Donskio akimis

Paskutinėje esė dalyje L. Donskis tiesiogiai susieja XVI a. romaną su XXI a. iššūkiais, taip atskleisdamas savo pagrindinį tikslą.

„Tiesą sakant, „Don Kichotą“ itin pravartu skaityti šiandien. Jis daug ką pasako ir apie mūsų laikmetį - pačią tikriausią pereinamąją epochą.“

Filosofas teigia, kad modernusis pasaulis, ypač po didžiųjų ideologijų žlugimo, atsidūrė panašioje būsenoje. Mes taip pat gyvename vertybių vakuume, kuriame klesti cinizmas, o bet koks idealizmas yra laikomas naivumu. „Don Kichoto“ pamokos, kurias išryškina L. Donskis, yra šios:

1. Vertybių būtinybė: Socialinė tikrovė be vertybių suyra. Mums reikia savų „don kichotų“, kurie primintų apie aukštesnius tikslus, net jei tai atrodytų juokinga.
2. Pagarba žmogui, o ne abstrakcijai: Donkichotiškas fanatizmas yra pavojingas. Reikia ne tik idealų, bet ir sančapansiškos pagarbos bei meilės realiam, konkrečiam žmogui, o ne įsivaizduotai abstrakčiai „žmonijai“.
3. Kritikos ir dialogo svarba: Servanteso romanas, pasak L. Donskio, pranoksta visas vėlesnes filosofines teorijas, nes jis ne pateikia galutinius atsakymus, o vaizduoja gyvą, prieštaringą tiesos paieškos procesą per dialogą.

Apibendrinimas

Leonido Donskio esė „Don Kichotas, arba Pereinamosios epochos žmogus“ yra daug daugiau nei literatūros kūrinio interpretacija. Tai – jo paties filosofinės ir socialinės kritikos kvintesencija. Naudodamasis Don Kichoto archetipu, L. Donskis:

• Diagnozavo dvasinę ir vertybinę krizę, būdingą ne tik Servanteso, bet ir mūsų laikams.
• Iškėlė moralinės vaizduotės svarbą kaip atsvarą cinizmui ir moraliniam aklumui.
• Argumentavo, kad prasmingas pasaulis gali būti sukurtas tik per nuolatinį dialogą tarp idealų (vaizduotės) ir pragmatizmo (tikrovės).

Don Kichotas L. Donskio interpretacijoje tampa amžinu simboliu žmogaus, kuris, nepaisydamas pašaipų ir pralaimėjimų, išdrįsta gyventi pagal savo įsitikinimus pasaulyje, kuris tuos įsitikinimus seniai palaidojo. Būtent todėl ši sena istorija, perleista per jautrų ir gilų filosofo protą, tampa aktuali ir įkvepianti mums, XXI amžiaus pereinamosios epochos žmonėms.