Romanas „Baltaragio malūnas“

Prieš gilinantis į „Baltaragio malūną“, svarbu suprasti jo autorių. Kazys Boruta buvo ne tik rašytojas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas, maištininkas, kurio pažiūros ne kartą jį atvedė į kalėjimą tiek tarpukario Lietuvoje, tiek sovietmečiu. Jis buvo „trečiafrontininkas“ – avangardinio judėjimo dalyvis, siekęs atnaujinti literatūrą, tačiau, kitaip nei daugelis bendraminčių, jis niekada nenusisuko nuo tautosakos ir kaimo kultūros. Būtent ši meilė liaudies išminčiai ir tapo jo kūrybos pamatu.

Apysakos veiksmas klostosi nuosekliai, tačiau jame gausu netikėtų posūkių ir stebuklingų nutikimų. Siužetą galima suskirstyti į kelias pagrindines dalis.

I dalis: Meilė, sandėris ir nelaimė (I–XII skyriai)

Pasakojimas prasideda supažindinimu su senu malūnininku Baltaragiu, kuris vienišas gyvena savo malūne ant Udruvės ežero kranto. Jo gyvenimas pasikeičia, kai į malūną atvažiuoja jauna ir linksma Marcelė Jaudegytė. Baltaragis ją beprotiškai įsimyli, tačiau, būdamas senas, nedrįsta pirštis.

Jo sielvartą pastebi Paudruvės pelkių velnias Pinčukas, kuriam trukdo tai, kad Baltaragio malūnas iš sielvarto nesisuka. Pinčukas pasiūlo Baltaragiui sandėrį: jis padės gauti Marcelę į žmonas, o Baltaragis jam atiduos tai, „ko neturi, bet ką turėsi, kai vesi“. Baltaragis, apimtas aistros, sutinka ir pasirašo sutartį krauju.

Baltaragis veda Marcelę, ir jie metus gyvena laimingai. Tačiau laimė trumpa. Gimdydama dukrą Jurgą, Marcelė miršta. Baltaragis lieka vienas su naujagime ir baisia paslaptimi – jis supranta, kad velniui pažadėjo savo dukterį.

II dalis: Apgaulė ir kerštas (XIII–XIX skyriai)

Praeina dvylika metų. Baltaragis gyvena nuolatiniame sielvarte, bijodamas dienos, kai Pinčukas ateis atsiimti savo skolos. Į namus grįžta senmergė Uršulė, kuri ima šeimininkauti. Kartą, Uršulei besikeikiant, kad eitų nors ir už paties velnio, Baltaragiui kyla planas: jis pakiš Uršulę Pinčukui vietoj savo dukters.

Kai Pinčukas atvyksta su piršliais, Baltaragis jam išperša Uršulę. Nors apgavystė beveik pavyksta, Uršulė, pajutusi klastą, taip primuša Pinčuką, kad šis pabėga. Supratęs, kad buvo apgautas, Pinčukas pasisiūlo septynerius metus tarnauti Baltaragiui bernu, sukti malūną be vėjo. Per tą laiką jis pamato užaugusią Jurgą, įsimyli ją ir, supratęs visą Baltaragio klastą, pasiryžta atkeršyti – padaryti taip, kad joks jaunikis neatvažiuotų pas Jurgą.

Taip prasideda jaunikių nelaimės: arkliai pasibaidydavo, tiltai griūdavo, o piršliai atsidurdavo pelkėse.

III dalis: Girdvainio ir Jurgos meilė (V, XX–XXVII skyriai)

Tuo metu kitame krašte gyvena Jurgis Girdvainis – išdidus jaunikis, turintis stebuklingus obuolmušius žirgus. Išgirdęs apie nepaprastą malūnininko dukterį, jis atvyksta į Švendubrę ir ją įsimyli. Jurga jam atsako tuo pačiu.

Girdvainis pasiryžta įveikti visus kerus. Jo kelionė į Baltaragio malūną virsta kova su piktosiomis jėgomis. Pinčukas ir jo nematomas pagalbininkas Jurgutis griauna tiltus, kelia rūką, tačiau Girdvainio obuolmušiai žirgai, tarsi sparnuoti, įveikia visas kliūtis. Girdvainis sėkmingai atvyksta pas Jurgą.

Po linksmų piršlybų, auštant rytui, Girdvainis su Jurga išlekia užsakų į Švendubrės bažnyčią. Tačiau čia jų laukia didžiausia nelaimė. Kol klebonas skaito poterius, Pinčukas su arkliavagiu Raupiu pavagia Girdvainio obuolmušius. Išgirdęs žvengimą, Girdvainis viską pamiršta – ir nuotaką, ir priesaiką – ir išbėga ieškoti savo žirgų.

Kūrinio pabaiga

Girdvainis taip ir nesugrįžta. Jis klaidžioja po pasaulį, ieškodamas savo arklių ir pamažu prarasdamas protą. Jurga ilgai jo laukia, bet galiausiai praranda viltį. Vieną audringą naktį Girdvainis žūsta audroje, o Jurga, pajutusi jo mirtį, išbėga į pūgą ir nusiskandina Udruvės ežere. Iš sielvarto Baltaragis suakmenėja, o į jo malūną trenkia žaibas.

Tačiau kūrinys baigiamas viltinga gaida. Pasakojama, kad audringomis naktimis iš ežero pakyla balti obuolmušiai žirgai, o su jais lekia jaunikis ir nuotaka – amžinai sujungti meilės ir legendos.

„Baltaragio malūnas“ – tai ne tik pasaka. Jame slypi gilūs klausimai apie žmogaus pasirinkimus, laimę ir likimą.

Žmogaus ir velnio sandėris

Tai viena svarbiausių temų. Baltaragio sandėris su Pinčuku simbolizuoja amžiną žmogaus norą gauti tai, kas jam nepriklauso, greitai ir be pastangų. Už laikiną laimę su Marcele Baltaragis sumoka viso gyvenimo kančia ir pražudo ne tik save, bet ir dukterį. Kūrinys kelia klausimą: kokia yra tikrosios laimės kaina? Ar trumpas džiaugsmo mirksnis vertas amžinos kančios?

Meilė, laimė ir likimas

Kūrinyje vaizduojamos dvi meilės istorijos:

• Baltaragio ir Marcelės meilė yra tragiška. Ji gimsta iš sandėrio, todėl yra tarsi „paženklinta“ ir pasmerkta.
• Jurgos ir Girdvainio meilė yra aistringa, tyra ir maištinga. Ji atspindi liaudies dainų idealą – meilę, kuri nugali visas kliūtis. Tačiau net ir ji negali atsilaikyti prieš likimo smūgius, kuriuos lėmė tėvo nuodėmė.

Girdvainio išdidumas ir prisirišimas prie arklių tampa lemtinga silpnybe. Jis pasirenka materialų turtą (žirgus), o ne dvasinę vertybę (meilę), ir dėl to praranda viską.

Tautosakos ir mitologijos pasaulis

Boruta meistriškai sujungia realistinį kaimo vaizdą su mitologiniu pasauliu. Veikėjai (velnias, raganaujantis malūnininkas, davatka), vietovės (užkerėtos pelkės, ežerai) ir įvykiai (stebuklinga kelionė, griūvantys tiltai) paimti tiesiai iš lietuvių tautosakos. Pats malūnas tampa simboline erdve, jungiančia žemę su dangumi, o realų pasaulį – su anapusiniu. Taip autorius sukuria unikalų, lietuvišką pasakos-apysakos žanrą.

Kova už laisvę ir žmogiškumą

Kūrinį galima interpretuoti ir kaip alegoriją. Kova su Pinčuku – tai kova su blogiu, su jėga, kuri nori pavergti žmogaus sielą. Prisimindami Borutos biografiją, galime įžvelgti ir politinių poteksčių: kova su velniu gali simbolizuoti kovą su totalitariniais režimais, kurie siekia palaužti žmogaus dvasią.

Kazys Boruta savo apysakoje „Baltaragio malūnas“ ne tik seka pasaką, bet ir pina sudėtingą filosofinių, moralinių ir egzistencinių klausimų tinklą. Kiekvienas sakinys, kiekvienas veikėjo ištartas žodis ar net gamtos aprašymas turi gilesnę prasmę. Panagrinėkime kelias kertines kūrinio citatas, kurios atveria duris į Paudruvės krašto paslapčių pasaulį.

Meilės, laimės ir išdidumo kaina

Meilė „Baltaragio malūne“ yra varomoji jėga, tačiau ji niekada nebūna paprasta ar vienareikšmė. Ji reikalauja aukos, kartais – neįmanomos, ir jos kaina gali būti pražūtinga.

Baltaragio laimės miražas

„Ak, tu mano pasakų karalaite! – glamonėjo Baltaragis savo jaunąją žmoną, vis dar netikėdamas savo laime ir negalėdamas atgauti žado iš to džiaugsmo, sklidinai pripildžiusio jo širdį ir viską aplinkui – skardį, malūną, ežerą ir smilkstančias pušynų viršūnes.“

Ši citata atskleidžia Baltaragio laimės su Marcele esmę. Ji yra pasakiška, netikra, pirkta. Frazeologija – „pasakų karalaitė“, „netikėdamas savo laime“ – rodo, kad malūnininkas pats jaučia savo džiaugsmo trapumą. Jis supranta, kad tokia laimė jam, senam kelmui, lyg ir nepriklauso. Jo džiaugsmas yra absoliutus, apimantis visą pasaulį („skardį, malūną, ežerą“), tačiau būtent šis absoliutumas ir yra jo prakeiksmas. Tai laimė, gauta ne natūraliai, o per sandėrį su velniu, todėl ji nuo pat pradžių yra pasmerkta. Baltaragis bando save įtikinti, kad gyvena pasakoje, bet giliai viduje nujaučia, kad ši pasaka baigsis tragiškai.

Girdvainio išdidumas ir lemtingas pasirinkimas

„Ne, – atsikirto Girdvainis, atgaudamas išdidumą, – pirma galvą prarasiu, negu obuolmušių neteksiu.“

Ši Girdvainio frazė, ištarta piršlybų metu, tampa pranašiška. Joje užkoduota visa būsima tragedija. Girdvainis, tautosakinio bernelio archetipas, yra neatsiejamas nuo savo žirgų. Obuolmušiai – ne tik transporto priemonė, bet ir jo vyriškumo, garbės, statuso ir net gyvybinės jėgos simbolis. Tėvas jam buvo pasakęs: „kol eržilai obuoliuoti bus, tol ir jo gyvenimas bus kaip obuolys“.

Tačiau šis pasididžiavimas virsta pražūtinga yda – puikybe. Girdvainis nesąmoningai sureikšmina savo žirgus labiau nei būsimą nuotaką, labiau nei pačią meilę. Kai iškyla pasirinkimo momentas zakristijoje – likti su Jurga ar vytis pavogtus arklius – jis nedvejodamas pasirenka materialų turtą, savo išdidumo simbolį. Šis sprendimas yra jo, kaip tragiškojo herojaus, lemtinga klaida (hamartia). Jis iš tiesų praranda ir galvą (netenka proto, o vėliau ir gyvybės), ir obuolmušius, ir, svarbiausia, Jurgą. Boruta parodo, kaip išdidumas ir neteisingai sudėlioti prioritetai gali sunaikinti net ir didžiausią meilę.

Faustiškasis sandėris: sielos pardavimas už laikiną malonę

Kūrinio ašis – sandėris su velniu. Tai amžinasis faustiškasis motyvas, kurį Boruta pripildo lietuviškos tautosakos spalvų.

Aklas troškimas

„– Tai padėk! – nejučiomis išsprūdo Baltaragiui.“

Ši trumpa frazė yra lūžio taškas. Iki tol Baltaragis tik sielvartavo, tačiau dabar jis aktyviai sutinka priimti pagalbą iš velnio. Žodis „nejučiomis“ yra esminis – jis rodo, kad Baltaragis veikia ne iš racionalaus apskaičiavimo, o iš aklos, nevaldomos aistros. Jo troškimas gauti Marcelę yra stipresnis už bet kokį atsargumą ar moralines normas. Šis momentas atskleidžia, kaip stiprus geismas gali užtemdyti žmogaus protą ir pastūmėti jį į pražūtį.

Apgaulinga sutarties sąlyga

„– Jeigu tu man atiduotum tą, ko neturi, bet ką turėsi, kai vesi, tai padėčiau.“

Tai – velniškos klastos viršūnė. Pinčuko pasiūlymas yra suformuluotas kaip mįslė. Baltaragis, apimtas aistros, girdi tik tai, ką nori girdėti – pažadą gauti Marcelę. Jis negalvoja apie ateitį ir nesigilina į sąlygos prasmę. Jis neturi vaiko, todėl jam atrodo, kad nieko ir neatiduoda. Čia slypi didžioji apgaulė: velnias reikalauja ne materialaus daikto, o ateities, gyvybės, pačios laimės tęstinumo – dukters. Ši sutartis simbolizuoja bet kokį neapgalvotą sprendimą, kurio pasekmės išryškėja tik po daugelio metų ir tampa nepakeliama našta.

Kaltė, atsakomybė ir likimas

Baltaragio kaltė tarsi prakeiksmas krinta ant jo dukters pečių. Kūrinys kelia klausimą – ar įmanoma išpirkti savo nuodėmę ir ar vaikai turi atsakyti už tėvų klaidas?

Kaltės pripažinimas

„– Dukrele mano, našlaitėle mano, – paglostė jos galvą. – Tai aš vis kaltas.“

Šis Baltaragio prisipažinimas ateina per vėlai. Jis visą gyvenimą nešiojo savo kaltės naštą tyloje, ir tik matydamas palaužtą dukterį, galiausiai prabyla. Jo žodžiai kupini begalinio sielvarto ir meilės. Jis supranta, kad jo egoistiškas laimės troškimas jaunystėje tapo Jurgos nelaimės priežastimi. Tačiau šis prisipažinimas jau nieko negali pakeisti. Jis tik pabrėžia tragedijos neišvengiamumą. Likimo ratas, pasuktas prieš daugelį metų, jau sukasi iš inercijos, ir sustabdyti jo nebeįmanoma.

Išdidus likimo priėmimas

„– Niekas nekaltas, – atsakė duktė, guosdama tėvą. – Nelemta man laimingai būti, tai ir nereikia.“

Jurgos atsakymas yra nepaprastai brandus ir tragiškas. Ji, kitaip nei tėvas, atsisako ieškoti kaltų. Ji priima savo likimą su skaudžiu išdidumu. Ši frazė atspindi liaudies išmintį, kad yra dalykų, kurių žmogus negali pakeisti. Tačiau jos žodžiuose slypi ir gili neviltis. Ji atsisako laimės, nes tiki, kad ji jai „nelemta“. Tai rodo, kaip tėvo nuodėmė paveikė jos sielą – ji nebetiki, kad yra verta laimės. Jos auka – bandymas apsaugoti tėvą nuo dar didesnio sielvarto – tampa jos pačios kelio į pražūtį dalimi.

Tautosakos ir simbolių galia

Kūrinio pasaulis yra prisodrintas simbolių, kurie paimti iš lietuvių mitologijos ir tautosakos.

Malūnas – pasaulio ašis

„Ant Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės.“

Malūnas yra centrinis kūrinio simbolis. Tai ne šiaip pastatas. Jis stovi ant „stataus skardžio“, tarp žemės (ežero) ir dangaus, ir yra tarsi pasaulio ašis (axis mundi), jungianti skirtingus pasaulius: žmonių ir dvasių, realybės ir mitų. Jo sparnai, norintys „pasikelti ir nuskristi“, simbolizuoja amžiną veržimąsi, judėjimą, patį gyvenimą. Kai malūnas sukasi – gyvenimas teka, kai sustoja – viskas apmiršta. Kai Pinčukas jį suka be vėjo, tai simbolizuoja nenatūralią, velnišką tvarką. O kūrinio pabaigoje į jį trenkia žaibas – tai kosminės tvarkos atkūrimas, senojo, nuodėmingo pasaulio sunaikinimas.

Jurgutis – nebylusis šešėlis

„...Jurgutis, ištrūkęs iš karčemos, apsisuko į priešingą pusę ir nuėjo kur akys mato. [...] Taip ir nuėjo Jurgutis per laukus, vengdamas kelio ir tako, niekam nieko nepasakęs, ką matė ir žinojo, nes iš to siaubo, sielvarto ir susigraužimo visiškai neteko žado...“

Jurgutis, atsiradęs tik antrajame kūrinio leidime, yra paslaptingas ir svarbus veikėjas. Jis yra Girdvainio ir Pinčuko šešėlis. Kaip ir Girdvainis, jis myli Jurgą. Kaip ir Pinčukas, jis bando kliudyti piršliams. Tačiau jis lieka nematomas, nebylus stebėtojas. Jurgutis yra tas, kuris mato visą tiesą – ir velnio, ir arkliavagio sąmokslą, bet iš siaubo praranda žadą ir negali niekam apie tai papasakoti.

Jis simbolizuoja nutylėtą tiesą, bejėgį liudininką. Jo likimas tragiškas – matydamas blogį, jis negali jo sustabdyti ir galiausiai pats pasitraukia iš pasaulio, tapdamas amžinu klajūnu. Jo personažas sustiprina fatalizmo ir neišvengiamos tragedijos nuojautą.

Norintiems giliau pažinti autorių ir jo epochą, rekomenduojame peržiūrėti LRT mediatekos laidą.

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000134075/literaturos-pedsekys-maistingasis-kurejas-palikes-mums-kultini-baltaragio-maluna