Poezija

Judita Vaičiūnaitė (1937 m. liepos 12 d. Kaune – 2001 m. vasario 11 d. Vilniuje) – viena iškiliausių ir savičiausių XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos poečių, talentinga vertėja. Jos kūryba ženklina lietuvių poezijos atsinaujinimą, posūkį į miesto tematiką, kultūros ženklų poetizavimą ir jautrų kasdienybės grožio fiksavimą. Jos novatoriškumas ypač išryškėja tuometinės lietuvių poezijos kontekste, kuriame dar stipriai dominavo kaimo, agrarinės kultūros tematika. Vaičiūnaitė buvo viena pirmųjų, kuri ne tik kad nerašė apie nykstantį kaimą, bet atvirai deklaravo savo kaip miestietės tapatybę ir poetizavo miesto kultūrą, kuri, jos pačios žodžiais, jai buvo artima, o „kaimiečių kultūra man svetima.“ Šis sąmoningas pasirinkimas ir miesto erdvės estetizavimas buvo ryškus pokytis lietuvių lyrikoje. Ji dažnai vadinama miesto poete, ypač Vilniaus dainiumi, nors jos kūrybinis diapazonas buvo kur kas platesnis.

Svarbiausi biografijos bruožai:

• Kilmė ir aplinka: Gimė ir pirmuosius septyniolika metų praleido Kaune, inteligentų šeimoje. Jos tėvas Viktoras Vaičiūnas buvo gydytojas psichiatras, profesorius, o dėdė – žinomas dramaturgas Petras Vaičiūnas, kurio žmona – aktorė Teofilija Dragūnaitė-Vaičiūnienė. Tokia kultūringa namų aplinka nuo mažens skatino meilę menui, literatūrai, formavo jautrią ir pastabią asmenybę. Pati poetė yra sakiusi: „Menas yra būtinas žmogui, jis formuoja jį vaikystėje, lydi visą gyvenimą, auklėja jį humanizmo dvasia.“
• Kelias į Vilnių: Po mokyklos baigimo persikėlė į Vilnių, kurį pamilo ir kuriame pragyveno didžiąją savo gyvenimo dalį. Vilnius tapo ne tik jos namais, bet ir pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu, daugelio eilėraščių erdve. Anot jos: „Suvokiu Vilnių kaip meno kūrinį, kaip šedevrą.“
• Studijos ir darbas: 1959 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Kurį laiką (1962–1966 m.) dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“, vėliau (1973–1974 m.) – „Kalba Vilnius“ redakcijose. Tačiau iš esmės pragyveno iš kūrybos.
• Pripažinimas: J. Vaičiūnaitės kūryba buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais, tarp kurių – LSSR valstybinė premija (1986 m. už rinkinį „Nemigos aitvaras“), Poezijos pavasario laureatės vardas (1978 m.), Baltijos Asamblėjos premija (1996 m. už rinkinį „Žemynos vainikai“), Gedimino ordino Karininko kryžius (1997 m.), Lietuvos rašytojų sąjungos premija (2001 m. už rinktinę „Debesų arka“).

Juditos Vaičiūnaitės kūrybinis kelias buvo nuoseklus ir vientisas, nuo pat pirmojo iki paskutinio rinkinio išlaikant savitą poetinį braižą.

• Debiutas: Pirmasis jos eilėraščių rinkinys turėjo pasirodyti 1959 m., tačiau buvo sulaikytas cenzūros. Šis faktas byloja apie sudėtingas kūrybos sąlygas sovietmečiu, kai net ir, atrodytų, apolitiška, į vidinį pasaulį ir estetines paieškas orientuota lyrika galėjo būti traktuojama kaip neatitinkanti oficialios ideologijos. Vaičiūnaitės dėmesys miesto kultūrai, kultūros ženklams, subjektyviems įspūdžiams ir formos eksperimentams išsiskyrė iš dominuojančio socialistinio realizmo kanonų ir galėjo būti suvokiamas kaip savotiška vidinė emigracija ar tylus pasipriešinimas primetamoms normoms. Oficialiai debiutavo rinkiniu „Pavasario akvarelės“ (1960 m.). Jau čia išryškėjo poetės polinkis į miesto tematiką, impresionistišką vaizdo fiksavimą.
• Ankstyvoji kūryba: Rinkiniai „Kaip žalias vynas“ (1962 m.), „Per saulėtą gaublį“ (1964 m.), „Vėtrungės“ (1966 m.) toliau plėtojo miesto vaizdinius, kultūrinių aliuzijų gausą, eksperimentavo su eilėraščio forma. Juntama ir moderno stilistikos įtaka – futuristiniai industrinio peizažo elementai, kubistinis žvilgsnis.
• Brandžioji kūryba: Rinkiniuose „Po šiaurės herbais“ (1968 m.), „Pakartojimai“ (1971 m.), „Klajoklė saulė“ (1974 m.), „Neužmirštuolių mėnesį“ (1977 m.), „Šaligatvio pienės“ (1980 m.), „Smuikas“ (1984 m.), rinktinėje „Nemigos aitvaras“ (1985 m.) poetės balsas įgauna daugiau gilumo, istorinės temos tampa brandesnės, išryškėja ciklų kompozicija. Ypač svarbus ciklas „Kanonas Barborai Radvilaitei“ (iš rinkinio „Pakartojimai“).
• Vėlyvoji kūryba: Rinkiniuose „Žiemos lietus“ (1987 m.), „Gatvės laivas“ (1991 m.), „Šešėlių laikrodis“ (1990 m.), „Pilkas šiaurės namas“ (1994 m.), „Žemynos vainikai“ (1995 m.), „Kai skleidžiasi papirusas“ (1997 m.), „Seno paveikslo šviesa“ (1998 m.), rinktinėje „Debesų arka“ (2000 m.) daugiau dėmesio skiriama gamtai, tačiau miestas ir kultūra išlieka svarbūs. Poezija tampa filosofiškesnė, apmąstomos laiko, atminties, būties temos. Pomirtiniai rinkiniai: „Dulkėta Kauno saulė“ (2007 m.), rinktinė „Kristalas“ (2010 m.).

J. Vaičiūnaitė taip pat kūrė poeziją vaikams (rinkiniai „Spalvoti piešiniai“ 1971 m., „Balkonas penktame aukšte“ 1976 m., „Karuselės elnias“ 1981 m.) bei pjeses-pasakas (rinkinys „Mėnulio gėlė“ 1979 m., pjesės „Skersgatvio pasaka“, „Klouno koncertas“). Parašė atsiminimų knygas „Vaikystės veidrody“ (1996 m.) ir „Mabre viešbutis“ (išleista 2009 m.). Aktyviai vertė rusų (A. Achmatovos, O. Berggolc, S. Kirsanovo), čekų (F. Hrubino), gruzinų (G. Leonidzės), serbų (D. Maksimovič) poetų kūrybą.

Juditos Vaičiūnaitės poezija pasižymi itin savitu, atpažįstamu stiliumi, kuriam būdinga:

• Impresionistiškumas: Poetė meistriškai fiksuoja akimirkos įspūdį, nuotaiką, vaizdo fragmentą. Jos eilėraščiai dažnai primena eskizus, akvareles, kuriose svarbiausia – pagauti momentinį jausmą, šviesos ir spalvų žaismą. Dažnas eilėraštis – viena ar kelios impresionistinės jausmo, įspūdžio akimirkos, todėl jie jungiami į ciklus, kur impresionistiniai fragmentai tampa visumos dalimi.
• Miesto poetika: Ji viena pirmųjų lietuvių poezijoje taip natūraliai ir organiškai priėmė miesto kultūros pasaulį. Miestas jai – ne svetima ar priešiška erdvė, o jauki, sava, poetiška vieta. Gatvės, skersgatviai, senamiesčio kiemai geometriškai įformina eilėraščio erdvę.
• Kultūros ir gamtos dermė: Jos eilėraščiuose kultūros ženklai (architektūra, meno kūriniai, istoriniai įvykiai) harmoningai sugyvena su gamtos elementais. Gamta kartais primena taurų inteligentiško buto interjerą, žmogus gyvena šiek tiek romantiškai teatrališkoje aplinkoje.
• Subjektyvumas ir moteriškas žvilgsnis: Didelė dalis eilėraščių – aistringas, trūkčiojantis pasiaukojančios ir išdidžios moters monologas. Žvilgsnis dažnai intymus, jautrus detalėms.
• Formos eksperimentai: J. Vaičiūnaitė ieškojo naujų raiškos galimybių:
  • Vidiniai ritmai ir sinkopinė ritmika: Eilėraščiams būdingas laisvas, pulsuojantis ritmas, artimas šnekamajai kalbai, perteikiantis jausmo virpesius. Sinkopė (kirčio praleidimas ar perkėlimas) kuria netikėtumo, trūkčiojimo įspūdį.
  • Eilučių laužymas (enžambemanas): Mintis dažnai perkeliama iš vienos eilutės į kitą, taip išlaikant įtampą, pabrėžiant tam tikrus žodžius.
  • Konkrečiosios poezijos elementai: Kartais eilėraščio grafinis vaizdas tampa svarbia prasminės raiškos dalimi.
• Vaizdų jungimas: Eilėraščio vaizdai dažnai jungiami montažo, koliažo ar net filmo kadravimo principais. Tai sukuria dinamišką, daugiasluoksnį, tarsi kaleidoskopišką vaizdą.
• Muzikalumas: Eilėraščių ir ypač ciklų kompozicijai būdingas muzikalumas, ritminė darna.
• Moderno stilistikos bruožai: Ankstyvojoje kūryboje galima įžvelgti futuristinių industrinio peizažo elementų, vėliau – kubistinio žvilgsnio (įprastinę perspektyvą paneigiančio) ar net siurrealistinių metamorfozių.

Juditos Vaičiūnaitės lyrikoje susipina kelios pagrindinės, nuolat pasikartojančios ir viena kitą papildančios temos.

Miesto tema

Tai dominuojanti tema, suteikusi poetei „miesto poetės“ vardą. Ji miestą mato kaip gyvą, kvėpuojantį organizmą, kupiną istorijos, kultūros ir kasdienio gyvenimo grožio.

• Vilnius – pagrindinis įkvėpimo šaltinis: Po persikėlimo iš Kauno, Vilnius tampa pagrindine jos eilėraščių erdve. Ji poetizuoja senamiesčio gatveles, aikštes, bažnyčias, kiemus, upių krantines.

  O margasiene užmiršta pilie, tamsoj tuščių langų anga, sušvitusi žaltvykslėm, rytiniuos laiptuos, vakariniuos laiptuos tvykstels žara, bet tos ugnies nedaug, ir ją tausojam. (iš eil. „*** (O margasiene užmiršta pilie, tamsoj...)“)

• Žvilgsnis iš arti: Poetė regi miestą ne iš paukščio skrydžio, o „nuo grindinio“, pastebėdama smulkiausias detales, kurios kitiems gali atrodyti nereikšmingos.

  Geltoni namai su verandom, mes ieškom namų ir nerandam, tik kirų klyksmas ūmus su vėju pasiveja mus... (iš eil. „Geltoni namai su verandom“)

• Vilniaus bažnyčios: Jos tampa ne tik architektūros paminklais, bet ir dvasiniais židiniais, istorinės atminties saugotojomis. Poetė jautriai reaguoja į jų grožį ir nykimą. Eilėraštyje „Vilniaus bažnyčia“ (skirtame Šv. Kotrynos bažnyčiai) juntamas skausmas dėl išniekintos šventovės, bet kartu ir tikėjimas jos dvasiniu atgimimu:

  O Šventoji Kotryna (sužieduotine kankine), iš chaoso išnyrant altoriaus kolonoms ir miglotoms šventųjų skulptūroms, apakina tavo auksas pro dulkes (tarytum skolon buvo duotas gyvenimas, vienas vienatinis, kol išniekintas virto į griūvantį sandėlį)...

• Kauno atgarsiai: Nors Vilnius dominuoja, vaikystės Kaunas taip pat išlieka svarbus, ypač per prisiminimų prizmę. Eilėraštyje „DULKĖTA KAUNO SAULĖ“ jis regiama lyg pro Vlado Eidukevičiaus paveikslų ūkaną, kupinas nostalgijos:

  Kauno vaizdas – lyg iš Vlado Eidukevičiaus paveikslų, niaukia Nemunų su garlaiviais rusvai auksinė ūkana...

Praeities ir istorijos tema

Istorija J. Vaičiūnaitės kūryboje tampa asmeniniu išgyvenimu, o praeities ženklai – dabarties dalimi.

• Dialogas su istorinėmis asmenybėmis: Ryškiausias pavyzdys – ciklas „Kanonas Barborai Radvilaitei“. Čia per septynių skirtingų balsų monologus atskleidžiama ne tik Barboros meilės istorija, bet ir XVI a. Lietuvos bei Europos politinės, kultūrinės realijos, žmogiškosios aistros ir likimai. Ciklas tampa savotišku istorijos „įgarsinimu“, suteikiant balsą tiems, kurių jausmai dažnai lieka nutylėti oficialiojoje istorijoje. Pavyzdžiui, pirmojoje dalyje prabyla Elžbieta iš Habsburgų, pirmoji Žygimanto Augusto žmona:

  Aš pradedu. Buvau beveik dar vaikas ir lyg marmuras balta, tyra ir, sako, reto grožio. Svetimšalė nykioj šaly, į kur ištekino, kur siautė maras, kur ištikimas pažas nebudėjo, kur sušalę pečiai virpėjo, krečiami ligos... O paskutinėje dalyje pati Barbora Radvilaitė teigia savo nemirtingumą per meilę ir ryšį su Vilniumi: Aš būsiu ne pageltęs pergamentas. Aš nesensiu. Man meilė bus galia išlikti, kaip poetui eilės. Aš čia gimiau. Aš pavirtau čia Vilniaus renesansu.

• Istorinės detalės kaip įkvėpimas: Eilėraštyje „Adomo Mickevičiaus žvakė“ poetė, stebėdama „medinį senovinio Kauno namelį“, kur galbūt gyveno A. Mickevičius, bando įsivaizduoti jo kūrybos akimirką, įkvėptą meilės Marilei ir Kauno atmosferos.
• Asmeninė praeitis: Autobiografiniuose kūriniuose, tokiuose kaip „Vaikystės veidrody“ (kurio dalis yra „Telefonų knyga“) ar atsiminimų knygoje „Mabre viešbutis“, asmeninė praeitis, šeimos istorija tampa svarbiu tapatybės konstravimo elementu. Pavyzdžiui, kūrinyje „Telefonų knyga“, remiantis originalaus šaltinio analize, matome, kaip, atrodytų, sausa, faktinė informacija – telefono abonento įrašas – virsta giliu ir jaudinančiu praeities prisiminimu. Tikslios detalės (tėvo profesija, adresas, telefono numeris) sukelia ne tik faktų konstatavimą, bet ir jausmų bangą, jungiančią praeitį, kurioje dar gyvi tėvai, ir dabarties vienatvę bei tylą. Šis kūrinys parodo, kaip kasdienės detalės gali tapti raktais į giliausius asmeninius išgyvenimus ir atminties sluoksnius, pabrėžiant laikinumo ir praradimo temas, panašiai kaip Šatrijos Raganos „Sename dvare“ ilgesys prabėgusiai vaikystei.

Meilės tema

Meilė J. Vaičiūnaitės poezijoje yra daugialypė – nuo aistringos istorinių herojų meilės iki trapių kasdienių jausmų.

• Istorinės meilės interpretacijos: Kaip minėta, Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilė yra vienas ryškiausių pavyzdžių. Cikle „Orfėjas ir Euridikė“ naujai interpretuojamas antikos mitas apie meilę, praradimą ir meno galią.
• Moters jausmų pasaulis: Daugelyje eilėraščių kalba moteris, atskleisdama savo jausmus, ilgesį, aistrą, pažeidžiamumą. Eilėraštyje „*** (Ateis sekmadienis...)“ meilė susipina su miesto kasdienybe, bohemiška nuotaika:

  Ateis sekmadienis. Ant duonos tepsim bučinius ir sviestą. Ir cirko afišas skaitysim padrikai, Ir klaidžiosim po margaspalvį, saulėtą, triukšmingą miestą kaip du neklaužados vaikai.

• Meilė kaip grožio ir įkvėpimo šaltinis: Meilė dažnai susijusi su grožio patyrimu, ji įkvepia, suteikia prasmę.

Kultūros ir meno tema

Menas J. Vaičiūnaitei – neatsiejama gyvenimo dalis, būdas pažinti pasaulį ir save.

• Dialogas su meno kūriniais: Eilėraščiuose gausu aliuzijų į tapybą, skulptūrą, muziką, architektūrą. Meno kūriniai tampa impulsais kūrybai, padeda atskleisti vidinius išgyvenimus.
• Mūzų įvaizdžiai: Cikle „Mano mūzos“ devynios antikinės mūzos įgauna modernius pavidalus, susijusius su miesto gyvenimu, kūrybos procesais ir moters patirtimis. Pavyzdžiui, Euterpė (muzikos mūza) siejama su lietaus fleita ir miesto peizažu:

  O duok lietaus, duok liūdną fleitą – vėl prasiveria nekantrios lūpos, net pabučiavimo nesu ilgėjusis labiau negu tavęs...

• Kultūros istorijos asmenybės: Cikle „Senos fotografijos“ poetė jautriai kuria Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos portretus, atskleisdama jų vidinį pasaulį ir kūrybos reikšmę.

Judita Vaičiūnaitė priklauso tai XX a. antrosios pusės lietuvių poetų kartai, kuri, kaip minima Petro Gedvilo konspekte, kartu su Sigitu Geda, Justinu Marcinkevičiumi, Marcelijumi Martinaičiu, „stengėsi iš esmės moderninti ir individualizuoti lyriką, išvaduoti ją iš pokarinio politizavimo gniaužtų, per simbolius, istorinius personažus, metaforas žadinti skaitytojų savimonę, tautinį sąmoningumą, pasipriešinimą dehumanizuotai sovietinei ideologijai.“

J. Vaičiūnaitės unikalumas jos kartoje

Nors bendri siekiai vienijo šios kartos kūrėjus, J. Vaičiūnaitė išsiskyrė keliais esminiais bruožais:

• Miesto tema kaip pagrindinė: Dauguma jos kartos poetų (ypač ankstyvojoje kūryboje) dar buvo stipriai paveikti agrarinės kultūros, jų kūryboje dominavo kaimo, gamtos, tėviškės temos. J. Vaičiūnaitė buvo viena pirmųjų, kuri taip nuosekliai ir organiškai poetizavo miestą. Kaip ji pati teigė (cituojama P. Gedvilo konspekte): „kaimas mane baido, kaimiečių kultūra man svetima. Be to, juk aš nuo pat vaikystės esu tikra miestietė.“ Šis atviras miesto kultūros priėmimas ir jos poetizavimas buvo naujas žodis lietuvių lyrikoje.
• Istorijos ir kultūros ženklų interpretacija: Nors ir kiti jos kartos poetai (pvz., J. Marcinkevičius, S. Geda) savo kūryboje naudojo istorinius motyvus, J. Vaičiūnaitės požiūris buvo itin intymus, paremtas detale, asmenišku išgyvenimu, dažnai per moterišką perspektyvą. Ji ne tiek kūrė didingus epinius pasakojimus, kiek ieškojo istorijos atspindžių kasdienybėje, architektūroje, meno kūriniuose.
• Estetizmas ir grožio paieškos: Panašiai kaip Henrikas Radauskas, ji buvo grožio poetė, tačiau jos estetizmas nebuvo atsiribojimas nuo gyvenimo. Grožį ji rasdavo pačioje tikrovėje, miesto fragmentuose, netgi, atrodytų, nepoetiškose detalėse.

J. Vaičiūnaitė ir Henrikas Radauskas

• Abu laikomi grožio poetais, estetais. Tačiau H. Radausko grožis dažnai yra labiau atsiribojęs, sukurtas vaizduotės, transformuotas, o J. Vaičiūnaitės – atrastas konkrečioje aplinkoje, miesto detalėse, meno kūriniuose. Jos grožis yra labiau „įsišaknijęs“ tikrovėje.
• Abu meistriškai valdė eilėraščio formą, tačiau H. Radauskas labiau laikėsi klasikinių formų, o J. Vaičiūnaitė daugiau eksperimentavo su laisvesniu ritmu, eilučių laužymu.

J. Vaičiūnaitė ir Salomėja Nėris

• Abi poetės – ryškios moteriškos figūros lietuvių lyrikoje. Abi jautriai išreiškė moters jausmų pasaulį.
• Tačiau S. Nėries lyrika labiau neoromantinė, jos jausmai dažnai atviresni, tiesmukesni, o J. Vaičiūnaitės – labiau užslėpti, perteikiami per vaizdus, aliuzijas, kultūros ženklus. J. Vaičiūnaitės lyrinis „aš“ yra sudėtingesnis, dažnai besislepiantis už kaukių.
• Ciklas „GENEZĖ (Salomėjos Nėries atminimui)“ rodo J. Vaičiūnaitės pagarbą ir gilų supratimą apie S. Nėries kūrybos ištakas ir tragizmą.

J. Vaičiūnaitė ir Maironis

• Abu poetizavo Vilnių, tačiau labai skirtingai. Maironio Vilnius – tai istorinės didybės, tautinio atgimimo simbolis, dažnai matomas iš aukštai, panoramiškai. J. Vaičiūnaitės Vilnius – intymus, kasdieniškas, pilnas detalių, išgyvenamas „iš vidaus“, vaikštant jo gatvėmis ir kiemais.
• Abu svarbūs lietuvių poetinės kalbos raidai, tačiau Maironis kūrė „aukštąjį stilių“, o J. Vaičiūnaitės kalba artimesnė šnekamajai, laisvesnė, impresionistiškesnė.

Šie palyginimai padeda ne tik geriau suprasti J. Vaičiūnaitės kūrybos savitumą, bet ir jos vietą lietuvių literatūros istorijoje. Ji, remdamasi ankstesne tradicija, kartu kūrė visiškai naują, modernią miesto ir kultūros poeziją.

Poezijoje eilėraštis yra atskiras, baigtas kūrinys. Kartais eilėraščiai jungiami į ciklus – tai kelių eilėraščių grupė, susieta bendra tema ar idėja; kiekvienas ciklo eilėraštis gali būti ir savarankiškas, bet kartu jie kuria didesnę prasmę.

Lentelėje matysite kūrinio pavadinimą, jo tipą (eilėraštis, ciklas, ciklo dalis), rinkinį (jei žinoma) ir trumpą tematikos bei motyvų aprašymą. Toks grupavimas ir publikavimas dažniausiai yra paties autoriaus meninis sprendimas, siekiant tam tikro poveikio ar struktūros, arba leidėjų bei literatūrologų darbas, siekiant aiškiau pateikti kūrybą. Ši lentelė padės jums geriau orientuotis Juditos Vaičiūnaitės kūrybos įvairovėje.

1. Pagrindinių sąvokų žodynėlis:

   • Miesto poezija: Lyrika, kurios pagrindinis objektas, įkvėpimo šaltinis ir erdvė yra miestas, jo architektūra, kultūra, atmosfera, kasdienybė.
   • Kultūrinė atmintis: Bendruomenės ar individo gebėjimas saugoti ir perduoti praeities įvykių, vertybių, tradicijų atminimą per kultūros ženklus (tekstus, meno kūrinius, ritualus).
   • Intertekstualumas: Teksto sąsajos su kitais tekstais, citatos, aliuzijos, parafrazės. J. Vaičiūnaitės kūryboje tai labai ryšku.
   • Modernizmas (XX a. II p.): Šiam laikotarpiui būdingas dėmesys subjektyvumui, vidiniam pasauliui, formos eksperimentams, bet kartu ir bandymas ieškoti vertybių atramų po karo kataklizmų. J. Vaičiūnaitė atstovauja vėlyvajam modernizmui.
   • Impresionizmas (poezijoje): Siekis perteikti subjektyvų, momentinį įspūdį, nuotaiką, pojūtį, dažnai naudojant ryškias detales, spalvas, garsus.
   • Sinkopė (poezijoje): Ritminė figūra, kai kirčiuotas skiemuo atsiduria silpnojoje metro dalyje arba kai praleidžiamas kirčiuotas skiemuo, taip sukuriant netikėtą, trūkčiojantį ritmą.
   • Kanonas (literatūrinis): Autoritetingas, pavyzdinis vertingų autorių ir tekstų rinkinys.

2. J. Vaičiūnaitės Vilniaus žemėlapis (idėja):

   • Mokiniai galėtų sudaryti interaktyvų Vilniaus žemėlapį, kuriame pažymėtų J. Vaičiūnaitės eilėraščiuose minimas vietas (bažnyčias, gatves, aikštes, Katedrą) ir prie jų pridėtų citatų iš eilėraščių bei trumpų komentarų, kaip poetė mato ir jaučia šias erdves.

3. Diskusiniai klausimai:

   • Kodėl J. Vaičiūnaitė vadinama „miesto poete“? Kokie jos miesto vaizdavimo ypatumai?
   • Kaip J. Vaičiūnaitės poezijoje susipina dabartis ir praeitis? Pateikite pavyzdžių.
   • Palyginkite J. Vaičiūnaitės ir Maironio Vilniaus vaizdavimą. Kuo jie panašūs, kuo skiriasi?
   • Kokia Barboros Radvilaitės reikšmė cikle „Kanonas Barborai Radvilaitei“ ir platesniame lietuvių kultūros kontekste?
   • Kaip manote, kodėl J. Vaičiūnaitei buvo svarbu poetizuoti kasdienybę?
   • Aptarkite J. Vaičiūnaitės eilėraščių formos ypatumus (pvz., eilučių laužymą, ritmiką). Kaip forma padeda atskleisti turinį?

4. Kūrybinės užduotys:

   • Parašykite eilėraštį apie savo miestą ar jo fragmentą, bandydami perteikti akimirkos įspūdį, kaip tai daro J. Vaičiūnaitė.
   • Pasirinkite vieną istorinę asmenybę ir parašykite trumpą monologą jos vardu, atskleisdami jos jausmus ir požiūrį į tam tikrą įvykį (panašiai kaip „Kanonas Barborai Radvilaitei“).
   • Palyginkite, kaip vaikystės prisiminimai vaizduojami J. Vaičiūnaitės „Telefonų knygoje“ ir Šatrijos Raganos „Sename dvare“.
   • Remdamiesi ciklu „Mano mūzos“, sukurkite savo mūzos portretą (eilėmis ar proza), susiedami ją su jums svarbia kūrybos sritimi ar patirtimi.

• Biografija ir kūrybos apžvalgos:
  • Bernotienė, Gintarė. Judita Vaičiūnaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. (Išsamus enciklopedinis straipsnis)
  • Judita Vaičiūnaitė. Gyvenimas yra eilėraščiuose, tiek kiek pasidavė žodis. Aštunta diena. (Straipsnis su biografinėmis detalėmis ir nuotraukomis)
  • Judita Vaičiūnaitė. Tekstai.lt. (Trumpa biografija ir eilėraščių rinkinių sąrašas su nuorodomis į tekstus)
• Eilėraščių tekstai:
  • Judita Vaičiūnaitė. Eilėraščiai. Tekstai.lt. (Plačiausias prieinamų eilėraščių pasirinkimas)
  • Judita Vaičiūnaitė. Pavasario akvarelės (1960). Epaveldas.lt. (Skaitmeninta pirmoji knyga)
  • Kiti J. Vaičiūnaitės rinkiniai Epavelde (galima ieškoti pagal autorę ir pavadinimą).
• Audio/Video medžiaga:
  • Eiles skaito Judita Vaičiūnaitė. LRT mediateka. (Autentiškas poetės balsas)
  • Maironio lietuvių literatūros muziejaus video apie Juditą Vaičiūnaitę (jei toks egzistuoja, nuoroda iš ankstesnio konspekto).
• Papildoma informacija apie istorinį kontekstą (ciklas „Kanonas Barborai Radvilaitei“):
  • Informacija apie Žygimantą Augustą, Barborą Radvilaitę, Boną Sforca, Radvilas Vikipedijoje ar kituose istorijos šaltiniuose (pvz., Žygimantas Augustas - Wikipedia, Barbora Radvilaitė - Wikipedia, Bona Sforca - Wikipedia, Mikalojus Radvila Juodasis - Wikipedia, Mikalojus Radvila Rudasis - Wikipedia).
  • Straipsnis „Renesanso šviesa – per moteris“ 15min.lt (kaip nurodyta jūsų šaltiniuose, apie Bonos Sforcos ir kitų moterų įtaką Renesansui).
  • Adomėnas, Mantas. Kanonas kaip priešnuodis kultūros degeneracijai. Bernardinai.lt. (Straipsnis apie kanono sąvoką, naudingas suprantant ciklo pavadinimo reikšmę).

Juditos Vaičiūnaitės kūryba – tai jautrus, estetiškas ir gilus žvilgsnis į miestą, istoriją, kultūrą ir žmogaus vidinį pasaulį. Jos poezija moko matyti grožį kasdienybėje ir branginti praeities atminimą.