Romos „aukso amžiaus“ poetas ir gyvenimo filosofas

• Kvintas Horacijus Flakas (lot. Quintus Horatius Flaccus) – vienas didžiausių romėnų lyrinės poezijos ir satyros kūrėjų, gyvenęs ir kūręs vėlyvosios Romos respublikos ir ankstyvosios Romos imperijos (Augusto principato) laikotarpiu.
• Gimė Venusijoje, pietryčių Italijoje, laisvamanio (buvusio vergo, išpirkto į laisvę) sūnaus šeimoje. Tėvas, nors ir nebuvo turtingas, dėjo daug pastangų, kad sūnus gautų gerą išsilavinimą Romoje ir Atėnuose, kur Horacijus studijavo graikų literatūrą ir filosofiją.
• Jaunystėje, po Julijaus Cezario nužudymo, Horacijus įstojo į Brutui ir Kasijui ištikimą kariuomenę ir kovėsi Filipų mūšyje (42 m. pr. Kr.) kaip karo tribūnas. Respublikonams pralaimėjus, jis neteko turto ir grįžo į Romą ieškoti pragyvenimo šaltinio.
• Lemiamą įtaką jo gyvenimui turėjo pažintis su poetu Vergilijumi, kuris jį pristatė įtakingam meno ir literatūros globėjui Gajui Cilnijui Mecenatui. Mecenatas tapo artimu Horacijaus draugu ir rėmėju, padovanojo jam Sabinų ūkelį (vilą netoli Romos), kur poetas galėjo ramiai kurti.
• Horacijus buvo artimas ir imperatoriui Augustui, kuris vertino jo talentą ir siūlė jam tapti asmeniniu sekretoriumi, tačiau poetas, brangindamas savo nepriklausomybę, šių pareigų atsisakė. Nepaisant to, jis palaikė Augusto politiką, siekiančią atkurti taiką ir tvarką Romoje po ilgų pilietinių karų.
• Jo kūrybinis palikimas nėra labai gausus kiekybės prasme, tačiau itin reikšmingas kokybe ir įtaka vėlesnei Europos literatūrai.
• Mirė netrukus po savo globėjo Mecenato mirties ir buvo palaidotas šalia jo Eskvilino kalne.

Horacijaus kūryba išlaikė savo populiarumą ir reikšmę per šimtmečius dėl kelių esminių priežasčių, kurios aktualios ir šiandienos devintokui:

• Universali išmintis: Jo filosofinės idėjos apie „aukso vidurį“ ir „carpe diem“ nėra vien antikinės nuostatos. Jos kalba apie pamatines žmogiškas vertybes: saiko jausmą, gebėjimą džiaugtis dabartimi, vidinę ramybę. Šiuolaikiniam, dažnai skubančiam ir materialių tikslų vaikymusi užsiėmusiam žmogui, šios idėjos gali tapti atspirties tašku apmąstant savo gyvenimo prioritetus. Devintokas, stovintis ant paauglystės ir suaugusiųjų pasaulio slenksčio, gali rasti šiose mintyse paguodos ir gairių.
• Meistriška forma: Horacijus yra neprilygstamas poetinės formos meistras. Jo eilėraščių kalba, ritmas, metrika yra ištobulinti iki tobulumo. Susipažinimas su jo kūryba leidžia pajusti klasikinės poezijos grožį, suprasti, kiek pastangų ir talento reikia sukurti harmoningą ir paveikų eilėraštį. Tai ugdo estetinį skonį ir literatūrinę nuovoką.
• Įtaka Vakarų kultūrai: Horacijus yra vienas iš tų antikinių autorių, kurių įtaka Vakarų Europos literatūrai ir kultūrai yra milžiniška. Jo kūriniai buvo pavyzdys Renesanso, klasicizmo, Apšvietos epochų rašytojams. Suprasti Horacijų reiškia geriau suprasti daugelio vėlesnių autorių kūrybą, atpažinti jo idėjų ir motyvų atgarsius. Tai padeda formuoti platesnį literatūrinį kontekstą.
• Žmogiškųjų jausmų įvairovė: Nors Horacijus dažnai laikomas santūriu ir racionalių filosofu, jo poezijoje atsiskleidžia plati žmogiškųjų jausmų paletė: meilė, džiaugsmas, liūdesys, ilgesys, draugystės šiluma, nusivylimas. Tai leidžia skaitytojui atpažinti save, rasti sąsajų su savo paties išgyvenimais.
• Švelni ironija ir humoras: Jo satyrose pasireiškiantis gebėjimas švelniai, bet taikliai pašiepti žmonių silpnybes moko tolerancijos ir gebėjimo su humoru žvelgti į save bei kitus. Tai svarbi socialinė kompetencija.

Devintokui Horacijaus kūryba gali būti ne tik pažintis su antikine literatūra, bet ir proga apmąstyti amžinąsias vertybes, gyvenimo prasmę, išmokti vertinti poetinį žodį ir suprasti kultūros tęstinumą.

Horacijaus kūryba, nors ir nutolusi laike, suteikia daug galimybių interpretacijai šiuolaikiniame kontekste ir gali būti sėkmingai panaudota rašiniuose.

Galimos interpretacijos kryptys

• Egzistencialistinė interpretacija: „Carpe diem“ idėja gali būti interpretuojama ne tik kaip raginimas linksmintis, bet ir kaip gilesnis egzistencinis suvokimas apie būties trapumą ir būtinybę sąmoningai išgyventi kiekvieną akimirką. Mirties neišvengiamybės akivaizdoje dabarties vertinimas tampa ypač svarbus.
• Psichologinė interpretacija: Horacijaus raginimas siekti „aukso vidurio“ gali būti analizuojamas kaip vidinės pusiausvyros, psichologinės harmonijos paieškos. Jo kova su kraštutinumais, aistrų valdymas atliepia šiuolaikinės psichologijos idėjas apie emocinį intelektą ir streso valdymą.
• Socialinė kritika per satyrą: Nors Horacijaus satyra švelni, joje galima įžvelgti amžinų visuomenės ydų kritiką – godumo, tuštybės, pataikavimo, paviršutiniškumo. Šios ydos būdingos ir šiuolaikinei visuomenei, todėl jo satyros išlieka aktualios.
• Poeto misijos suvokimas: Jo odė „Exegi monumentum“ kelia klausimą apie menininko vietą visuomenėje, jo kūrybos nemirtingumą ir atsakomybę. Ar menas gali būti stipresnis už laiką ir materialias vertybes?

Kaip panaudoti Horacijaus kūrybą rašinyje

• Argumentuojant apie gyvenimo prasmę ir laimę:
  • Remtis „carpe diem“ ir „aukso vidurio“ principais kaip galimais atsakymais į klausimą, kaip prasmingai gyventi.
  • Lyginti Horacijaus požiūrį su kitų autorių (pvz., romantikų, egzistencialistų) idėjomis apie laimę ir gyvenimo tikslus.
• Kalbant apie laiko tėkmę ir laikinumą:
  • Naudoti Horacijaus įvaizdžius (bėgantis laikas, vystančios gėlės) iliustruojant žmogaus būties trapumą.
  • Sieti su kitais kūriniais, kuriuose nagrinėjama laiko tema (pvz., baroko literatūra, kai kurie modernistų kūriniai).
• Nagrinėjant meno ir menininko vaidmenį:
  • Analizuoti „Exegi monumentum“ kaip poeto manifestą, jo tikėjimą kūrybos galia.
  • Diskutuoti, ar menas gali suteikti nemirtingumą, kokia jo vertė kintančiame pasaulyje.
• Atskleidžiant visuomenės ydas:
  • Remtis Horacijaus satyromis kaip pavyzdžiu, kaip literatūra gali kritikuoti ir pašiepti negeroves, skatinti visuomenės savirefleksiją.
• Lyginant su kitų epochų ar kultūrų kūrėjais:
  • Horacijaus „carpe diem“ galima lyginti su Omaro Chajamo rubajatų hedonizmu ar Renesanso epochos požiūriu į gyvenimo džiaugsmus.
  • Jo satyrinį žvilgsnį galima gretinti su vėlesnių satyrikų (pvz., Moljero, Svifto) kūryba.

Svarbu rašinyje:

• Ne tik pacituoti ar perfrazuoti Horacijaus mintis, bet jas analizuoti ir interpretuoti nagrinėjamos temos kontekste.
• Parodyti sąsajas tarp Horacijaus idėjų ir šiuolaikinio pasaulio ar kitų literatūros kūrinių.
• Naudoti konkrečius pavyzdžius iš jo odžių, satyrų ar laiškų, kad argumentai būtų pagrįsti.

• Formos meistriškumas ir elegancija: Horacijus buvo itin reiklus poetinei formai, siekė aiškumo, glaustumo, harmonijos. Jis meistriškai įvaldė įvairias graikų lyrinės poezijos (ypač Alkajo, Sapfo, Anakreonto) formas ir metrus, pritaikydamas juos lotynų kalbai. Jo eilėraščiai pasižymi ypatinga kalbos elegancija, preciziškumu, skambesiu.
• „Aukso vidurio“ (aurea mediocritas) principas: Tai viena svarbiausių Horacijaus filosofinių nuostatų, perimta iš graikų filosofijos (ypač epikūrizmo). Jis ragino vengti kraštutinumų, siekti saiko, vidinės ramybės, pasitenkinti tuo, ką turi. Šis principas atsispindi tiek jo gyvenimo būde, tiek kūryboje.
• „Carpe diem“ (skink dieną, naudokis proga): Ši garsioji frazė iš vienos jo odės tapo gyvenimo filosofijos moto. Suvokdamas žmogaus būties laikinumą ir ateities nežinomybę, Horacijus ragino vertinti ir džiaugtis dabarties akimirka, nepasikliauti rytojumi.
• Temos:
  • Meilė: Dažna tema, ypač odėse. Meilė vaizduojama įvairiapusiškai – kaip džiaugsmas, aistra, kančia, žaidimas. Dažnai mylimosios yra heteros, jų vardai (Lidija, Pirha, Chlojė) pasiskolinti iš graikų lyrikos. Meilės jausmas dažnai persipina su ironija, žaismingumu, filosofiniais apmąstymais apie jausmų laikinumą.
  • Draugystė: Horacijus labai vertino draugystę (ypač su Mecenatu, Vergilijumi). Jo laiškuose ir odėse dažnai kreipiamasi į draugus, apmąstoma draugystės reikšmė.
  • Gamta: Gamta jo poezijoje – tai ramybės, harmonijos, grožio šaltinis. Dažnai vaizduojamas jo Sabinų ūkelis, metų laikų kaita. Gamta tampa fonu filosofiniams apmąstymams, kontrastu miesto šurmuliui ir politinėms intrigoms.
  • Vynas ir puotos: Vynas, kaip ir meilė, yra būdas džiaugtis gyvenimu, atsipalaiduoti, bendrauti su draugais. Puotų aprašymai kupini gyvybės, džiaugsmo, bet kartu ir saiko jausmo.
  • Tėvynė ir pilietinės pareigos: Nors Horacijus brangino asmeninę laisvę ir ramybę, jo kūryboje atsispindi ir patriotiniai jausmai, parama Augusto politikai, siekiančiai atkurti Romos didybę ir tradicines vertybes (pvz., „Romos odės“).
  • Poezija ir poetas: Horacijus daug apmąstė poezijos prigimtį, jos tikslus, poeto vaidmenį visuomenėje. Jo „Poetinis menas“ (Ars Poetica) tapo vienu svarbiausių klasicizmo estetikos šaltinių. Jis pabrėžė amato svarbą, įkvėpimo ir kruopštaus darbo dermę.
  • Moralinės ydos ir visuomenės kritika (satyrose): Satyrose Horacijus švelniai, su humoru ir ironija kritikuoja žmonių ydas (godumą, tuštybę, pavydą, pataikavimą), visuomenės papročius, literatūrinį gyvenimą. Jo satyra nėra pikta ar agresyvi, o veikiau pamokanti, siekianti pataisyti, o ne suniekinti.
• Įtaka: Horacijaus kūryba padarė milžinišką įtaką vėlesnei Europos literatūrai, ypač Renesanso, klasicizmo ir Apšvietos epochose. Jo odės, satyros, „Poetinis menas“ buvo nuolat skaitomi, verčiami, imituojami ir komentuojami.

Odės (Carmina)

Odės – tai keturios lyrinių eilėraščių knygos, laikomos Horacijaus poetinės kūrybos viršūne. Jose atsiskleidžia temų ir nuotaikų įvairovė, formos meistriškumas.

1. Odė I, 11 („Tu nebandyki sužinoti...“ / „Carpe diem“ odė)

• Tema: Šioje garsiojoje odėje, skirtoje Leukonojai, Horacijus išsako savo „carpe diem“ filosofiją.
• Pagrindinė mintis: Žmogui neskirta žinoti ateities (likimo, mirties valandos). Užuot kankinusis dėl to, kas bus, reikia džiaugtis dabartimi, „skinti dieną“, nes laikas negailestingai bėga.
• Įvaizdžiai: Babiloniečių skaičiavimai (bandymas nuspėti ateitį), audringa jūra, daužanti uolas (laiko tėkmės ir gyvenimo sunkumų simbolis), filtruojamas vynas (raginimas mėgautis paprastais džiaugsmais), trumpas gyvenimo tarpsnis.
• Struktūra ir tonas: Odė parašyta asklepiadiniu metru. Tonas ramus, pamokantis, bet ne įkyrus. Poetas kreipiasi į Leukonoją draugiškai, patardamas.
• Citata (lot. ir apytikslis vertimas):
  • „Tu ne quaesieris, scire nefas, quem mihi, quem tibi / finem di dederint, Leuconoe, nec Babylonios / temptaris numeros.“ (Tu nebandyki sužinoti – tai draudžiama žinoti – kokią pabaigą dievai skyrė man, kokią tau, Leukonoja, ir nebandyk babiloniečių skaičiavimų.)
  • „...spatio brevi / spem longam reseces. dum loquimur, fugerit invida / aetas: carpe diem, quam minimum credula postero.“ (...trumpame tarpsnyje apkarpyk ilgas viltis. Kol kalbame, pabėgs pavydus laikas: skink dieną, kuo mažiau tikėdama rytojumi.)
• Reikšmė: Ši odė tapo vienu žinomiausių antikinės literatūros kūrinių, o frazė „carpe diem“ – plačiai paplitusiu posakiu, raginančiu vertinti dabartį.

2. Odė I, 9 („Matai, kaip Soraktė švyti...“ / „Žiemos odė“)

• Tema: Odė skirta draugui Taljarchui. Joje vaizduojamas žiemos peizažas ir raginama džiaugtis jaunyste bei gyvenimo malonumais, kol dar ne vėlu.
• Vaizdai: Sniegu padengtas Soraktės kalnas, sustingę miškai, apledėjusi upė – žiemos šalčio ir gamtos sustingimo vaizdai. Priešpriešinami židinio šilumai, vynui, linksmai puotai.
• Filosofija: Vėlgi atsispindi „carpe diem“ motyvas. Reikia džiaugtis tuo, ką duoda dabartis (šiluma, vynas, meilė, jaunystės žaidimai), o rūpesčius dėl ateities palikti dievams.
• Kontrastai: Šaltis – šiluma, senatvė – jaunystė, gamtos sustingimas – žmogaus linksmybė.
• Nuotaika: Nuo šalto žiemos peizažo aprašymo pereinama prie linksmo raginimo džiaugtis gyvenimu.

3. Odė III, 30 („Sukūriau paminklą, tvaresnį už varį...“ / „Exegi monumentum“)

• Tema: Tai viena iš vadinamųjų „poeto nemirtingumo“ odžių. Horacijus apmąsto savo kūrybos reikšmę ir ilgaamžiškumą.
• Pagrindinė mintis: Poeto kūryba yra nemirtinga, ji pergyvens materialius paminklus ir išliks ateities kartoms. Tai jo tikrasis paminklas.
• Įvaizdžiai: Paminklas, tvaresnis už varį, aukštesnis už karališkas piramides, atsparus lietui, vėjui, laiko tėkmei. Aufido upė (simbolizuojanti poeto gimtinę), Kapitolijus (Romos amžinumo simbolis). Poeto šlovė, kuri augs tol, kol egzistuos Roma.
• Poeto savivertės suvokimas: Horacijus didžiuojasi savo kūrybiniais pasiekimais, ypač tuo, kad pirmasis pritaikė graikų lyrinius metrus romėnų poezijai. Jis prašo Melpomenės (lyrinės poezijos mūzos) vainikuoti jį laurų vainiku.
• Citata (lot. ir apytikslis vertimas):
  • „Exegi monumentum aere perennius / regalique situ pyramidum altius...“ (Sukūriau paminklą, tvaresnį už varį / ir aukštesnį už karališką piramidžių statinį...)
  • „...non omnis moriar multaque pars mei / vitabit Libitinam...“ (...nemirsiu visas, ir didelė mano dalis / išvengs Libitinos (mirties deivės)...)
• Reikšmė: Ši odė tapo klasikinės literatūros pavyzdžiu, kaip poetas suvokia savo kūrybos nemirtingumą. Ji įkvėpė daugelį vėlesnių poetų (pvz., A. Puškiną) parašyti panašios tematikos eilėraščius.

Satyros (Sermones) ir Laiškai (Epistulae)

Šiuose hegzametru parašytuose kūriniuose Horacijus atsiskleidžia kaip pastabus visuomenės kritikas, moralistas ir gyvenimo filosofas.

• Satyros:
  • Jose švelniai, su humoru ir ironija pašiepiamos žmonių ydos (godumas, puikybė, pavydas, pataikavimas), kvailumas, visuomenės papročiai.
  • Horacijaus satyra nėra pikta ar puolanti, ji labiau siekia pamokyti, paskatinti susimąstyti. Jis dažnai naudoja dialogo formą, pasakoja anekdotines situacijas.
  • Viena žinomų satyrų – pasakojimas apie įkyrų žmogų, kuris gatvėje prisikabina prie poeto ir neduoda jam ramybės.
• Laiškai:
  • Tai filosofinio pobūdžio laiškai, skirti draugams (pvz., Mecenatui, Tibului).
  • Juose plėtojamos „aukso vidurio“, vidinės ramybės, pasitenkinimo paprastu gyvenimu temos.
  • Žymiausias laiškas – „Laiškas Pizonams“ (Epistula ad Pisones), dar žinomas kaip „Poetinis menas“ (Ars Poetica). Tai ilgas, programinis kūrinys, kuriame išdėstomi Horacijaus estetiniai principai, reikalavimai poetui ir jo kūrybai. Jame pabrėžiama formos ir turinio darna, saikas, aiškumas, kruopštus darbas, tradicijos ir originalumo dermė. Šis veikalas tapo vienu svarbiausių klasicizmo estetikos šaltinių.

Kodėl svarbu 9-okui?

• Antikos literatūros pažinimas: Horacijus yra vienas kertinių romėnų literatūros autorių. Jo kūryba leidžia susipažinti su Romos „aukso amžiaus“ kultūra, vertybėmis, gyvenimo būdu.
• Filosofinės idėjos: Jo „aukso vidurio“ ir „carpe diem“ principai yra universalios gyvenimo filosofijos, skatinančios mąstyti apie laimę, saiką, dabarties vertę. Tai gali būti aktualu ir jaunam žmogui, formuojančiam savo pasaulėžiūrą.
• Poezijos formos ir meistriškumo pavyzdys: Horacijaus odės demonstruoja aukštą poetinį meistriškumą, kalbos eleganciją, formos ir turinio darną. Tai padeda suprasti poezijos meno subtilybes.
• Įtaka Europos kultūrai: Suvokti Horacijaus įtaką vėlesnei Europos literatūrai ir kultūrai (pvz., „Exegi monumentum“ temos atgarsiai) padeda geriau suprasti kultūros tęstinumą.
• Ironijos ir humoro pajauta: Jo satyrose pasireiškiantis švelnus humoras ir ironija moko įžvelgti komiškus gyvenimo aspektus, kritiškai, bet ne piktai vertinti žmonių silpnybes.

Lentelė: Horacijaus kūrybos aspektai

Kvintas Horacijus Flakas – tai poetas-filosofas, kurio kūryba išsiskiria išmintimi, elegancija ir nepavaldžiu laikui raginimu gyventi sąmoningai, vertinant kiekvieną akimirką. Jo eilės, kupinos subtilaus grožio ir gilių įžvalgų, tebežavi ir moko skaitytojus jau daugiau nei du tūkstantmečius.

• 🔗 Google paieška „Horace Odes“ arba „Horace Satires“: Rasite daugybę jo kūrinių vertimų į anglų ir kitas kalbas, analizių, komentarų. Atlikti paiešką „Horace Odes“
• 🔗 YouTube paieška „Horace Carpe Diem“: Galima rasti jo garsiųjų odžių skaitymų lotynų ar kitomis kalbomis, diskusijų apie jo filosofiją. Atlikti paiešką
• 🔗 Perseus Digital Library: Didžiulė antikinės literatūros duomenų bazė, kurioje galima rasti Horacijaus kūrinių originalo kalba ir vertimų į anglų kalbą su komentarais. Naršyti Perseus Digital Library (svetainėje ieškoti „Horace“).
• Lietuviški leidimai: Yra išleista Horacijaus odžių ir kitų kūrinių vertimų į lietuvių kalbą (pvz., vertė Antanas Dambrauskas, Benediktas Kazlauskas). Verta paieškoti bibliotekose ar senų knygų knygynuose.
• Literatūros vadovėliai: Antikos literatūros skyriuose dažnai pateikiama informacija apie Horacijų ir jo kūrybos pavyzdžių.

• Kaip suprantate Horacijaus „carpe diem“ principą? Ar jis aktualus jūsų gyvenime?
• Ar sutinkate su „aukso vidurio“ idėja? Kodėl ji gali būti svarbi siekiant laimės?
• Kokie Horacijaus eilėraščių įvaizdžiai jums labiausiai įsiminė ir kodėl?
• Kaip manote, ar poeto kūryba iš tiesų gali būti „paminklas, tvaresnis už varį“?
• Ar Horacijaus satyra apie žmonių ydas vis dar aktuali šiandien? Kokias šiuolaikines ydas jis galėtų pašiepti?
• Ką jums reiškia draugystė? Ar Horacijaus požiūris į draugystę jums artimas?
• Kokį įspūdį jums paliko Horacijaus poezijos kalba, jos elegancija ir forma (net ir skaitant vertimus)?