Epistolinis sentimentalizmo romanas „Jaunojo Verterio kančios“

Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe; 1749 m. rugpjūčio 28 d. – 1832 m. kovo 22 d.) – vienas iškiliausių vokiečių ir pasaulio literatūros klasikų, poetas, dramaturgas, romanistas, mokslininkas, filosofas, valstybės veikėjas. Jo kūryba apima įvairius žanrus ir stilius, o įtaka Europos kultūrai – milžiniška. Gėtė yra vienas pagrindinių „Audros ir veržimosi“ (Sturm und Drang) judėjimo bei Veimaro klasicizmo atstovų.

Gimė Frankfurte prie Maino, pasiturinčio teisininko šeimoje. Studijavo teisę Leipcigo ir Strasbūro universitetuose, tačiau labiau domėjosi literatūra, menu, gamtos mokslais. Anksti pradėjo rašyti. 1775 m. Veimaro kunigaikščio Karlo Augusto kvietimu persikėlė į Veimarą, kur praleido didžiąją dalį gyvenimo, užėmė aukštas valstybines pareigas, vadovavo teatrui. Gėtė daug keliavo, ypač svarbi jo kelionė į Italiją (1786–1788 m.), padariusi didelę įtaką jo kūrybos brandai ir perėjimui prie klasicizmo.

Kūrybos bruožai (bendri)

• Universalumas ir įvairiapusiškumas: Gėtės kūryba aprėpia poeziją, dramą, prozą, mokslinius traktatus. Jis domėjosi įvairiomis sritimis – nuo literatūros ir meno iki botanikos, optikos, mineralogijos.
• Žmogaus vidinio pasaulio gelmė: Gėtė giliai analizavo žmogaus jausmus, aistras, vidinius prieštaravimus, dvasines paieškas.
• Ryšys su gamta: Gamta jo kūryboje dažnai yra ne tik fonas, bet ir įkvėpimo šaltinis, žmogaus jausmų atspindys, dieviškosios harmonijos simbolis.
• Individualizmo ir visuomenės santykis: Nagrinėjo individo laisvės, saviraiškos, maišto prieš visuomenės normas problemas.
• „Audros ir veržimosi“ įtaka (ankstyvoji kūryba): Pabrėžiamas jausmų intensyvumas, individualizmas, maištingumas, gamtos jėga.
• Veimaro klasicizmo idealai (brandžioji kūryba): Siekis harmonijos, pusiausvyros, grožio, humanizmo, antikos tradicijų atgaivinimas.
• Simbolizmas ir alegorija: Daugelis jo kūrinių turi gilų simbolinį ir alegorinį lygmenį.

• Drama „Faustas“ (I dalis – 1808 m., II dalis – 1832 m.): Monumentali filosofinė tragedija, laikoma vokiečių literatūros viršūne, pasakojanti apie mokslininką Faustą, sudariusį sandėrį su Mefistofeliu.
• Poezija: Gausi ir įvairi lyrinė poezija, baladės (pvz., „Girių karalius“ – „Erlkönig“).
• Romanas „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“ („Wilhelm Meisters Lehrjahre“, 1795–1796 m.): Vienas pirmųjų „auklėjamojo romano“ (Bildungsroman) pavyzdžių.

Bendras romano vaizdas

„Jaunojo Verterio kančios“ (vok. „Die Leiden des jungen Werthers“, 1774 m.) – tai ankstyvasis Johano Volfgango Gėtės romanas, parašytas epistoline (laiškų) forma. Kūrinys akimirksniu išgarsino autorių visoje Europoje ir tapo vienu ryškiausių sentimentalizmo epochos kūrinių, sukeldamas vadinamąją „Verterio karštligę“ – jaunimo tarpe paplito pesimizmas, melancholija, netgi savižudybių banga, mėgdžiojant romano herojų.

Romanas pasakoja apie jauną, jautrų, meniškos sielos jaunuolį Verterį, kuris, atvykęs į provincijos miestelį, beviltiškai įsimyli Lota (Charlotte S.) – nuostabią merginą, jau susižadėjusią su kitu, protingu ir doru, bet Verteriui atrodančiu pernelyg racionaliu Albertu. Verterio jausmai vis stiprėja, jis negali jų suvaldyti, o Lotai ištekėjus už Alberto, jo kančia pasiekia ribą. Negalėdamas gyventi be Lotos ir matydamas savo meilės beviltiškumą, Verteris nusižudo.

Kūrinys pasižymi ypatingu dėmesiu herojaus vidiniam pasauliui, jausmų analizei, gamtos ir žmogaus sielos būsenų paralelizmui.

Erdvė ir laikas

• Veiksmo laikas: Romanas vyksta maždaug pusantrų metų laikotarpiu, XVIII amžiaus antroje pusėje (apie 1771–1772 m.). Laiškai datuoti, kas leidžia sekti įvykių chronologiją.
• Veiksmo erdvė: Daugiausia veiksmas vyksta Valheimo (Wahlheim) apylinkėse – idiliškame Vokietijos provincijos kampelyje, kur Verteris apsigyvena, ir netoliese esančiame miestelyje, kur gyvena Lota. Gamta (miškai, pievos, upelis) vaidina svarbų vaidmenį, atspindėdama Verterio nuotaikas. Vėliau Verteris trumpam išvyksta dirbti į pasiuntinybę kitame mieste, bet nusivylęs grįžta.

Pagrindinės temos ir idėjos

• Nelaiminga meilė ir jos destruktyvi galia: Centrinė romano tema. Verterio meilė Lotai yra viskąapimanti, ideali, bet kartu ir beviltiška, vedanti jį į pražūtį. Romanas tyrinėja meilės kančios psichologiją.
• Jausmų ir proto konfliktas: Verteris yra jausmų žmogus, jo pasaulėžiūra paremta sentimentalizmu. Jis vertina širdies balsą aukščiau už proto argumentus. Jo jausmai konfliktuoja su visuomenės normomis ir racionaliu Alberto požiūriu.
• Individo ir visuomenės santykis: Verteris jaučiasi svetimas miesčioniškai visuomenei, jos taisyklėms, paviršutiniškumui. Jis ilgisi paprastumo, nuoširdumo, natūralumo. Jo konfliktas su visuomene yra viena iš jo tragedijos priežasčių.
• Gamta ir žmogaus siela: Gamta romane glaudžiai susijusi su Verterio vidine būsena. Pavasario ir vasaros gamtos grožis atspindi jo meilės džiaugsmą, o rudens ir žiemos niūruma – jo neviltį ir artėjančią mirtį.
• Meniškos sielos tragedija: Verteris yra menininkas (nors jo kūryba lieka antrame plane), jautrios, pažeidžiamos sielos žmogus, nesugebantis prisitaikyti prie proziško pasaulio.
• Savižudybės problema: Romanas atvirai kelia savižudybės kaip išeities iš nepakeliamos kančios problemą. Verterio poelgis sukėlė daug diskusijų ir netgi kritikos dėl galimo neigiamo poveikio jaunimui.
• Sentimentalizmo pasaulėjauta: Kūrinys yra tipiškas sentimentalizmo literatūros pavyzdys, aukštinantis jausmus, individualumą, gamtos grožį, paprastų žmonių gyvenimą.

Pagrindiniai veikėjai

• Verteris: Pagrindinis veikėjas, jaunas, išsilavinęs, jautrus ir aistringas jaunuolis, linkęs į melancholiją ir svajingumą. Jis yra tipiškas „Audros ir veržimosi“ epochos herojus, maištaujantis prieš visuomenės suvaržymus ir ieškantis absoliučios meilės bei harmonijos. Jo laiškai draugui Vilhelmui atskleidžia jo gilų vidinį pasaulį, jausmų kaitą ir tragišką likimą.

• Lota (Charlotte S.): Jauna, graži, protinga ir geraširdė mergina, kuria Verteris beviltiškai įsimyli. Ji rūpinasi savo jaunesniais broliais ir seserimis, yra ištikima savo sužadėtiniui Albertui. Lota simpatizuoja Verteriui, vertina jo jausmingumą ir talentą, bet negali atsakyti į jo meilę. Ji įkūnija moterišką idealą, bet kartu yra ir Verterio kančios priežastis.

• Albertas: Lotos sužadėtinis, vėliau vyras. Protingas, ramus, doras ir praktiškas žmogus. Jis yra kontrastas aistringam ir iracionaliam Verteriui. Nors Albertas gerbia Verterį, jų požiūriai į gyvenimą ir meilę skiriasi, kas sukelia įtampą. Albertas įkūnija visuomenės normas ir racionalų protą.

• Vilhelmas: Verterio draugas, kuriam adresuoti dauguma laiškų. Jis romane tiesiogiai nepasirodo, bet jo egzistavimas leidžia Verteriui išlieti savo jausmus ir apmąstymus. Vilhelmas atstovauja sveikam protui, bando Verterį perspėti ir nukreipti teisingu keliu.

• Leidėjas (fiktyvus): Romano pabaigoje pasirodantis „leidėjas“ papasakoja apie paskutines Verterio dienas ir mirtį, pateikdamas papildomos informacijos ir liudininkų parodymus. Tai literatūrinis Gėtės sumanymas, suteikiantis pasakojimui objektyvumo įspūdį.

Romano siužeto santrauka (laiškų forma)

Romanas sudarytas iš Verterio laiškų, rašytų daugiausia draugui Vilhelmui, ir trumpų leidėjo intarpų.

Pirmoji knyga: Verteris atvyksta į Valheimą, pabėgęs nuo nelaimingos meilės ir norėdamas pailsėti. Jis žavisi gamta, paprastais kaimo žmonėmis, daug skaito Homerą. Per šokius jis susipažįsta su Lota S. ir iškart ją įsimyli. Lota rūpinasi savo jaunesniais broliais ir seserimis po motinos mirties. Verteris dažnai lankosi pas Lotą, jie kartu leidžia laiką, kalbasi apie literatūrą, gamtą. Verterio jausmai stiprėja, nors jis žino, kad Lota susižadėjusi su Albertu. Grįžta Albertas. Verteris su juo susipažįsta, vertina jo dorumą, bet kartu jaučia pavydą ir skausmą. Situacija darosi nepakeliama, ir Verteris, Vilhelmo raginamas, nusprendžia išvykti ir įsidarbinti pasiuntinybėje.

Antroji knyga: Verteris dirba pasiuntinybėje, tačiau jam nepatinka biurokratinė aplinka, paviršutiniški žmonės. Jis jaučiasi vienišas ir ilgisi Lotos bei Valheimo idilės. Sužinojęs, kad Lota ir Albertas susituokė, Verteris patiria didelį sukrėtimą. Jis meta tarnybą ir grįžta į Valheimo apylinkes. Jo būsena vis blogėja, jis tampa vis labiau melancholiškas, desperatiškas. Susitikimai su Lota darosi vis skausmingesni. Jis dažnai kalba apie mirtį, skaito Osianą. Lota, jausdama įtampą ir bijodama dėl Verterio, prašo jo rečiau lankytis. Paskutiniame laiške Lotai Verteris išlieja visą savo meilę ir neviltį. Jis pasiskolina iš Alberto pistoletus, neva kelionei, ir naktį prieš Kūčias nusišauna. Leidėjas aprašo Verterio mirtį, laidotuves, kuriose nedalyvavo dvasininkai, ir aplinkinių reakciją.

Kūrinio interpretacijos

• Sentimentalizmo manifestas: Romanas laikomas vienu ryškiausių sentimentalizmo literatūros pavyzdžių. Jame aukštinami jausmai, individualumas, subjektyvi patirtis, gamtos grožis. Verteris įkūnija sentimentalųjį herojų, kurio jausmų pasaulis yra svarbesnis už išorinę realybę.
• „Audros ir veržimosi“ dvasia: Kūrinys atspindi ir „Audros ir veržimosi“ (Sturm und Drang) judėjimo idėjas – maištą prieš visuomenės normas, jausmų ir aistrų kultą, individualizmo iškėlimą. Verterio konfliktas su visuomene ir jo tragiškas likimas yra būdingi šio judėjimo herojams.
• Psichologinis romanas: Gėtė giliai analizuoja Verterio vidinį pasaulį, jo jausmų kaitą, psichologinę būseną. Romanas yra įžvalgus nelaimingos meilės, vienatvės ir nevilties psichologinis tyrimas.
• Socialinė kritika: Nors ir subtiliai, romane kritikuojama XVIII amžiaus pabaigos miesčioniška visuomenė, jos paviršutiniškumas, socialiniai skirtumai, jausmų nepaisymas. Verterio susidūrimas su biurokratine pasiuntinybės aplinka tai iliustruoja.
• Biografiniai elementai: Romanas turi autobiografinių bruožų. Gėtė pats buvo patyręs nelaimingą meilę Charlottei Buff (Lotos prototipas) ir išgyvenęs draugo Karlo Wilhelmo Jerusalemo savižudybę dėl meilės. Tačiau romanas nėra tiesioginė autobiografija, o literatūrinė šių patirčių transformacija.

Simboliai romane

• Lota: Įkūnija idealizuotą moteriškumą, grožį, gerumą, bet kartu ir nepasiekiamą meilę, Verterio kančios priežastį.
• Albertas: Simbolizuoja racionalumą, tvarką, visuomenės normas, kontrastą Verterio jausmingumui.
• Gamta (Valheimas): Atspindi Verterio sielos būsenas. Pavasarį ir vasarą ji idiliška, harmoninga, rudenį ir žiemą – niūri, atšiauri, pranašaujanti nelaimę.
• Homeras ir Osianas: Literatūriniai kūriniai, kuriuos skaito Verteris, simbolizuoja skirtingas jo būsenas. Homeras – harmonijos, idilės ilgesį, o Osianas – melancholiją, mirties nuojautą.
• Pistoletai: Mirties, savižudybės, bet kartu ir išsilaisvinimo iš kančios simbolis.
• Laiškai: Pagrindinė romano forma, simbolizuojanti intymų bendravimą, jausmų išliejimą, bet kartu ir vienatvę (nes laiškai rašomi nesant tiesioginio dialogo).

Johano Volfgango Gėtės „Jaunojo Verterio kančios“ yra klasikinis kūrinys, tinkantis analizuoti šias temas:

1. Meilės tema ir jos išraiškos literatūroje.

• Temos plėtojimas: Analizuoti Verterio meilės Lotai prigimtį, jos idealizavimą, destruktyvią galią. Lyginti su kitomis meilės sampratomis literatūroje.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Verterio jausmų intensyvumas, jo laiškai Lotai ir Vilhelmui.
  • Meilės kaip kančios ir kartu aukščiausios laimės šaltinio vaizdavimas.
  • Kontrastas tarp Verterio aistringos meilės ir Alberto racionalaus požiūrio į santuoką.

2. Individo ir visuomenės konfliktas.

• Temos plėtojimas: Nagrinėti Verterio kaip jautraus, maištingo individo susidūrimą su miesčioniškos visuomenės normomis, paviršutiniškumu, socialiniais skirtumais.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Verterio kritiškas požiūris į aukštuomenės pramogas, biurokratinę tarnybą.
  • Jo simpatijos paprastiems kaimo žmonėms, vaikams.
  • Visuomenės nesugebėjimas suprasti ir priimti jo jautrios sielos.

3. Gamta kaip žmogaus sielos veidrodis.

• Temos plėtojimas: Analizuoti, kaip gamtos vaizdai romane atspindi Verterio vidines būsenas, jausmų kaitą.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Idiliški pavasario ir vasaros peizažai, susiję su Verterio meilės džiaugsmu.
  • Niūrūs rudens ir žiemos vaizdai, atitinkantys jo neviltį ir artėjančią mirtį.
  • Verterio polinkis ieškoti paguodos ir įkvėpimo gamtoje.

4. Sentimentalizmo epochos bruožai literatūroje.

• Temos plėtojimas: Nagrinėti romaną kaip tipišką sentimentalizmo kūrinį, atskleidžiant pagrindinius šios epochos bruožus.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Jausmų kultas, individualumo iškėlimas.
  • Dėmesys herojaus vidiniam pasauliui, psichologinei analizei.
  • Gamtos idealizavimas, jos ryšys su žmogaus jausmais.
  • Melancholija, polinkis į ašaras, tragiška atomazga.

• Ar Verterio meilė Lotai yra tikra, ar tai labiau jo paties susikurta iliuzija, idealo paieškos?
• Kokia yra Lotos atsakomybė dėl Verterio likimo? Ar ji galėjo pasielgti kitaip?
• Kaip vertinate Verterio sprendimą nusižudyti? Ar tai silpnumo, ar stiprybės (maišto) ženklas?
• Kodėl romanas „Jaunojo Verterio kančios“ tapo toks populiarus ir sukėlė „Verterio karštligę“? Kokias to meto visuomenės nuotaikas jis atliepė?
• Kuo šis XVIII amžiaus romanas gali būti aktualus šiuolaikiniam skaitytojui?

1. Johanas Volfgangas Gėtė: gyvenimas ir kūryba:

   • 🔗 Straipsnis apie J. V. Gėtę: Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE)
   • 🔗 Išsami informacija apie J. V. Gėtę (anglų k.): Encyclopædia Britannica – Johann Wolfgang von Goethe
   • 📸 Johano Volfgango Gėtės portretai ir paminklai: Paieška Google Images

2. Romanas „Jaunojo Verterio kančios“:

   • 🔗 Romano analizės ir interpretacijos (anglų k.): SparkNotes – The Sorrows of Young Werther, Britannica – The Sorrows of Young Werther
   • 📸 Romano ekranizacijų (jei yra) ar inscenizacijų paieška: Paieška YouTube

3. Sentimentalizmas ir „Audros ir veržimosi“ judėjimas:

   • 🔗 Informacija apie sentimentalizmą literatūroje: Wikipedia – Sentimentalism
   • 🔗 Informacija apie „Audros ir veržimosi“ (Sturm und Drang) judėjimą: Wikipedia – Sturm und Drang

Tikimės, šis konspektas padės geriau suprasti Johano Volfgango Gėtės romaną „Jaunojo Verterio kančios“!