Romanas „Vakarų fronte nieko naujo“

Erichas Marija Remarkas (1898–1970) – tai ne tik rašytojo vardas. Tai balsas kartos, kuriai Pirmasis pasaulinis karas tapo ne istorijos faktu, o asmenine apokalipse. Jo kūryba – tai ne išgalvotos istorijos, o krauju ir purvu aplipę liudijimai, gimę iš paties patirto siaubo.

Būdamas vos aštuoniolikos, Remarkas, tuomet dar jaunas mokytojų seminarijos studentas, buvo pašauktas į Vokietijos kariuomenę ir išsiųstas tiesiai į Vakarų fronto mėsmalę. Kaip ir jo romano herojus Paulius Boimeris, jis savo kailiu patyrė, kaip patriotiniai idealai subyra į šipulius susidūrus su artilerijos ugnimi, dujų atakomis ir draugų mirtimi. 1917 metais patirti sunkūs sužeidimai privertė jį likusį karo laiką praleisti ligoninėse, tačiau dvasinės žaizdos niekada neužgijo.

Ši patirtis nepavertė jo didvyriu – ji pavertė jį liudininku. Po karo Remarkas dešimtmetį nešiojosi savyje tai, ką matė, kol galiausiai per kelias savaites išliejo visą skausmą, neviltį ir įniršį romane „Vakarų fronte nieko naujo“. Ši knyga tapo ne tik pasauliniu bestseleriu, bet ir „prarastosios kartos“ manifestu – himnu tiems, kurių jaunystę pavogė karas.

Remarko plunksna tapo ginklu prieš patį karą. Jis nemokė, nepropagavo, o tiesiog rodė – atvirai, žiauriai ir be pagražinimų. Ir būtent dėl šios tiesos jis tapo priešu tiems, kurie vėl norėjo vesti tautą į naujas skerdynes.

1933-ųjų gegužę Vokietijos miestų aikštėse liepsnojo laužai. Juose degė ne malkos – degė idėjos. Tarp tūkstančių knygų, paverstų pelenais, buvo ir Ericho Marijos Remarko romanas „Vakarų fronte nieko naujo“. Kodėl režimui, kuris netrukus įstums pasaulį į dar baisesnį karą, ši knyga buvo tokia pavojinga?

Tiesa, kuri buvo nepatogi

Nacių propaganda kūrė šlovingo, herojiško vokiečių kario mitą. Karas buvo vaizduojamas kaip didinga tautos pareiga, aukščiausia pasiaukojimo forma. O ką parodė Remarkas? Jis nuplėšė visus kaukes ir parodė karą tokį, koks jis yra: purviną, žiaurų, beprasmį. Remarkas parodė ne didvyrius, o suluošintus, traumuotus, badaujančius ir utėlių kamuojamus žmones, kurie fronte galvojo ne apie tėvynę, o apie duonos kąsnį ir galimybę išgyventi dar vieną dieną. Tai buvo tiesa, kurios totalitarinė ideologija negalėjo pakęsti.

Pacifizmas kaip išdavystė

Romane nėra nė vieno teigiamo žodžio apie karą. Priešingai, visas pasakojimas yra tylus klyksmas prieš jį. Kariai romane nesijaučia esą priešai prancūzams ar anglas – jie supranta, kad yra tokios pačios aukos, įmestos į tą pačią mėsmalę. Valstybei, kuri ruošėsi naujam, dar baisesniam karui, pacifizmas prilygo išdavystei. Knyga, teigianti, kad karas yra didžiausia beprotybė, griovė militaristinės propagandos pamatus ir kėlė pavojų režimo planams.

Asmeninė neapykanta

Propagandos ministras Josephas Goebbelsas asmeniškai puolė Remarką, viešai vadindamas jį melagiu ir tautos išdaviku. Buvo paleistas gandas, kad tikroji Remarko pavardė yra Kramer (jo pavardė, perskaityta iš galo), taip bandant įteigti, kad jis yra žydas ir jo liudijimas nepatikimas. Ši asmeninė kampanija parodė, kaip stipriai režimas bijojo vieno žmogaus žodžio.

Knygų deginimas – tai bandymas sunaikinti atmintį ir nutildyti tiesą. Ar panašių bandymų nematome ir šiandien, kai propaganda bando perrašyti istoriją, o kritiški balsai yra blokuojami socialiniuose tinkluose? Remarko romano liepsnos primena, kad kova už tiesą niekada nesibaigia.

Kad suprastume Pauliaus Boimerio ir jo draugų tragediją, turime suprasti pasaulį, kuris juos sukūrė ir sunaikino. Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918), pramintas Didžiuoju karu, nebuvo tik mūšis. Tai buvo milžiniška mėsmalė, prarijusi imperijas ir visą kartą.

Nuo euforijos iki pragaro

1914-aisiais Europa pasitiko karą su... džiaugsmu. Daugeliui jaunų vyrų, įskaitant vokiečius, prancūzus ir anglus, tai atrodė kaip greitas ir šlovingas nuotykis, proga pasireikšti ir tapti didvyriais. Patriotinė propaganda piešė kilnius tikslus, o politikai žadėjo pergalę „iki Kalėdų“. Būtent šios euforijos banga ir nunešė Pauliaus kartą į verbavimo punktus.

Tačiau realybė buvo kitokia. Vietoj greitų pergalių Vakarų fronte karas įstrigo purvo ir kraujo pelkėje. Naujos gynybinės technologijos – kulkosvaidžiai ir spygliuota viela – pavertė senamadiškas masines atakas savižudiškomis misijomis. Fronto linija, nusidriekusi šimtus kilometrų per Belgiją ir Prancūziją, beveik nejudėjo kelerius metus. Kova vyko dėl kelių metrų žemės, už kuriuos buvo mokama tūkstančiais gyvybių.

Apkasų gyvenimas

Romano veiksmas vyksta būtent apkasuose. Tai buvo atskiras, siaubingas pasaulis, turintis savus dėsnius:

• Nuolatinis pavojus. Artilerijos pragaras, snaiperių kulkos ir staigios atakos buvo kasdienybė. Mirtis galėjo ateiti bet kurią akimirką, iš bet kurios pusės.
• Antisanitarinės sąlygos. Kariai gyveno purve, tarp lavonų, utėlių ir milžiniškų žiurkių, kurios misdavo žuvusiaisiais. Ligos plito ne ką lėčiau nei kulkos.
• Psichologinis teroras. Monotoniškas laukimas, nuolatinė baimė, draugų netektys ir visiškas bejėgiškumas vedė kareivius iš proto. Reiškinys, dabar vadinamas PTSS (potrauminio streso sutrikimu), buvo masinis, tik tuomet neturėjo pavadinimo.

Ši aplinka – ne tik romano fonas. Ji yra pagrindinis veikėjas, naikinantis žmones tiek fiziškai, tiek dvasiškai.

„Vakarų fronte nieko naujo“ yra kertinis „prarastosios kartos“ (angl. Lost Generation) kūrinys. Šis terminas, pirmą kartą pavartotas rašytojos Gertrude Stein, apibūdina ne tik karius, bet visą kartą, kurios vertybių sistemą sugriovė Didysis karas.

Ką jie prarado? Ne tik draugus ar sveikatą. Jie prarado kur kas daugiau:

• Tikėjimą autoritetais. Mokytojai, politikai, dvasininkai – visi, kurie siuntė juos į karą su patriotinėmis frazėmis, jų akyse tapo melagiais ir veidmainiais. Pauliaus panieka mokytojui Kantorekui – tai visos kartos panieka juos apgavusiai vyresnybei.
• Tikėjimą vertybėmis. Tokios sąvokos kaip „garbė“, „tėvynė“, „didvyriškumas“ fronte neteko prasmės. Jos tapo tuščiais, ciniškais žodžiais, kuriais buvo dangstomos beprasmės skerdynės.
• Ryšį su normaliu gyvenimu. Patyrę ribines situacijas, matę mirtį ir patys žudę, jie nebegalėjo grįžti į ramų, civilį pasaulį. Pauliaus atostogos namuose – tai skausmingas bandymas peržengti prarają, kuri jį amžinai atskyrė nuo tų, kurie nekariavo.
• Ateitį. Karas atėmė iš jų ne tik studijų ar karjeros galimybes. Jis atėmė gebėjimą svajoti, planuoti, tikėti, kad ateitis apskritai egzistuoja.

Šis praradimo jausmas, atotrūkis nuo visuomenės ir dvasinė tuštuma yra „prarastosios kartos“ esmė. Ar tai neprimena dalies šiandienos jaunimo jausenos? Nerimas dėl ateities, autoritetų krizė, jausmas, kad tavo gyvenimas vyksta ant lūžio ribos – galbūt „prarastosios kartos“ patirtis yra arčiau mūsų, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

1 skyrius: ironiška idilė – maistas už mirtį

Pirmasis sakinys iškart nustato toną: „Mes stovime devyni kilometrai nuo fronto“. Prasideda trumpas atokvėpis. Kuopa grįžo iš apkasų netekusi beveik pusės karių – iš 150 liko 80. Ši tragedija virsta groteskiška laime: virėjas buvo paruošęs maisto visai kuopai, tad likusieji gyvi gauna dvigubą davinį pupelių, dešros ir rūkalų. Tai pirmoji pamoka, kurią išmoksta skaitytojas: kare žmogaus gyvybė yra statistika, o didžiausias džiaugsmas – pilnas pilvas. Pristatomi pagrindiniai Pauliaus bendražygiai: protingasis Kropas, pragmatiškasis Miuleris ir visų svarbiausias – Stanislavas Katčinskis, patyręs „senas vilkas“ ir būrio siela. Idilę sudrumsčia apsilankymas ligoninėje pas mirštantį klasės draugą Francą Kemerichą. Čia pirmąkart akis į akį susiduriama su žiauria realybe ir karo logika: kol Kemerichas merdi, Miuleris jau galvoja apie jo puikius angliškus batus. Mirusiojo daiktai reikalingi gyviesiems.

Ar Miulerio noras gauti mirštančio draugo batus yra žiaurus, ar tiesiog pragmatiškas išgyvenimo instinktas?

2 skyrius: prarasta jaunystė ir žiaurus muštras

Paulius apmąsto, kaip karas negrįžtamai nutraukė jo ryšį su praeitimi. „Mes buvome aštuoniolikos metų ir tik pradėję mylėti pasaulį ir gyvenimą; mes turėjome į tai šaudyti“. Jis prisimena dešimties savaičių karinį mokymą, vadovaujamą smulkmeniško tirono puskarininkio Himelštoso, buvusio laiškanešio. Šis beprasmis ir žiaurus muštras turėjo juos paruošti karui, tačiau iš tiesų jis tik atėmė iš jų individualumą ir orumą. Paulius supranta, kad ši patirtis juos pavertė kietais ir įtariais, bet kartu atėmė paskutinius jaunystės likučius. Skyrius baigiasi skausmingu Kemericho mirties aprašymu, kuris tampa pirmuoju realiu smūgiu naiviam jaunuolių pasauliui.

Kokį vaidmenį Pauliaus ir jo draugų gyvenime atliko Himelštoso „mokykla“? Ar ji juos paruošė karui, ar tik palaužė?

3 skyrius: draugystės ryšys ir keršto saldumas

Grįžę į barakus, kariai kalbasi apie karo prigimtį ir neteisybę. Šioje scenoje atsiskleidžia Katčinskio, arba tiesiog Kato, svarba. Jis – ne tik karys, bet ir tėvo figūra, mentorius, magas, sugebantis iš nieko gauti maisto, šiaudų ar tiesiog gero žodžio. Jis yra išgyvenimo garantas. Vyksta diskusija apie tai, kodėl kariauja paprasti žmonės, tokie kaip jie, o ne generolai ir ministrai. Šis pokalbis – tai paprasto kareivio bandymas suprasti beprasmį chaosą. Atmosferą praskaidrina žinia – į frontą atvyksta Himelštosas. Draugai su pasimėgavimu prisimena, kaip išvykimo į frontą išvakarėse jam atkeršijo – surengė pasalą ir žiauriai jį sumušė. Šis kerštas buvo vienintelis būdas atgauti orumą, kurį iš jų atėmė beprasmis muštras.

Kodėl Katčinskis yra toks svarbus Pauliaus būriui? Ką jis simbolizuoja?

4 skyrius: frontas kaip gyvas organizmas

Kuopa siunčiama į frontą tiesti spygliuotų vielų. Pirmą kartą detaliai aprašomas fronto peizažas – artilerijos ugnis, raketų šviesa, nuolatinis pavojus. Remarkas pabrėžia ypatingą, beveik mistinį ryšį tarp kareivio ir žemės: „Niekam žemė neturi tokios reikšmės kaip kareiviui. <...> ji yra vienintelis jo draugas, jo brolis, jo motina“. Prasidėjus apšaudymui, kariai slepiasi kapinėse, ir ši vieta tampa makabriška scena, kurioje karstai ir lavonai gelbsti gyvuosius. Skyriaus kulminacija – sužeistų arklių klyksmas. Šis nežmoniškas garsas sukrečia labiau nei žmonių dejonės, nes gyvūnai kenčia be jokios prasmės, be jokios ideologijos. Valstiečiui Dėteringui tai tampa nepakeliama kančia: „Didžiausia niekšybė varyti į karo lauką gyvulius, sakau jums.“

Kodėl sužeistų arklių kančia taip stipriai paveikia karius?

5 skyrius: apmąstymai apie taiką ir Himelštoso sugrįžimas

Būrys vėl ilsisi užnugaryje. Kasdienybė – utėlių naikinimas. Šioje proziškoje aplinkoje Miuleris provokuoja diskusiją: ką kiekvienas veiktų, jei staiga ateitų taika? Atsakymai atskleidžia jų prarastą ateitį. Vyresni, kaip Katas ar Dėteringas, turi kur grįžti – pas šeimas, į ūkius. Tačiau Paulius ir jo karta supranta, kad jie neturi nieko. „Karas mus visus pagadino“, – konstatuoja Kropas. Į šią sceną įžengia Himelštosas, bandantis vaidinti viršininką, tačiau fronte jo galia niekinė. Tjadenas jį viešai pažemina, pavadindamas „nusususia kiaule“. Šis susidūrimas parodo, kad frontas turi savus dėsnius, ir kareivinių tironai čia tampa apgailėtinais bailiais.

Kodėl Paulius ir Albertas jaučiasi taip pasimetę, galvodami apie taikų gyvenimą?

6 skyrius: mūšio pragaras

Tai vienas žiauriausių ir natūralistiškiausių romano skyrių. Tris dienas kariai kenčia nuo nepertraukiamos artilerijos ugnies, įkalinti blindažuose, kamuojami bado, troškulio ir milžiniškų lavonų žiurkių. Prasidėjus prancūzų atakai, jie virsta „pavojingais žvėrimis“, kurių vienintelis tikslas – išgyventi. „Mes nekovojame, mes ginamės nuo sunaikinimo.“ Remarkas meistriškai vaizduoja mūšio chaosą, kovą vyras prieš vyrą, kontratakas. Kūrinio centre – ne didvyriškumas, o gyvuliškas instinktas, pyktis ir siaubas. Po mūšio iš 150 kuopos vyrų lieka vos 32. Tai – statistika, slepianti sudraskytus kūnus ir sielas.

Kaip keičiasi kareivių elgesys mūšio metu? Kas jiems leidžia ištverti tokį siaubą?

7 skyrius: sugrįžimo neįmanomumas

Po mūšio – vėl atokvėpis. Paulius, Lėras ir Kropas perplaukia kanalą ir praleidžia naktį su trimis prancūzėmis. Tai ne romantika, o desperatiškas bandymas patirti švelnumą ir žmogišką artumą, iškeičiant duoną ir dešrą į trumpą užmarštį. Netrukus Paulius gauna atostogų ir grįžta namo. Šis sugrįžimas tampa viena skaudžiausių patirčių. Jis supranta, kad tarp jo ir taikaus pasaulio – neperžengiama praraja. Civiliai, įskaitant jo tėvą, nesupranta karo realybės, jų kalbos apie „pergalę“ atrodo tuščios ir įžeidžiančios. Tik serganti motina savo tyliu skausmu jį supranta. Paulius jaučiasi svetimas savo paties namuose. Jis yra praradęs ne tik jaunystę, bet ir namus.

Kodėl Pauliui grįžti namo yra taip sunku ir skausminga?

8 skyrius: priešas – toks pat žmogus

Po atostogų Paulius siunčiamas į mokomąją stovyklą, esančią šalia rusų belaisvių lagerio. Čia jis pirmą kartą pamato „priešą“ ne kaip taikinį, o kaip žmogų. Jis stebi išbadėjusius, tylius, barzdotus rusų valstiečius ir suvokia jų žmogiškumą. „Kažkieno įsakymas padarė šias tylias žmogystas mūsų priešais; kitas įsakymas galėtų paversti jas mūsų draugais.“ Šis supratimas jį sukrečia ir dar labiau sustiprina karo beprasmybės jausmą. Jį aplanko tėvas ir sesuo, atneša bulvinių blynų, kuriuos iškepė serganti motina, taip dar labiau sustiprindami namų ilgesį ir kaltės jausmą.

Kaip susitikimas su rusų belaisviais pakeičia Pauliaus požiūrį į karą?

9 skyrius: žmogžudystės našta

Tai psichologinė romano kulminacija. Paulius grįžta į frontą ir per žvalgybą pasiklysta „niekieno žemėje“. Prasidėjus atakai, jis slepiasi bombos išmuštoje duobėje. Į ją įšoka prancūzų kareivis, ir Paulius, apimtas gyvuliškos baimės, instinktyviai jį nuduria. Pirmą kartą jis mato savo auką iš arti. Kol prancūzas lėtai, kankinančiai miršta, Paulių apima didžiulė kaltė ir atgaila. Jis bando slaugyti savo auką, kalbasi su mirštančiuoju, prašo atleidimo. Randa jo dokumentus ir sužino, kad nužudė spaustuvininką Žerarą Diuvalį, turintį šeimą. Ši patirtis tampa nepakeliama našta. Nors grįžus Katas ir Albertas jį nuramina sakydami „karas yra karas“, Paulius supranta, kad šios žaizdos jo siela niekada neužgis.

Kuo ši mirtis skiriasi nuo visų kitų, kurias matė Paulius?

10 skyrius: sužeidimas ir ligoninės pasaulis

Kuopa siunčiama saugoti apleisto kaimo su maisto sandėliu. Kariai trumpam pasineria į siurrealistišką idilę: kepa paršus, gamina blynus, miega prabangiose lovose. Tai trumpa ramybės oazė, dar labiau pabrėžianti karo absurdą. Tačiau idilė greitai baigiasi – per apšaudymą Paulius ir Albertas Kropas yra sužeidžiami. Jie patenka į katalikišką ligoninę, kuri yra atskiras, skausmo kupinas pasaulis. Čia Paulius pamato visą karo suluošintų kūnų panoramą – sužeistus į pilvą, galvą, aklus, be galūnių. Albertui amputuojama koja, ir jis dvasiškai palūžta. Ligoninė – tai vieta, kur baigiasi karas, bet prasideda visą gyvenimą trunkanti kančia.

Ką ligoninės vaizdai atskleidžia apie tikrąją karo kainą?

11 skyrius: galutinė vienatvė

Paulius pasveiksta ir grįžta į frontą. 1918-ųjų vasara. Karas artėja prie pabaigos, Vokietija pralaimi. Kariai yra visiškai išsekę, o priešas – stiprus ir gausus. Šiame skyriuje, kaip nuoseklioje agonijoje, žūsta visi likę Pauliaus draugai. Vienas po kito krinta Dėteringas, Miuleris, kuopos vadas Bertinkas. Skyriaus pabaiga – viena skaudžiausių literatūros istorijoje. Paulius neša sužeistą Katčinskį į sanitarinį punktą. Jis beveik pasiekia tikslą, tačiau paaiškėja, kad pakeliui Katui į galvą pataikė atsitiktinė, maža skeveldra. Mirus artimiausiam draugui, Paulius lieka visiškai vienas. Jo pasaulis galutinai sugriūva.

Ką Pauliui reiškė Katčinskio mirtis?

12 skyrius: ramybė prieš pabaigą

Paskutinis skyrius – tai epilogas. 1918 metų spalis. Paulius, paskutinis iš savo klasės draugų, ramiai apmąsto ateitį. Jis nebejaučia nieko – nei baimės, nei vilties. Jis yra dvasiškai miręs. „Tegul ateina mėnesiai ir metai – jie jau nieko iš manęs nebeatims... Aš esu toks vienišas ir taip nieko nebelaukiu, kad galiu juos pasitikti be jokios baimės.“ Romano pabaiga – lakoniška, beasmeniška ir veriančiai ironiška pastaba: „Jis žuvo 1918 metų spalio mėnesį, vieną iš tų dienų, kai visame fronte buvo taip ramu ir tylu, jog kariuomenės pranešimą sudarė tiktai vienas sakinys: „Vakarų fronte nieko naujo“.“ Individuali tragedija ištirpsta sausame kariniame pranešime. Tai paskutinis įrodymas, kad kare žmogus yra niekas.

Ką reiškia paskutinis romano sakinys? Kodėl autorius pasirinko tokią pabaigą?

Remarko romane daiktai ir gamtos reiškiniai įgyja gilią simbolinę prasmę. Jie padeda atskleisti tai, ko negalima pasakyti tiesiogiai – vidinę kareivių būseną ir karo absurdiškumą.

Kemericho batai: gyvybės estafetė

Geri angliški lakūnų batai, keliaujantys nuo mirštančio Kemericho prie Miulerio, o vėliau – prie Pauliaus, yra vienas stipriausių romano simbolių. Iš pirmo žvilgsnio, tai – brutalaus pragmatizmo ženklas: gyviesiems daiktai reikalingesni nei mirusiems. Tačiau batai simbolizuoja kur kas daugiau:

• Gyvybės trapumas. Batai yra ilgaamžiai ir tvirti, o juos avintys jauni vaikinai – mirtingi ir pažeidžiami. Batai išlieka, o žmonės miršta. Tai pabrėžia, kokia menka yra žmogaus gyvybės vertė kare.
• Likimo atsitiktinumas. Batai tampa tarsi estafetės lazdele, perduodama kitai aukai. Juos gauna tas, kuris dar gyvas, bet tik laikinai. Paulius, gavęs batus iš Miulerio, jau žada juos Tjadenui – tai lyg nuosprendžio perdavimas.
• Prarastos vertybės. Civiliame pasaulyje norėti mirštančio draugo daiktų būtų amoralu. Fronte tai tampa išgyvenimo būtinybe. Šis pokytis rodo, kaip karas deformuoja moralės normas.

Žemė: motina ir kapas

Žemė romane yra dvejopa. Ji – ir gelbėtoja, ir kapinynas. Pauliui ir jo draugams žemė yra svarbiausia priedanga, motina, priglaudžianti ir sauganti nuo mirties. Per apšaudymą prisiglausti prie žemės, įsirausti į duobę reiškia išsigelbėjimą.

„Niekam žemė neturi tokios reikšmės kaip kareiviui. Kai jis tvirtai prisispaudžia prie jos <...>, ji yra vienintelis jo draugas, jo brolis, jo motina.“

Tačiau ta pati žemė yra ir masinis kapas. Ji permirkusi krauju, nusėta krateriais ir pūvančiais kūnais. Ji praryja žuvusiuosius be vardo ir be atminimo. Šis dvejopumas atspindi paties kareivio būseną: jis gyvas tik todėl, kad slepiasi ten, kur guli jo mirę draugai.

Gamta: abejingas grožis

Gamta romane veikia kaip amžinas ir abejingas karo siaubo fonas. Jos grožis dar labiau išryškina žmonių susinaikinimo absurdą.

• Drugeliai ant kaukolės. Vienoje scenoje Paulius stebi du drugelius, žaidžiančius virš kaukolės. Šis vaizdas – trapios gyvybės ir grožio triumfas mirties akivaizdoje – yra galingas kontrastas, keliantis klausimą apie karo prasmę.
• Žydinčios vyšnios. Dėteringą palaužia ne mūšis, o gimtinę primenantis žydinčios vyšnios vaizdas. Gamta pažadina jame tokį stiprų normalaus, taikaus gyvenimo ilgesį, kad jis ryžtasi dezertyruoti.

Gamta romane yra tyli stebėtoja. Jos ciklai nesustoja: pavasaris keičia žiemą, saulė šviečia virš apkasų. Šis amžinas ritmas pabrėžia, koks laikinas ir nenatūralus yra karas – tik trumpas beprotybės epizodas amžinos gamtos fone.

Remarko kalba – paprasta, bet paveiki. Jo sakiniai, lyg skeveldros, įsminga į atmintį ir neleidžia pamiršti to, ką perskaitei.

1. Apie prarastą kartą (romano dedikacija):

   „Ši knyga nėra nei kaltinimas, nei išpažintis. Ji tik mėgina papasakoti apie kartą, kurią pražudė karas, apie tuos, kurie tapo jo auka, net jeigu ir išvengė jiems skirtų granatų.“

   • Reikšmė: Tai raktas į visą romaną. Remarkas teigia, kad karas žudo ne tik kūną, bet ir sielą. Net ir išgyvenę fiziškai, jo kartos žmonės liko dvasiškai suluošinti, praradę jaunystę ir ateitį.

2. Apie jaunystės praradimą:

   „Mes jau nebe jaunimas. Mes jau nebenorime šturmuoti pasaulio. Mes bėgliai. Mes bėgame patys nuo savęs. Nuo savo gyvenimo. Mes buvome aštuoniolikos metų ir tik pradėję mylėti pasaulį ir gyvenimą; mes turėjome į tai šaudyti.“

   • Reikšmė: Ši citata puikiai apibūdina „prarastosios kartos“ būseną. Karas juos privertė peršokti jaunystę ir iškart tapti „seniais“. Jie prarado ne tik nekaltybę, bet ir gebėjimą džiaugtis gyvenimu.

3. Apie dehumanizaciją mūšyje:

   „Mes virtome pavojingais žvėrimis. Mes nekovojame, mes ginamės nuo sunaikinimo. <...> Mus vejasi pati mirtis, kuri turi rankas ir šalmus...“

   • Reikšmė: Mūšio metu išnyksta moralė, etika ir individualumas. Lieka tik gyvuliškas išgyvenimo instinktas. Žmogus tampa žudymo mašina, nes kitaip jis pats bus nužudytas. Tai – kraupi dehumanizacijos esmė.

4. Apie priešo žmogiškumą (Paulius kalbasi su mirštančiu prancūzu):

   „Atleisk man, drauguži! Mes visuomet per vėlai praregime. Kodėl mums niekas visą laiką nekartoja, kad jūs esate tokie pat nelaimingi vargšai kaip ir mes, kad jūsų motinos taip pat kenčia baimę dėl jūsų kaip ir mūsiškės...“

   • Reikšmė: Tai viena stipriausių pacifistinių romano minčių. Kai dingsta uniforma ir propaganda, lieka tik du žmonės. Paulius supranta, kad „priešas“ yra toks pat žmogus, su savo šeima, baimėmis ir svajonėmis. Karas yra apgaulė, verčianti brolius žudyti brolius.

5. Apie dvasinę mirtį:

   „Aš esu jaunas, man tik dvidešimt metų; bet gyvenime aš nemačiau nieko kito, kaip tiktai neviltį, mirtį, baimę ir beprotiškiausio paviršutiniškumo supynimą su neapsakytomis kančiomis. <...> Aš manau, kad mes esame pražuvę.“

   • Reikšmė: Tai Pauliaus ir visos jo kartos testamentas. Fizinis išgyvenimas nereiškia pergalės. Jis jaučiasi dvasiškai miręs, praradęs bet kokią viltį ir ryšį su normaliu pasauliu. Tai yra tikroji karo kaina.

6. Apie karo absurdą (romano pabaiga):

   „Jis žuvo 1918 metų spalio mėnesį, vieną iš tų dienų, kai visame fronte buvo taip ramu ir tylu, jog kariuomenės pranešimą sudarė tiktai vienas sakinys: „Vakarų fronte nieko naujo“.“

   • Reikšmė: Pati stipriausia romano ironija. Pauliaus mirtis – jo asmeninio pasaulio pabaiga – oficialioje suvestinėje yra niekas. Individuali tragedija ištirpsta beasmenėje karo statistikoje. Tai galutinis įrodymas, kad kare žmogus yra nereikšmingas.

„Vakarų fronte nieko naujo“ jėga slypi ne tik sukrečiančiame turinyje, bet ir pasakojimo būde. Remarkas pasirenka pasakoti istoriją pirmuoju asmeniu, leisdamas mums matyti karą Pauliaus Boimerio akimis. Šis pasirinkimas yra esminis, sukuriantis nepaprastai stiprų emocinį poveikį.

Intymus ir subjektyvus žvilgsnis

Mes nesame tik stebėtojai – mes esame Pauliaus bendražygiai. Kartu su juo jaučiame alkį, šaltį, baimę ir neviltį. Pasakojimas „aš“ forma panaikina atstumą tarp skaitytojo ir veikėjo. Mes negirdime sausų istorinių faktų apie mūšį, mes girdime, kaip Pauliaus širdis daužosi krūtinėje, kai virš galvos švilpia skeveldros. Mes nematome abstraktaus „priešo“, o regime prancūzo Žeraro Diuvalio akis, kupinas siaubo.

Dėmesys detalėms ir pojūčiams

Pauliaus pasakojimas yra pilnas juslinių detalių. Jis aprašo ne tik tai, ką mato, bet ir tai, ką girdi, užuodžia, jaučia. Skaitytojas beveik fiziškai pajunta apkasų tvaiką, sužeistų arklių klyksmą, duonos skonį po kelių dienų bado. Šis dėmesys pojūčiams paverčia pasakojimą ne reportažu, o išgyvenimu.

„Mūsų rankos yra žemė, mūsų kūnai — molis, o mūsų akys — lietaus klanai. Mes nežinome, ar dar gyvename.“

Vidiniai monologai ir refleksija

Paulius yra ne tik stebėtojas, bet ir mąstytojas. Jo vidiniai monologai atskleidžia gilų vidinį konfliktą, bandymus suprasti karo beprasmybę, apmąstymus apie prarastą jaunystę ir ateitį. Šios refleksijos paverčia romaną ne tik karo kronika, bet ir filosofiniu kūriniu apie žmogiškumą ribinėse situacijose. Būtent per Pauliaus mintis Remarkas išsako savo pacifistines idėjas ir „prarastosios kartos“ tragediją.

Pasakodamas pirmuoju asmeniu, Remarkas pasiekia aukščiausią autentiškumo lygį. Pauliaus balsas – tai visos jo kartos balsas, tylus, bet skausmingai aiškus, liudijantis apie tai, ko negalima pamiršti.

Skaitydami „Vakarų fronte nieko naujo“, susiduriame su vaizdais, kurie šokiruoja: sudraskyti kūnai, iš pilvo virstančios žarnos, dujomis nunuodyti kariai. Remarkas sąmoningai naudoja natūralizmo elementus – literatūros krypties, siekiančios pavaizduoti tikrovę be pagražinimų, su visu jos purvu ir žiaurumu. Kodėl jis tai daro?

Tiesa be filtrų

Remarko tikslas – parodyti tikrąjį, nemeluotą karo veidą. Jis atmeta bet kokį romantizavimą ar herojizavimą. Detalūs, fiziologiškai tikslūs sužeidimų aprašymai nėra savitikslis žiaurumas. Tai – būdas priversti skaitytoją suprasti, ką iš tiesų reiškia, kai „skeveldra pataiko į pilvą“ ar „nutraukia koją“. Jis verčia mus matyti tai, ko nenorime matyti, kad suprastume tikrąją karo kainą.

„Mes matome žmones, kurie dar gyvi, nors jiems trūksta galvos; mes matome bėgančius kareivius, kuriems nutrauktos abiejų kojų pėdos; jie kepėstuoja ant kruvinų aptriuškintų blauzdikaulių iki artimiausios duobės...“

Kontrasto principas

Remarko stilius pasižymi aštriais kontrastais. Žiaurūs, natūralistiniai epizodai gretinami su lyriškais gamtos aprašymais ar švelniais draugystės momentais. Pavyzdžiui, iškart po siaubingo mūšio aprašymo (6 skyrius), seka ramus epizodas apie naktį su prancūzėmis (7 skyrius). Šis kontrastas tarp mirties ir gyvybės, žiaurumo ir švelnumo, dar labiau sustiprina emocinį poveikį ir pabrėžia karo nenormalumą.

Lakoniška ir dalykiška kalba

Net ir aprašydamas baisiausius dalykus, Pauliaus balsas dažnai išlieka stebėtinai ramus, beveik dalykiškas. Jis konstatuoja faktus: „Miuleris nukautas.“, „Katąs nebegyvas.“ Šis lakoniškumas yra dar baisesnis už emocingus protrūkius. Tai rodo, kad kariai taip priprato prie mirties, jog ji tapo kasdienybės dalimi. Šis atbukimas, perteiktas santūriu stiliumi, yra vienas iš baisiausių karo padarinių.

Taigi, Remarko „žiaurumas“ – tai ne silpnumas, o stiprybė. Tai meninė priemonė, leidžianti pasiekti maksimalų realistiškumą ir įtaigumą, priverčianti skaitytoją ne tik skaityti apie karą, bet ir jį pajusti.

Karas yra absurdo teatras, ir Remarkas tai puikiai perteikia pasitelkdamas ironiją. Tai ne linksmas humoras, o kartus, tragiškas juokas, kuris tampa vieninteliu ginklu prieš beprotybę. Ironija romane pasireiškia keliais lygmenimis.

Situacijų ironija

Absurdiškos situacijos, kuriose atsiduria kariai, yra nuolatinės.

• Maistas už mirtį. Romanas prasideda nuo scenos, kurioje kariai džiaugiasi dvigubu maisto daviniu, nes pusė jų kuopos žuvo. Mirtis tampa pretekstu sočiai pavalgyti. Tai – kraupi išgyvenimo logika.
• Karstai prieš puolimą. Prieš puolimą kariams atvežama šimtai naujų karstų. „Vis dėlto neblogai pasiruošta puolimui,“ – ironiškai pastebi Miuleris. Karstai tampa tokia pat įprasta amunicijos dalimi kaip ir šoviniai.
• Ligoninė kaip pavojus. Ligoninė, turinti būti saugia vieta, tampa pavojinga dėl chirurgų, kurie, kaip kalba kariai, per daug lengvai amputuoja galūnes arba atlieka eksperimentines operacijas.

Žodžių ironija

Oficiali karo kalba ir patriotinės frazės yra visiškai atitrūkusios nuo realybės, todėl skamba kaip pasityčiojimas.

• „Geležinis jaunimas“. Taip mokytojas Kantorekas laiške vadina savo buvusius mokinius. Kropas, skaitydamas šiuos žodžius, piktai nusijuokia. Jie jaučiasi ne „geležiniais“, o palaužtais, senais ir išduotais.
• Romano pavadinimas. Pati didžiausia ironija slypi pavadinime „Vakarų fronte nieko naujo“. Ši frazė iš oficialaus karinio pranešimo, reiškianti, kad fronto linija nepajudėjo, slepia individualias tūkstančių karių mirtis. Pauliaus mirtis – jo asmeninio pasaulio pabaiga – statistiškai yra „nieko naujo“.

Juodasis humoras

Kareivių pokalbiai ir juokeliai dažnai yra šiurkštūs ir makabriški. Jie juokauja apie mirtį, sužeidimus, utėles ir viduriavimą. Tai nėra beširdiškumas. Tai – psichologinės savigynos mechanizmas.

„Jei kas miršta, tai apie jį sakoma, kad užraukė subinę, ir tokiu tonu kalbame apie viską. Tai gelbėja mus nuo pamišimo. Kol mes taip į viską žiūrime, galime priešintis.“

Šis juodas humoras leidžia jiems išlaikyti sveiką protą ir nepasiduoti visiškai nevilčiai. Juokas pro ašaras – tai vienintelis būdas išlikti žmogumi ten, kur viskas aplinkui yra nežmoniška.

„Vakarų fronte nieko naujo“ buvo ekranizuotas tris kartus, ir kiekvienas filmas, sukurtas skirtingoje epochoje, atspindi ne tik kintančias kino galimybes, bet ir besikeičiantį visuomenės požiūrį į karą. Lyginant šias ekranizacijas, galima pamatyti, kaip Remarko perspėjimas išliko aktualus per visą šimtmetį.

1930 m. filmas: šokas ir pasipiktinimas

Vos metai po knygos pasirodymo, amerikiečių režisierius Lewisas Milestone'as sukūrė pirmąją ekranizaciją. Tai buvo vienas pirmųjų garsinių filmų, ir jo poveikis buvo stulbinantis. Tuo metu, kai kinas dar tik mokėsi kalbėti, šis filmas prabilo apie karą su neregėtu realizmu. Garsas leido perteikti kurtinantį artilerijos dundesį, kulkosvaidžių tratėjimą ir kankinamas kareivių dejonas. Mūšio scenos, nufilmuotos su tūkstančiais statistų, atrodė šiurpiai autentiškos.

Poveikis: Filmas laimėjo „Oskarą“ už geriausią filmą ir tapo antikarinio kino klasika. Tačiau Vokietijoje jo likimas buvo kitoks. Nacių smogikai, vadovaujami Josepho Goebbelso, rengė riaušes kino teatruose, mėtė dūminius užtaisus ir paleisdavo peles, kad sutrukdytų seansus. Galiausiai filmas Vokietijoje buvo uždraustas. Tai buvo akivaizdus ženklas, kad tiesa apie karą buvo nepageidaujama šalyje, kuri jau ruošėsi naujam.

1979 m. filmas: televizijos karta

Antroji, taip pat amerikiečių sukurta versija, buvo televizijos filmas. Nors techniškai brandesnis ir spalvotas, jis neturėjo tokio sukrečiančio poveikio kaip pirmasis. Sukurtas po Vietnamo karo, jis atspindėjo jau kitokią visuomenės nuotaiką – nusivylimą karu ir nepasitikėjimą valdžia. Ši versija labiau gilinosi į psichologinius aspektus, veikėjų santykius, tačiau stokojo pirmosios versijos epinio užmojo ir žiauraus realizmo.

2022 m. filmas: šiuolaikinis brutalumas ir „Oskarai“

Pati naujausia, vokiečių režisieriaus Edwardo Bergerio ekranizacija, grąžino Remarko kūrinį į pasaulio dėmesio centrą. Šis filmas, laimėjęs net keturis „Oskarus“, pasižymi hiperrealistiniu brutalumu. Šiuolaikinės technologijos leido sukurti neįtikėtinai įtaigias ir fiziškai paveikias mūšio scenas. Skirtingai nuo knygos, filmas prideda paralelinę siužeto liniją apie politikų derybas dėl paliaubų. Šis sprendimas dar labiau išryškina kontrastą tarp šiltuose kabinetuose sprendžiamų likimų ir apkasuose mirštančių jaunų vaikinų.

Svarbus skirtumas: Filmas pakeičia Pauliaus mirties aplinkybes. Knygoje jis miršta ramų rytą, o filme – paskutinėmis karo minutėmis, per beprasmį puolimą, kurį surengia garbėtroška generolas jau pasirašius paliaubas. Šis pakeitimas dar labiau sustiprina karo absurdo ir beprasmybės jausmą, pritaikydamas jį šiuolaikiniam žiūrovui, kuriam reikia aštresnių ir akivaizdesnių potyrių.

Visos trys ekranizacijos, nors ir skirtingos, įrodo vieną – Remarko tekstas yra universalus ir amžinas. Kiekviena karta jame atranda savo baimes, savo skausmą ir savo perspėjimą.

Romane „Vakarų fronte nieko naujo“ mokytojas Kantorekas yra propagandos mašinos sraigtelis. Iš saugaus kabineto jis kalba apie „tėvynės pareigą“ ir „didvyrišką mirtį“, siųsdamas savo mokinius į pragarą. Jo ginklas – jausmingos, patriotinės kalbos. Praėjo šimtas metų, bet propagandos tikslai ir metodai stebėtinai panašūs, tik ginklai tapo kur kas galingesni.

Kantoreko palikimas: kaip veikia propaganda?

Propaganda visada veikia panašiais principais, kuriuos puikiai įkūnija Kantorekas:

• Apeliavimas į emocijas, o ne į protą. Kantorekas nekalba apie karo strategiją ar ekonomines priežastis. Jis kalba apie garbę, pareigą, didvyriškumą – abstračias sąvokas, kurios sukelia stiprias emocijas, ypač jauniems žmonėms.
• Priešo nužmoginimas. Nors romane tai mažiau akcentuojama, klasikinė propaganda visada siekia pavaizduoti priešą kaip žvėrį, pabaisą, kurį sunaikinti yra ne tik galima, bet ir būtina.
• Faktų iškraipymas arba nutylėjimas. Kantorekas nepasakoja apie apkasų purvą, badą ar kūno dalis, kabančias ant medžių. Jis kuria sterilų, romantišką karo įvaizdį.

Nuo klasės iki „Telegram“ kanalo

Šiandieniniai „kantorekai“ nebebūtinai stovi klasės priekyje. Jų tribūna – socialiniai tinklai, anoniminiai forumai ir „Telegram“ kanalai. Metodai tapo kur kas rafinuotesni:

Remarko romanas moko skaudžios pamokos: kritinis mąstymas ir gebėjimas atskirti tiesą nuo melo yra ne mažiau svarbus ginklas nei šautuvas. Paulius ir jo draugai patikėjo Kantoreku ir sumokėjo už tai savo gyvenimais. Kokia kaina laukia tų, kurie šiandien aklai tiki tuo, ką mato savo telefonų ekranuose?

Vienas skaudžiausių romano epizodų – Pauliaus atostogos namuose. Jis grįžta fiziškai sveikas, bet dvasiškai yra nebe tas pats žmogus. Jo patirtis atskleidžia tai, ką šiandien vadiname potrauminio streso sutrikimu (PTSS) – psichologine trauma, kurią patiria žmonės, išgyvenę sukrečiančius įvykius.

Paulius grįžta į pasaulį, kuris jam tapo svetimas. Jis nebegali dalyvauti įprastuose pokalbiuose, negali džiaugtis paprastais dalykais, negali rasti ryšio net su savo šeima. Jo patirtis yra tokia radikali, kad jos neįmanoma perteikti žodžiais tiems, kurie to neišgyveno. Tai – esminis PTSS simptomas: atsiskyrimas ir susvetimėjimas.

Ką jaučia grįžęs kareivis?

Pauliaus išgyvenimai atostogų metu atspindi tipiškus PTSS požymius, kuriuos patiria ir šiuolaikiniai kariai:

• Atotrūkis nuo realybės. Paulius sėdi savo sename kambaryje, tarp savo knygų, bet jaučiasi lyg stebėtų viską iš šono. „Aš esu čia, o praeitis nusigręžia nuo manęs.“ Jis nebegali grįžti į savo ankstesnį „aš“.
• Emocinis atbukimas. Jis nebejaučia stiprių emocijų, išskyrus nuolatinį nerimą ir liūdesį. Džiaugsmas, meilė, entuziazmas – visa tai atrodo svetima ir nepasiekiama.
• Padidėjęs jautrumas ir dirglumas. Tramvajaus žviegimas jam primena krentančios granatos garsą. Jį erzina civilių kalbos apie karą, nes jos atrodo tuščios ir naivios.
• Vengimas kalbėti apie patirtį. Jis negali ir nenori pasakoti apie tai, ką patyrė, nes žino, kad niekas nesupras. Tarp jo ir kitų – neperžengiama patirties siena.

Remarkas, pats to nežinodamas, genialiai aprašė psichologinę traumą, kurią oficialiai medicinos pasaulis pripažino ir pavadino tik po dešimtmečių, po Vietnamo karo. Jo romanas – tai ne tik liudijimas apie fizines žaizdas, bet ir gilus tyrimas apie nematomas, bet kur kas gilesnes sielos žaizdas.

Šiandien, kai Lietuvos kariai grįžta iš tarptautinių misijų, o Ukrainos gynėjai bando adaptuotis prie civilio gyvenimo, Pauliaus Boimerio istorija tampa skaudžiu priminimu. Išgyventi karą – tai viena. Išmokti gyventi po jo – visai kas kita. Ir ši kova dažnai būna ilgesnė ir sunkesnė nei mūšiai apkasuose.

Ericho Marijos Remarko romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ – tai universalus kūrinys, kurį galima pasitelkti analizuojant daugybę literatūrinių ir bendražmogiškų temų. Štai keletas idėjų ir argumentų, kurie padės jums tvirtai pagrįsti savo mintis rašinyje.

Tema: Asmenybės lūžis ribinėje situacijoje

• Teiginys: Karas, kaip ribinė situacija, negrįžtamai sunaikina jauno žmogaus tapatybę, atimdamas iš jo jaunystę, vertybes ir ateities viltį.
• Argumentai ir pavyzdžiai:
  • Prarasta jaunystė: Paulius, vos aštuoniolikos, jaučiasi seniu. Jo karta neturėjo progos subręsti natūraliai – jie buvo priversti peršokti jaunystę. Cituokite jo apmąstymus: „Mes esame bejėgiai kaip pamesti vaikai ir patyrę kaip seniai...“
  • Sugriautos vertybės: Patriotizmas, garbė, autoritetai – visos šios sąvokos, įskiepytos mokytojo Kantoreko, fronte pasirodo esančios melagingos ir tuščios. Paulius ir jo draugai praranda tikėjimą pasauliu, kuris juos išdavė.
  • Dehumanizacija: Siekdamas išgyventi, Paulius virsta „pavojingu žvėrimi“, kurio veiksmuose nebelieka moralės. Tačiau vidinis konfliktas, ypač po prancūzo nužudymo, rodo, kad šis virsmas yra skausmingas ir niekada nebūna galutinis.
  • Atotrūkis nuo visuomenės: Grįžęs atostogų Paulius supranta, kad nebegali rasti bendros kalbos su civiliais. Jo patirtis sukūrė neperžengiamą prarają. Jis tampa svetimas savo paties namuose, savo paties praeičiai.

Tema: Draugystės (žmogiškojo ryšio) svarba išlikimui

• Teiginys: Nežmoniškomis karo sąlygomis draugystė tampa vieninteliu dvasiniu ramsčiu, padedančiu išsaugoti žmogiškumą ir viltį.
• Argumentai ir pavyzdžiai:
  • Katas kaip tėvo figūra: Stanislavas Katčinskis yra ne tik patyręs karys, bet ir Pauliaus dvasinis vedlys. Jis moko jį ne tik praktinių išgyvenimo gudrybių, bet ir palaiko morališkai. Jo mirtis simbolizuoja paskutinės Pauliaus atramos praradimą.
  • Būrys kaip šeima: Kariai dalijasi viskuo – nuo duonos kąsnio iki giliausių baimių. Jie saugo vienas kitą, guodžia ir palaiko. Šis glaudus ryšys (Kameradschaft) yra priešprieša beasmeniam ir žiauriam karo mechanizmui.
  • Pagalba ir pasiaukojimas: Paulius neša sužeistą Katą, rizikuodamas savo gyvybe. Kariai per apšaudymą gelbsti vienas kitą. Šie poelgiai rodo, kad net ir pragare žmogiškasis ryšys išlieka stipriausia vertybe.
  • Kontrastas su oficialiais santykiais: Draugystės šiluma ir nuoširdumas yra visiškas kontrastas šaltiems ir žiauriems santykiams su viršininkais, tokiais kaip Himelštosas.

Tema: Karo absurdas ir beprasmybė literatūroje

• Teiginys: Remarkas dekonstruoja karo mitą, atskleisdamas jį ne kaip didvyrišką žygį, o kaip absurdišką ir beprasmę skerdynių mašiną.
• Argumentai ir pavyzdžiai:
  • Propagandos demaskavimas: Mokytojo Kantoreko patriotinės kalbos apie „geležinį jaunimą“ aštriai kontrastuoja su žiauria realybe fronte. Romanas parodo, kaip tuščios frazės veda į realią mirtį.
  • Priešo „atžmoginimas“: Susidūrimas su rusų belaisviais ir prancūzu Žeraru Diuvaliu atskleidžia, kad „priešas“ yra toks pat žmogus. Paulius supranta, kad karas yra dirbtinis konfliktas, primestas politikų.
  • Atsitiktinumo vaidmuo: Išgyvenimas fronte priklauso ne nuo drąsos ar įgūdžių, o nuo aklo atsitiktinumo – kur nukris sviedinys. Tai atima iš karo bet kokią loginę prasmę.
  • Ironiška pabaiga: Romano pavadinimas ir paskutinis sakinys („Vakarų fronte nieko naujo“) – aukščiausias absurdo taškas. Milijonai miršta, kartos sunaikinamos, o oficialiai – „nieko naujo“. Individuali tragedija ištirpsta beasmenėje statistikoje.

Šie klausimai neturi vieno teisingo atsakymo, tačiau Remarko romanas gali tapti puikiu atspirties tašku jūsų apmąstymams ir argumentams.

• Ar visada verta aukotis dėl tėvynės?

  • Remkitės Kantoreko ir Pauliaus kartos pavyzdžiu. Kada pasiaukojimas virsta beprasme auka? Koks yra skirtumas tarp aklos propagandos ir sąmoningo apsisprendimo ginti savo vertybes?

• Kokia yra tikroji didvyriškumo kaina?

  • Ar didvyriškumas yra tik drąsa mūšio lauke? O gal tikrasis didvyriškumas – tai bandymas išsaugoti žmogiškumą, kaip tai darė Paulius, slaugydamas savo nužudytą priešą? Analizuokite, kaip romanas keičia tradicinę didvyrio sampratą.

• Kaip išsaugoti žmogiškumą nežmoniškomis sąlygomis?

  • Analizuokite draugystės, užuojautos (net ir priešui), gamtos stebėjimo momentus. Kokie maži dalykai padeda Pauliaus būriui neprarasti paskutinių žmogiškumo likučių? Ar įmanoma visiškai atsispirti dehumanizuojančiam karo poveikiui?

• Ar praeities pamokos gali apsaugoti ateitį nuo klaidų kartojimo?

  • „Vakarų fronte nieko naujo“ buvo parašytas kaip perspėjimas. Praėjus vos dešimtmečiui, prasidėjo dar baisesnis karas. Kodėl žmonija, regis, nepasimoko iš savo klaidų? Kokia yra literatūros galia (ir bejėgiškumas) keisti pasaulį?

Norint parašyti gerą interpretacinį rašinį, neužtenka atpasakoti siužeto. Reikia analizuoti, kaip autorius pasiekia norimą poveikį. Štai keli aspektai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį, analizuojant „Vakarų fronte nieko naujo“.

Ištraukos analizės pavyzdys

Analizuojama ištrauka (9 skyrius, Paulius su mirštančiu prancūzu):

„Atleisk man, drauguži! Mes visuomet per vėlai praregime. Kodėl mums niekas visą laiką nekartoja, kad jūs esate tokie pat nelaimingi vargšai kaip ir mes, kad jūsų motinos taip pat kenčia baimę dėl jūsų kaip ir mūsiškės...“

Kaip analizuoti?

1. Kontekstas: Ką tik įvyko? Paulius, apimtas gyvuliškos baimės, nudūrė į duobę įšokusį prancūzą. Dabar, atslūgus adrenalinui, jis lieka vienas su savo auka.

2. Pasakotojo būsena: Paulius išgyvena gilų lūžį. Jo būsena keičiasi nuo instinktyvaus žudiko iki atgailaujančio žmogaus. Ši scena – jo dvasinės transformacijos kulminacija.

3. Raiškos priemonės:

   • Kreipinys („drauguži“, camarade): Šis žodis yra raktinis. Paulius kreipiasi į savo auką ne kaip į priešą, o kaip į draugą, brolį. Tai panaikina dirbtinę karo sukurtą ribą tarp „savų“ ir „svetimų“.
   • Retoriniai klausimai („Kodėl mums niekas... nekartoja...?“): Paulius klausia ne prancūzo, o savęs ir viso pasaulio. Šie klausimai atskleidžia jo suvokimą, kad karas yra paremtas melu ir propaganda, kuri slepia bendrą visų kareivių žmogiškumą.
   • Universalizavimas („jūsų motinos... kaip ir mūsiškės“): Lygindamas abiejų pusių motinų skausmą, Paulius pakyla virš nacionalinių konfliktų ir kalba apie universalią žmogišką kančią. Karas tampa ne Vokietijos ir Prancūzijos, o tiesiog žmonijos tragedija.

Ką tai reiškia? (Interpretacija): Šioje scenoje Remarkas atskleidžia pagrindinę romano pacifistinę idėją. Kai dingsta uniformos ir šūkiai, lieka tik du žmonės. Pauliaus kaltė ir atgaila yra ne silpnumo, o išlikusio žmogiškumo ženklas. Jis „praregi“ ir supranta, kad tikrasis priešas yra ne kitas kareivis, o pats karas – sistema, verčianti žmones žudyti vieniems kitus.

Kaip tai panaudoti rašinyje? Ši ištrauka puikiai tinka argumentuoti teiginius apie karo dehumanizaciją, propagandos demaskavimą ir žmogiškumo išsaugojimą ribinėse situacijose. Analizuodami konkrečias raiškos priemones, o ne tik perpasakodami, kas įvyko, parodysite gilų teksto supratimą.

Remarko romanas nėra vienišas balsas karo literatūros tyruose. Jis yra ryškiausias, bet ne vienintelis „prarastosios kartos“ liudijimas. Norint geriau suprasti jo reikšmę, verta jį palyginti su kitais to meto ir vėlesniais kūriniais, nagrinėjančiais panašias temas.

„Prarastosios kartos“ bendražygiai

• Ernestas Hemingvėjus (JAV): Kitas garsus „prarastosios kartos“ atstovas, taip pat dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare. Jo romanuose, tokiuose kaip „Atsisveikinimas su ginklais“ ar „Fiesta (Ir kyla saulė)“, taip pat juntamas nusivylimas, prarasti idealai ir bandymas rasti prasmę sugriautame pasaulyje. Tačiau Hemingvėjaus herojai dažnai ieško išsigelbėjimo individualistiniame hedonizme – meilėje, alkoholyje, koridoje, o Remarko herojų vienintelė atrama yra draugystė (Kameradschaft).

• Henri Barbusse (Prancūzija): Jo romanas „Ugnis“ (1916 m.) buvo vienas pirmųjų realistinių ir brutalių kūrinių apie apkasų karą. Parašytas dar tebevykstant karui, jis, kaip ir Remarko knyga, negailestingai demaskavo karo purvą ir beprasmybę, tapdamas dideliu įkvėpimu vėlesniems pacifistiniams rašytojams.

Lietuviškos paralelės

Nors Lietuvos istorinė patirtis kitokia, karo ir jo poveikio žmogui temos yra svarbios ir mūsų literatūroje.

• Balys Sruoga, „Dievų miškas“: Nors tai kūrinys apie Antrojo pasaulinio karo koncentracijos stovyklą, jį su Remarko romanu sieja ribinės situacijos analizė, dehumanizacijos tema ir ironijos, kaip išgyvenimo būdo, naudojimas. Tiek Paulius Boimeris apkasuose, tiek Sruogos pasakotojas Štuthofe bando išsaugoti žmogiškumą nežmoniškoje sistemoje.

• Marius Katiliškis, „Miškais ateina ruduo“: Nors tai ne karo romanas, jame vaizduojamas tarpukario kaimas, kuriame vis dar juntami Pirmojo pasaulinio karo atgarsiai ir artėjančio naujo karo nuojauta. Kūrinio veikėjai, kaip ir Remarko herojai, bando rasti savo vietą neramiame, vertybes praradusiame pasaulyje.

Lyginant „Vakarų fronte nieko naujo“ su kitais kūriniais, atsiskleidžia jo universalumas. Remarkas sugebėjo perteikti ne tik vokiečių kareivio, bet ir universalią jauno žmogaus, įmesto į istorijos kataklizmą, patirtį.

Praėjo beveik šimtmetis nuo tada, kai buvo parašytas „Vakarų fronte nieko naujo“, tačiau atvertus šią knygą šiandien, apima šiurpus jausmas – ji kalba apie mus. Remarko perspėjimas apie karo beprasmybę, propagandos pavojus ir prarastą jaunystę skamba aktualiau nei bet kada anksčiau.

Karas, kuris nesibaigia

Pauliaus Boimerio apkasai nebėra tik istorija. Jie atgimė Bučos priemiesčiuose, Mariupolio griuvėsiuose ir Bachmuto purvyne. Karas Ukrainoje, vykstantis čia pat, Europos pašonėje, mums priminė tai, ką buvome linkę pamiršti: karas nėra tik vaizdo žaidimas ar filmas. Tai – reali, skaudi ir naikinanti jėga, kuri vėl griauna jaunų žmonių gyvenimus.

Remarko aprašytas artilerijos pragaras, kova dėl kiekvieno metro, atsitiktinė mirtis – visa tai yra šiuolaikinių Ukrainos karių kasdienybė. Skaitydami Remarką, mes nebeskaitome apie praeitį – mes skaitome apie dabartį.

Informacinis karas

Kantoreko patriotinės kalbos šiandien transformavosi į „trolių fabrikų“ melagienas, platinamas per socialinius tinklus. Propaganda tapo dar galingesnė ir sunkiau atpažįstama. Remarko romanas moko skaudžios pamokos apie kritinio mąstymo svarbą. Aklas tikėjimas lozungais ir nesugebėjimas atskirti tiesos nuo melo kainuoja gyvybes – tiek tada, tiek dabar.

Sugrįžimo kaina

Romane aprašyta Pauliaus negalia grįžti į normalų gyvenimą šiandien turi pavadinimą – potrauminio streso sutrikimas (PTSS). Tūkstančiai iš karo grįžtančių karių visame pasaulyje, įskaitant Ukrainos ir Lietuvos veteranus, susiduria su tais pačiais demonais: atsiskyrimu, košmarais, negalia prisitaikyti. Remarkas genialiai užfiksavo šią nematomą karo žaizdą, kuri yra ne mažiau skaudi nei fiziniai sužalojimai.

„Vakarų fronte nieko naujo“ nėra tik knyga, kurią reikia „praeiti“ mokyklos programoje. Tai – veidrodis, kuriame turime išdrįsti pamatyti savo pačių pasaulį. Tai perspėjimas, kurio neišgirdome XX amžiuje. Klausimas, ar išgirsime jį dabar, lieka atviras.

Norintiems giliau suprasti E. M. Remarko kūrybą ir „prarastosios kartos“ fenomeną, rekomenduojame susipažinti su šiais šaltiniais:

• 🔗 Išsami biografija ir kūrybos apžvalga: Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE)
• 🔗 Informacija apie romaną „Vakarų fronte nieko naujo“: Lietuviškoji Vikipedija
• 🔗 Apie „prarastąją kartą“ (angl. Lost Generation): Angliškoji Vikipedija
• 🎬 Filmo „Vakarų fronte nieko naujo“ (2022 m., rež. Edward Berger) anonsas. Filmas – moderni romano interpretacija, laimėjusi keturis „Oskarus“: YouTube
• 🎥 Dokumentika: Ieškokite dokumentinių filmų apie Pirmąjį pasaulinį karą. Ypač vertingas Peterio Jacksono filmas „Jie niekada nepasens“ (They Shall Not Grow Old), kuriame panaudota restauruota ir nuspalvinta archyvinė medžiaga, leidžianti pamatyti karą stebėtinai arti.
• Kiti E. M. Remarko kūriniai: Norint geriau suprasti autoriaus stilių ir temas, verta perskaityti ir kitus jo romanus, tokius kaip „Trys draugai“ (apie gyvenimą Vokietijoje po karo), „Triumfo arka“ ar „Naktis Lisabonoje“ (apie emigrantų dalią Antrojo pasaulinio karo išvakarėse).