Romanas „Rugiuose prie bedugnės“

Džeromo Deivido Selindžerio (J. D. Salinger) romanas „Rugiuose prie bedugnės“ (angl. The Catcher in the Rye) – tai vienas garsiausių ir kartu prieštaringiausiai vertinamų XX amžiaus Amerikos literatūros kūrinių. Išleistas 1951 metais, šis romanas tapo paauglių maišto, susvetimėjimo ir nekaltumo praradimo simboliu.

Pagrindinis veikėjas ir pasakotojas Holdenas Kolfildas, šešiolikmetis paauglys, išmestas iš dar vienos mokyklos, kelias dienas klajoja po Niujorką, bandydamas pabėgti nuo suaugusiųjų pasaulio, kurį laiko veidmainišku ir netikru. Jo aštrus, kartais vulgarus, bet stebėtinai jautrus pasakojimo būdas atveria sudėtingą jauno žmogaus vidinį pasaulį, kuriame grumiasi ciniškumas ir idealizmas, vienatvė ir artumo troškimas.

Šiame straipsnyje gilinsimės į Dž. D. Selindžerio asmenybę, romano siužetą, veikėjus ir pagrindines temas, bandydami suprasti, kodėl Holdeno Kolfildo istorija tebėra aktuali ir jaudina skaitytojus visame pasaulyje.

Norint suprasti Holdeno Kolfildo pyktį ir nusivylimą, svarbu suvokti, kokioje Amerikoje jis gyveno. Romanas parašytas XX amžiaus viduryje, po Antrojo pasaulinio karo – tai buvo klestėjimo, optimizmo, bet kartu ir didžiulio socialinio spaudimo bei konformizmo laikotarpis. Holdeno maištas nėra tik paauglio kaprizas; tai reakcija į labai specifinę kultūrinę aplinką.

Klestėjimas ir konformizmas: „amerikietiškos svajonės“ spąstai

Po karo Amerika išgyveno ekonominį pakilimą. Daugeliui tai buvo „amerikietiškos svajonės“ išsipildymo metas: stabilus darbas, namas priemiestyje, automobilis, nauja buitinė technika. Tačiau šis materialinis klestėjimas turėjo savo kainą – didžiulį spaudimą prisitaikyti, būti „normaliam“, atitikti sėkmingo žmogaus standartą. Visiems buvo siūlomas vienas ir tas pats gyvenimo modelis: gera mokykla, prestižinis universitetas, pelninga karjera (teisininko, verslininko), šeima ir tvarkingas gyvenimas.

Būtent šį paviršutinišką, materialinėmis vertybėmis grįstą pasaulį Holdenas ir vadina „apsimetėlišku“ (angl. phony). Jam atrodo, kad suaugusieji, siekdami šių tikslų, praranda nuoširdumą, individualumą ir tikrąsias vertybes. Jo panieka advokatams, tokiems kaip jo tėvas, puikiai tai iliustruoja:

„Jie tiktai kala pinigus, žaidžia golfą, lošia bridžą, perka automobilius, geria martinį ir vaikšto užrietę nosis. Ir dar ne viskas. Net jeigu ir gelbėtum žmones nuo mirties, ir visa kita, iš kur gali žinoti, ar gelbsti juos, kad išgelbėtum, ar tik todėl, kad pasidarytum garsiu advokatu...?“

Holdenas abejoja suaugusiųjų motyvais, įtardamas, kad net ir kilniausi poelgiai yra daromi tik dėl statuso ir pripažinimo.

Pamąstykime

Ar šiandienos sėkmės samprata taip pat reikalauja „apsimetinėti“? Ar įmanoma pasiekti karjeros aukštumų išliekant visiškai autentišku sau?

Elitinės mokyklos: sėkmės kalvės

Pensio parengiamoji mokykla, iš kurios Holdeną išmeta, yra šios sistemos mikrokosmosas. Tokios privačios mokyklos buvo skirtos ne tik suteikti išsilavinimą, bet ir paruošti jaunuolius sėkmingam gyvenimui elite, įskiepyti jiems „teisingas“ vertybes ir manieras. Mokyklos reklaminis šūkis, kurį Holdenas pašiepia, puikiai atspindi šį fasadą:

„Nuo 1888 metų mūsų mokykla išugdė daug puikių, sveikai protaujančių jaunuolių.“

Holdeno atsakymas į tai – ciniškas ir demaskuojantis:

„Pasakokit bobutei! Nė velnio jie ten neišugdo — tas pats, kaip ir kitose mokyklose. Nepažinojau aš Pensy nė vieno puikaus ar sveikai protaujančio ar panašiai.“

Jo akimis, mokykla tėra veidmainystės ir socialinės hierarchijos mašina, kurioje klesti „apsimetėliai“ sportininkai (Stredleiteris) ir atstumiami autsaideriai (Eklis). Holdeno nesugebėjimas ar nenoras „stengtis“ ir laikytis taisyklių yra ne tinginystės, o pasipriešinimo šiai sistemai ženklas. Jo pašalinimas – tai ne tik akademinis, bet ir socialinis žlugimas pagal to meto standartus.

Kaip tai skiriasi nuo šiuolaikinės Lietuvos?

Holdeno patirtis gali atrodyti tolima, tačiau jo jausmai yra universalūs. Vis dėlto, socialinis kontekstas, kuriame auga šiuolaikinis Lietuvos jaunuolis, smarkiai skiriasi nuo pokario Amerikos. Štai keletas esminių skirtumų:

Suprasdami šiuos skirtumus, galime geriau įvertinti Holdeno vienatvę. Jo pasaulyje nebuvo socialinių tinklų, kur jis galėtų rasti bendraminčių, ar subkultūrų, kuriose jo maištingumas būtų suprastas ir priimtas. Jo kova buvo tyli ir vieniša.

J. D. Selindžeris – viena mįslingiausių XX amžiaus literatūros figūrų. Po stulbinančios romano „Rugiuose prie bedugnės“ sėkmės jis pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą ir beveik pusę amžiaus nebepublikavo jokių kūrinių. Šis pabėgimas nuo viešumo ne tik sukūrė legendą, bet ir atspindi daugelį temų, kurias jis nagrinėjo savo kūryboje. Norint suprasti Holdeną, būtina pažvelgti į jį sukūrusio autoriaus gyvenimą.

Ankstyvieji metai ir tapatybės paieškos

Džeromas Deividas Selindžeris gimė 1919 m. Niujorke, pasiturinčioje šeimoje. Jo tėvas, Solas Selindžeris, buvo lietuvių kilmės žydas, sėkmingas mėsos ir sūrio importuotojas. Motina, Marie Jillich, buvo airių ir škotų kilmės, tačiau ištekėjusi už Solo pakeitė vardą į Miriam ir slėpė savo ne žydišką kilmę. Pats Selindžeris apie tai sužinojo tik po bar micvos. Ši dvilypė tapatybė, priklausymas ir kartu nepriklausymas tam tikrai bendruomenei, galėjo prisidėti prie jo vėlesniuose kūriniuose ryškaus susvetimėjimo ir tapatybės paieškų motyvo.

Jaunystėje Selindžeris, kaip ir Holdenas, buvo prastas mokinys ir pakeitė kelias mokyklas. Tėvų sprendimu jis buvo išsiųstas į Slėnio Kalvės karo akademiją Pensilvanijoje (angl. Valley Forge Military Academy) – patirtis, kuri neabejotinai įkvėpė Pensio parengiamosios mokyklos vaizdinį romane. Būtent čia, atskirtas nuo šeimos ir įspraustas į griežtus rėmus, jis pradėjo rašyti pirmuosius apsakymus.

Karas, kuris viską pakeitė

Svarbiausias ir traumuojantis Selindžerio gyvenimo įvykis buvo Antrasis pasaulinis karas. 1942 m. jis buvo pašauktas į kariuomenę ir tarnavo kontržvalgybos skyriuje. Jis dalyvavo vienuose kruviniausių mūšių, įskaitant Normandijos išsilaipinimą (D diena) ir Ardėnų operaciją. Būdamas vienas pirmųjų sąjungininkų karių, įžengusių į išlaisvintą koncentracijos stovyklą (greičiausiai Dachau), jis pamatė sunkiai suvokiamą žmogaus žiaurumą. Ši patirtis jį palaužė. Po karo pabaigos jis buvo hospitalizuotas dėl potrauminio streso sutrikimo.

Karas neatpažįstamamai pakeitė Selindžerio pasaulėžiūrą. Jis prarado bet kokias iliuzijas apie didvyriškumą, visuomenės moralę ir tvarką. Daugelis literatūros kritikų teigia, kad „Rugiuose prie bedugnės“ iš tiesų yra užmaskuotas karo romanas. Holdeno depresija, pyktis, ciniškas požiūris į autoritetus ir nuolatinis melas – tai ne šiaip paaugliškas maištas, o gilios, neįvardytos traumos simptomai. Holdenas, kaip ir Selindžeris, matė pasaulio baisumus (nors jo atveju tai brolio mirtis ir suaugusiųjų veidmainystė) ir nebegali grįžti į „normalų“, paviršutinišką gyvenimą.

Šlovė ir pabėgimas

1951 m. pasirodęs romanas „Rugiuose prie bedugnės“ akimirksniu pavertė Selindžerį literatūros žvaigžde. Tačiau šlovė jį gąsdino ir slėgė. Jis nekentė interviu, kritikų analizės ir skaitytojų bandymų tapatinti jį su Holdenu. Nusivylęs leidybos pasauliu, kurį laikė tokiu pat „apsimetėlišku“ kaip ir visa kita visuomenė, Selindžeris priėmė radikalų sprendimą.

Po 1965 m., kai buvo išspausdintas jo paskutinis apsakymas, jis visiškai nustojo publikuoti savo kūrinius ir atsiribojo nuo pasaulio. Apsigyveno nuošaliame Korniše, Naujajame Hampšyre, ir gyveno beveik visišką atsiskyrėlio gyvenimą iki pat savo mirties 2010 m. Jis tapo savotišku Holdenu, kuris įgyvendino savo svajonę:

„[...] pasistatysiu kur nors miške trobelę ir gyvensiu iki gyvenimo galo. [...] Apsimesiu kurčnebyliu. Tiktai šitaip galėsiu išvengt tų prakeiktų idiotiškų nereikalingų pokalbių.“

Selindžeris, kaip ir jo herojus, pasirinko pabėgimą nuo pasaulio, kurį laikė netikru. Jo tyla tik dar labiau sustiprino romano legendą ir paliko skaitytojams amžiną klausimą: ką jis parašė per tuos ilgus tylos dešimtmečius?

Pamąstykime

Ar galime suprasti Holdeną Kolfildą, nežinodami Dž. D. Selindžerio karo patirties ir atsiskyrėliško gyvenimo? Kiek autoriaus biografija yra svarbi interpretuojant literatūros kūrinį?

Holdenas Kolfildas – vienas sudėtingiausių ir labiausiai atpažįstamų personažų literatūroje. Jis yra romano balsas ir širdis, o jo vidinis pasaulis – tai chaotiškas paauglystės, traumos ir idealizmo labirintas. Norint jį suprasti, reikia pažvelgti giliau už jo nuolatinio skundimosi ir keiksmų fasado.

Veidmainių medžiotojas

Pagrindinis Holdeno bruožas – neapykanta veidmainystei, kurią jis nuolat įvardija žodžiu „apsimetėliškas“ (angl. phony). Jam šis žodis apima viską: nuo nenuoširdžių pokalbių ir socialinių ritualų iki komercializuoto meno ir net netvarkingų asmeninių įpročių, slepiamų po tvarkinga išore. Mokyklos direktorius ponas Hasas jam yra veidmainystės viršūnė:

„[...] jeigu žmogaus motina kiek aptukusi ar apskritai nelabai graži, ir jei kieno nors tėvas vilki švarką su iškimštais pečiais [...], tai senis Hasas, būdavo, ranką spust, galvą linkt, prasišiepia — ir baigta kalba. O su kitais šnekasi neatsišneka po pusę valandos!“

Šis jautrumas netikrumui verčia jį atmesti beveik visus suaugusiuosius ir jų institucijas. Tačiau Holdeno pozicija yra paradoksali. Jis pats nuolat meluoja, išsigalvoja istorijas ir vaidina įvairius vaidmenis. Traukinyje jis prisistato Ernesto Morou motinai kaip Rudolfas Smitas, prostitutei Sanei – kaip Džimas Stilas. Jis yra nepatikimas pasakotojas, pripažįstantis: „Tokio melagio kaip aš reikia paieškoti. Klaiku!“.

Probleminis klausimas

Ar Holdeno nuolatinis melas ir vaidmenų kūrimas yra tokia pati „apsimetėliškumo“ forma, kokią jis smerkia kituose? O gal tai – paauglio bandymas apsisaugoti ir išbandyti skirtingas tapatybes?

Sužeistas sūnus ir brolis

Po ciniška Holdeno kauke slypi gili, neišgydyta trauma – jaunesniojo brolio Elio mirtis. Elis jo prisiminimuose yra tyrumo, gerumo ir intelekto idealas. Holdeno sielvartas yra toks stiprus, kad jis negali apie jį kalbėti tiesiogiai. Vietoj to, jis pasireiškia netiesiogiai, per brangiausią savo daiktą – Elio beisbolo pirštinę:

„[...] vaizdinga ta pirštinė buvo todėl, kad visa — ir apie pirštus, ir ant delno — buvo aprašyta eilėraščiais. Žaliu rašalu. Jis prisirašė, kad turėtų ką skaityti stovėdamas aikštėj, kai kamuolys toli.“

Ši pirštinė – tai ne tik prisiminimas, bet ir simbolis unikalaus, kūrybingo ir nekalto pasaulio, kurį Holdenas prarado. Jo reakcija į brolio mirtį – kai jis kumščiais išdaužė visus garažo langus ir susižalojo ranką – rodo jo nesugebėjimą susidoroti su skausmu „civilizuotai“. Šis neapdorotas sielvartas yra jo pykčio, susvetimėjimo ir noro pabėgti šaltinis.

Nekaltybės sergėtojas

Būtent prarasto Elio nekaltumo ilgesys paaiškina centrinę Holdeno svajonę – tapti „gaudytoju rugiuose“. Kai sesuo Fibė priremia jį prie sienos, klausdama, kuo jis norėtų būti, Holdenas atskleidžia savo slapčiausią troškimą:

„[...] aš įsivaizduoju, kad dideliam rugių lauke prietemoj žaidžia maži vaikai. [...] Stoviu ant kažkokios uolos krašto. Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę. [...] Aš būčiau vaikų sargu rugiuose, ir viskas. Aš žinau, kad tai kvaila, bet tai vienintelis dalykas, kuo aš norėčiau būti.“

Ši metafora atskleidžia jo misiją – apsaugoti vaikus (įskaitant seserį Fibę ir save patį praeityje) nuo skausmingo kritimo į suaugusiųjų pasaulį, kupiną kompromisų, nusivylimų ir „apsimetėliškumo“. Ironiška, kad jo svajonė remiasi klaidingai išgirstais Roberto Bernso eilėraščio žodžiais. Fibė jį pataiso: „Ne taip. „Jei kažkas kažką sutiko vakar rugiuos“! [...] Tai eilėraštis.“ Tai pabrėžia, kad Holdeno idealas yra nepasiekiamas ir subjektyvus, gimęs iš jo paties skausmo ir ilgesio.

Jo, kaip sergėtojo, vaidmuo pasireiškia ir konkrečiais veiksmais. Pamatęs ant mokyklos ir muziejaus sienų užrašytą keiksmažodį („B... tau į akį!“), jis įniršta ir bando jį nutrinti. Jam nepakeliama mintis, kad vaikų pasaulį teršia suaugusiųjų vulgarumas. Jis nori išvalyti pasaulį, bet supranta, kad tai beviltiška: „Net jeigu ir milijoną metų trintum nuo sienų nešvankybes, nenutrintum nė pusės, kiek jų yra pasauly. Neįmanoma.“

Holdenas Kolfildas yra kur kas daugiau nei tiesiog piktas paauglys. Jis – tragiškas herojus, ieškantis tiesos ir tyrumo pasaulyje, kuris, jo manymu, seniai juos prarado. Jo kelionė – tai ne tik pabėgimas, bet ir desperatiškos prasmės paieškos.

Dž. D. Selindžerio romanas kupinas simbolių, kurie padeda atskleisti gilesnę Holdeno vidinio pasaulio prasmę. Tai nėra tik daiktai – tai jo baimių, troškimų ir vertybių atspindžiai.

Raudona medžioklinė kepurė

Ši kepurė yra ryškiausias romano simbolis. Holdenas ją nusiperka Niujorke po to, kai praranda fechtavimosi komandos inventorių. Tai savotiškas kompensacijos aktas, bet kepurė greitai įgyja daug gilesnę prasmę.

• Individualumas ir maištas: Kepurė yra neįprasta ir iššaukianti. Užsidėdamas ją, ypač „snapeliu į užpakalį“, Holdenas sąmoningai išsiskiria iš minios, pabrėžia savo kitoniškumą ir nonkonformizmą.
• Apsauga ir saugumas: Kepurė jam tarsi skydas nuo priešiško pasaulio. Jis ją užsideda, kai jaučiasi pažeidžiamas, vienišas ar nesuprastas – pavyzdžiui, rašydamas rašinėlį apie Elio pirštinę ar po muštynių su Stredleiteriu. Ji suteikia jam tapatybę ir saugumo jausmą.
• Ryšys su Fibe: Romano pabaigoje Holdenas atiduoda kepurę seseriai. Šis gestas simbolizuoja, kad jis perduoda jai savo, kaip saugotojo, vaidmenį. Kai Fibė grąžina jam kepurę ir uždeda ant galvos per lietų prie karuselės, tai yra susitaikymo ir meilės ženklas, parodantis, kad dabar ji saugo jį.

Antys Centriniame parke

Holdeno nuolatinis rūpestis dėl ančių, kurios žiemą dingsta iš Centrinio parko tvenkinio, yra vienas labiausiai jaudinančių motyvų. Jis kelis kartus klausia taksi vairuotojų, kur jos prapuola, bet sulaukia tik pašaipų arba irzlių atsakymų:

„Kad tave griausmas!— riktelėjo jis.— Iš kur aš galiu žinoti! Iš kur, po perkūnais, aš galiu žinoti tokius niekus?“

Antys simbolizuoja kelis dalykus:

• Baimė dėl pokyčių ir laikinumo: Holdeno klausimas „kur jos dingsta?“ yra metaforiškas klausimas apie tai, kur dingsta viskas, kas brangu ir trapu – kaip jo brolis Elis. Jis ieško patikinimo, kad išnykimas nėra amžinas, kad yra vieta, kur viskas saugiai sulaukia pavasario.
• Vaikystės smalsumo ir suaugusiųjų abejingumo kontrastas: Holdeno klausimas yra vaikiškai nuoširdus ir smalsus. Suaugusiųjų reakcija (pašaipa, pyktis) parodo, kaip abejingai ir pragmatiškai jie žiūri į pasaulio stebuklus, kurie rūpi vaikui.

Gamtos istorijos muziejus

Muziejus Holdenui yra saugumo ir nekintamumo oazė. Jis mėgsta jį ne dėl eksponatų, o dėl to, kad jame niekas nesikeičia. Tai vieta, kur laikas sustabdytas.

„[...] labiausiai muziejus man patiko dėl to, kad ten viskas amžinai stovi vietoj. Niekas nejuda. Gali vaikščiot į muziejų nors ir šimtą tūkstančių kartų — eskimas visada bus sugavęs tas dvi žuveles [...]. Niekas nebus pasikeitę. Tiktai tu būsi kitoks.“

Ši vieta jam simbolizuoja idealizuotą, nekintančią praeitį, kurios jis taip ilgisi. Tačiau romano pabaigoje, net eidamas link muziejaus, jis nebeužeina į vidų. Tai gali reikšti, kad jis pradeda suvokti, jog neįmanoma amžinai gyventi sustingusioje praeityje.

Elio beisbolo pirštinė

Šis daiktas, aprašytas rašinyje, kurį Holdenas rašo Stredleiteriui, yra galingiausias meilės ir praradimo simbolis. Pirštinė yra unikali – kairiarankio, išmarginta žaliu rašalu parašytais eilėraščiais. Ji simbolizuoja:

• Elio unikalumą ir jautrumą: Elis nebuvo tiesiog dar vienas berniukas, žaidžiantis beisbolą. Jis buvo poetas, mąstytojas, matęs pasaulį kitaip.
• Prarastą nekaltumą: Pirštinė yra fizinis Holdeno prarasto brolio ir laimingos vaikystės įrodymas. Tai, kad Stredleiteris, paviršutiniškas „apsimetėlis“, nesupranta jos vertės ir laiko tai tiesiog „beisbolo pirštine“, sukelia Holdeno įniršį ir tampa muštynių priežastimi. Stredleiterio abejingumas yra tarsi Elio atminimo išniekinimas.

Nuo pat pasirodymo „Rugiuose prie bedugnės“ kėlė audringas diskusijas. Kūrinys buvo ir garbinamas kaip paauglių išsilaisvinimo manifestas, ir smerkiamas kaip pavojingas, moralę griaunantis tekstas. Bėgant dešimtmečiams, Holdeno Kolfildo vertinimai keitėsi, atspindėdami visuomenės pokyčius. Šiandien jis matomas ne tik kaip maištininkas, bet ir kaip figūra, kelianti nepatogius klausimus apie privilegijas, vyrų toksiškumą ir atstūmimo kultūrą.

Cenzūra ir kaltinimai amoralumu

Iškart po išleidimo romanas tapo vienu dažniausiai cenzūruojamų kūrinių JAV mokyklose ir bibliotekose. Pagrindinės kritikos strėlės buvo nukreiptos į:

• Vulgarią kalbą: Holdeno nuolatinis keikimasis ir šnekamosios kalbos vartojimas šokiravo to meto visuomenę, kuri literatūroje buvo pratusi prie formalesnio, „švaresnio“ stiliaus.
• Seksualines temas: Atviros užuominos apie seksą, prostituciją ir paauglių lytinį brendimą buvo laikomos nepriimtinomis jaunimo auditorijai.
• Maišto skatinimą: Kritikai teigė, kad Holdeno panieka autoritetams – tėvams, mokytojams, visuomenės normoms – skatina jaunimą nepaklusnumui ir nepagarbai.
• Amoralų elgesį: Girtavimas, rūkymas, melavimas ir bėgimas iš namų buvo matomi kaip neigiamas pavyzdys, kurio neturėtų sekti jauni skaitytojai.

Vis dėlto, būtent šie „amoralūs“ elementai ir pavertė Holdeną artimu milijonams paauglių, kurie jo elgesyje atpažino autentišką, necenzūruotą paauglystės patirčių atspindį.

Šiuolaikinė kritika: privilegijuotas, toksiškas ir „incel“ prototipas?

Laikui bėgant, kritinis požiūris į Holdeną tapo sudėtingesnis. Šiuolaikiniai skaitytojai, vertindami romaną iš XXI amžiaus perspektyvos, kelia naujus klausimus, kurie nebuvo tokie aktualūs 1950-aisiais.

• Privilegijų aklumas: Holdenas yra turtingos šeimos sūnus, lankantis prestižines mokyklas. Nors jis save laiko autsaideriu, iš tiesų jis naudojasi didžiulėmis socialinėmis ir ekonominėmis privilegijomis. Šiuolaikinė kritika atkreipia dėmesį, kad jo „kančios“ yra labai specifinės – tai privilegijuoto balto vaikino, kuriam atsiveria visos galimybės, bet jis jų atsisako, egzistencinis nerimas. Jis neturi realių problemų, tokių kaip skurdas ar socialinė diskriminacija.

• Mizoginija ir toksiškas vyriškumas: Nors Holdenas idealizuoja Džeinę Gelager kaip tyrumo simbolį, jo elgesys su kitomis moterimis dažnai yra problematiškas. Jis žemina Selę Hejes, vadindamas ją pamaiva ir kvaiša, paniekinamai atsiliepia apie prostitutes. Jo polinkis skirstyti moteris į „šventąsias“ (Džeinė, vienuolės, Fibė) ir „kekšes“ (beveik visos kitos) atspindi toksiško vyriškumo apraiškas, kai moterys yra vertinamos ne kaip asmenybės, o kaip objektai, atitinkantys arba neatitinkantys jo idealų. Kai Selė atmeta jo impulsyvų planą pabėgti, jo reakcija yra žiauri:

„Su tavim kalbant man baigia vidurius paleist, aišku tau?“

Šis žodinis smurtas ir nesugebėjimas priimti moters savarankiško sprendimo verčia permąstyti jo, kaip jautraus paauglio, įvaizdį.

• Sąsajos su „incel“ kultūra: Pastaraisiais metais kai kurie kritikai Holdeną pradėjo sieti su vadinamąja „incel“ (angl. involuntary celibate – priverstinis celibatas) subkultūra. Šiai grupei priklausantys jauni vyrai jaučiasi atstumti moterų ir visuomenės, kaltina išorinį pasaulį dėl savo nesėkmių ir dažnai puoselėja neapykantą moterims. Nors Holdenas nėra tiesioginis „incel“, tam tikri jo bruožai rezonuoja su šia ideologija:
• Jausmas, kad esi atstumtas ir nesuprastas: Holdenas nuolat jaučiasi izoliuotas ir mano, kad niekas jo nesupranta.
• Pasaulio kaltinimas: Jis kaltina visus aplinkui esant „apsimetėliais“, o ne bando ieškoti problemų savyje.
• Moters idealizavimas ir nuvertinimas: Jo požiūris į Džeinę yra nerealistiškas idealizavimas. Tuo pačiu metu jis lengvai nuvertina ir įžeidžia Selę, kai ji neatitinka jo lūkesčių. Tai atspindi „incel“ mąstymui būdingą moterų skirstymą į nepasiekiamas „deives“ ir nekenčiamas „kekšes“.
• Pasyvi agresija: Holdenas, nors ir svajoja apie smurtą (pvz., prieš Stredleiterį ar Morisą), dažniausiai yra pasyvus ir savo nepasitenkinimą reiškia atsiribojimu ir panieka. Jo fantazija pabėgti ir gyventi kaip kurčnebyliui – tai kraštutinė atsiribojimo forma.

Probleminis klausimas

Ar Holdenas Kolfildas yra tiesiog savo laikmečio produktas, kurio elgesį turėtume vertinti istoriniame kontekste? O gal jo paveikslas atskleidžia universalias ir laikui nepavaldžias toksiško vyriškumo problemas, kurios šiandien tapo dar aštresnės?

Svarbu pabrėžti, kad „Rugiuose prie bedugnės“ yra ne toksiškumo propagavimas, o jo tyrinėjimas. Selindžeris genialiai pavaizdavo paauglio, prislėgto traumos ir visuomenės lūkesčių, psichologinį portretą. Skaitytojo užduotis – ne aklai tapatintis su Holdenu ar jį smerkti, o kritiškai analizuoti jo elgesį ir suprasti priežastis, kurios formuoja tokį sudėtingą ir prieštaringą charakterį.

Kūrinio esmė

„Rugiuose prie bedugnės“ yra brendimo romanas (vok. bildungsroman), pasakojamas pirmuoju asmeniu, iš pagrindinio veikėjo Holdeno Kolfildo perspektyvos. Kūrinys apima vos kelias dienas, per kurias Holdenas, išmestas iš Pensio parengiamosios mokyklos, klajoja po Niujorką prieš grįždamas namo. Šios kelionės metu jis susiduria su įvairiais žmonėmis ir situacijomis, kurios atskleidžia jo nusivylimą suaugusiųjų pasauliu, jo vienatvę ir desperatiškas pastangas išsaugoti vaikystės nekaltumą.

Pasakojimo stilius

Romanas parašytas subjektyviu, šnekamosios kalbos stiliumi. Holdenas yra nep patikimas pasakotojas – jis dažnai perdėtai reiškia savo nuomonę, meluoja, prieštarauja pats sau. Būtent toks stilius leidžia skaitytojui giliai pasinerti į paauglio sąmonę ir pajusti jo sumaištį, pyktį ir pažeidžiamumą. Kaip pats Holdenas sako pačioje romano pradžioje:

„Jeigu jūs tikrai norite pasiklausyti mano pasakojimo, tai visų pirma turbūt norėsit sužinot, kur aš gimiau ir kaip praleidau savo sumautą vaikystę, ir ką veikė mano tėvai, kai manęs dar nebuvo, ir visą kitą koperfildišką šlamštą, bet supraskit, neturiu ūpo kapstytis po tuos niekus.“

Ši pradžia iškart nustato neformalų, maištingą toną ir parodo Holdeno polinkį atmesti tradicines pasakojimo normas.

Kodėl romanas toks populiarus ir prieštaringas?

Nors iš pradžių romanas buvo skirtas suaugusiesiems, jis greitai tapo kultiniu tarp paauglių. Daug jaunų žmonių atpažino save Holdeno jausmuose – vienatvėje, jausme, kad esi nesuprastas, ir pyktyje ant pasaulio, kuris atrodo veidmainiškas.

Tačiau romanas taip pat sukėlė daug prieštaravimų. Dėl vulgarios kalbos, seksualinių temų, alkoholio ir rūkymo vaizdavimo, jis ilgą laiką buvo vienas dažniausiai cenzūruojamų kūrinių JAV mokyklose ir bibliotekose. Kritikai kaltino knygą maišto skatinimu ir tradicinių vertybių neigimu, o gynėjai teigė, kad ji autentiškai atspindi paauglystės iššūkius.

Išmetimas iš Pensio mokyklos

Pasakojimas prasideda Pensio parengiamojoje mokykloje Pensilvanijoje. Holdenas Kolfildas, pagrindinis veikėjas, praneša, kad buvo išmestas, nes neišlaikė keturių iš penkių egzaminų. Tai jau ketvirta mokykla, iš kurios jis pašalinamas. Jausdamasis susvetimėjęs ir nusivylęs mokyklos „apsimetėliais“, jis nusprendžia nelaukti oficialios atostogų pradžios ir išvykti keliomis dienomis anksčiau. Prieš išvykdamas jis aplanko savo istorijos mokytoją poną Spenserį, kuris bando jį pamokyti, tačiau Holdenas jaučiasi nesuprastas. Viskas baigiasi fiziniu konfliktu su kambario draugu Stredleiteriu, kuris grįžta po pasimatymo su Džeine Gelager – mergina, kurią Holdenas idealizuoja. Po muštynių Holdenas apsisprendžia: „Staiga nusprendžiau, kad protingiausia bus mauti kuo toliau iš Pensio — tučtuojau, nieko nelaukiant.“

Kelionė į Niujorką

Vėlai naktį Holdenas traukiniu atvyksta į Niujorką. Jis neketina iškart grįžti namo, nes nenori, kad tėvai sužinotų apie pašalinimą iš mokyklos anksčiau laiko. Jis apsistoja apleistame „Edmonto“ viešbutyje ir pro langą stebi, jo žodžiais, „iškrypėlius“. Jaudulys ir vienatvė jį skatina ieškoti žmogiškojo ryšio, todėl jis paskambina abejotinos reputacijos merginai Feitei Kevendiš, bet jų pokalbis baigiasi nesėkmingai. Vėliau viešbučio liftininkas Morisas pasiūlo jam prostitutės paslaugas. Holdenas sutinka, tačiau atėjus merginai, vardu Sanė, jis pasijunta prislėgtas ir nori tik pasikalbėti. Viskas baigiasi tuo, kad Morisas ir Sanė jį sumuša ir atima pinigus.

Susitikimai ir nusivylimai

Kitą dieną Holdenas susitinka su buvusia mergina Sele Hejes. Jie eina į teatrą, kur vaidina Holdeno nemėgstami „dieviškieji“ Lantai, vėliau – čiuožinėti. Pokalbio metu Holdenas pratrūksta, išlieja savo pyktį visuomenei ir impulsyviai pasiūlo Selei kartu pabėgti į kaimą. Ji atsisako, pavadindama jo idėją vaikiška. Jie susipyksta, ir Holdenas ją įžeidžia. Vėliau vakare jis susitinka su buvusiu bendramoksliu Karlu Liusu, protingu, bet cinišku vaikinu, tikėdamasis rimto pokalbio apie gyvenimą. Tačiau Liusas tik erzina Holdeną ir išeina. Likęs vienas, Holdenas prisigeria, skambina Selei atsiprašyti, galiausiai be tikslo klaidžioja po Centrinį parką, ieškodamas ančių tvenkinyje ir bijodamas susirgti plaučių uždegimu.

Pokalbis su Fibe

Apimtas nevilties, Holdenas nusprendžia slapta aplankyti savo dešimtmetę seserį Fibę – vienintelį žmogų, kurį jis myli ir kuriuo pasitiki. Jis įsėlina į tėvų butą ir pažadina ją. Nors Fibė džiaugiasi jį matydama, ji greitai supranta, kad brolis vėl išmestas iš mokyklos, ir piktai jį kaltina: „Tau niekas nepatinka.“ Spaudžiamas pasakyti, kuo norėtų būti, Holdenas pasidalina savo svajone:

„Supranti, aš įsivaizduoju, kad dideliam rugių lauke prietemoj žaidžia maži vaikai... Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę... Aš būčiau vaikų sargu rugiuose, ir viskas.“

Ši fantazija atskleidžia jo troškimą apsaugoti vaikystės nekaltumą nuo žiauraus suaugusiųjų pasaulio.

Apsilankymas pas poną Entolinį

Išėjęs iš namų, Holdenas paskambina savo buvusiam anglų kalbos mokytojui ponui Entoliniui, kuris sutinka jį priimti. Ponas Entolinis išklauso Holdeną ir bando jam patarti, įspėdamas, kad jis „lekiasi prie baisios baisios bedugnės“. Holdenas užmiega ant sofos, bet pabunda pajutęs, kad ponas Entolinis glosto jo galvą. Išsigandęs galimo homoseksualaus priekabiavimo, Holdenas skubiai pabėga.

Lūžio taškas ir pabaiga

Paskutinę dieną Holdenas pasiekia visišką emocinį dugną. Klaidžiodamas po miestą, jis mato ant sienų užrašytus necenzūrinius žodžius ir įniršta, kad vaikai turi tai matyti. Jis nusprendžia pabėgti į Vakarus ir gyventi kaip kurčnebylys atsiskyrėlis. Prieš išvykdamas jis nori atsisveikinti su Fibe. Ji ateina į susitikimą su supakuotu lagaminu, reikalaudama, kad jis pasiimtų ją kartu. Holdenas griežtai atsisako, ir Fibė pravirksta. Jausdamasis kaltas, jis nuveda ją į zoologijos sodą ir į karuselę. Stebėdamas, kaip laiminga Fibė sukasi karuselėje per lietų, Holdenas pirmą kartą per visą pasakojimą pajunta tikrą džiaugsmą ir susitaikymą.

Romanas baigiasi Holdeno užuomina, kad jis atsidūrė sanatorijoje, kur gydosi nuo emocinio ir fizinio išsekimo. Jis svarsto apie ateitį, bet prisipažįsta, kad pasakodamas apie praeitį pradeda ilgėtis net tų žmonių, kurių nekentė.

Apsimetėliškumas ir visuomenės kritika

Pagrindinis Holdeno taikinys yra suaugusiųjų pasaulio veidmainystė, kurią jis vadina „apsimetėliškumu“ (angl. phoniness). Jam apsimetėliai yra visi, kurie elgiasi nenuoširdžiai, vadovaujasi socialinėmis normomis, o ne tikrais jausmais. Tai ir mokyklos direktorius, pataikaujantis turtingiems tėvams, ir kambario draugas Stredleiteris, kuris išoriškai atrodo tvarkingas, bet jo skustuvas „surūdijęs, priskretęs muilo putų ir plaukų“, ir net aktoriai teatre, kurie, jo manymu, vaidina „pernelyg gerai“.

Vaikystės nekaltumo išsaugojimas

Holdenas idealizuoja vaikystę kaip tyrumo, nuoširdumo ir nekaltumo laikotarpį. Jis negali susitaikyti su tuo, kad vaikai neišvengiamai turi užaugti ir susidurti su suaugusiųjų pasaulio purvu. Šis troškimas apsaugoti nekaltumą ryškiausiai atsiskleidžia jo svajonėje tapti „gaudytoju rugiuose“ – tuo, kuris saugo vaikus nuo kritimo į bedugnę, simbolizuojančią suaugusiųjų gyvenimą, jo pavojus ir kompromisus.

Susvetimėjimas ir vienatvė

Nors Holdenas pats atstumia žmones, vadindamas juos „apsimetėliais“, jis desperatiškai trokšta žmogiškojo ryšio ir kenčia nuo gilios vienatvės. Jo klajonės po Niujorką – tai nesėkmingas bandymas rasti ką nors, kas jį suprastų. Jis bando susisiekti su buvusiomis merginomis, mokytojais, net prostitute, bet kiekvienas susitikimas baigiasi nusivylimu ir dar didesniu vienišumo jausmu. Vienintelis tikras ryšys jį sieja su seserimi Fibe.

Sielvartas ir netektis

Po Holdeno ciniška išore slepiasi gilus skausmas dėl jaunesniojo brolio Elio mirties. Elio mirtis nuo leukemijos yra pagrindinė trauma, su kuria Holdenas nesugeba susitaikyti. Prisiminimai apie Elį, ypač jo beisbolo pirštinė su eilėraščiais, yra švenčiausi Holdeno prisiminimai. Jo pyktis ir destruktyvus elgesys (pvz., rankomis išdaužyti garažo langus po brolio mirties) kyla iš neįveikto sielvarto.

Seksualumas ir tapatybės paieškos

Holdeną trikdo ir baugina jo paties bręstantis seksualumas. Jis svajoja apie tyrą meilę, kokią sieja su Džeine Gelager, bet kartu jį traukia ir suaugusiųjų pasaulio pagundos. Susidūrimas su prostitute Sane jį sutrikdo ir nuliūdina, o dviprasmiškas pono Entolinio elgesys sukelia baimę. Šie epizodai atspindi jo vidinę kovą tarp noro likti nekaltu vaiku ir neišvengiamo tapimo suaugusiu vyru.