„Lietuviai prie Laptevų jūros“

Čia gilinamės į vieną skaudžiausių ir svarbiausių Lietuvos istorijos puslapių, atvertą Dalios Grinkevičiūtės memuaruose „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tai ne tik istorinis liudijimas, bet ir sukrečiantis pasakojimas apie žmogaus dvasios stiprybę nežmoniškomis sąlygomis. Šis kūrinys yra dokumentinės literatūros pavyzdys 9 klasės programoje, tačiau jo reikšmė peržengia bet kokius mokyklinius rėmus.

Dalia Grinkevičiūtė – ypatingos drąsos ir stiprybės asmenybė, kurios gyvenimą ir kūrybą paženklino tremties patirtis. Gimusi Kaune, inteligentų šeimoje, keturiolikmetė Dalia kartu su motina ir broliu buvo ištremta 1941 m. birželio 14 d. Jos tėvas, Juozas Grinkevičius, Lietuvos banko tarnautojas, buvo suimtas ir vėliau nukankintas Šiaurės Uralo lageryje.

Didžiąją tremties dalį Grinkevičių šeima praleido prie Laptevų jūros, Jakutijos šiaurėje, Trofimovsko saloje. Patyrusi badą, šaltį, ligas ir artimųjų netektis, Dalia Grinkevičiūtė nepalūžo. Ji tapo gyvu liudininku tų baisių įvykių.

1949 m. Daliai su sergančia motina pavyko pabėgti iš tremties ir grįžti į Lietuvą. Čia ji slapstėsi, globojo motiną (kuri mirė 1950 m.) ir pradėjo rašyti savo atsiminimus. Supratusi, kad gresia suėmimas, rankraštį įdėjo į stiklainį ir užkasė. 1950 m. ji buvo suimta ir vėl ištremta.

Grįžusi į Lietuvą po Stalino mirties, D. Grinkevičiūtė baigė medicinos studijas Omske ir Kaune, dirbo gydytoja Laukuvoje. Neradusi pirmojo rankraščio (jis buvo atsitiktinai surastas tik 1991 m.), devintajame dešimtmetyje ji parašė koncentruotą memuarinę apybraižą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Pirmą kartą publikuota žurnale „Pergalė“ 1988 m., ši apybraiža sukėlė didžiulį atgarsį visuomenėje ir tapo vienu ryškiausių Sąjūdžio laikotarpio tekstų, padėjusių suvokti okupacijos mastą ir žiaurumą.

Žanras: memuarinė apybraiža (dokumentinė literatūra). Tai reiškia, kad kūrinys paremtas autorės asmeniniais išgyvenimais ir prisiminimais, siekiant kuo tiksliau atkurti praeities įvykius.

Pagrindinė tema: lietuvių tautos tragedija – masiniai trėmimai į Sibirą, nežmoniškos gyvenimo sąlygos, badas, ligos, mirtis ir nepalaužiama žmogaus dvasia.

Problematika:

• Sovietinio totalitarinio režimo žiaurumas ir dehumanizacija.
• Kaltės ir atsakomybės klausimas (budelių nebaudžiamumas).
• Žmogaus išlikimo ribos ekstremaliomis sąlygomis.
• Moralinių vertybių (orumo, vilties, pasiaukojimo, meilės artimui) išsaugojimas.
• Atminties svarba ir pareiga liudyti istoriją.

Struktūra: Kūrinį sudaro trys dalys, nuosekliai pasakojančios apie trėmimo pradžią, gyvenimą Trofimovsko saloje ir vėlesnius autorės išgyvenimus bei bandymus grįžti į normalų gyvenimą.

Pateikta ištrauka apima pirmąją kūrinio dalį ir dalį antrosios, atskleisdama esminius tremties etapus ir patirtis.

Pirmoji dalis: trėmimas ir kelionė į pražūtį

• Trėmimo pradžia (1941 m. birželio 14 d.):
  • Masiniai areštai ir deportacija visame Pabaltijyje, vykdomi Maskvos įsakymu.
  • Mobilizuoti čekistai iš kitų sovietinių respublikų.
  • Tremtiniai – inteligentija, kariškiai, tarnautojai, ūkininkai – „liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, įvairių įstaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus, gydytojus, verslininkus ir t.t.“
  • Šeimų galvos (vyrai) atskiriami nuo šeimų, apgaulingai teigiant, kad tai laikina. Jų likimas – lageriai ir likvidacija. „Niekuo nekalti jie ėjo į tuos vagonus, nežinodami, kad yra jau mirtininkai, kad šią akimirką jiems reikia atsisveikinti ir paskutinį kartą apkabinti savo vaikus, žmonas, tėvus. Jie buvo apgauti.“
  • Šeimos (nuo kūdikių iki senelių) grūdamos į gyvulinius vagonus, dažnai be būtiniausių daiktų.
  • Trėmimą nutraukia prasidėjęs karas (birželio 22 d.).
• Autorės šeimos tragedija:
  • Suimamas tėvas, Juozas Grinkevičius, kuris anksčiau atsisakė palikti Lietuvą, tikėdamas savo nekaltumu. „Jis visą savo gyvenimą dirbo Lietuvai, savo tautai, kaltės dėl to nejaučia ir jokio teismo nebijo. Blogiausiu atveju nors mirs Lietuvoje. Bet ir tai Jam nebuvo lemta.“
  • Tėvas miršta nuo bado Šiaurės Uralo lageryje 1943 m. Paskutiniai žodžiai ant beržo tošies: „Aš mirštu iš bado...“
  • Autorė didžiuojasi tėvo principingumu ir sąžiningumu.
  • Suimama ir ištremama motina, septyniolikmetis brolis ir keturiolikmetė autorė.
• Kelionė į Jakutijos šiaurę (1942 m. vasara):
  • Po metų Altajaus krašte – naujas trėmimas dar toliau, į poliarinę Jakutiją. Tai įvyksta tada, kai tremtiniai jau pradeda adaptuotis, pasisodina daržus, teikiančius vilties.
  • Kelionė trunka apie tris mėnesius: perpildyti vagonai, baržos Angaros ir Lenos upėmis. „Retėjo, retėjo ir visai dingo miškai, paskui ir krūmai, nebėra gyvenviečių pakrantėse. Tai kurgi mus veža? Jau ir krantų nebesimato, kiek akys aprėpia – vanduo ir vanduo...“
  • Pasiekia Laptevų jūrą, Trofimovsko negyvenamą salą. „Nieko nėra. Jokių žmogaus pėdsakų: nei namo, nei jurtos, nei medžių, nei krūmų, nei žolės – vien amžinu įšalu sukaustyta tundra, pasidengusi plonu samanų sluoksniu.“
• Gyvenimas Trofimovsko saloje – „ledo kapas“:
  • Į salą atvežama apie 400 lietuvių (daugiausia moterys, vaikai, seneliai) ir keli šimtai suomių.
  • Darbingi vyrai išvežami žvejoti valstybei, neleidžiant jiems statyti būstų šeimoms.
  • Moterys ir vaikai stato barakus iš plytų ir samanų, be tinkamo stogo. „Tai buvo didžiulis ledo kapas: lubos apledijusios, sienos apledijusios, grindys – taip pat. Gulintiems ant narų dažnai prišaldavo prie sienos plaukai.“
  • Prasideda poliarinė naktis. Žmonės miršta nuo bado, šalčio, skorbuto.
  • Viršininkai neleidžia evenkams, norintiems padėti, išsivežti tremtinių, taip pasmerkdami juos pražūčiai.
  • Penkiolikos jaunuolių bandymas pabėgti baigiasi mirtimi.
• Kasdienė kova už išlikimą ir pažeminimas:
  • Autorė su keliomis moterimis siunčiama ieškoti rąstų tundroje viršininkų butams šildyti. „Pasiimti į barakus nors vieną rąstgalį neturėjome teisės.“ Sunki našta, žaizdos nuo virvinių pavalkų.
  • Skorbuto kančios: „Be skausmo trupėjo dantys, iš dantenų bėgo kraujas. Blauzdose atsiverdavo neskausmingos negyjančios trofinės opos.“
  • Ciniškas „atlyginimas“ ir priverstinis „aukojimas“ gynybai: „Visos gavome po vieną trijų rublių banknotėlį [...]. Prieš mus stovėjo sotus ir išpuoselėtas ponas [...]. Jis kalbėjo lengvai ir sklandžiai, kaip apie menkniekį, kalbėjo tarsi nematydamas prieš save vos besilaikančių ant kojų leisgyvių žmogystų [...]. Mes pasirašėm ir kiekviena padėjom atgal savo banknotėlį.“
  • Autorė vagia lentas, kad barake galėtų užkurti ugnį, pašildyti vandenį ligoniams.
• Kūčios ir teismas (1942 m.):
  • Motina be sąmonės, serga inkstų uždegimu. Autorė ją šildo savo kūnu, maldauja nemirti. Lavonų vežėjai jau teiraujasi apie jos motiną.
  • Autorė teisiama už lentų vagystę. Kiti kaltinamieji – už duoną (pvz., Albertas Janonis, bandęs pavogti duonos mirštančiai motinai).
  • Teismo farsas: „Metai ar dešimt metų – vienas ir tas pats. Į lagerį Stolbuose varys per sniegynus 50 km. Visiems aišku, ir teisėjams taip pat – nė vienas iki ten nenueis. Bet kokia bausmė – mirties bausmė.“
  • Autorė prisipažįsta, ją išteisina. Kitiems – lagerio metai.
  • Stebuklas – motina atgauna sąmonę. Autorė vėl eina vogti lentų.
  • Nuteistųjų žūtis pūgoje. Tarp jų – Albertas Janonis, Dzikas, Bronius Lukminas, mirę už bandymą gauti duonos. „Ir sumokėjo jie už tą NESUVALGYTĄ duoną savo gyvybėmis...“
  • Beria Charašas už pavogtą lentą netenka rankos.
• Mirties kasdienybė ir žmogiškumo praradimo ribos:
  • Lavonų vežimo brigados. Makabriškas lavonų tempimas iš barakų, suverčiant į bendrą krūvą. „Sienų leduose likdavo prišalę mirusiųjų plaukai.“
  • Desperatiški bado aktai: žmogus suvalgo duonos gabalėlį, rastą prie mirusiosios krūtinės, kita moteris – rastą viršininko išmatose. „Tebūna pasmerkti ir tesulaukia savo teismo budeliai, privedę žmones iki tokio stovio.“
  • Mirusieji guli šalia gyvųjų. Sūnus negali palydėti mirusios motinos. Žmona slepia mirusio vyro lavoną, kad gautų jo duonos davinį.
  • Prof. Vilkaičio mirtis ir dingęs karstas. Senelio Marcinkevičiaus prašymas jį palaidoti ir pranešti Lietuvai apie mirtį iš bado.
  • Viršininkų abejingumas: supūdyta žuvis, galėjusi išgelbėti šimtus, išmetama į jūrą.
• Netikėtas gerumas ir vilties spindulys:
  • Leningradiečių pora, netekusi sūnaus, atneša savo trijų dienų duonos davinį badaujantiems lietuvių vaikams. „Mažasis Leningrado blokados kankinėlis po mirties tiesė pagalbos rankutę savo žūstantiems bendraamžiams.“
  • Našlaičių barako siaubas: vaikai miršta, du berniukai pasikaria. Juzės Lukminaitės, netekusios visos šeimos, kančios ir „nukryžiavimas“ (pakabinimas ant medžiaginių kilpų dėl nušalimų ir pragulų).
• Išsigelbėjimas (1943 m. vasara):
  • Padėtis katastrofiška, mirtingumas pasiekia apogėjų.
  • Atvyksta gydytojas Lazaris Solomonovičius Samodurovas. Jis energingai imasi veiksmų, susiremia su viršininkais, aprūpina tremtinius maistu (žirnių sriuba, žalia žuvis, sudygę žirniai, miltai). „Tie, kurie sulaukė daktaro Samodurovo, liko gyvi.“
  • Pradeda veikti pirtis, žmonės prausiami, rūbai dezinfekuojami.
  • Pasirodo saulė – baigiasi poliarinė naktis.
  • Autorė reiškia gilų dėkingumą gydytojui: „Žemai lenkiamės Jums, daktare Samodurovai.“
• Aukų atminimas ir budelių nebaudžiamumas:
  • Kaliniai iš Stolbų lagerio sutvarko lavonų krūvas, iškasdami brolišką kapą.
  • Mirtingumas Trofimovske didesnis nei blokadiniame Leningrade: mirė kas antras. Išvardijamos ištisos išmirusios šeimos, konkretūs žmonės.
  • Mokytojo Petrausko bandymas vesti mirusiųjų sąrašus ir dienoraštį, sunaikintą saugumo.
  • Ypatingas dėmesys Lietuvos mokytojų tragedijai, jų pasiaukojamam darbui ir ištikimybei Lietuvos idealams, už kurią jie sumokėjo gyvybėmis. „Tuo jie pasirašė nuosprendį sau ir savo vaikams. Valdžia to nepamiršo ir nedovanojo: jų ir jų vaikų kapai išbarstyti ne tik po Jakutiją, bet ir po visą Sibirą.“
  • Autorės pareiga liudyti: „Mano pareiga papasakoti apie juos. Tegul jų nedaug – keletas šimtų žmonių, bet dėl to jų kančios nebuvo mažesnės. Ir jie norėjo gyventi, ir jų negalima pamiršti tarp milijonų kitų baisaus žiaurumo aukų. Tuo labiau, kad jų budeliai liko nenubausti.“
  • Trofimovskas – ne išimtis. Panašus likimas lietuvių laukė ir kitose Jakutijos vietovėse.
  • Broliškas kapas Trofimovske sunaikintas gamtos – bangų išplautas į jūrą. „Kokiomis jūromis ir vandenynais tebeklajoja jie, ieškodami kelių į Tėvynę?“

Antroji dalis: klajonės ir kova už žmogiškumą

• Žvejyba negyvenamose salose (nuo 1943 m. vasaros):
  • Tremtiniai išvežiojami žvejoti. Darbas lediniame vandenyje po 10–12 valandų.
  • Žiemą – tinklų statymas po ledu, rankų nušalimai. „Ir kai per kitas dienas reikėdavo jau žaizdotomis rankomis, pučiant lediniam vėjui ir spaudžiant šalčiui, vėl traukti tinklus ir narplioti žuvį, atrodydavo, kad rankas kiši į verdantį vandenį.“ Žuvis – pagrindinis maistas ir vaistas nuo skorbuto.
  • Klajonės šunų kinkiniais iš salos į salą, gyvenimas sniego jurtose.
  • Naujos aukos pūgose: Jonas Kazlauskas, broliai Petrikai, Ernestas Vanagas, Algis Apanavičius. Mokytoja Ona Baltrukonienė.
  • Mokytojo Stankevičiaus ir viršininko Smelcovo išsigelbėjimas pūgoje – neįtikėtinas atsitiktinumas ir evenko pagalba. Smelcovo veidmainiškumas vėliau.
• Motinos liga ir bandymai gelbėtis:
  • 1944 m. motina sunkiai serganti išrašoma iš ligoninės ir vežama žvejoti į Tumatą. Kelionė baržoje – kančia.
  • 1947–1948 m. autorė gauna leidimą mokytis Jakutske, slapta išsiveža ir sergančią motiną.
  • Už tai baudžiama – atimami dokumentai, neleidžiama mokytis, išvežama į Kangalaso anglies kasyklas.
  • Darbas šachtoje primityviomis sąlygomis, kaip katorgoje. Lietuviai – nemokama vergų darbo jėga.
  • Panašios sąlygos Pokrovsko plytų gamykloje.
• Pabėgimas į Lietuvą ir motinos mirtis (1949–1950 m.):
  • Motinos sveikata blogėja, prašymai pakeisti trėmimo vietą atmetami.
  • 1949 m. vasarį lėktuvu pabėga su motina į Lietuvą.
  • Slapstymasis, nuolatinė baimė. Motinos sveikata Lietuvoje laikinai pagerėja. „Kaip džiaugėsi kiekvienu saulės spinduliu, kiekviena žolyte, gėle, medžiu, kurių tiek metų Šiaurėj nematė!“
  • 1950 m. pavasarį motinos būklė tampa beviltiška. Paskutiniai žodžiai: „Kodėl mūsų visų nesušaudė tada prie vagono durų?..“
  • Autorės desperatiškas sprendimas palaidoti motiną namo rūsyje, slėptuvėje, kad apsaugotų nuo budelių išniekinimo ir pati galėtų atsisveikinti. Makabriškas kapas, įrengtas per kelias dienas. „Tai štai kokia mano paskutinė dovana Tau, Mama...“

Trečioji dalis: suėmimas, lageris ir bandymas gyventi

• Suėmimas ir tardymas (1950 m. spalis):
  • Autorė susekama ir suimama. Kaltinama pabėgimu iš tremties.
  • Tardytojus domina, kas slėpė motiną, kas padėjo. Autorė atsisako išduoti.
  • Ji praneša apie motinos mirtį, bet ja netikima.
  • Miego trūkumas kaip tardymo metodas.
  • Bandymas verbuoti – siūloma laisvė mainais už bendradarbiavimą su saugumu. „Parodė ir akimirką leido pajusti gyvenimą, kuris iš manęs atimtas visiems laikams, kurio niekada nebus, bet kurį siūlo mainais už garbę ir sąžinę.“ Autorė atsisako.
  • Nuosprendis – 3 metai lagerio ir grąžinimas į Jakutiją. Autorė nuosprendžio nepripažįsta, teigdama, kad trėmimas buvo neteisėtas.
• Lageris (Unžlagas):
  • Stebina kalinių kontingentas – „šalies protas, garbė ir sąžinė“: mokslininkai, menininkai, studentai.
  • Prisimenama prancūzų literatūros dėstytoja Marija Goldman-Želiabovskaja, studentas Borisas Vorobjovas, kankintas Berijos, bet nepalūžęs.
  • Šventa vieta lageryje – gražios žolės plotelis, kur anksčiau buvo laidojami kaliniai.
• Grįžimas į Jakutiją ir netikėtas likimo posūkis (1953–1954 m.):
  • Po lagerio – etapas atgal į Jakutiją.
  • 1954 m. netikėtai iškviečiama į VRM dėl laiško, rašyto Berijai (prašant leisti mokytis mieste su medicinos institutu).
  • Leidžiama vykti mokytis į miestą iki Uralo. Pasirenka Omską.
• Studijos ir teatro atgaiva:
  • Atvyksta į Omską, turi devynias dienas pasiruošti egzaminams.
  • Opera „Traviata“ sukelia stiprius jausmus ir suteikia jėgų. „Teatras... Jis uždega žmogaus širdyje fakelą, kurio jau niekas nebeužgesins; gali daryti ką nori: žeminti, kankinti, stumti į purvyną – žmogaus širdyje vis tiek jau skamba kita muzika – tikėjimo Gėriu muzika.“
  • Prisiminimas, kaip į tremtį pasiėmė spektaklių programas kaip brangiausią turtą.
  • Sėkmingai išlaiko egzaminus, bet laukia mandatinės komisijos, kuri gali atskleisti nuslėptus biografijos faktus.

Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – tai ne tik faktų ir datų rinkinys. Tai gilus, emociškai paveikus liudijimas, atskleidžiantis:

• Dehumanizacijos mastą: Sovietinis režimas tremtinius pavertė statistiniais vienetais, atėmė iš jų vardus, orumą, teisę į gyvybę. Jie buvo laikomi „liaudies priešais“ be jokios kaltės. Citatos apie vyrus, nežinančius, kad yra mirtininkai, apie „ledo kapą“, apie priverstinį aukojimą, apie tai, kad bet kokia bausmė yra mirties bausmė, puikiai tai iliustruoja.
• Žmogaus psichologines ir fizines ribas: Badas, šaltis, ligos, nuolatinė mirties grėsmė priveda žmones prie kraštutinumų (pvz., duonos vagystė iš mirusiojo, išmatose). Tačiau net ir tokiomis sąlygomis atsiskleidžia neįtikėtina ištvermė.
• Dvasinės stiprybės ir moralinių vertybių išsaugojimą:
  • Autorės stiprybė: Jos ryžtas slaugyti motiną, vogti lentas dėl kitų, atsisakymas išduoti žmones ar tapti informatore.
  • Kitų tremtinių gerumas: Leningradiečių poelgis, gydytojo Samodurovo pasiaukojimas, mokytojo Petrausko bandymas fiksuoti aukas.
  • Pagarba mirusiesiems: Bandymai juos palaidoti, prisiminti (prof. Vilkaitis, senelis Marcinkevičius).
  • Pavyzdys: Rašinyje galima analizuoti, kaip D. Grinkevičiūtė vaizduoja žmones, kurie net ir baisiausiomis aplinkybėmis išlieka žmonėmis, ir tuos, kurie palūžta ar tampa budelių įrankiais (nors pastarųjų kūrinyje nedaug, daugiau kalbama apie viršininkų abejingumą ir žiaurumą).
• Atminties ir liudijimo svarbą: Autorė jaučia pareigą papasakoti apie žuvusiuosius, kad jų kančios nebūtų pamirštos ir budeliai sulauktų teisingumo (nors ir istorinio). Jos kūrinys yra paminklas visoms tremties aukoms. „Mano pareiga papasakoti apie juos.“
• Tėvynės meilę ir ilgesį: Motinos troškimas mirti gimtojoje žemėje, autorės džiaugsmas sugrįžus, net jei tai reiškė nuolatinę baimę.
• Kontrastus:
  • Sotūs, šiltai apsirengę viršininkai ir badaujantys, šalantys tremtiniai.
  • Žmogiškumas (gyd. Samodurovas, leningradiečiai) ir nežmoniškumas (Trofimovsko viršininkai).
  • Gyvybės troškimas ir mirties neišvengiamybė.

Kaip naudoti rašinyje:

• Iliustruoti totalitarizmo pasekmes: Kūrinys yra galingas argumentas kalbant apie bet kokio totalitarinio režimo nusikaltimus žmoniškumui. Cituokite epizodus apie trėmimo eigą, gyvenimo sąlygas, viršininkų elgesį.
• Analizuoti žmogaus elgesį ribinėse situacijose: Kaip atsiskleidžia geriausios ir blogiausios žmogaus savybės? Kokie veiksniai padeda išlikti oriam?
• Diskutuoti apie atminties reikšmę: Kodėl svarbu prisiminti tokius skaudžius istorijos įvykius? Kokia liudininko vaidmens prasmė?
• Lyginti su kitais tremties ar lagerių literatūros kūriniais: Pvz., Balio Sruogos „Dievų miškas“, Antano Škėmos „Balta drobulė“ (nors pastarasis apie emigraciją, bet taip pat paliečia praradimo, tapatybės temas). Atkreipkite dėmesį į skirtingą pasakojimo toną, perspektyvą (vaiko/paauglės D. Grinkevičiūtės atveju, intelektualo ironija B. Sruogos, modernisto subjektyvumas A. Škėmos).
• Argumentuoti apie moralinius pasirinkimus: D. Grinkevičiūtės sprendimas neišduoti, palaidoti motiną slapta, atsisakyti bendradarbiauti su saugumu.

Svarbu: Cituojant būtina ne tik pateikti ištrauką, bet ir ją trumpai pakomentuoti, paaiškinti, kaip ji siejasi su jūsų teiginiu.

D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ yra kūrinys, kuris nepalieka abejingų. Jis moko vertinti laisvę, žmogiškumą ir primena apie pareigą nepamiršti istorijos, kad ji niekada nepasikartotų.