Romanas „Mano vardas - Marytė“

Gimė 1966 m. Videniškiuose (Molėtų r.). Yra universalus menininkas: poetas, rašytojas, režisierius, scenaristas ir aktorius. Romanas „Mano vardas yra Marytė“ jį išgarsino kaip vieną svarbiausių šiuolaikinių Lietuvos prozininkų.

Istorinis terminas, apibūdinantis Rytų Prūsijos vaikus (daugiausia vokiečius), kurie Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir po jo, praradę tėvus ir namus, klajojo po miškus ir kaimus, ieškodami maisto ir prieglobsčio. Daugelis jų atkeliavo į Lietuvą.

Pokario Rytprūsių gyventojų, ypač moterų ir vaikų, kova už išlikimą. Nagrinėjamos temos: badas, prievarta, žmogiškumo praradimas, vilties paieškos, motinos meilė, vaiko stiprybė.

Karas visada palieka pralaimėjusius – tai našlės ir vaikai. Net ir žiauriausiomis aplinkybėmis, kai riba tarp žmogiškumo ir žvėriškumo tampa trapi, svarbiausia išsaugoti meilę, užuojautą ir atmintį.

Veiksmas vyksta pokario Rytprūsiuose (dabartinė Kaliningrado sritis), kuriuos okupavo ir niokojo Sovietų Sąjungos kariuomenė, ir Lietuvoje, kuri badaujantiems vokiečiams atrodė kaip išsigelbėjimo kraštas.

Romanas skirstomas į dvi dalis. Pirmojoje pasakojama apie Evos šeimos bandymus išgyventi Rytprūsiuose. Antrojoje dalyje dėmesys sutelkiamas į vienos iš dukterų – Renatės – klajones ir likimą Lietuvoje.

Autorius rėmėsi tikrais faktais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais. Kūrinys paremtas dviejų moterų, vardu Renatė, išgyvenimais.

Frazė „Mano vardas yra Marytė“ simbolizuoja tapatybės praradimą ir transformaciją. Vokiečių mergaitė Renatė, norėdama išgyventi ir pritapti Lietuvoje, turi išsižadėti savo vardo, kilmės ir tapti lietuve Maryte.

Romane atvirai vaizduojamas sovietų karių žiaurumas: prievartavimai, žudymai, plėšimai. Vaikai tampa šių įvykių liudininkais, o tai negrįžtamai pažeidžia jų psichiką.

Karas ir badas žmones priverčia elgtis žvėriškai, kad išgyventų. Motinos, bėgančios nuo kareivių su bulvių lupenų maišeliu, lyginamos su vilkėmis. Vaikai, matę per daug mirčių, praranda jautrumą.

Penkių vaikų mama, našlė, kurios vyras Rudolfas negrįžo iš karo. Simbolizuoja motinos meilę ir pasiaukojimą. Ji kenčia badą ir pažeminimą, tačiau daro viską, kad išgelbėtų savo vaikus.

Evos dukra, pagrindinė antrosios dalies veikėja. Jos vardu ir pasakojama istorija. Ji yra viena iš „vilko vaikų“, kuri keliauja į Lietuvą ieškoti maisto. Čia ji gauna Marytės vardą, kuris tampa jos naujos, skaudžios tapatybės simboliu.

Geriausia Evos draugė, taip pat našlė, ieškanti maisto savo vaikams. Ji yra Evos palaikymo ramstis, stipri moteris, kuri neleidžia draugei pasiduoti. Tragiškai žūsta, sumušta rusų kareivių.

Evos vyro sesuo, protinga ir išsilavinusi moteris, rašytoja. Ji lieka malkinėje prižiūrėti vaikų, kol Eva ieško maisto. Atstovauja prarastam inteligentijos pasauliui ir kultūrai.

Vyriausias Evos sūnus. Pirmasis iš šeimos išdrįsta keliauti į Lietuvą ieškoti maisto. Jis yra vilties nešėjas, parnešantis duonos ir įrodantis, kad išsigelbėjimas įmanomas.

Kiti Evos vaikai, kartu su šeima kenčiantys badą ir šaltį malkinėje.

Evos vyras ir vaikų tėvas. Išėjo į karą ir negrįžo. Jo nebuvimas pabrėžia šeimos tragediją ir moterų paliktumą pokario chaose.

Du rusų kareiviai, prižiūrintys tiltą. Jų poelgis – šaudymas į per ežerą bėgančius vaikus – atskleidžia okupantų žiaurumą ir visišką nužmogėjimą.