Pirmasis pasaulinis karas

XIX amžius, nepaisant regioninių konfliktų ir sukilimų, dažnai vadinamas „ilgosios taikos“ šimtmečiu. Po Napoleono karų pabaigos 1815 m. didžiosios Europos galybės sugebėjo išlaikyti galių pusiausvyrą ir išvengti visuotinio karo. Tačiau po spindinčiu „Gražiosios epochos“ fasadu kaupėsi milžiniška įtampa. Kaip teigia istorikas Normanas Daviesas:

„Tarptautiniai santykiai per visą XIX amžių išliko nepaprastai stabilūs. [...] nuo 1815 metų nebuvo jokio visas [didžiąsias valstybes] apėmusio konflikto. Karai, kurie kartais kildavo, tęsėsi neilgai ir buvo ribotų mastų. [...] Tačiau nebuvo nieko, kas savo mastais prilygtų Napoleono karams iki 1815 metų ar 1914 metais prasidėjusiam Didžiajam karui.“

Ši ramybė buvo apgaulinga. 1914 m. vasarą Europos sukauptas parakas sprogo, pradėdamas Pirmąjį pasaulinį karą – konfliktą, kuris negrįžtamai pakeitė pasaulį, sugriovė keturias imperijas ir pradėjo kruvinąjį XX amžių.

XX a. pradžioje Europa buvo pasidalijusi į dvi ginkluotas ir priešiškas stovyklas. Ši blokų sistema reiškė, kad bet koks lokalus konfliktas tarp dviejų valstybių galėjo akimirksniu virsti visuotiniu karu, nes sąjungininkės buvo įsipareigojusios ginti viena kitą.

Karas nekilo dėl vienos priežasties. Tai buvo dešimtmečius kauptų problemų kulminacija.

1. Imperializmas ir kova dėl kolonijų

Naujai susivienijusi ir sparčiai industrializuota Vokietija jautėsi nuskriausta „pasaulio dalybose“. Ji pavėlavo į kolonijines lenktynes ir reikalavo „vietos po saule“, t. y. persidalyti kolonijas, kurias valdė senosios imperijos – Britanija ir Prancūzija. Kova dėl žaliavų ir rinkų kėlė nuolatinę trintį.

2. Prancūzijos revanšizmas

Prancūzija negalėjo pamiršti pažeminimo 1871 m. kare, kai iš jos buvo atimtos turtingos Elzaso ir Lotaringijos provincijos. Visuomenėje vyravo revanšistinės nuotaikos – troškimas atkeršyti Vokietijai ir atsiimti prarastas žemes.

3. Įtampa Balkanuose

Balkanų pusiasalis buvo vadinamas „Europos parako statine“. Čia susikirto keli interesai:

• Austrija-Vengrija siekė plėsti savo įtaką regione.
• Rusija, pasiskelbusi visų slavų gynėja (panslavizmas), rėmė Serbijos siekius sukurti Didžiąją Serbiją (arba Jugoslaviją), suvienijant visus pietų slavus.
• Serbija norėjo tapti regiono lydere ir suvienyti slavus, gyvenančius Austrijos-Vengrijos teritorijoje. Tai kėlė tiesioginę grėsmę Vienai.

4. Agresyvus nacionalizmas ir militarizmas

Nacionalizmas peraugo į šovinizmą – įsitikinimą, kad sava tauta yra pranašesnė už kitas. Visose šalyse vyravo patriotinė euforija, karas buvo romantizuojamas ir laikomas puikia proga įrodyti tautos didybę. Šias nuotaikas kurstė ir beprecedentės ginklavimosi varžybos – valstybės didino kariuomenes, statė karinius laivus ir kūrė naujus ginklus.

Pirmasis pasaulinis karas visiškai pakeitė kariavimo būdą ir sampratą.

Pozicinis (apkasų) karas

Vakarų fronte nusidriekė ištisinė apkasų linija nuo Šveicarijos iki Šiaurės jūros. Kariai gyveno antisanitarinėmis sąlygomis purve ir vandenyje. Bet koks bandymas pulti priešo apkasus baigdavosi milžiniškomis aukomis, nes puolančiuosius pasitikdavo spygliuota viela ir kulkosvaidžių ugnis. Apkasų karas tapo beprasmio heroizmo ir aklavietės simboliu.

Nauji ginklai

Karas tapo technologijų mūšiu, kuriame pirmą kartą masiškai panaudoti:

• Kulkosvaidžiai: Gynybinis ginklas, galėjęs per kelias minutes nušienauti šimtus puolančių karių.
• Sunkioji artilerija: Galingos patrankos, galėjusios apšaudyti priešo pozicijas iš daugelio kilometrų atstumo.
• Cheminiai ginklai: Vokiečiai pirmieji panaudojo nuodingas chloro, o vėliau ir iprito dujas.
• Tankai: Pirmą kartą panaudoti britų Somos mūšyje, siekiant pralaužti apkasų linijas.
• Lėktuvai ir povandeniniai laivai: Karas persikėlė į orą ir po vandeniu.

Pasikeitęs požiūris

Pradžioje į karą vyrai ėjo su dideliu entuziazmu, tikėdamiesi greitos pergalės ir šlovės. Tačiau po pirmųjų mūšių euforiją pakeitė neviltis. Jauni šauktiniai buvo siunčiami į frontą kaip „patrankų mėsa“. Geriausiai šias nuotaikas atspindi Eriko Marijos Remarko romanas „Vakarų fronte nieko nauja“.

1919 m. Paryžiaus priemiestyje Versalyje susirinkę nugalėtojai sprendė pokario Europos likimą. Svarbiausius sprendimus priėmė „Didysis ketvertas“: Prancūzijos premjeras Žoržas Klemanso, D. Britanijos premjeras Deividas Loidas Džordžas, JAV prezidentas Vudras Vilsonas ir Italijos premjeras Vitorio Orlandas. Pralaimėjusios šalys, ypač Vokietija, derybose nedalyvavo – joms buvo pateiktas diktatas.

Versalio taikos sutarties nuostatos Vokietijai

Sutartis buvo ypač griežta Vokietijai:

• Kaltės pripažinimas: Vokietija buvo priversta prisiimti visą kaltę dėl karo sukėlimo.
• Reparacijos: Įpareigota mokėti milžiniškas kompensacijas nugalėtojams už padarytą žalą.
• Demilitarizacija: Kariuomenė apribota iki 100 tūkst. karių, uždrausta turėti tankus, aviaciją, povandeninius laivus. Reino zona paskelbta demilitarizuota.
• Teritoriniai praradimai: Neteko 13% teritorijos. Prancūzijai grąžintas Elzasas ir Lotaringija, Lenkijai atiduota dalis žemių, sukuriant „lenkų koridorių“ į jūrą, Klaipėdos kraštas perduotas Antantės valdymui, prarastos visos kolonijos.

Šios sąlygos Vokietijoje buvo palaikytos nacionaliniu pažeminimu ir sukėlė didžiulį nepasitenkinimą, kuriuo vėliau pasinaudos Adolfas Hitleris.

Pokario pasaulio padariniai

1. Sugriuvo keturios imperijos: Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Rusijos ir Osmanų.
2. Atsirado naujos valstybės: Buvusių imperijų griuvėsiuose, remiantis JAV prezidento V. Vilsono paskelbtu tautų apsisprendimo principu, susikūrė Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Jugoslavija.
3. Įkurta Tautų Sąjunga: Pirmoji pasaulinė organizacija, turėjusi užtikrinti taiką. Tačiau ji buvo neefektyvi, nes neturėjo karinių svertų, o pačios JAV, nors ir buvo iniciatorės, neratifikavo sutarties ir į ją neįstojo.
4. Sustiprėjo JAV: Tapo pasaulio ekonomine lydere ir kreditore, tačiau grįžo prie izoliacionizmo politikos, nesikišdama į Europos reikalus.

Pirmasis pasaulinis karas nebuvo vienalytis. Jo eiga ir pobūdis drastiškai skyrėsi priklausomai nuo fronto. Vakarų fronte įsivyravo brutalus pozicinis karas, o Rytų fronte vyko manevrinės kovos didžiulėse teritorijose. Tačiau abiejuose frontuose galiausiai laimėjo ne geniali taktika, o išsekinimo strategija – kuri pusė turės daugiau karių, amunicijos ir valios tęsti kovą.

1914 m. – Žlugęs „žaibo karas“

Vokietijos Šlyfeno planas numatė greitą pergalę: per neutralią Belgiją įsiveržti į Prancūziją, apsupti ir paimti Paryžių per 6 savaites, o tada visą kariuomenę permesti į Rytus prieš lėtai mobilizuojančią Rusiją. Tačiau planas žlugo:

• Belgija pasipriešino netikėtai stipriai, sulėtindama vokiečių puolimą.
• Britanija stojo ginti Belgijos ir atsiuntė savo ekspedicinį korpusą.
• Rusija mobilizavosi greičiau nei tikėtasi, priversdama Vokietiją permesti dalį pajėgų į Rytus.
• Marnos mūšyje (1914 m. rugsėjį) prancūzų ir britų pajėgos sustabdė vokiečių puolimą ties Paryžiumi. Po šio mūšio abi pusės įsikasė į apkasus. „Žaibo karas“ virto poziciniu.

1916 m. – „Mėsmalės“ metai

Tai buvo kruviniausi karo metai Vakarų fronte, simbolizuojantys visą karo beprasmybę.

• Verdeno mūšis: Vokiečiai puolė Verdeno tvirtovę, siekdami „nukraujinti Prancūzijos armiją“. Mūšis truko beveik metus ir pareikalavo ~700 tūkst. aukų, tačiau vokiečiai tvirtovės neužėmė. Mūšis tapo prancūzų nacionalinio pasipriešinimo simboliu.
• Somos mūšis: Siekdami palengvinti spaudimą ties Verdenu, britai ir prancūzai pradėjo puolimą prie Somos upės. Jau pirmąją puolimo dieną žuvo arba buvo sužeista ~60 tūkst. britų karių. Būtent šiame mūšyje britai pirmą kartą panaudojo tankus. Per kelis mėnesius žuvo virš milijono karių, o fronto linija pasislinko vos kelis kilometrus.

1914 m. – Rusijos nesėkmė ir sėkmė

Skubėdama padėti Prancūzijai, Rusija nepasiruošusi įsiveržė į Rytų Prūsiją. Tanenbergo mūšyje vokiečių kariuomenė, vadovaujama generolų Hindenburgo ir Liudendorfo, apsupo ir beveik visiškai sunaikino vieną iš rusų armijų. Tai buvo katastrofiškas pralaimėjimas, nuo kurio Rusija nebeatsigavo. Tačiau pietuose, prieš Austriją-Vengriją, rusams sekėsi geriau – jie užėmė Galiciją.

1915-1916 m. – Didysis atsitraukimas

1915 m. Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos pajėgos pradėjo sėkmingą Gorlicės-Tarnuvo puolimą. Prastai ginkluota ir demoralizuota Rusijos kariuomenė buvo priversta trauktis iš Lenkijos, Lietuvos, dalies Latvijos ir Baltarusijos. Nuostoliai buvo milžiniški. Nors 1916 m. generolo Brusilovo suplanuotas puolimas laikinai pralaužė frontą prieš Austriją-Vengriją, jis buvo nekoordinuotas ir greitai išseko.

1917 m. – Rusija palieka karą

Karas galutinai pribaigė carinės Rusijos ekonomiką ir visuomenę. Dėl milžiniškų nuostolių, bado ir nepriteklių kilo masinis nepasitenkinimas.

• Vasario revoliucija nuvertė carą Nikolajų II. Laikinoji vyriausybė, siekdama išlaikyti sąjungininkų paramą, tęsė karą – tai buvo lemtinga klaida.
• Spalio perversmas į valdžią atvedė bolševikus, vadovaujamus Lenino, kurie žadėjo taiką. 1918 m. kovo mėn. jie pasirašė separatinę Bresto taiką su Vokietija, atiduodami jai milžiniškas teritorijas (įskaitant Lietuvą) ir pasitraukdami iš karo. Antantė tai palaikė išdavyste.

1915 m. vokiečių kariuomenei išstūmus rusus, visa Lietuvos teritorija atsidūrė kaizerinės Vokietijos okupacijoje. Buvo sukurta karinės administracijos sritis, pavadinta Oberostu. Vokiečių okupacija pasižymėjo griežta tvarka ir ekonominiu išnaudojimu:

• Rekvizicijos: Iš gyventojų buvo prievarta imami maisto produktai, gyvuliai, miško medžiaga kariuomenės reikmėms.
• Priverstiniai darbai: Žmonės buvo varomi tiesti kelius, kirsti miškus, dirbti Vokietijos pramonės įmonėse.
• Griežta kontrolė: Buvo įvesta komendanto valanda, apribotas judėjimas, veikė cenzūra.

Tačiau politinėje sferoje, karui artėjant į pabaigą, Vokietija ėmė ieškoti būdų atplėšti okupuotas žemes nuo Rusijos. Tai atvėrė langą galimybių lietuvių inteligentijai.

• Vilniaus konferencija (1917 m.): Gavus vokiečių leidimą, Vilniuje susirinko lietuvių atstovai, kurie išrinko Lietuvos Tarybą, vadovaujamą Antano Smetonos. Konferencija aiškiai pareikalavo nepriklausomos Lietuvos valstybės.
• Vasario 16-osios Aktas (1918 m.): Lietuvos Taryba, balansuodama tarp vokiečių spaudimo ir tautos lūkesčių, 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Tai buvo drąsus politinis žingsnis, atliktas dar tebesant vokiečių okupacijai, padėjęs pagrindus moderniai Lietuvos valstybei.

Du 1917 m. įvykiai galutinai nulėmė karo baigtį Antantės naudai.

JAV įstojimas į karą

Iki tol JAV laikėsi izoliacionizmo politikos. Tačiau du vokiečių veiksmai pakeitė amerikiečių viešąją nuomonę:

1. Neribotas povandeninis karas: Vokietija ėmė skandinti visus laivus, plaukiančius į Didžiąją Britaniją, įskaitant neutralių šalių ir keleivinius lainerius. Tai kėlė grėsmę JAV prekybai ir piliečių gyvybėms.
2. Cimermano telegrama: Vokietijos užsienio reikalų ministras Arturas Cimermanas nusiuntė slaptą telegramą Meksikai, siūlydamas sąjungą prieš JAV ir žadėdamas padėti atgauti prarastas teritorijas (Teksasą, Naująją Meksiką, Arizoną). Britų žvalgyba telegramą perėmė ir perdavė amerikiečiams. Tai sukėlė milžinišką pasipiktinimą.

1917 m. balandį JAV paskelbė karą Vokietijai. Tai reiškė, kad į karą įsitraukė galingiausia pasaulio pramoninė valstybė su milžiniškais finansiniais ir žmogiškaisiais ištekliais.

Rusijos išstojimas iš karo

Kaip minėta, Rusijoje įvyko dvi revoliucijos, ir bolševikai pasirašė Bresto taiką. Vokietijai tai buvo didžiulė taktinė pergalė – Rytų frontas buvo likviduotas. Ji galėjo permesti visas savo pajėgas į Vakarus paskutiniam, lemiamam puolimui 1918 m. pavasarį, kol JAV kariuomenė dar nebuvo masiškai atvykusi į Europą.

1918 m. pavasarį Vokietija, pasinaudojusi pergale Rytuose, pradėjo Pavasario (Liudendorfo) puolimą Vakarų fronte. Tai buvo paskutinis desperatiškas bandymas laimėti karą. Iš pradžių puolimas buvo sėkmingas, vokiečiai vėl priartėjo prie Paryžiaus. Tačiau jų pajėgos buvo visiškai išsekusios, trūko rezervų ir resursų.

Antantė, sustiprinta atvykstančių amerikiečių, atlaikė smūgį ir vasarą pradėjo kontrpuolimą, žinomą kaip Šimto dienų puolimas. Vokiečių frontas pradėjo byrėti. Tuo pat metu jos sąjungininkės – Bulgarija, Osmanų imperija ir Austrija-Vengrija – viena po kitos pasidavė.

Vokietijoje kilo revoliucija, kaizeris Vilhelmas II pabėgo iš šalies. Naujoji Vokietijos vyriausybė paprašė paliaubų. 1918 m. lapkričio 11 d. 11 valandą ryto Kompjeno miške (Prancūzija) buvo pasirašytos paliaubos. Pirmasis pasaulinis karas baigėsi.

1919 m. sausį Paryžiuje ir jo apylinkėse prasidėjo didžiulė taikos konferencija, kurios tikslas buvo oficialiai užbaigti karą ir sukurti naują pasaulio tvarką. Nors joje dalyvavo dešimčių valstybių delegacijos, lemiamą žodį tarė „Didysis ketvertas“: JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos lyderiai.

Pralaimėjusios šalys (Vokietija, Austrija, Vengrija, Bulgarija, Osmanų imperija) derybose nedalyvavo. Joms buvo tiesiog pateiktos nugalėtojų parengtos sutartys, kurias jos privalėjo pasirašyti. Dėl šios priežasties Vokietijoje Versalio taika buvo pavadinta „diktatu“ (vok. Diktat).

Dar karui nesibaigus, JAV prezidentas Vudras Vilsonas Kongresui pristatė savo taikos programą. Tai buvo idealistinė ateities pasaulio vizija, kuri smarkiai kontrastavo su slaptomis Europos galybių sutartimis.

Svarbiausių punktų ištraukos:

• I. Atviros taikos sutartys, sudarytos atvirai, po kurių nebus jokių slaptų tarptautinių susitarimų...
• IV. Atitinkamos garantijos, kad nacionaliniai ginklai bus sumažinti iki žemiausio lygio, atitinkančio vidaus saugumą.
• V. Laisvas, atviras ir visiškai nešališkas visų kolonijinių pretenzijų sureguliavimas...
• X. Austrijos-Vengrijos tautoms [...] turėtų būti suteikta laisviausia autonominio vystymosi galimybė.
• XIII. Turi būti sukurta nepriklausoma Lenkijos valstybė, kuri apimtų teritorijas, apgyvendintas neginčijamai lenkų tautybės gyventojų, kuriai turėtų būti užtikrinta laisva ir saugi prieiga prie jūros...
• XIV. Turi būti suformuota bendra tautų asociacija pagal konkrečias sutartis, siekiant suteikti abipuses politinės nepriklausomybės ir teritorinio vientisumo garantijas tiek didelėms, tiek mažoms valstybėms.

Analitiniai klausimai:

1. Kuris punktas numatė Tautų Sąjungos įkūrimą?
2. Kaip XIII punktas paveikė Lietuvos likimą (ypač Vilniaus ir Klaipėdos klausimus ateityje)?
3. Palyginkite šiuos idealistinius punktus su galutinėmis Versalio sutarties sąlygomis. Kokie principai (Vilsono idealizmas ar Klemanso realizmas) nugalėjo?

Pirmasis pasaulinis karas ne tik nusinešė apie 20 milijonų gyvybių (karių ir civilių), bet ir sukūrė visiškai naują geopolitinę realybę.

Politiniai padariniai

• Sugriuvo keturios imperijos: Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Rusijos ir Osmanų.
• Atsirado naujos valstybės: Buvusių imperijų griuvėsiuose, remiantis tautų apsisprendimo principu, susikūrė Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Jugoslavija.
• Įkurta Tautų Sąjunga: Pirmoji pasaulinė organizacija, turėjusi užtikrinti kolektyvinį saugumą. Tačiau ji buvo neefektyvi, nes neturėjo karinių svertų priversti laikytis jos sprendimų, o JAV į ją neįstojo.
• Komunizmo iškilimas: Bolševikų perversmas Rusijoje sukūrė pirmąją komunistinę valstybę pasaulyje – Sovietų Rusiją (vėliau SSRS), kuri siekė pasaulinės revoliucijos.
• JAV tapo pasaulio lydere: Karas pavertė JAV iš skolininkės pasaulio kreditore ir galingiausia ekonomine valstybe, nors ji ir grįžo prie izoliacionizmo politikos.

Socialiniai ir kultūriniai padariniai

• „Prarastoji karta“: Karas sužlugdė visą jaunų vyrų kartą, kuri iš fronto grįžo fiziškai ir psichologiškai sužalota. Tai sukėlė gilų nusivylimą, cinizmą ir nepasitikėjimą tradicinėmis vertybėmis.
• Moterų emancipacija: Karui mobilizavus vyrus, moterys masiškai stojo dirbti į fabrikus ir kitas sritis, anksčiau laikytas „vyriškomis“. Tai sustiprino jų ekonominę nepriklausomybę ir pasitikėjimą savimi, o po karo daugelyje šalių moterims buvo suteikta balsavimo teisė.
• Mokslo ir technologijų pažanga: Karo poreikiai smarkiai paspartino aviacijos, medicinos (plastinė chirurgija, kraujo perpylimai), komunikacijų ir chemijos pramonės vystymąsi.
• Nacionalinių mažumų problema: Perbraižant sienas, daugelyje naujų valstybių atsirado didelės tautinės mažumos (pvz., vokiečiai Čekoslovakijoje ir Lenkijoje), kurios tapo nuolatiniu įtampos ir konfliktų šaltiniu.