Nacionalinių valstybių kūrimasis, Rusijos imperijos politika ATR žemėse ir tautiniai atgimimai

Po „Tautų pavasario“ tapo aišku, kad Vienos kongreso bandymas sugrąžinti senąją tvarką žlugo. Galingiausia nauja jėga, keitusi žemėlapius ir griovusi imperijas, tapo nacionalizmas.

Kas yra nacionalizmas?

Tai politinė ideologija ir socialinis judėjimas, teigiantis, kad tauta (žmonių grupė, vienijama bendros kalbos, kultūros, istorijos ir dažnai teritorijos) turi teisę sukurti savo suverenią valstybę. XIX amžiuje ši idėja buvo revoliucinė, nes:

• Griovė daugiatautes imperijas (pvz., Austrijos, Rusijos, Osmanų), kuriose viena tauta valdė daugelį kitų.
• Vienijo susiskaldžiusias tautas (pvz., vokiečius, italus), kurios gyveno daugybėje smulkių valstybėlių, bet jautėsi esančios viena bendruomenė.

Ši idėja įkvėpė sukilimus, karus ir politines intrigas, kurios galiausiai pagimdė modernią Europą, sudarytą iš nacionalinių valstybių.

Italijos suvienijimo procesas, vadinamas Risorgimento (liet. „Atgimimas“), turėjo tris pagrindinius lyderius, kurių kiekvienas atstovavo skirtingą suvienijimo viziją – „protą“, „širdį“ ir „kardą“.

Nors jų vizijos skyrėsi, bendras tikslas suvienijo. Garibaldis, paaukojęs savo respublikoniškus idealus vardan vienybės, perdavė Pietų Italiją Sardinijos karaliui Viktorui Emanueliui II. 1861 m. buvo paskelbta suvienyta Italijos karalystė, o galutinai procesas baigėsi 1870 m., prijungus Romą.

Vokietijos suvienijimo variklis buvo galingiausia vokiečių valstybė – Prūsijos karalystė. Suvienijimo architektas, Prūsijos kancleris Otas fon Bismarkas, buvo realistas, netikėjęs liberalų kalbomis. Jo metodus geriausiai nusako citata iš garsiosios kalbos Prūsijos Landtage (parlamente) 1862 m.:

„...Ne Prūsijos liberalizmu žvelgia Vokietija, o jos galia... Didieji epochos klausimai sprendžiami ne kalbomis ir daugumos nutarimais – tai buvo didžioji 1848 ir 1849 metų klaida – o geležimi ir krauju.“

Bismarkas suvienijo Vokietiją per tris tiksliai apskaičiuotus ir išprovokuotus karus:

1. Karas su Danija (1864 m.): Dėl Šlėzvigo ir Holšteino kunigaikštysčių. Sustiprino Prūsijos autoritetą.
2. Karas su Austrija (1866 m.): Greita pergalė leido pašalinti Austriją kaip konkurentę ir sukurti Šiaurės Vokietijos sąjungą.
3. Karas su Prancūzija (1870–1871 m.): Bendra grėsmė suvienijo visus vokiečius. Po pergalės, 1871 m. sausio 18 d., Versalio rūmuose buvo paskelbta apie Vokietijos imperijos (Antrojo reicho) sukūrimą. Taip Europos centre atsirado nauja, galinga ir militarizuota valstybė.

Kol Vakarų Europoje kūrėsi nacionalinės valstybės, buvusios ATR žemės kentėjo Rusijos imperijos priespaudą. XIX a. Rusijos politika rėmėsi oficialia valstybės ideologija, suformuluota švietimo ministro Sergejaus Uvarovo:

„Stačiatikybė, patvaldystė, tautiškumas“ (Православие, самодержавие, народность)

• Stačiatikybė: Tikėjimo vienybė. Katalikybė ir unitų tikėjimas laikyti nelojalumo imperijai ženklu.
• Patvaldystė (autokratija): Absoliuti, niekieno neribojama caro valdžia.
• Tautiškumas: Ištikimybė rusų tautai ir jos tradicijoms, visų imperijos tautų laipsniška rusifikacija.

Ši ideologija buvo pagrindas visoms represinėms priemonėms, kuriomis siekta palaužti lietuvių ir lenkų pasipriešinimą. Du didžiausi bandymai priešintis – 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimai – buvo žiauriai numalšinti, o po jų sekusios represijos (Vilniaus universiteto uždarymas, spaudos draudimas) turėjo galutinai ištrinti ATR atminimą.

Po 1863 m. sukilimo pralaimėjimo pasipriešinimas persikėlė iš mūšio lauko į kultūros sferą. Tai buvo unikalus, tylus, bet nepaprastai atkaklus karas už tautos išlikimą.

„Aušra“ vs. „Varpas“: du tautos žadinimo keliai

Nors abu laikraščiai buvo leidžiami nelegaliai ir spausdinami Mažojoje Lietuvoje, jų idėjos šiek tiek skyrėsi ir atspindėjo tautinio judėjimo evoliuciją:

„Aušra“ pažadino tautą iš miego, o „Varpas“ parodė, ką ta pabudusi tauta turi daryti. Šie leidiniai, kartu su knygnešių veikla, padėjo pamatus moderniai Lietuvos valstybei, kuri bus atkurta jau XX amžiuje.

Prieš pradedant kalbėti apie „Aušrą“ ir „Varpą“, būtina suprasti, kad tautinis atgimimas neatsirado tuščioje vietoje. Jo pamatus XIX a. pirmoje pusėje paklojo Žemaičių kultūrinis sąjūdis. Tai buvo pirmasis modernus bandymas puoselėti lietuvių kalbą ir istorinę savimonę, kol dar nebuvo net kalbos apie politinę nepriklausomybę.

Kodėl būtent Žemaitija?

• Mažesnė polonizacija: Žemaičių bajorija buvo labiau prisirišusi prie lietuvių kalbos nei Aukštaitijos.
• Aktyvus dvasinis centras: Žemaičių vyskupystė, vadovaujama tokių šviesuolių kaip vyskupas Motiejus Valančius, tapo lietuvybės saugojimo ir sklaidos centru.
• Ekonominis savarankiškumas: Stiprūs valstiečių ūkiai ir mažesnė baudžiavos įtaka leido atsirasti veikliems ir išsilavinusiems žmonėms.

Sąjūdžio lyderiai ir jų darbai

Abu šie vyrai yra kertinės lietuvių tautinio atgimimo figūros, tačiau jų veiklos metodai ir tikslai atspindi skirtingas epochas ir požiūrius.

Išvada: M. Valančius buvo tautos gelbėtojas ir organizatorius, sukūręs praktinį pasipriešinimo tinklą pačiu tamsiausiu laikotarpiu. J. Basanavičius – tautos ideologas ir architektas, ant Valančiaus išsaugoto pamato suprojektavęs modernios Lietuvos viziją.

Tai lūžio taškas lietuvių tautiniame judėjime. Jei iki tol kova vyko daugiausia kultūriniame lygmenyje (kalba, istorija, spauda), tai Didysis Vilniaus Seimas pirmą kartą aiškiai suformulavo politinį tautos tikslą.

Istorinis kontekstas: 1905 m. Rusijos imperiją sukrėtė revoliucija po pralaimėto karo su Japonija. Susilpnėjus centrinei valdžiai, pavergtos tautos gavo progą pareikšti savo reikalavimus.

Eiga: Jono Basanavičiaus iniciatyva į Vilnių suvažiavo apie 2000 atstovų iš visos Lietuvos. Tai buvo pats demokratiškiausias ir reprezentatyviausias lietuvių susirinkimas istorijoje.

Svarbiausias nutarimas: Seimas priėmė rezoliuciją, reikalaujančią autonomijos Lietuvai jos etnografinėse ribose su Seimu Vilniuje.

Ištrauka iš nutarimo: „[...] reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo.“

Reikšmė: Nors Rusija autonomijos nesuteikė, Seimas buvo nepaprastai svarbus. Jis parodė, kad lietuvių tauta subrendo politiniams veiksmams, įtvirtino Vilnių kaip būsimos valstybės sostinę ir nubrėžė aiškų politinį tikslą, kuris po 13 metų virs nepriklausomybės aktu.

XIX a. valdžia puikiai suprato spausdinto žodžio galią. Todėl kova dėl lietuvybės vyko ir per spaudą – tiek oficialią, tiek draudžiamą.

Cenzūra: spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas (1864–1904 m.)

Tai buvo pagrindinis Rusijos valdžios įrankis, kuriuo siekta sustabdyti lietuvių kultūrinį vystymąsi ir priversti juos naudoti rusišką abėcėlę (kirilicą). Valdžia manė, kad perėję prie kirilicos, lietuviai nutols nuo lenkų kultūrinės įtakos ir suartės su rusais. Buvo leidžiamos lietuviškos knygos rusiškomis raidėmis, tačiau tauta jas boikotavo.

Propaganda: oficialioji spauda

Valdžia leido oficialius laikraščius, tokius kaip „Vilenskij Vestnik“ (Vilniaus žinios). Jų tikslas buvo:

• Šlovinti carą ir imperiją.
• Menkinti sukilimus ir tautinį judėjimą, vaizduoti jų dalyvius kaip „išdavikus“ ir „lenkų agentus“.
• Skelbti oficialius valdžios įsakymus.
• Formuoti imperijai lojalių gyventojų nuomonę.

Kontrpropaganda: „Aušra“ ir „Varpas“

Nelegali spauda veikė kaip atsakas oficialiajai propagandai:

• Kūrė alternatyvų naratyvą: Vietoj caro šlovinimo – LDK kunigaikščių ir didvyrių garbinimas.
• Žadino pasipriešinimą: Vietoj nuolankumo skatinimo – kritika valdžiai, raginimai reikalauti savo teisių.
• Vienijo tautą: Nelegalūs laikraščiai buvo skaitomi visoje Lietuvoje ir formavo bendrą tautinę sąmonę, nepaisant sienų ir valdžios draudimų.

Taigi, kova dėl spaudos buvo kova dėl tautos sielos ir ateities vizijos.