Lietuva per Pirmąjį pasaulinį karą

Pirmasis pasaulinis karas Lietuvai buvo ypatingai tragiškas ir kartu lemtingas. Prasidėjus karui, Lietuva buvo padalyta tarp dviejų priešiškų imperijų: Didžioji Lietuva priklausė Rusijai, o Mažoji Lietuva – Vokietijai. Dėl to lietuviai buvo priversti kariauti vieni prieš kitus skirtingose kariuomenėse.

Frontas per Lietuvą ritosi net du kartus, nešdamas mirtį ir griūtį. Tačiau būtent šio karo chaosas ir senųjų imperijų griuvimas suteikė netikėtą istorinį šansą – galimybę atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip Lietuva išgyveno vokiečių okupaciją ir kaip, pačiame karo įkarštyje, gimė Vasario 16-osios Aktas.

1915 m. Rusijos kariuomenei traukiantis, visą Lietuvos teritoriją okupavo Vokietija. Okupuotos Rytų žemės buvo sujungtos į specialų karinį administracinį vienetą, pavadintą Oberostu (vok. Ober Ost – Vyriausioji vadovybė Rytuose). Gyvenimas vokiečių okupacijoje buvo nepaprastai sunkus ir griežtai reglamentuotas.

Gyvenimas Oberoste: „vokiška tvarka“

Okupacinė valdžia įvedė griežtą režimą, siekdama maksimaliai išnaudoti krašto resursus karo reikmėms:

• Rekvizicijos: Iš gyventojų buvo masiškai ir priverstinai nusavinamas turtas – maisto produktai, gyvuliai, metalo dirbiniai. Ypač sunki buvo pyliava – privaloma grūdų duoklė.
• Griežta kontrolė: Įvesta cenzūra, komendanto valanda, gyventojų judėjimas buvo smarkiai apribotas. Norint keliauti iš vienos apskrities į kitą, reikėjo specialaus leidimo (paso).
• Priverstiniai darbai: Žmonės buvo varomi kirsti miškų, tiesti geležinkelių, statyti tiltų ir kasti apkasų fronto linijai.
• Ekonominis išnaudojimas: Įvesta okupacinė valiuta (ostmarkė), visos prekės buvo supirkinėjamos minimaliomis kainomis.

Oberosto tikslas buvo ne tik išnaudoti kraštą, bet ir paruošti jį būsimai kolonizacijai – planuota čia apgyvendinti vokiečių ūkininkus, o lietuvius galiausiai germanizuoti arba išstumti.

Nors okupacija buvo žiauri, 1917 metai atnešė esminių pokyčių, kurie atvėrė langą Lietuvos nepriklausomybei.

1. Revoliucijos Rusijoje

1917 m. Rusijoje įvyko dvi revoliucijos:

• Vasario revoliucija: Nuverstas caras Nikolajus II. Laikinoji vyriausybė paskelbė demokratines laisves ir tautų apsisprendimo teisės principą. Tai įkvėpė lietuvių politikus imtis aktyvesnių veiksmų.
• Spalio perversmas: Valdžią užgrobė bolševikai, vadovaujami Lenino. Jie pažadėjo taiką ir pasitraukė iš karo, pasirašydami Bresto taiką su Vokietija (1918 m. kovą). Rusija kaip imperija subyrėjo, o tai reiškė, kad nebebuvo kam pretenduoti į Lietuvos žemes.

2. JAV įstojimas į karą

1917 m. balandį į karą Antantės pusėje įstojo JAV. Prezidentas Vudras Vilsonas paskelbė savo „14 punktų“ taikos programą, kurios vienas svarbiausių principų buvo tautų apsisprendimo teisė. Tai reiškė, kad kiekviena tauta (tarp jų ir lietuvių) turi teisę pati spręsti savo likimą ir sukurti nepriklausomą valstybę. Šis principas tapo galingu moraliniu ir politiniu ginklu lietuvių rankose.

3. Vokietijos pozicijos silpnėjimas

JAV įsitraukimas ir išteklių trūkumas lėmė, kad Vokietijos padėtis fronte prastėjo. Siekdama palenkti okupuotas tautas į savo pusę ir sukurti sau pavaldžių buferinių valstybių kordoną, Vokietija leido lietuviams imtis ribotos politinės veiklos.

Gavę Vokietijos leidimą, 1917 m. rugsėjo 18–22 d. lietuvių politiniai veikėjai sušaukė Vilniaus konferenciją. Joje dalyvavo per 200 atstovų iš visos Lietuvos. Konferencija priėmė svarbiausią nutarimą: atkurti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę etninėse ribose su sostine Vilniumi.

Šiam tikslui įgyvendinti konferencija išrinko 20 asmenų vykdomąjį organą – Lietuvos Tarybą, kurios pirmininku tapo Antanas Smetona.

Lietuvos Taryba atsidūrė nepaprastai sudėtingoje padėtyje: ji turėjo laviruoti tarp Vokietijos reikalavimų prisijungti prie jos ir siekio paskelbti visišką nepriklausomybę. Po ilgų derybų ir diplomatinių manevrų, pasinaudojus palankia proga, kai Vokietijos derybos su bolševikais Bresto Litovske atsidūrė aklavietėje, Taryba nusprendė veikti.

Kol Lietuvoje siautė okupacija, lietuvių išeiviai ir politikai, atsidūrę užsienyje, nenuilstamai dirbo, kad pasaulis nepamirštų Lietuvos vardo ir pripažintų jos teisę į nepriklausomybę.

Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti

Prasidėjus karui ir Rusijos kariuomenei traukiantis, daugybė lietuvių pasitraukė į Rusijos gilumą. Jiems padėti Vilniuje buvo įkurta Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti, vadovaujama Martyno Yčo. Vėliau, okupavus Vilnių, draugijos centras persikėlė į Peterburgą. Ši organizacija atliko milžinišką darbą:

• Rūpinosi pabėgėliais: Steigė prieglaudas, maitinimo punktus, ieškojo dingusių žmonių.
• Organizavo švietimą: Atidarė lietuviškas mokyklas pabėgėlių vaikams, leido vadovėlius.
• Tapo politiniu centru: Draugija tapo neoficialiu lietuvių politiniu centru Rusijoje, kur būrėsi įvairių srovių politikai, vyko diskusijos dėl Lietuvos ateities. Ji išugdė visą kartą būsimų Lietuvos valstybės kūrėjų ir tarnautojų.

Veikla Vakaruose

Lietuvių išeiviai Šveicarijoje ir JAV taip pat aktyviai veikė:

• Rinko lėšas nukentėjusiems Lietuvoje.
• Leido atsišaukimus ir memorandumus Vakarų valstybių vyriausybėms, informuodami apie padėtį Lietuvoje ir keldami nepriklausomybės klausimą.
• Organizavo Lozanos ir Stokholmo lietuvių konferencijas, kuriose buvo formuluojami politiniai reikalavimai ir ieškoma tarptautinės paramos.

Ši veikla buvo nepaprastai svarbi, nes ji paruošė dirvą būsimam Lietuvos Tarybos darbui ir tarptautiniam Nepriklausomybės Akto pripažinimui.

Vasario 16-osios Akto paskelbimas buvo drąsus, bet tik simbolinis žingsnis. Realybėje Lietuva tebebuvo okupuota Vokietijos, kuri turėjo savo planų.

Vokietijos spaudimas ir Mindaugo II karalystė

Vokietija sutiko pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, bet tik su sąlyga, kad ji bus amžinojoje sąjungoje su Vokietija (karinė, muitų, transporto konvencijos). Ieškodama išeities ir bandydama sukurti Vakarų monarchijoms priimtiną valdymo formą, 1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija ir pakvietė į sostą vokiečių kunigaikštį Vilhelmą fon Urachą, kuris turėjo tapti karaliumi Mindaugu II.

Šis sprendimas buvo labai kontroversiškas, sukėlė skilimą pačioje Taryboje ir nepatiko Vokietijai, kuri norėjo Lietuvą tiesiog prijungti prie Prūsijos. Vokietijai pralaimint karą, 1918 m. lapkričio 2 d. Taryba šį nutarimą atšaukė.

Laikinoji vyriausybė ir valdžios kūrimas

1918 m. lapkričio 11 d. Vokietijai pasirašius Kompjeno paliaubas, karas baigėsi. Tą pačią dieną buvo sudaryta pirmoji Laikinoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Augustino Voldemaro. Prasidėjo sunkus valstybės institucijų kūrimo darbas: reikėjo sukurti kariuomenę, policiją, teismus, surinkti mokesčius – viską iš naujo, tuščiame lauke ir vis dar esant vokiečių kariuomenei.

1919 m. į Paryžių susirinkę karo nugalėtojai sprendė ne tik Vokietijos, bet ir visos pokario Europos likimą. Lietuvos delegacijai, vadovaujamai A. Voldemaro, o vėliau – Ernesto Galvanausko, teko nepaprastai sunki užduotis – iškovoti tarptautinį Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą.

Iššūkiai Lietuvos delegacijai

• Lenkijos pretenzijos: Atsikūrusi Lenkija, vadovaujama Juzefo Pilsudskio, siekė atkurti federacinę valstybę istorinėmis ATR ribomis ir reiškė pretenzijas į Vilnių ir rytines Lietuvos žemes.
• Antantės pozicija: Nugalėtojos (ypač Prancūzija) rėmė stiprios Lenkijos idėją kaip atsvarą Vokietijai ir bolševikinei Rusijai. Jos ilgai nepripažino Lietuvos savarankiškumo, laikydamos ją Rusijos dalimi arba Lenkijos įtakos sfera.
• Neaiškios sienos: Lietuva neturėjo aiškių ir tarptautiniu mastu pripažintų sienų.

Nors Paryžiaus taikos konferencijoje Lietuva negavo galutinio pripažinimo de jure (teisiškai), jos delegacijos darbas buvo labai svarbus. Pasaulis sužinojo apie Lietuvos siekius, buvo užmegzti diplomatiniai kontaktai, gautas neoficialus pripažinimas de facto (faktiškai). Kova dėl pripažinimo ir sienų persikėlė į kitą etapą – nepriklausomybės kovas su bolševikais, bermontininkais ir lenkais.

Pirmasis pasaulinis karas Lietuvai atnešė milžiniškų nuostolių, bet kartu ir suteikė istorinę galimybę.

Neigiami padariniai:

• Demografiniai nuostoliai: Dėl karo veiksmų, bado, ligų ir pabėgėlių bangos Lietuva neteko apie trečdalio gyventojų.
• Ekonominė suirutė: Sunaikinta pramonė, nuniokotas žemės ūkis, iškirsti miškai. Kraštas buvo visiškai nualintas.
• Politinė suirutė: Valstybę reikėjo kurti nuo nulio, neturint aiškių sienų ir esant nuolatinei išorės agresijos grėsmei.

Teigiami padariniai:

• Imperijų žlugimas: Subyrėjo Rusijos ir Vokietijos imperijos, šimtmečius valdžiusios lietuvių žemes. Tai buvo būtina sąlyga nepriklausomybei atkurti.
• Tautų apsisprendimo teisės įtvirtinimas: V. Vilsono „14 punktų“ suteikė stiprų moralinį ir teisinį pagrindą Lietuvos nepriklausomybės siekiui.
• Valstybės atkūrimas: Svarbiausias rezultatas – po 123 metų pertraukos Lietuvos vardas vėl atsirado pasaulio politiniame žemėlapyje. Buvo padėti pamatai moderniai, demokratinei Lietuvos Respublikai.

Vasario 16-osios Aktas buvo paskelbtas, tačiau reali valdžia Lietuvoje priklausė ne Lietuvos Tarybai, o besitraukiančiai vokiečių kariuomenei. 1918 m. pabaigoje, Vokietijai pralaimėjus karą, susidarė pavojingas galios vakuumas. Jauna Lietuvos valstybė, egzistavusi tik ant popieriaus, atsidūrė trijų galingų jėgų kryžkelėje:

• Iš Vakarų lėtai ir nenoriai traukėsi demoralizuota vokiečių kariuomenė.
• Iš Rytų veržėsi bolševikų Raudonoji armija, siekdama sukelti pasaulinę revoliuciją ir įkurti Lietuvos-Baltarusijos sovietinę respubliką (Litbelą).
• Iš Pietų savo pretenzijas reiškė atsikūrusi Lenkija, kurios vadovas Juzefas Pilsudskis svajojo atkurti Abiejų Tautų Respubliką, kurioje dominuotų lenkai.

Akivaizdu, kad vien deklaracijos neužteko. Nepriklausomybę reikėjo apginti ginklu. Prasidėjo sunkiausias išbandymas – Lietuvos nepriklausomybės kovos (1918–1920 m.).

Apie 1920 metus baigėsi pagrindinis Nepriklausomybės kovų etapas. Lietuva atrodė taip:

Kas pasiekta?

• Apgintas valstybingumas. Svarbiausias laimėjimas – Lietuvos Respublika išliko. Ji atrėmė bolševikų ir bermontininkų puolimus ir įrodė savo gyvybingumą.
• Sukurta kariuomenė. Kovų įkarštyje gimė ir užsigrūdino Lietuvos kariuomenė, tapusi valstybingumo garantu.
• Pradėtas tarptautinis pripažinimas. Nors procesas buvo lėtas, vis daugiau valstybių pradėjo pripažinti Lietuvą de facto.

Kas prarasta ir kokie iššūkiai laukia?

• Prarastas Vilnius. Istorinės sostinės okupacija tapo didžiausia nacionaline trauma ir pagrindine tarpukario Lietuvos užsienio politikos problema.
• Neaiškios sienos. Sienos su kaimynais (ypač su Lenkija ir Vokietija dėl Klaipėdos krašto) nebuvo galutinai nustatytos ir pripažintos.
• Vidiniai uždaviniai. Reikėjo kuo greičiau sušaukti visos tautos atstovų susirinkimą – Steigiamąjį Seimą, kuris priimtų Konstituciją, įvykdytų žemės reformą ir padėtų pamatus demokratinei respublikai.

Taip, su didžiulėmis aukomis ir neišspręstomis problemomis, Lietuva žengė į Tarpukario laikotarpį – dvidešimt trapių taikos ir intensyvaus valstybės kūrimo metų, kurie bus nagrinėjami kitose temose.