Imperializmas, industrinė revoliucija ir lietuviai migrantai

XIX a. antrojoje pusėje galingiausios Europos valstybės (ir JAV bei Japonija) pradėjo naują, agresyvią pasaulio dalybų bangą, vadinamą Naujuoju imperializmu. Skirtingai nuo ankstesnės kolonizacijos, kuria siekta prekybos postų, dabar tikslas buvo politiškai ir ekonomiškai visiškai pajungti didžiules teritorijas Afrikoje ir Azijoje. Pasaulis buvo padalytas į metropolijas (valstybes-užkariautojas) ir kolonijas (pajungtas teritorijas).

Kodėl tai vyko? Trys pagrindinės priežastys:

Lygiagrečiai su imperializmu, Europos ir Šiaurės Amerikos visuomenę iš pagrindų keitė Industrinė (pramonės) revoliucija. Tai nebuvo staigus sprogimas, o laipsniškas, bet viską keičiantis procesas, per kurį agrarinė, rankų darbu paremta visuomenė virto industrine, mašinų ir fabrikų visuomene.

Gyvenimas prieš ir po

Naujos socialinės problemos ir judėjimai

Industrinė visuomenė pagimdė iki tol neregėto masto socialines problemas: masinį skurdą miestuose, žiaurų darbininkų išnaudojimą (įskaitant vaikų darbą), pavojingas darbo sąlygas, ligų epidemijas. Šios problemos, vadinamos „socialiniu klausimu“, pagimdė naujus judėjimus:

• Profesinės sąjungos (trèidjunionai): Darbininkų organizacijos, kovojusios už geresnes darbo sąlygas, didesnius atlyginimus ir trumpesnę darbo dieną. Pagrindinis jų ginklas – streikas.
• Sufražizmas: Moterų judėjimas, reikalavęs suteikti moterims balsavimo teisę (suffrage). Moterys, masiškai įsitraukusios į darbą fabrikuose, ėmė reikalauti ir politinių teisių.
• Socializmas: Ideologija, siekusi panaikinti socialinę nelygybę ir išnaudojimą, dažnai siūlant panaikinti privačią nuosavybę.

Įsivaizduokite didžiausią pokytį žmonijos istorijoje nuo žemdirbystės atsiradimo. Būtent toks savo mastu ir pasekmėmis buvo Pramonės (arba Industrinis) perversmas. Tai nebuvo staigi revoliucija su barikadomis, o laipsniškas, bet viską keičiantis procesas, prasidėjęs XVIII a. pabaigoje Didžiojoje Britanijoje.

Jo esmė – perėjimas nuo agrarinės visuomenės, kurios pagrindas buvo rankų darbas ir žemės ūkis, prie industrinės visuomenės, varomos mašinų, fabrikų ir naujų energijos šaltinių (pirmiausia – akmens anglies).

Kodėl viskas prasidėjo Didžiojoje Britanijoje?

• Gausūs ištekliai: Turėjo daug anglies ir geležies rūdos – pagrindinio industrijos kuro ir metalo.
• Kapitalas: Prekyba su kolonijomis sukaupė didelius turtus, kuriuos buvo galima investuoti į fabrikus.
• Darbo jėga: Dėl pokyčių žemės ūkyje (aptvėrimai), masė valstiečių neteko žemės ir plūdo į miestus ieškoti darbo.
• Mokslinė pažanga ir išradimai: Protestantizmo etika skatino darbštumą ir inovacijas. Čia buvo išrasta garo mašina – perversmo variklis.

Pramonės perversmas galutinai sugriovė senąją luominę visuomenės struktūrą ir sukūrė naują, paremtą ne kilme, o turtu ir vieta gamybos procese.

Ši nauja struktūra pagimdė „socialinį klausimą“ – kaip spręsti didžiulės darbininkų klasės skurdo, išnaudojimo ir teisių nebuvimo problemą? Atsakymų į šį klausimą ieškojo profsąjungos, socialistai ir net kai kurios vyriausybės.

Atsakydami į žiaurias darbo sąlygas, darbininkai ėmė burtis į profesines sąjungas (profsąjungas). Jų tikslas – bendromis jėgomis derėtis su darbdaviais dėl geresnių sąlygų. Pagrindinis jų ginklas buvo streikas – masinis atsisakymas dirbti.

Panašiu metu prasidėjo ir kova už moterų teises. Nors moterys ir vaikai buvo pigi darbo jėga fabrikuose, visuomenėje jos vis dar neturėjo jokių politinių teisių. XIX a. pabaigoje ypač sustiprėjo sufražisčių (pranc. suffrage – rinkimų teisė) judėjimas, reikalavęs suteikti moterims balsavimo teisę. Ši kova buvo ilga ir sunki, dažnai pasitelkiant demonstracijas, bado streikus ir net smulkius sabotažo aktus.

Geležinkeliai ir garlaiviai atvėrė galimybes masiškai keltis ne tik iš kaimo į miestą, bet ir į kitus žemynus. XIX a. pabaiga – didžiosios Europos migracijos į JAV amžius.

Iš Lietuvos žmonės emigravo dėl kelių pagrindinių priežasčių:

• Ekonominės: Žemės trūkumas, skurdas.
• Politinės: Rusifikacija, spaudos draudimas.
• Vengimas tarnauti carinėje kariuomenėje: Tarnyba trukdavo ilgus metus, dažnai vykdavo tolimuose imperijos kampeliuose.

Didžioji dalis lietuvių emigrantų atsidūrė JAV, kur dirbo sunkius darbus anglies kasyklose Pensilvanijoje ar skerdienos fabrikuose Čikagoje. Nors jų gyvenimas buvo sunkus, Amerikos lietuviai tapo nepaprastai svarbia tautinio atgimimo dalimi:

• Finansiškai rėmė lietuviškos spaudos leidybą ir platinimą.
• Čia, laisvės sąlygomis, kūrėsi lietuviškos organizacijos, chorai, leisti laikraščiai.
• Daugelis jų išsaugojo stiprų ryšį su tėvyne ir vėliau aktyviai rėmė Lietuvos nepriklausomybės idėją.

Pramonės perversmas sukėlė neregėto masto urbanizaciją. Išnagrinėkime Mančesterio – vieno pirmųjų industrinių miestų – gyventojų augimo statistiką:

Analitiniai klausimai:

1. Kiek kartų Mančesterio gyventojų skaičius išaugo per maždaug 130 metų?
2. Kuris laikotarpis (1773-1801, 1801-1851 ar 1851-1901) pasižymėjo sparčiausiu augimu? Ką tai sako apie industralizacijos tempus?
3. Įsivaizduokite, kad esate miesto meras 1851 m. Kokias tris didžiausias problemas, kilusias dėl tokio staigaus gyventojų augimo, jums reikėtų spręsti?

XIX amžius buvo ne tik pramonės ir revoliucijų, bet ir didžiulių kultūrinių lūžių amžius. Menininkai ir rašytojai bandė suprasti ir atvaizduoti greitai besikeičiantį pasaulį. Apšvietos racionalizmą ir klasicizmo harmoniją pakeitė jausmų audros, socialinė kritika ir galiausiai – bandymas pagauti akimirkos grožį. Susiformavo kelios viena kitą keičiančios meno kryptys.

Pramonės perversmas, raštingumo plitimas ir miestų augimas XIX a. pabaigoje pagimdė naują reiškinį – masinę kultūrą. Ji skirta nebe siauram elitui, o plačiosioms masėms. Jos bruožai:

• Standartizacija: Kūriniai gaminami masiškai, pagal tam tikrus šablonus.
• Komercializacija: Kultūra tampa preke, kurią reikia parduoti. Svarbiausia – pelnas.
• Pramoginis pobūdis: Siekiama ne auklėti ar kelti sudėtingus klausimus, o linksminti ir atpalaiduoti.

Pagrindinės masinės kultūros formos:

• Masinė spauda: Dėl spausdinimo technologijų atpigimo atsirado pigūs laikraščiai dideliais tiražais („geltonoji spauda“), skirti masiniam skaitytojui.
• Fotografija: Pirmą kartą istorijoje tapo įmanoma tiksliai užfiksuoti realybės vaizdą. Fotografija tapo prieinama ne tik menininkams, bet ir paprastiems žmonėms.
• Kinas: XIX a. pabaigoje broliai Liumjerai išrado kinematografą. Kinas tapo populiariausia XX a. pramoga.
• Sportas: Masinės sporto varžybos (futbolas, boksas, olimpinės žaidynės) tapo populiariu reginiu, sutraukiančiu minias žiūrovų.

Laikotarpis nuo 1871 m. (Vokietijos suvienijimo) iki 1914 m. (Pirmojo pasaulinio karo pradžios) vadinamas „Gražiąja epocha“ (Belle Époque). Tai buvo santykinės taikos (didžiųjų karų Europoje nevyko), spartaus ekonominio augimo, mokslo ir technologijų progreso (elektra, automobilis, telefonas) ir kultūrinio optimizmo metas.

Tačiau po šiuo spindinčiu paviršiumi brendo gilūs konfliktai ir prieštaravimai, kurie galiausiai atvedė prie pasaulinės katastrofos:

• Ginklavimosi varžybos: Valstybės kūrė naujus, vis galingesnius ginklus ir didino kariuomenes.
• Kariniai blokai: Europa pasidalijo į dvi priešiškas stovyklas – Antantę ir Trilypę sąjungą.
• Imperialistinė konkurencija: Kova dėl kolonijų kėlė nuolatinę įtampą.
• Agresyvus nacionalizmas: Ypač Balkanuose, kurie buvo vadinami „Europos parako statine“.

Taigi, XIX amžius baigėsi apgaulingos ramybės ir didžiulės, bet dar neregimos įtampos būsenoje, kuri sprogs 1914 metais.

Prieš žengdami į XX amžiaus audras, apibendrinkime, kokį pasaulį paliko XIX amžius. Tai buvo milžiniškų transformacijų šimtmetis, kurio metu:

• Įsitvirtino politinės ideologijos: Konservatizmas, liberalizmas, socializmas ir nacionalizmas tapo pagrindinėmis jėgomis, formuojančiomis politiką.
• Susikūrė nacionalinės valstybės: Italijos ir Vokietijos pavyzdys įkvėpė kitas tautas siekti savo valstybingumo.
• Pasikeitė visuomenės struktūra: Industrinė revoliucija sukūrė naujas klases – buržuaziją ir proletariatą – ir pagimdė „socialinį klausimą“.
• Europa pasidalijo pasaulį: Imperializmo amžiuje Europos galybės pajungė didžiąją dalį Afrikos ir Azijos.
• Lietuviai atgimė kaip moderni tauta: Nepaisant žiaurios rusifikacijos, tautinis atgimimas padėjo pamatus būsimai nepriklausomai valstybei.

Visos šios idėjos, konfliktai ir procesai taps pagrindu dramatiškiems XX amžiaus įvykiams.