Apšvieta III (Napoleonas, ATR žlugimas)

Kol Prancūzijoje virė revoliucija, Rytų Europoje merdėjo milžiniška, bet vidinių problemų draskoma valstybė – Abiejų Tautų Respublika. Apšvietos idėjos pasiekė ir mus, tačiau bandymai gelbėti valstybę atsimušė į galingų kaimynių interesus ir pačios ATR politinės sistemos ydas.

Kodėl valstybė buvo tokia silpna?

ATR politinė sistema, vadinama „bajoriškąja demokratija“, XVIII amžiuje buvo virtusi anarchija. Svarbiausios problemos:

Nepaisant beviltiškos padėties, šviesiausi ATR protai, įkvėpti Apšvietos, bandė gelbėti valstybę. Du svarbiausi žingsniai:

1. Edukacinė komisija (1773 m.): Po jėzuitų ordino panaikinimo, perėmus jo turtą ir mokyklas, buvo įsteigta pirmoji švietimo ministerija Europoje. Jos tikslas – sukurti modernią, pasaulietinę švietimo sistemą, kuri ugdytų apsišvietusius ir pilietiškus jaunuolius, gebančius atlikti reformas.

2. Ketverių metų seimas ir Gegužės 3-iosios Konstitucija (1791 m.): Pasinaudojus tuo, kad Rusija kariavo su Turkija, 1788–1792 m. veikęs seimas ėmėsi esminių reformų. Jų viršūnė – 1791 m. gegužės 3 d. priimta Konstitucija. Tai buvo pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji pasaulyje (po JAV).

Ką pakeitė Konstitucija?

• Panaikino liberum veto. Sprendimai Seime turėjo būti priimami balsų dauguma.
• Įvedė paveldimą monarchiją, taip siekiant stabilumo ir pabaigiant destruktyvias karalių rinkimų kovas.
• Įtvirtino valdžių padalijimo principą į įstatymų leidžiamąją (Seimas), vykdomąją (karalius ir ministrai) ir teisminę valdžią.
• Suteikė teises miestiečiams, pripažino juos politine tautos dalimi.

Deja, šis drąsus bandymas modernizuoti valstybę buvo pasmerktas. Konstitucijai pasipriešino dalis konservatyvių bajorų (Targovicos konfederacija), kurie pasikvietė į pagalbą Rusijos kariuomenę.

Po Prancūzijos revoliucijos chaoso į valdžią iškilo viena ryškiausių asmenybių istorijoje – Napoleonas Bonapartas. Jo valdymas (1799–1815 m.) pasižymėjo prieštaravimais: viena vertus, jis įtvirtino dalį revoliucijos laimėjimų, kita vertus – sukūrė autoritarinę imperiją ir įvėlė Europą į beveik nepaliaujamus karus.

Napoleonas – reformatorius

Svarbiausias Napoleono palikimas – 1804 m. Civilinis kodeksas. Tai buvo modernus įstatymų rinkinys, kuris:

• Įtvirtino visų piliečių lygybę prieš įstatymą.
• Garantavo privačios nuosavybės neliečiamumą.
• Įteisino civilinę santuoką ir skyrybas, atskirdamas šeimos teisę nuo Bažnyčios.
• Užtikrino verslo laisvę.

Napoleono kariuomenė šį kodeksą išplatino po visą Europą, ir jis tapo daugelio šalių teisinių sistemų pagrindu.

Napoleonas – užkariautojas

Napoleonas siekė dominuoti visoje Europoje. Jo vadovaujami Napoleono karai pakeitė žemyno žemėlapį: jis naikino senas valstybes, kūrė naujas, vasalines, kurių valdovais skyrė savo giminaičius. Didžiausi jo priešai buvo Didžioji Britanija, Austrija, Prūsija ir Rusija. Siekdamas palaužti Britaniją, jis įvedė kontinentinę blokadą – uždraudė visoms savo kontroliuojamoms valstybėms prekiauti su anglais. Būtent noras priversti Rusiją laikytis šios blokados atvedė jį į lemtingą žygį į Maskvą 1812 m.

Napoleonas ir Lietuva

ATR žlugimas ir Napoleono iškilimas lietuviams bei lenkams įžiebė viltį. Daugelis tikėjo, kad Napoleonas, kovojantis su jų skriaudikėmis – Rusija, Prūsija ir Austrija, – atkurs Abiejų Tautų Respubliką. 1807 m. iš Prūsijos atimtų lenkiškų žemių jis sukūrė Varšuvos kunigaikštystę – mažą, bet savarankišką valstybėlę, kuri tapo vilties simboliu.

1812 m. Napoleono „Didžioji armija“, žygiuodama į Rusiją, perėjo per Lietuvą. Čia jis buvo sutiktas kaip išvaduotojas, sudaryta Laikinoji vyriausybė. Tačiau Napoleono tikslas buvo ne atkurti ATR, o tiesiog panaudoti Lietuvos resursus karui. Žygis baigėsi katastrofa – iš maždaug 600 tūkst. karių atgal grįžo tik saujelė. Lietuvos viltys žlugo kartu su jo imperija.