Apšvieta II (Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV Konstitucija)

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame karaliaus žodis yra galutinis įstatymas, kurį privalai priimti be jokių klausimų. Pasaulį, kuriame tavo gimimas nulėmė visą tavo ateitį, o mokslas turėjo nusilenkti bažnyčios autoritetui. Būtent tokia buvo Europos realybė prieš Apšvietos amžių.

XVIII amžiuje grupė mąstytojų – filosofų, rašytojų, mokslininkų – išdrįso suabejoti nusistovėjusia tvarka. Jų ginklas buvo ne kardas, o protas (ratio). Jie teigė, kad kiekvienas žmogus geba mąstyti ir kad būtent protu, o ne aklu tikėjimu ar tradicijomis, reikia vadovautis aiškinantis pasaulį ir kuriant teisingesnę visuomenę. Šis judėjimas, pavadintas Apšvieta, tapo intelektualiniu varikliu, užkūrusiu revoliucijas, kurios nušlavė senąją tvarką nuo žemės paviršiaus.

Apšvietos mąstytojai suformulavo kelias esmines idėjas, kurios tapo šiuolaikinių Vakarų demokratijų pamatu:

Pirmąja vieta, kur Apšvietos idėjos iš teorijos virto praktika, tapo ne Europa, o kitapus Atlanto esančios britų kolonijos Šiaurės Amerikoje.

Kodėl kilo revoliucija?

Konflikto esmę puikiai nusako šūkis: „Jokių mokesčių be atstovavimo!“ (No taxation without representation!). Kolonistai piktinosi, kad Didžiosios Britanijos parlamentas Londone įvedinėjo jiems mokesčius (pvz., žyminis mokestis, mokestis arbatai), tačiau patys kolonistai neturėjo savo atstovų, kurie gintų jų interesus. Tai, jų nuomone, pažeidė pagrindines anglų ir Apšvietos mąstytojų suformuluotas teises.

Įtampa peraugo į ginkluotą kovą – JAV nepriklausomybės karą (1775–1783 m.), kurio metu kolonijos, vadovaujamos Džordžo Vašingtono, paskelbė nepriklausomybę nuo Britų imperijos.

Šaltinio analizė: JAV Nepriklausomybės deklaracija (1776 m.)

Šis dokumentas, kurio pagrindinis autorius buvo Tomas Džefersonas, yra grynas Apšvietos idėjų koncentratas. Perskaitykime garsiausią ištrauką:

„Mes laikome šias tiesas savaime suprantamomis: kad visi žmonės sukurti lygūs, kad jie Kūrėjo apdovanoti tam tikromis neatimamomis teisėmis, tarp kurių – gyvybė, laisvė ir laimės siekis. Kad šioms teisėms užtikrinti žmonės steigia valdžias, kurių teisinga galia kyla iš valdomųjų sutikimo. Kad kada nors kokia nors valdžios forma tampa žalinga šiems tikslams, tauta turi teisę ją pakeisti arba panaikinti ir įsteigti naują valdžią...“

Ką mums sako ši ištrauka?

• Sąsajos su Džonu Loku: Tiesiogiai atkartojama prigimtinių teisių idėja (nors „nuosavybė“ pakeista į „laimės siekį“).
• Sąsajos su Ž. Ž. Ruso: Aiškiai įtvirtinama visuomenės sutarties ir tautos suvereniteto idėja („galia kyla iš valdomųjų sutikimo“, „tauta turi teisę ją pakeisti“).
• Revoliucijos pagrindimas: Tai ne tik nepriklausomybės paskelbimas, bet ir moralinis bei filosofinis viso sukilimo pagrindimas, remiantis universaliomis idėjomis.

Laimėję karą, amerikiečiai susidūrė su nauju iššūkiu – kaip sukurti veikiančią valstybę, kuri nebūtų tironiška? Sprendimas buvo 1787 m. JAV Konstitucija – seniausia rašytinė ir iki šiol galiojanti konstitucija pasaulyje.

Ji praktiškai įgyvendino Monteskjė valdžių padalijimo principą:

Šios trys šakos yra sukurtos taip, kad prižiūrėtų ir ribotų viena kitos galias (vadinamoji „stabdžių ir atsvarų“ sistema), taip apsaugant piliečius nuo valdžios piktnaudžiavimo. JAV Konstitucija tapo pavyzdžiu daugeliui vėliau kurtų demokratinių valstybių konstitucijų.

Jei Amerikos revoliucija buvo Apšvietos idėjų išbandymas tolimoje kolonijoje, tai Prancūzijos revoliucija buvo sprogimas pačioje Europos širdyje. Ji ne tik nuvertė vieną galingiausių Europos monarchijų, bet ir paleido idėjų cunamį, kuris persirito per visą žemyną ir pakeitė jį negrįžtamai.

Priežastys: Senojo režimo krizė

Prancūzijos visuomenė XVIII a. pabaigoje buvo tarsi parako statinė. Ji buvo padalyta į tris luomus, kurių nelygybė kėlė milžinišką įtampą:

Šią socialinę nelygybę dar labiau aštrino valstybės bankrotas (dėl prabangaus karaliaus dvaro ir nuolatinių karų) ir prastas derlius, sukėlęs badą ir duonos kainų augimą. Trečiasis luomas, įkvėptas Apšvietos idėjų, nebenorėjo vienas tempti visos valstybės naštos.

Abu dokumentai gimė iš Apšvietos idėjų, tačiau atspindi šiek tiek skirtingus akcentus. Palyginkime juos.

Ištrauka iš Prancūzijos deklaracijos (1789 m.): „I. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai ir tokie išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda. II. Kiekvienos politinės sąjungos tikslas – saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šios teisės yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui. III. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia įstaiga, joks asmuo negali vykdyti valdžios, kuri nėra tiesiogiai suteikta tautos.“

Išvada: Nors abu dokumentai rėmėsi tomis pačiomis Apšvietos idėjomis, JAV deklaracija buvo labiau pragmatinis politinis dokumentas, o prancūzų – universalesnis, filosofinis manifestas, skirtas sugriauti senąjį pasaulį.

Kaip revoliucija, prasidėjusi laisvės šūkiais, virto masinėmis žudynėmis? Tai vienas sudėtingiausių revoliucijos klausimų.

1793 m. Prancūzija atsidūrė kritinėje padėtyje: išorėje ją puolė Europos monarchijos (Austrija, Prūsija, Britanija), siekiančios užgniaužti „revoliucinį užkratą“, o viduje kilo kontrrevoliuciniai maištai.

Šiomis aplinkybėmis valdžią paėmė radikaliausias sparnas – jakobinai, vadovaujami Maksimiljeno Robespjero. Jie teigė, kad revoliucijai išgelbėti būtinas teroras – negailestingas susidorojimas su visais realiais ir tariamais priešais. Pagrindiniu teroro įrankiu tapo giljotina – mechanizmas, leidęs greitai ir masiškai vykdyti mirties bausmes.

Per Teroro laikotarpį (1793–1794 m.) buvo nužudyta dešimtys tūkstančių žmonių – ne tik bajorų ar dvasininkų, bet ir pačių revoliucionierių, kurie atrodė nepakankamai radikalūs. Galiausiai teroras atsisuko prieš pačius jo organizatorius – pats Robespjeras buvo nuverstas ir giljotinuotas. Teroras parodė, kaip lengvai kilnius idealus gali iškreipti baimė, fanatizmas ir valdžios troškimas.

Nors revoliucija baigėsi chaotiškai ir atvedė į valdžią Napoleoną, jos ilgalaikis poveikis Europai ir pasauliui buvo milžiniškas.

• Galutinai sugriauta Senoji santvarka: Prancūzijoje buvo panaikinta absoliutinė monarchija ir feodalinės prievolės. Šis pavyzdys įkvėpė pokyčius visoje Europoje.
• Įtvirtinta piliečių lygybė prieš įstatymą: Visi tapo lygūs prieš įstatymą, nepriklausomai nuo kilmės. Šis principas tapo Vakarų teisinės sistemos pamatu.
• Tautos suvereniteto įtvirtinimas: Idėja, kad valdžia kyla iš tautos, tapo moderniųjų demokratijų pagrindu.
• Modernaus nacionalizmo gimimas: Gindami revoliuciją nuo priešų, prancūzai ėmė suvokti save ne kaip karaliaus pavaldinius, o kaip vieningą tautą (la nation). Ši idėja pasklido po visą Europą ir XIX a. tapo pagrindine imperijų griovimo jėga.
• Atsirado politinis „kairės“ ir „dešinės“ skirstymas: Nacionaliniame susirinkime radikalesnių pažiūrų deputatai sėdėjo kairėje, nuosaikesni – dešinėje. Šis skirstymas išliko iki šių dienų.
• Paruošta dirva Napoleono iškilimui: Revoliucijos sukeltas chaosas ir karai sudarė sąlygas talentingam ir ambicingam kariškiui paimti valdžią.