Priklausomybės: mitai ir faktai. Programos apibendrinimas

Sveiki. Šiandien pradedame dviejų pamokų ciklą viena sudėtingiausių ir svarbiausių temų – apie priklausomybes. Tai tema, apipinta mitais, baimėmis ir dažnai – klaidingu supratimu. Mūsų tikslas – ne gąsdinti, o suprasti. Suprasti, kaip veikia mūsų smegenys, kodėl atsiranda potraukis, kuris gali tapti nekontroliuojamas, ir kaip atskirti faktus nuo populiarių, bet klaidingų įsitikinimų.

Įsivaizduokite situaciją: esate draugų vakarėlyje. Visi atsipalaidavę, linksmi. Kažkas išsitraukia elektroninę cigaretę – „veipą“ – ir pasiūlo jums. Aplinkiniai juokiasi, sako, kad „čia tik garai, nieko tokio“, „vienas kartas nepakenks“. Ką jaučiate? Smalsumą? Spaudimą? Baimę pasirodyti „balta varna“? O gal abejingumą?

Būtent tokiose kasdieniškose situacijose priimami sprendimai, kurie gali turėti ilgalaikių pasekmių. Šiandienos ir rytojaus pamokose mes analizuosime, kas yra priklausomybė, griausime populiariausius mitus apie psichoaktyviąsias medžiagas ir mokysimės, kaip ugdyti atsparumą ir padėti ne tik sau, bet ir draugui.

Priklausomybė nėra valios trūkumas ar blogas charakteris. Tai – liga, kuri „perprogramuoja“ smegenų atlygio sistemą. Viskas sukasi aplink vieną pagrindinį veikėją – dopaminą.

Atlygio sistema: natūralus „variklis“

Mūsų smegenyse veikia natūrali atlygio sistema. Kai padarome kažką gyvybiškai svarbaus ar malonaus (pavyzdžiui, skaniai pavalgome, sportuojame, bendraujame su draugais), smegenyse išsiskiria nedidelis kiekis dopamino. Tai sukelia malonumo jausmą ir siunčia signalą: „Tai buvo gerai. Daryk tai dar kartą!“. Ši sistema mus motyvuoja išgyventi ir pratęsti giminę.

Medžiagų „užgrobimas“

Psichoaktyviosios medžiagos, tokios kaip nikotinas, alkoholis ar narkotikai, veikia kaip „raktas visrakis“. Jos tiesiogiai stimuliuoja atlygio sistemą, sukeldamos nenatūraliai didelį dopamino antplūdį. Šis antplūdis yra daug kartų stipresnis nei tas, kurį sukelia natūralūs malonumai.

Smegenys šį dirbtinį signalą priima kaip ypač svarbų ir pradeda keistis:

1. Smegenys prisitaiko. Jos sumažina natūralų dopamino išsiskyrimą ir dopamino receptorių skaičių. Dėl to natūralūs malonumai (maistas, bendravimas) nebesuteikia tiek džiaugsmo kaip anksčiau. Vystosi tolerancija – reikia vis daugiau medžiagos, kad pasiektum tą patį „kaifą“.
2. Sutrinka sprendimų priėmimas. Prefrontalinė žievė, atsakinga už racionalius sprendimus ir impulsų kontrolę, tampa mažiau aktyvi. Tuo pačiu metu suaktyvėja smegenų sritys, atsakingos už įpročius ir potraukį. Žmogus pradeda elgtis impulsyviai, o potraukis medžiagai tampa svarbesnis už viską – mokslus, draugus, sveikatą.
3. Atsiranda abstinencijos sindromas. Nustojus vartoti medžiagą, dopamino lygis smegenyse krenta žemiau normos. Tai sukelia itin nemalonius fizinius ir psichologinius pojūčius, kuriuos numalšinti galima tik vienaip – suvartojant dar vieną dozę. Taip susidaro užburtas ratas.

Paauglio smegenys yra ypač pažeidžiamos, nes prefrontalinė žievė, veikianti kaip „stabdžiai“, dar tik vystosi, o atlygio sistema, veikianti kaip „greičio pedalas“, yra labai aktyvi. Todėl kuo anksčiau pradedama vartoti psichoaktyviąsias medžiagas, tuo didesnė rizika susirgti priklausomybe visam gyvenimui.

Apie psichoaktyviąsias medžiagas sklando daugybė mitų. Vieni juos nuvertina, kiti – pervertina. Mūsų užduotis – remtis faktais ir mokslu.

Mitai ir faktai apie elektronines cigaretes („veipus“)

Elektroninės cigaretės dažnai pateikiamos kaip „sveikesnė“ alternatyva, tačiau jos kelia didžiulį pavojų, ypač paaugliams.

Mitai ir faktai apie alkoholį

Alkoholis yra legalus, tačiau tai nereiškia, kad jis saugus. Tai – stiprus depresantas, žalojantis visą organizmą.

Mitai ir faktai apie kanapes („žolę“)

Visuomenėje daug diskutuojama apie kanapių legalizavimą, tačiau dažnai pamirštama apie jų poveikį jaunam organizmui.

Sveiki sugrįžę. Vakar aptarėme, kaip cheminės medžiagos gali „užgrobti“ mūsų smegenis. Tačiau priklausomybė gali atsirasti ne tik nuo medžiagų. Šiandien panagrinėsime elgesio priklausomybes, kurios tampa vis didesniu iššūkiu skaitmeniniame amžiuje, ir, svarbiausia, kalbėsime apie tai, ką galime padaryti – kaip ugdyti atsparumą, atsispirti spaudimui ir padėti draugui, kuriam to reikia.

Mechanizmas, sukeliantis priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų ar socialinių tinklų, yra stebėtinai panašus į cheminių priklausomybių. Atlygio sistema taip pat stimuliuojama dopaminu, tik šįkart jį išlaisvina ne cheminė medžiaga, o tam tikri veiksmai ir patirtys.

• Kompiuteriniai žaidimai yra sukurti taip, kad maksimaliai įtrauktų: netikėti apdovanojimai, naujų lygių pasiekimas, konkurencija su kitais žaidėjais – visa tai sukelia dopamino antplūdžius ir skatina žaisti toliau.
• Socialiniai tinklai veikia panašiai: kiekvienas „patiktukas“, komentaras ar naujas sekėjas yra mažas socialinis atlygis, išlaisvinantis dopaminą. Neapibrėžtumas (kada gausiu kitą „patiktuką“?) ir nuolatinis turinio srautas verčia tikrinti telefoną vėl ir vėl.

Nors saikingas naudojimasis gali būti pramoga, riba tarp pomėgio ir priklausomybės yra plona. Kada reikėtų sunerimti?

Įspėjamieji elgesio priklausomybės ženklai

Atsparumas (angl. resilience) – tai gebėjimas sėkmingai įveikti stresą, sunkumus ir nepasiduoti žalingam poveikiui. Tai nėra įgimta savybė, o įgūdis, kurį galima ir reikia lavinti. Kokie veiksniai padeda mums būti atsparesniems?

Kaip pasakyti „NE“?

Pasipriešinti bendraamžių spaudimui gali būti sunku, bet tai yra gyvybiškai svarbus įgūdis. Štai kelios strategijos:

• Tiesioginis atsakymas: Tvirtai ir aiškiai pasakyk „Ne, ačiū“. Nereikia ilgų pasiaiškinimų. Tavo kūno kalba turi atitikti žodžius: žiūrėk į akis, stovėk tiesiai.
• Priežasties nurodymas: „Ne, ačiū, aš sportuoju ir man tai svarbu.“ arba „Ne, manęs tai nedomina.“
• Temos pakeitimas: „Gal geriau einam pažaisti stalo futbolą?“
• Sugedusios plokštelės metodas: Ramiai kartok savo atsakymą vėl ir vėl, kol tave išgirs: „Ne.“, „Aš sakiau ne.“, „Mano atsakymas – ne.“
• Pasitraukimas: Jei spaudimas nesiliauja, tiesiog išeik iš situacijos. Tavo saugumas yra svarbiausias.
• Pasiteisinimas: Kartais galima pasinaudoti „nekaltu melu“: „Negaliu, tėvai pajus kvapą ir bus blogai.“ arba „Man reikia vairuoti.“

Kaip padėti draugui?

Matyti, kad draugas turi problemų, yra labai sunku. Svarbu žinoti, kaip elgtis, kad nepakenktum nei jam, nei sau.

Ką DARYTI?

1. Kalbėkis privačiai ir be kaltinimų. Pasirink ramų laiką ir vietą. Pradėk nuo savo jausmų ir susirūpinimo: „Aš pastebėjau, kad... ir man neramu dėl tavęs.“
2. Išklausyk. Leisk draugui išsikalbėti be pertraukinėjimo. Kartais žmogui tiesiog reikia, kad jį išgirstų.
3. Siūlyk pagalbą, o ne sprendimus. Sakyk: „Aš esu šalia tavęs. Kaip aš galėčiau tau padėti? Gal nori, kad kartu paieškotume informacijos?“
4. Skatink kreiptis pagalbos į profesionalus. Paaiškink, kad priklausomybė yra liga, kuriai gydyti reikia specialistų. Pasiūlyk pagalbą ieškant kontaktų arba palydint į susitikimą su mokyklos psichologu ar kitu suaugusiuoju, kuriuo pasitikite.
5. Pranešk patikimam suaugusiajam. Jei matai, kad draugo elgesys kelia pavojų jo ar kitų sveikatai ar gyvybei, tavo pareiga yra pranešti tėvams, mokytojui, mokyklos psichologui. Tai nėra „įskundimas“, tai – draugo gelbėjimas.

Ko NEDARYTI?

• Nesmerk ir „neskaityk moralų“. Kaltinimai ir pamokslavimas tik atstums žmogų ir privers jį gintis.
• Neignoruok problemos. Tikėtis, kad viskas „praeis savaime“, yra pavojinga. Kuo anksčiau suteikiama pagalba, tuo geriau.
• Neįsitrauk į pavojingas situacijas. Neik kartu su išgėrusiu draugu į automobilį, nevartok medžiagų iš solidarumo.
• Neperimk visos atsakomybės. Tu nesi atsakingas už draugo sprendimus. Tavo tikslas – padėti jam pačiam pamatyti problemą ir ieškoti pagalbos. Tu negali jo „išgydyti“.
• Nežadėk saugoti pavojingų paslapčių. Jei draugas prasitaria apie savižudybę ar kitą pavojingą elgesį, negali pažadėti tylėti.

Svarbiausia žinoti, kad pagalbos visada yra. Niekas neturi su savo problemomis likti vienas. Lietuvoje veikia kelios nemokamos ir anonimiškos pagalbos linijos, kuriose budi specialiai apmokyti konsultantai.

Šiomis pamokomis baigiame devintos klasės „Gyvenimo įgūdžių“ kursą. Per šiuos metus mes keliavome per daugybę svarbių temų: nuo savo emocijų atpažinimo ir valdymo, tikslų kėlimo, iki sudėtingų santykių, konfliktų sprendimo ir, galiausiai, priklausomybių prevencijos. Gali atrodyti, kad visos šios temos skirtingos, tačiau jas jungia viena bendra gija – sąmoningas sprendimų priėmimas.

Prisiminkime, ko mokėmės:

• Savęs pažinimas: Išmokome geriau suprasti savo jausmus, vertybes ir tai, kas mums svarbu. Tai – pamatas, ant kurio statomi visi kiti įgūdžiai. Žinodami, kas esame, galime lengviau atsispirti spaudimui daryti tai, kas mums nepriimtina.
• Streso valdymas: Išsiaiškinome, kad stresas yra normali gyvenimo dalis, ir išbandėme sveikus būdus su juo tvarkytis. Gebėjimas atsipalaiduoti ir nusiraminti sveikai (per sportą, hobius, pokalbius) yra galingiausias ginklas prieš norą „atsijungti“ pasitelkiant chemines medžiagas ar žalingą elgesį.
• Atsakingi santykiai: Supratome, kaip svarbu kurti pagarba ir pasitikėjimu grįstus santykius. Mokėmės spręsti konfliktus ir atpažinti manipuliaciją. Stiprūs socialiniai ryšiai yra vienas svarbiausių apsauginių veiksnių, padedančių įveikti gyvenimo iššūkius.
• Kritinis mąstymas: Analizuodami mitus ir faktus apie psichoaktyviąsias medžiagas, lavinome gebėjimą atskirti tiesą nuo melo, abejoti populiariais įsitikinimais ir ieškoti patikimos informacijos.

Visos šios žinios ir įgūdžiai yra jūsų įrankių dėžė. Gyvenimas nuolat pateiks situacijų, kuriose reikės pasirinkti. Kartais pasirinkimas bus lengvas, kartais – labai sunkus. Tačiau dabar jūs turite daugiau įrankių, padėsiančių priimti apgalvotus, jūsų sveikatą ir gerovę saugančius sprendimus.

Linkiu, kad vasara būtų ne tik poilsio, bet ir protingų sprendimų metas. Rūpinkitės savimi ir vieni kitais. Sėkmės!