Partijos ir balsavimo sistema Lietuvoje (įvadas į politiką ir politologiją)

Politologija, arba politikos mokslas, yra socialinis mokslas, nagrinėjantis valdžios įgijimą, paskirstymą ir vykdymą visuomenėje, politinių sistemų veikimą, ideologijas, politinį elgesį ir tarptautinius santykius. Suprasti politologijos pagrindus yra būtina norint analizuoti šiuolaikinės visuomenės gyvenimą, valstybės veikimą ir piliečių galimybes daryti įtaką politiniams procesams. Šis straipsnis aptaria kertines sąvokas, aktualias ir Lietuvos kontekste.

Valstybės pasaulyje yra labai įvairios, tačiau jas galima klasifikuoti pagal kelis pagrindinius kriterijus.

1. Pagal valdymo formą (Kas yra aukščiausia valdžia?)

Valdymo forma nusako, kaip organizuojama aukščiausioji valstybės valdžia ir kas yra formalus valstybės vadovas.

• Monarchija: Valstybė, kurios vadovas yra monarchas (karalius, imperatorius, kunigaikštis, sultonas ir kt.). Valdžia dažniausiai yra paveldima visam gyvenimui.
  • Absoliutinė monarchija: Monarchas turi beveik neribotą valdžią, nėra pavaldus jokiems įstatymams ar renkamoms institucijoms. Istoriškai tai buvo paplitusi forma Europoje (pvz., Prancūzija valdant Liudvikui XIV), šiandien egzistuoja kai kuriose arabų šalyse (pvz., Saudo Arabija, Omanas). Veikia kaip diktatūra.
  • Konstitucinė (parlamentinė) monarchija: Monarcho galias griežtai riboja Konstitucija ir įstatymai. Reali politinė valdžia priklauso parlamentui ir jo suformuotai vyriausybei. Monarchas atlieka reprezentacines, simbolines funkcijas, yra tautos vienybės simbolis (pvz., Jungtinė Karalystė, Švedija, Norvegija, Danija, Ispanija, Japonija). Tai demokratinė valdymo forma.
• Respublika: (lot. res publica - viešas reikalas) Valstybė, kurioje aukščiausi valdžios organai (parlamentas, prezidentas) yra renkami piliečių nustatytam laikotarpiui (kadencijai). Valstybės vadovas yra prezidentas (arba kartais kolektyvinis organas). Valdžia kyla iš Tautos (piliečių). (Pvz., Lietuva, JAV, Prancūzija, Vokietija, Lenkija). Respublika gali būti tiek demokratinė, tiek nedemokratinė (priklauso nuo politinio režimo).

2. Pagal politinį režimą (Kaip valdžia vykdoma?)

Politinis režimas apibūdina valdžios vykdymo metodus, santykį tarp valdžios ir visuomenės, piliečių teisių ir laisvių apimtį.

• Demokratija: Politinis režimas, kuriame aukščiausia valdžia priklauso tautai (piliečiams), kuri ją įgyvendina tiesiogiai arba per laisvai ir sąžiningai išrinktus atstovus.
  • Pagrindiniai demokratijos principai:
    • Tautos suverenitetas: Valdžia kyla iš piliečių valios.
    • Valdžių padalijimas: Įstatymų leidžiamoji (parlamentas), vykdomoji (vyriausybė, prezidentas) ir teisminė (teismai) valdžios yra atskirtos, savarankiškos ir tarpusavyje atsveria viena kitą (stabdžių ir atsvarų sistema). Tai suformulavo Š. Monteskjė.
    • Teisės viršenybė: Visi, įskaitant valdžią, yra pavaldūs įstatymams. Niekas negali būti aukščiau įstatymo.
    • Žmogaus teisių ir laisvių garantijos: Užtikrinamos pagrindinės politinės (žodžio, spaudos, susirinkimų, jungimosi į organizacijas), pilietinės (lygybė prieš įstatymą, asmens neliečiamumas), socialinės ir ekonominės teisės.
    • Politinis pliuralizmas: Leidžiama veikti įvairioms politinėms partijoms, asociacijoms, interesų grupėms, egzistuoja nuomonių įvairovė. Valdžia nėra monopolizuota vienos partijos ar ideologijos.
    • Laisvi ir sąžiningi rinkimai: Piliečiai reguliariai renka valdžios atstovus pagal visuotinius, lygius, tiesioginius ir slaptus rinkimus.
  • Demokratijos formos ir jų raiška:
    • Tiesioginė demokratija: Piliečiai patys tiesiogiai dalyvauja priimant sprendimus. Šiuolaikinėse valstybėse jos elementai yra referendumai (balsavimas dėl įstatymo ar Konstitucijos pataisos), plebiscitai (balsavimas dėl svarbaus politinio klausimo), piliečių įstatymų leidybos iniciatyva (pvz., Lietuvoje 50 tūkst. piliečių gali teikti įstatymo projektą Seimui), peticijos.
    • Atstovaujamoji demokratija: Piliečiai renka savo atstovus (parlamento narius, prezidentą), kurie jų vardu priima politinius sprendimus. Jos raiška – reguliarūs rinkimai, parlamentų (pvz., Seimo) veikla (įstatymų leidyba, diskusijos, Vyriausybės kontrolė), prezidento institucijos veikla, savivaldybių tarybų veikla. Šiuolaikinėse valstybėse dominuoja būtent ši forma, papildyta tiesioginės demokratijos elementais.
• Diktatūra: Politinis režimas, kai valdžia sutelkta vieno asmens ar mažos grupės rankose, o piliečių dalyvavimas politikoje yra ribojamas arba neįmanomas.
  • Autoritarinė diktatūra: Būdinga stipri centralizuota valdžia, ribojamos politinės laisvės, slopinama opozicija, bet gali būti toleruojama tam tikra ekonominė ar socialinė autonomija. Valdžia dažnai remiasi kariuomenės ar saugumo struktūrų parama.
  • Totalitarinė diktatūra: Siekiama visiškos kontrolės visose visuomenės gyvenimo srityse. Būdinga viena privaloma ideologija, masinis teroras prieš "liaudies priešus", absoliuti cenzūra, propaganda, vado kultas, visuomenės militarizacija.

Demokratinėje sistemoje partijos yra pagrindinės politinės kovos ir valdžios formavimo dalyvės.

• Apibrėžimas ir tikslai: Politinė partija – tai organizuota piliečių grupė, turinti bendrą ideologiją ar politinių tikslų rinkinį (išdėstytą programoje) ir siekianti laimėti rinkimus, kad galėtų formuoti vyriausybę ir įgyvendinti savo politiką.
• Svarbiausi bruožai ir organizacija:
  • Narystė: Partiją sudaro formalūs nariai, mokantys nario mokestį ir dalyvaujantys jos veikloje.
  • Struktūra: Dažniausiai hierarchinė struktūra – nacionalinė vadovybė (pirmininkas, taryba, valdyba), regioniniai ir vietos skyriai. Aukščiausias organas – narių suvažiavimas (kongresas).
  • Programa: Dokumentas, kuriame išdėstomos partijos pažiūros, tikslai ir siūlomi problemų sprendimo būdai.
  • Finansavimas: Partijos finansuojamos iš narių mokesčių, privačių aukų, valstybės biudžeto dotacijų (Lietuvoje).
• Veikimo priemonės (kaip siekia tikslų):
  • Dalyvavimas rinkimuose: Kandidatų kėlimas, rinkimų kampanijų organizavimas.
  • Programų rengimas ir viešinimas.
  • Propaganda ir agitacija: Siekis įtikinti rinkėjus savo idėjų teisingumu (per žiniasklaidą, socialinius tinklus, susitikimus).
  • Darbas parlamente: Įstatymų leidybos iniciatyva, dalyvavimas diskusijose, darbas komitetuose, parlamentinė kontrolė.
  • Vyriausybės formavimas ir dalyvavimas joje.
  • Ryšiai su visuomene: Interesų grupių telkimas, viešųjų ryšių akcijos.

Partinė sistema apibūdina, kiek partijų realiai konkuruoja dėl valdžios šalyje. Ji glaudžiai susijusi su taikoma rinkimų sistema.

1. Dvipartinė sistema:

   • Apibūdinimas: Dvi pagrindinės partijos dominuoja politinėje arenoje ir realiai gali laimėti rinkimus bei formuoti vyriausybę.
   • Ryšys su rinkimų sistema: Dažniausiai susiformuoja šalyse su mažoritarine (daugumos atstovavimo) rinkimų sistema. Ši sistema veikia pagal principą "laimėtojas pasiima viską" vienmandatėje apygardoje, todėl mažoms partijoms labai sunku laimėti mandatų, o rinkėjai linkę balsuoti už vieną iš dviejų stipriausių kandidatų, kad jų balsas "nedingtų". Tai vadinama Diuveržė (Duverger) dėsniu.
   • Privalumai/Trūkumai: Užtikrina didesnį politinį stabilumą, aiškią atsakomybę, bet riboja politinę įvairovę.

2. Daugiapartinė sistema:

   • Apibūdinimas: Trys ar daugiau partijų turi realią galimybę patekti į parlamentą ir dalyvauti formuojant valdžią. Vyriausybės dažniausiai yra koalicinės.
   • Ryšys su rinkimų sistema: Dažniausiai susiformuoja šalyse su proporcine arba mišria rinkimų sistema. Proporcinė sistema leidžia ir mažesnėms partijoms gauti mandatų pagal surinktų balsų dalį, taip skatinant didesnę partijų įvairovę parlamente.
   • Privalumai/Trūkumai: Geriau atspindi visuomenės pažiūrų įvairovę, bet gali lemti politinį nestabilumą, sunkumus formuojant ir išlaikant koalicines vyriausybes.

• Lietuvos atvejis: Lietuvoje veikia daugiapartinė sistema, kurią lemia mišri Seimo rinkimų sistema. Tai reiškia, kad norint sudaryti Vyriausybę, dažniausiai reikalingos kelių partijų koalicijos.

Pirmosios Lietuvos Respublikos partijos (1918-1940 m.)

Tarpukario Lietuvoje, ypač parlamentiniu laikotarpiu (1920-1926 m.), veikė kelios pagrindinės politinės srovės ir partijos, atspindinčios skirtingus visuomenės sluoksnius ir ideologijas:

• Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP) ir jos blokas: Stipriausia politinė jėga Steigiamojo Seimo ir pirmųjų Seimų laikotarpiu. Rėmėsi Katalikų Bažnyčios autoritetu, telkė tikinčiuosius, ūkininkus. Bloke veikė Ūkininkų sąjunga ir Darbo federacija. Pasižymėjo žemės reforma.
• Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS): Centro kairės partija, atstovavusi daugiausia vidutiniams ir smulkiems ūkininkams, inteligentijai. Rėmė demokratines reformas, pasaulietinę valstybę. Svarbūs lyderiai – Kazys Grinius, Mykolas Sleževičius.
• Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP): Seniausia Lietuvos partija, atstovavusi darbininkams ir kairiosios krypties inteligentijai. Siekė socialinio teisingumo, darbininkų teisių apsaugos.
• Lietuvos tautininkų sąjunga (LTS): Dešinioji, nacionalistinė partija. Po 1926 m. perversmo tapo valdančiąja ir vienintele legalia partija autoritarinio režimo sąlygomis. Lyderiai – Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras. Rėmė stiprią prezidento valdžią, tautinių vertybių puoselėjimą.
• Tautinių mažumų partijos: Veikė žydų, vokiečių, lenkų politinės organizacijos, gynusios savo bendruomenių interesus.
• Lietuvos komunistų partija (LKP): Veikė nelegaliai, siekė sovietinės santvarkos įvedimo.

Pastaba: Šis sąrašas nėra baigtinis, veikė ir smulkesnių politinių grupių. Parlamentiniu laikotarpiu vyko aktyvi politinė kova tarp šių partijų, o po 1926 m. perversmo daugumos jų veikla buvo uždrausta arba smarkiai apribota.

Demokratinėje valstybėje rinkimai yra pagrindinis piliečių valios išreiškimo ir valdžios formavimo mechanizmas.

Demokratinių rinkimų principai

• Visuotiniai: Teisę dalyvauti turi visi piliečiai, atitinkantys minimalius reikalavimus (amžius, pilietybė), nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautybės, religijos, socialinės padėties ar politinių pažiūrų.
• Lygūs: Kiekvienas rinkėjas turi vieną balsą, ir visi balsai turi vienodą galią.
• Tiesioginiai: Piliečiai tiesiogiai renka savo atstovus, o ne per tarpininkus.
• Slapti: Balsavimo turinys yra konfidencialus, kad rinkėjas nepatirtų spaudimo ar persekiojimo dėl savo pasirinkimo.
• Laisvi ir sąžiningi: Rinkėjai gali laisvai pasirinkti iš kelių alternatyvų, nėra prievartos ar manipuliacijų. Rinkimų procesas yra skaidrus ir kontroliuojamas nepriklausomų institucijų.
• Periodiški: Rinkimai vyksta reguliariai, įstatymų nustatytu dažnumu (pvz., kas 4 ar 5 metus).

Rinkimų teisė Lietuvoje

Reglamentuoja Konstitucija ir specialūs rinkimų įstatymai. Skiriama aktyvioji (rinkti) ir pasyvioji (būti renkamam) teisė. Reikalavimai (amžiaus, pilietybės, sėslumo) skiriasi priklausomai nuo to, kokia institucija renkama.

Rinkimų sistemos

Apibrėžia, kaip balsai paverčiami mandatais.

1. Daugumos atstovavimo (Mažoritarinė):

   • Veikimas: Teritorija dalijama į vienmandates apygardas. Balsuojama už asmenį. Laimi daugiausia balsų gavęs kandidatas. Gali būti paprastoji arba absoliuti dauguma (su antru turu).
   • Privalumai: Paprastumas, aiškus ryšys tarp rinkėjo ir atstovo, skatina stabilumą (mažiau partijų).
   • Trūkumai: Gali iškraipyti proporcijas (partija, gavusi mažiau balsų visoje šalyje, gali laimėti daugiau mandatų), mažos partijos beveik neturi šansų.

2. Proporcinio atstovavimo (PA):

   • Veikimas: Balsuojama daugiamandatėje apygardoje už partijos sąrašą. Mandatai skirstomi partijoms proporcingai gautiems balsams (dažnai taikomas procentinis barjeras). Rinkėjai gali turėti įtakos kandidatų eilei sąraše (reitingavimas).
   • Privalumai: Teisingiau atspindi rinkėjų valią, leidžia atstovauti mažumoms.
   • Trūkumai: Gali lemti parlamento fragmentaciją, sudėtingesnes koalicijas, silpnesnį ryšį tarp rinkėjo ir konkretaus atstovo.

3. Mišri:

   • Veikimas: Derina abi sistemas. Dalis atstovų renkama vienmandatėse (DA), dalis – daugiamandatėje (PA).
   • Privalumai/Trūkumai: Bandoma suderinti abiejų sistemų privalumus ir sumažinti trūkumus.
   • Taikymas: Lietuva (Seimo rinkimai).

• Ideologija: Idėjų, įsitikinimų ir vertybių sistema, paaiškinanti pasaulį ir nurodanti politinio veikimo kryptį (pvz., liberalizmas, konservatizmas, socializmas).
• Pliuralizmas: Politinių, socialinių, kultūrinių pažiūrų ir organizacijų įvairovės pripažinimas ir toleravimas.
• Legitimumas: Valdžios teisėtumas, piliečių pripažinimas, kad valdžia turi teisę valdyti. Demokratinėse šalyse legitimumo šaltinis yra laisvi rinkimai.
• Referendumas: Visuotinis piliečių balsavimas dėl svarbaus įstatymo ar Konstitucijos klausimo.
• Plebiscitas: Visuotinis piliečių balsavimas siekiant išsiaiškinti nuomonę svarbiu politiniu klausimu (sprendimas nebūtinai įpareigojantis).
• Mandatas: Įgaliojimas atstovauti rinkėjams.
• Elektoratas: Visi piliečiai, turintys teisę balsuoti rinkimuose.
• Pilietinė visuomenė: Savarankiškų, nuo valstybės nepriklausomų piliečių organizacijų (asociacijų, fondų, profesinių sąjungų, neformalių grupių) visuma, veikianti viešojoje erdvėje ir daranti įtaką politiniams sprendimams. Stipri pilietinė visuomenė yra svarbus demokratijos požymis.

Dabartinės Lietuvos politinės partijos

Šiuolaikinės Lietuvos partinės sistemos negalima paprastai įsprausti į klasikinį Vakarų Europos kairės-dešinės spektrą. Dažnai partijų ekonominės ir socialinės-kultūrinės pažiūros nesutampa arba yra nenuoseklios. Žemiau pateikiamas bandymas sugrupuoti pagrindines jėgas pagal dominuojančias tendencijas, pripažįstant šio skirstymo sąlygiškumą:

Socialiai liberalios partijos:

• Lietuvos žaliųjų partija (LZP): Centro kairės politinė jėga, kurios veiklos centre – aplinkosauga, kova su klimato kaita, tvari plėtra ir žalioji ekonomika, siejant šiuos tikslus su socialinio teisingumo principais.
• Laisvės partija (LP): Ryškiausiai Lietuvoje atstovauja socialiniam liberalizmui, akcentuoja žmogaus teises (įskaitant LGBTQ+), asmens laisves, mažumų teises, sekuliarizaciją. Ekonomikoje laikosi liberalių pažiūrų. Kritikai kartais kaltina per dideliu dėmesiu siauroms socialinėms temoms.
• Liberalų sąjūdis (LS): Tradiciškai laikoma klasikine liberalia partija, pabrėžiančia ekonominę laisvę, laisvąją rinką, mažesnius mokesčius. Socialiniais klausimais dažnai nuosaikesnė nei Laisvės partija, kartais svyruoja tarp liberalizmo ir konservatyvesnių pozicijų.

Socialdemokratinės (arba save tokiomis vadinančios) partijos:

• Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP): Formaliai – centro kairė, pabrėžia socialinį teisingumą, gerovės valstybę, darbuotojų teises. Tačiau kritikai dažnai pažymi, kad socialiniais-kultūriniais klausimais (pvz., LGBTQ+ teisės, partnerystė) partija yra gana konservatyvi ar bent jau nevieninga, lyginant su Vakarų socialdemokratais. Ekonomikoje kartais kaltinama nuolaidžiavimu stambiajam verslui.
• Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ (DSVL): Atskilusi nuo LVŽS, save pozicionuoja kaip socialdemokratinę jėgą, akcentuoja socialinį solidarumą, regionų atskirties mažinimą. Kritikai įžvelgia populistinių bruožų ir neaiškumo kai kuriais ideologiniais klausimais.
• Lietuvos regionų partija (LRP): Taip pat deklaruoja socialdemokratines pažiūras, dėmesį regionams.

Centro dešinės / Konservatyvios partijos:

• Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD): Didžiausia centro dešinės jėga, jungianti kelias sroves: konservatyviąją, krikščioniškosios demokratijos, liberaliojo konservatizmo. Pabrėžia nacionalinius interesus, vakarietišką orientaciją, rinkos ekonomiką (nors nevengia ir socialinių programų), tradicines vertybes. Kritikai kaltina arogancija, nepakankamu jautrumu socialinėms problemoms, kartais – vertybiniu nenuoseklumu.
• Krikščionių sąjunga: Nuosekliai konservatyvi partija, griežtai pasisakanti tradicinės šeimos, gyvybės apsaugos klausimais.

Agrarinės / Tautinės / Populistinės partijos:

• Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS): Ideologiškai nevienalytė partija, apeliuojanti į regionų gyventojus, žemdirbius. Dažnai laikoma agrarine, konservatyvia socialiniais klausimais, kartais populistine. Ekonominės pažiūros svyruoja nuo kairuoliškų iki dešiniųjų elementų.
• Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS): Atstovauja lenkų mažumai, laikosi konservatyvių, krikščioniškų pažiūrų socialiniais klausimais. Kritikuojama dėl prorusiškų sentimentų ar veiksmų.
• Tautos ir teisingumo sąjunga (centristai, tautininkai): Anksčiau buvusi Lietuvos centro partija, pasižymi tautinėmis, kartais populistinėmis ir euroskeptiškomis pažiūromis.
• Partija „Nemuno Aušra“: Nauja, regioninius ir nacionalinius interesus pabrėžianti, dažnai populistine laikoma jėga.
• (Istoriškai/Nebeparlamentinė): Partija Tvarka ir teisingumas – buvo ryški dešinioji populistinė jėga.

Nacionalistinės / Radikalios dešinės partijos:

• Nacionalinis susivienijimas: Griežtai nacionalistinė, euroskeptiška partija, pasisakanti už etninės kultūros išsaugojimą, griežtą imigracijos politiką.

Kritinė pastaba: Lietuvos partinėje sistemoje pastebimas ideologinis neapibrėžtumas, partijų programų panašumas, lyderių įtakos svarba, dažnas partijų skilimas ir jungimasis. Rinkėjams kartais sunku atskirti realias partijų pozicijas nuo priešrinkiminės retorikos.

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. (1992). Prieiga per internetą: https://www.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
2. Lietuvos Respublikos rinkimų įstatymai (Seimo, Prezidento, savivaldybių tarybų, Europos Parlamento). Prieiga per e-tar.lt arba lrs.lt.
3. Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymas.
4. Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) informacija. Prieiga per internetą: https://www.vrk.lt/
5. Heywood, Andrew. Politics. Palgrave Macmillan (įvairūs leidimai). (Išsamus įvadas į politikos mokslą).
6. Dahl, Robert A. On Democracy. Yale University Press, 2000. (Klasikinis veikalas apie demokratiją).
7. Lijphart, Arend. Patterns of Democracy: Government Forms and Performance in Thirty-Six Countries. Yale University Press, 1999. (Lyginamosios politikos studija).
8. Mokomosios priemonės ir vadovėliai politologijos, pilietinio ugdymo, teisės pagrindų temomis (pvz., skirti gimnazijos klasėms).
9. Akademiniai straipsniai politologijos žurnaluose (pvz., "Politologija", "Lietuvos metinė strateginė apžvalga").
10. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija. Politinių partijų sąrašas. Prieiga per internetą
11. Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) rinkimų rezultatai ir informacija apie partijas. Prieiga per internetą: https://www.vrk.lt/
12. Naujausi politologų tyrimai ir straipsniai apie Lietuvos partinę sistemą.