Brendimas ir lytiškai plintančios ligos

Ankstesnėse pamokose išsiaiškinome, kaip yra sudarytos vyrų ir moterų lytinės sistemos ir kaip prasideda nauja gyvybė. Tačiau tarp vaiko ir suaugusiojo, galinčio susilaukti palikuonių, yra milžiniškas pokyčių etapas, vadinamas brendimu arba paauglyste. Šiuo laikotarpiu kūnas keičiasi neįtikėtinu greičiu, o kartu su juo keičiasi ir mūsų jausmai, mintys bei socialinis gyvenimas.

Šioje pamokoje giliau pasinersime į du kertinius paauglystės aspektus:

1. Lytinis brendimas: Išsiaiškinsime, kokie nematomi „dirigentai“ – hormonai – valdo visą šį pokyčių procesą. Suprasime, kodėl ir kaip berniukų ir mergaičių kūnai pradeda skirtis, ir detaliai išnagrinėsime vieną sudėtingiausių biologinių ciklų – mėnesinių ciklą.

2. Atsakomybė už sveikatą: Suaugusiojo kūnas reiškia ir suaugusiojo atsakomybę. Todėl antroje pamokos dalyje kalbėsime apie lytiškai plintančias infekcijas (LPI). Sužinosime, kas jas sukelia, kaip jos plinta, kokie yra požymiai ir, svarbiausia, kaip nuo jų apsisaugoti. Šios žinios yra būtinos norint priimti apgalvotus ir saugius sprendimus visą likusį gyvenimą.

Brendimas – tai ne šiaip atsitiktinių pokyčių virtinė. Tai preciziškai suplanuotas ir hormonų valdomas procesas, kurio tikslas – paruošti organizmą dauginimosi funkcijai.

Hormoninė valdymo grandinė: HPG ašis

Viskas prasideda smegenyse. Procesą valdo vadinamoji pagumburio-hipofizės-lytinių liaukų (HPG) ašis. Įsivaizduokite tai kaip vadovavimo grandinę:

1. Vadas (pagumburis): Smegenų dalis, vadinama pagumburiu (hypothalamus), pradeda siųsti signalą – išskiria gonadotropiną atpalaiduojantį hormoną (GnRH).
2. Vadybininkas (hipofizė): GnRH veikia kitą smegenų dalį – hipofizę (pituitary gland), kuri yra pagrindinė hormonų gamybos reguliuotoja organizme. Hipofizė, gavusi signalą, į kraują išskiria du svarbius hormonus: folikulus stimuliuojantį hormoną (FSH) ir liuteinizuojantį hormoną (LH).
3. Vykdytojai (lytinės liaukos): FSH ir LH krauju nukeliauja į lytines liaukas (gonadas) – sėklides (berniukams) arba kiaušides (mergaitėms) – ir duoda joms komandą pradėti veikti.

• Sėklidės pradeda gaminti pagrindinį vyriškąjį lytinį hormoną – testosteroną – ir brandinti spermatozoidus.
• Kiaušidės pradeda gaminti moteriškuosius lytinius hormonus – estrogenus ir progesteroną – ir brandinti kiaušialąstes.

Būtent šie lytiniai hormonai (testosteronas, estrogenai) sukelia visus matomus ir nematomus brendimo pokyčius.

📸 Iliustracija per Google Vaizdus: HPG ašies schema, kurioje rodoma grandinė: Pagumburis -> Hipofizė -> Lytinės liaukos (Sėklidės/Kiaušidės) ir jų gaminami hormonai.

Lytiniai hormonai sukelia dviejų tipų pokyčius: pirminius ir antrinius lytinius požymius.

• Pirminiai lytiniai požymiai yra tiesiogiai susiję su dauginimosi organų subrendimu (pvz., sėklidžių padidėjimas, pirmosios mėnesinės).
• Antriniai lytiniai požymiai yra išoriniai pokyčiai, kurie nėra tiesiogiai susiję su dauginimusi, bet išryškina lytinius skirtumus.

Berniukų brendimo pokyčiai

Berniukų brendimas paprastai prasideda 11–12 metais ir jį lemia testosteronas.

Mergaičių brendimo pokyčiai

Mergaičių brendimas dažniausiai prasideda anksčiau, 10–11 metais, ir jį lemia estrogenai.

Mėnesinių ciklas – tai reguliariai pasikartojantys pokyčiai moters organizme, kuriuos valdo hormonai ir kurių tikslas – kas mėnesį paruošti organizmą galimam nėštumui. Ciklas skaičiuojamas nuo pirmos mėnesinių dienos iki kitų mėnesinių pradžios ir vidutiniškai trunka 28 dienas, nors normalu, jei svyruoja nuo 21 iki 35 dienų.

Ciklo fazės

Mėnesinių ciklą sudaro keturios pagrindinės fazės, kurių metu kinta hormonų lygis, bręsta kiaušialąstė ir keičiasi gimdos gleivinė (endometriumas).

📸 Iliustracija per Google Vaizdus: Mėnesinių ciklo schema, kurioje vienu metu pavaizduoti: 1) Dienos (1-28); 2) Pokyčiai kiaušidėje (bręstantis folikulas, ovuliacija, geltonkūnis); 3) Pokyčiai gimdos gleivinėje (endometriumo storėjimas ir atsisluoksniavimas); 4) Keturių pagrindinių hormonų (FSH, LH, estrogeno, progesterono) lygių grafikai.

1. Mėnesinių fazė (apie 1–5 dienos):

   • Kas vyksta? Ciklas prasideda kraujavimu. Kadangi praėjusiame cikle kiaušialąstė nebuvo apvaisinta, smarkiai sumažėja hormonų estrogeno ir progesterono lygis. Dėl to sustorėjusi gimdos gleivinė (endometriumas), kuri buvo paruošta priimti apvaisintą kiaušialąstę, negauna hormoninio palaikymo, suyra ir pasišalina iš organizmo kartu su krauju.

2. Folikulinė fazė (apie 6–13 dienos):

   • Kas vyksta? Iškart po mėnesinių hipofizė pradeda gaminti FSH (folikulus stimuliuojantį hormoną). Šis hormonas skatina kiaušidėse augti kelis folikulus (specialius maišelius, kurių viduje yra nesubrendusi kiaušialąstė). Paprastai vienas folikulas tampa dominuojančiu ir toliau auga. Augantis folikulas pats pradeda gaminti estrogeną. Estrogenas atlieka du darbus: skatina gimdos gleivinę vėl pradėti storėti ir ruoštis galimam nėštumui, ir siunčia signalą atgal į smegenis.

3. Ovuliacija (apie 14 dieną):

   • Kas vyksta? Didelis estrogeno kiekis sukelia staigų kito hipofizės hormono – LH (liuteinizuojančio hormono) – šuolį. Šis LH šuolis yra signalas dominuojančiam folikului plyšti ir išleisti subrendusią kiaušialąstę iš kiaušidės. Šis procesas ir vadinamas ovuliacija. Kiaušialąstė patenka į kiaušintakį, kur ji gali būti apvaisinta per artimiausias 12–24 valandas. Tai – vaisingiausias ciklo laikotarpis.

4. Liuteininė fazė (apie 15–28 dienos):

   • Kas vyksta? Po ovuliacijos plyšęs folikulas kiaušidėje virsta laikina endokrinine liauka, vadinama geltonkūniu (corpus luteum). Geltonkūnis pradeda gaminti didelius kiekius hormono progesterono ir šiek tiek estrogeno. Progesteronas toliau storina ir brandina gimdos gleivinę, paversdamas ją „minkšta ir puria“, idealia vieta apvaisintai kiaušialąstei implantuotis.
   • Scenarijus A (nėštumo nėra): Jei kiaušialąstė neapvaisinama, geltonkūnis po maždaug 10–12 dienų suyra. Dėl to staigiai krenta progesterono ir estrogeno lygis. Tai yra signalas gimdos gleivinei atsisluoksniuoti – prasideda mėnesinės ir naujas ciklas.
   • Scenarijus B (įvyksta nėštumas): Jei kiaušialąstė apvaisinama ir implantuoja gimdoje, besivystantis embrionas pradeda gaminti hormoną (hCG), kuris palaiko geltonkūnio gyvybingumą. Geltonkūnis toliau gamina progesteroną, kuris išlaiko gimdos gleivinę ir neleidžia prasidėti mėnesinėms. Vėliau progesterono gamybą perima placenta.

Lytiškai plintančios infekcijos (LPI), anksčiau vadintos venerinėmis ligomis, – tai infekcijos, kuriomis užsikrečiama lytinių santykių (vaginalinių, analinių, oralinių) metu. Kai kurios LPI gali būti perduodamos ir per artimą odos ar gleivinių kontaktą, per kraują arba iš motinos vaikui nėštumo, gimdymo metu.

Svarbu suprasti, kad LPI gali sirgti bet kuris lytiškai aktyvus žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar lytinės orientacijos. Daugelis LPI ilgą laiką gali nesukelti jokių simptomų, todėl žmogus, pats to nežinodamas, gali platinti infekciją.

LPI sukėlėjai

LPI sukelia skirtingi mikroorganizmai, kuriuos galima suskirstyti į kelias grupes:

Svarbu atskirti bakterines ir virusines infekcijas. Bakterinės LPI (chlamidiozė, gonorėja, sifilis) yra pagydomos antibiotikais. Virusinės LPI (ŽIV, ŽPV, herpesas) dažniausiai yra nepagydomos – virusas lieka organizme visą gyvenimą, tačiau šiuolaikiniai vaistai gali slopinti jo aktyvumą, mažinti simptomus ir užkirsti kelią komplikacijoms.

Čia aptarsime keletą dažniausiai pasitaikančių lytiškai plintančių infekcijų.

Chlamidiozė

• Sukėlėjas: Bakterija Chlamydia trachomatis.
• Požymiai: Tai viena klastingiausių LPI, nes dažnai (iki 75% moterų ir 50% vyrų) nesukelia jokių simptomų. Jei simptomai pasireiškia, tai gali būti neįprastos išskyros iš lytinių organų, skausmas šlapinantis, moterims – kraujavimas tarp mėnesinių, pilvo apačios skausmas.
• Pasekmės: Negydoma chlamidiozė gali sukelti rimtų komplikacijų: moterims – dubens uždegiminę ligą, kuri gali lemti nevaisingumą ar negimdinį nėštumą; vyrams – sėklidės prielipo uždegimą.
• Gydymas: Gydoma antibiotikais.

Gonorėja

• Sukėlėjas: Bakterija Neisseria gonorrhoeae.
• Požymiai: Kaip ir chlamidiozė, dažnai gali būti besimptomė. Simptomai panašūs: pūlingos išskyros iš varpos ar makšties, deginimo jausmas šlapinantis, moterims – pilvo skausmai.
• Pasekmės: Negydoma gali sukelti nevaisingumą tiek vyrams, tiek moterims, išplisti į kraują ar sąnarius.
• Gydymas: Gydoma antibiotikais, tačiau vis dažniau pasitaiko antibiotikams atsparių formų.

Sifilis

• Sukėlėjas: Bakterija Treponema pallidum.
• Požymiai: Liga pasireiškia stadijomis. Pirminėje stadijoje (po 3-4 savaičių) užsikrėtimo vietoje atsiranda neskausminga opa (šankeris). Antrinėje stadijoje (po kelių mėnesių) gali atsirasti bėrimas visame kūne, karščiavimas. Vėliau liga pereina į slaptą (latentinę) stadiją.
• Pasekmės: Negydomas sifilis po daugelio metų gali sukelti negrįžtamus smegenų, nervų sistemos, širdies ir kitų organų pažeidimus.
• Gydymas: Sėkmingai gydomas antibiotikais, ypač ankstyvosiose stadijose.

Žmogaus papilomos virusas (ŽPV)

• Sukėlėjas: Žmogaus papilomos virusas (angl. HPV). Egzistuoja daugiau nei 100 viruso tipų.
• Požymiai: Dauguma ŽPV infekcijų yra besimptomės ir praeina savaime. Kai kurie mažos rizikos tipai sukelia lytinių organų karpas. Didelės rizikos ŽPV tipai (ypač 16 ir 18) gali sukelti ląstelių pokyčius, kurie ilgainiui (per 10-20 metų) išsivysto į vėžį.
• Pasekmės: Ilgalaikė didelės rizikos ŽPV infekcija yra pagrindinė gimdos kaklelio vėžio priežastis. Taip pat gali sukelti išangės, varpos, burnos ir gerklės vėžį.
• Gydymas ir prevencija: Specifinio gydymo nuo viruso nėra, gydomos tik jo sukeltos pasekmės (šalinamos karpos, gydomi vėžiniai susirgimai). Efektyviausia prevencijos priemonė – skiepai, kurie apsaugo nuo pavojingiausių ŽPV tipų. Skiepytis rekomenduojama iki lytinio gyvenimo pradžios.

Lytinių organų pūslelinė (herpesas)

• Sukėlėjas: Herpes simplex virusas (dažniausiai 2 tipo, bet gali būti ir 1 tipo).
• Požymiai: Pasireiškia skausmingomis, skysčio pripildytomis pūslelėmis lytinių organų srityje, kurios vėliau virsta opelėmis. Pirmasis protrūkis būna stipriausias. Virusas lieka organizme visam laikui ir liga gali periodiškai atsinaujinti, ypač nusilpus imunitetui.
• Gydymas: Vaistų, kurie sunaikintų virusą, nėra. Antivirusiniai vaistai gali sutrumpinti ir palengvinti ligos protrūkius bei sumažinti perdavimo riziką.

Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) ir AIDS

• Sukėlėjas: Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV, angl. HIV).
• Poveikis: ŽIV atakuoja ir naikina imuninės sistemos ląsteles (CD4 limfocitus), kurios yra atsakingos už kovą su infekcijomis. Dėl to imuninė sistema palaipsniui silpsta.
• Stadijos: Negydoma ŽIV infekcija progresuoja į įgyto imunodeficito sindromą – AIDS. AIDS – tai galutinė ŽIV infekcijos stadija, kai imuninė sistema yra taip pažeista, kad žmogus suserga įvairiomis oportunistinėmis infekcijomis (pvz., plaučių uždegimu, tuberkulioze) ir tam tikromis vėžio formomis, nuo kurių sveikas organizmas apsigintų.
• Perdavimas: Plinta per neapsaugotus lytinius santykius, per kraują (pvz., dalijantis nesteriliais švirkštais), iš motinos vaikui.
• Gydymas: Vaistų, visiškai išgydančių ŽIV, nėra. Tačiau šiuolaikinė antiretrovirusinė terapija (ART) yra labai efektyvi – ji slopina viruso dauginimąsi, leidžia imuninei sistemai atsigauti ir ŽIV užsikrėtęs žmogus gali gyventi ilgą ir visavertį gyvenimą. Gydymas taip pat sumažina viruso perdavimo riziką beveik iki nulio.

Apsauga nuo LPI yra kiekvieno lytiškai aktyvaus žmogaus asmeninė atsakomybė. Nėra vieno šimtaprocentinio apsaugos būdo, tačiau derinant kelias priemones galima smarkiai sumažinti riziką.

Apsaugos būdai

1. Susilaikymas (abstinencija): Vienintelis 100% efektyvus būdas išvengti LPI – neturėti lytinių santykių.

2. Prezervatyvai: Tai viena svarbiausių priemonių. Teisingai ir nuolat naudojami vyriški ir moteriški prezervatyvai efektyviai apsaugo nuo daugelio LPI, kurios plinta per kūno skysčius (ŽIV, chlamidiozė, gonorėja). Tačiau jie ne visiškai apsaugo nuo LPI, kurios plinta per odos kontaktą (pvz., herpesas, ŽPV, sifilis), jei pažeidimai yra prezervatyvo nedengiamoje vietoje.

3. Skiepai: Šiuo metu yra sukurta labai efektyvi vakcina nuo žmogaus papilomos viruso (ŽPV). Ji apsaugo nuo pavojingiausių viruso tipų, sukeliančių gimdos kaklelio ir kitus vėžinius susirgimus. Lietuvoje mergaitės ir berniukai skiepijami nemokamai. Taip pat yra skiepai nuo hepatito B.

4. Testavimas: Reguliarus ištyrimas dėl LPI yra labai svarbus, ypač keičiant lytinius partnerius ar prieš pradedant naujus santykius. Savalaikė diagnostika leidžia laiku pradėti gydymą ir apsaugoti partnerį.

5. Partnerių skaičiaus ribojimas: Rizika užsikrėsti LPI didėja su lytinių partnerių skaičiumi. Ilgalaikiai, abipusiai monogamiški santykiai su sveiku partneriu yra saugus pasirinkimas.

6. Atviras bendravimas: Sąžiningas ir atviras pokalbis su partneriu apie LPI, ankstesnę patirtį ir tyrimų rezultatus yra brandaus ir atsakingo elgesio ženklas.

Kur kreiptis pagalbos?

Jei įtariate, kad galėjote užsikrėsti LPI, ar turite klausimų, nesigėdykite kreiptis pagalbos. Galima kreiptis į:

• Šeimos gydytoją.
• Gydytoją dermatovenerologą (odos ir lytinių ligų gydytoją).
• Gydytoją ginekologą (moterims) ar urologą (vyrams).
• Specializuotus kabinetus ar organizacijas (pvz., asociacija „Demetra“), kurios teikia anonimines konsultacijas ir tyrimus dėl ŽIV ir kitų LPI.

Teoriškai išnagrinėjus paveldimumo dėsnius, laikas įtvirtinti žinias praktiškai. Šis interaktyvus modelis padės suprasti, kaip paveldimi požymiai, kurių genai yra lytinėse chromosomose.

Užduotis: nustatykite palikuonių genotipus ir fenotipus

• Interaktyvus modelis: Su lytimi sukibusių požymių paveldėjimas
  • Ką darysite? Pasirinkite tėvų genotipus (pvz., hemofilijos ar daltonizmo atveju) ir, naudodami Puneto gardelę, nustatykite galimus palikuonių genotipus ir fenotipus.
  • Tikslas: Įtvirtinti supratimą, kodėl su X chromosoma sukibusios recesyvinės ligos (pvz., hemofilija, daltonizmas) daug dažniau pasireiškia vyrams nei moterims.