Tautinę sąmonę žadinantys eilėraščiai

Vincas Kudirka – vienas žymiausių XIX a. antrosios pusės tautinio sąjūdžio veikėjų, Lietuvos himno autorius. Tai buvo įvairiapusė asmenybė: gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, aktyvus varpininkų judėjimo dalyvis, laikraščio „Varpas“ steigėjas ir redaktorius. Visą savo sąmoningą gyvenimą jis dirbo ir aukojosi tautai sudėtingu carinės priespaudos laikotarpiu.

Naudingas kontekstas: Dokumentinis filmas „Pasijutau lietuviu esąs“ (spauskite ir žiūrėkite LRT mediatekoje)

Klausimėlis apie Vincą Kudirką (LRT mediateka)

• XIX a. Lietuva buvo carinės Rusijos imperijos dalis.
• Po 1830–1831 m. sukilimo, 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas – svarbus mokslo ir kultūros židinys.
• Po 1863–1864 m. sukilimo carinė valdžia 1864 m. uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. Šis draudimas tęsėsi iki 1904 m.
• Buvo vykdoma intensyvi krašto rusinimo politika. Tuo pačiu metu stiprėjo ir polonizacijos (lenkinimo) įtaka, nes dalis bajorijos ir dvasininkijos, priešindamiesi carizmui, rėmėsi buvusios Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos ir Lietuvos valstybės) vienybės idėjomis. Nemaža dalis lietuvių šviesuomenės privačiame gyvenime ir raštuose vartojo lenkų kalbą. Lietuviškai daugiausia kalbėjo valstiečiai.

Priešinimasis spaudos draudimui ir rusifikacijai:

• Lietuviškos knygos buvo spausdinamos Mažojoje Lietuvoje (Prūsijos karalystėje) ir slapta, kaip kontrabanda, gabenamos į Didžiąją Lietuvą. Šiuos platintojus vadino knygnešiais.
• Buvo steigiamos slaptos lietuviškos mokyklos, kuriose vaikai mokėsi gimtosios kalbos.
• Pradėti leisti nelegalūs lietuviški laikraščiai, tokie kaip „Aušra“, „Varpas“, „Tėvynės sargas“.

Pirmąjį lietuvišką visuomeninį-literatūrinį laikraštį „Aušra“ (ėjusį 1883–1886 m.) galima laikyti lietuvių tautos manifestu. Jis subūrė ir suvienijo lietuvių inteligentus, skatindamas siekti bendro tikslo – lietuvių tautinio atgimimo. „Aušroje“ buvo pabrėžiama, kad lietuvių kalba nėra menkesnė už kitas, ją reikia gerbti, puoselėti ir ja didžiuotis. „Aušrininkai“ (laikraščio bendradarbiai ir sekėjai) aukštino garbingą Lietuvos istorinę praeitį, ugdė pagarbą savajai tautai, kvietė saugoti nykstančią tautosaką.

Vincas Kudirka – vienas iš ryškiausių tautinio sąjūdžio lyderių, siekusių diegti lietuvių sąmonėje europietiškojo demokratizmo principus. Jis buvo ne tik poetas, prozininkas, kritikas, bet ir žymiausias XIX a. pabaigos lietuvių publicistas, laikraščio „Varpas“ steigėjas bei pagrindinis redaktorius, formavęs pozityvistinę lietuvių literatūros kryptį. Būtent Kudirka sukūrė eilėraštį „Tautiška giesmė“, tapusį Lietuvos Respublikos himnu. Tai asmenybė, kuri lietuvių kultūrą kūrė ne tik savo darbais, bet ir visu savo gyvenimu, tapusiu pasiaukojimo pavyzdžiu.

Svarbiausi biografijos faktai:

• Gimė Paežerių kaime (dab. Vilkaviškio r.), pasiturinčių ūkininkų šeimoje.
• Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kur susidomėjo Adomo Mickevičiaus poezija ir pats pradėjo kurti eilėraščius lenkų kalba.
• Tėvo verčiamas, nebaigęs gimnazijos, įstojo į Seinų kunigų seminariją. Čia susipažino su pozityvizmo idėjomis. Po dvejų metų buvo pašalintas iš seminarijos dėl, kaip teigiama, „pašaukimo stokos“.
• Vėliau baigė Marijampolės gimnaziją ir įstojo į Varšuvos universitetą studijuoti medicinos.
• Studijų metais buvo gana smarkiai sulenkėjęs, tačiau lemtingą postūmį grįžti prie lietuvybės davė Jono Basanavičiaus redaguojamas laikraštis „Aušra“. Savo atsiminimuose V. Kudirka rašė: „Pasijutau lietuviu esąs.“
• Nuo 1889 m. pradėjo leisti laikraštį „Varpas“.
• Susirgo džiova (tuberkulioze) ir, būdamas vos 40-ies, mirė Naumiestyje (dabar Kudirkos Naumiestis).

Kūrybinė ir visuomeninė veikla: Kudirka buvo įvairiapusiškai talentingas: grojo violončele, kūrė muziką, rašė įvairaus žanro kūrinius – publicistiką, eilėraščius, satyras (pvz., „Viršininkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“). Reikšmingiausias jo poetinis kūrinys – „Tautiška giesmė“. Kudirka buvo pagrindinis „Varpo“ ideologas, žurnalistas ir redaktorius. Jis tikėjo, kad savo darbais padės kurti modernią Lietuvos visuomenę ir valstybę, įsitvirtinančią Europoje. Jo publicistikoje ir grožiniuose kūriniuose žadinamas skaitytojų tautinis sąmoningumas, jie skatinami įsitraukti į visuomeninę veiklą.

Pozityvizmas – tai XIX a. antrojoje pusėje Europoje paplitusi filosofijos kryptis ir kultūrinis judėjimas. Pozityvistai pabrėžė mokslo žinių svarbą, gamtos ir tiksliųjų mokslų metodų taikymą visuomenės gyvenime, ypač vertino konkretų, praktišką darbą visuomenės labui. Pagrindinis pozityvaus žmogaus egzistencijos principas – tarnavimas kitiems, altruizmas. Lietuvoje pozityvistų šūkis glaudžiai siejosi su tautinio judėjimo idėja: „Darbas Tėvynės labui!“ Pozityvistai Lietuvoje daug dėmesio skyrė praktinei veiklai – siekė kurti tautinę kultūrą, švietimo sistemą, literatūrą, teatrą.

Tautinio susivokimo tema ryškiai atskleista V. Kudirkos autobiografiniame kūrinyje „Iš mano atsiminimų keletas žodelių“. Autorius atvirai pasakoja, kaip mokydamasis Marijampolės gimnazijoje stengėsi tapatintis su, jo tuometiniu supratimu, „aukštesne“, daugiau galimybių teikiančia lenkų kultūra ir kalba. Jis gėdijosi savo lietuviškos kilmės, vengė lietuviškai kalbančių giminaičių, pats stengėsi kalbėti lenkiškai, nors ir prastai.

Lemtingas lūžis įvyko studijų Varšuvoje metu, kai Kudirka sužinojo apie planuojamą leisti lietuvišką laikraštį „Aušra“. Perskaitęs pirmąjį „Aušros“ numerį, jis patyrė gilų dvasinį sukrėtimą, kuris pakeitė visą jo tolesnį gyvenimą ir veiklą. Jis rašo:

Tiek pamenu, kad atsistojau, nu­leidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio . . . rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį <...> Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs.

Šis vidinis virsmas dažnai lyginamas su bibliniu sūnaus palaidūno sugrįžimu – suvokęs savo klaidas, Kudirka visa širdimi atsidavė darbui Lietuvos labui. Jaunystėje gėdijęsis gimtosios kalbos (pasakojo, kaip slėpdavo lietuviškai rašytus tėvų laiškus), po „Aušros“ perskaitymo 1883 m. jis tarsi atgimė iš naujo.

Poetas Justinas Marcinkevičius yra pavadinęs Vincą Kudirką „tautinio atgimimo epochos sąžine“, pabrėždamas jo moralinį autoritetą ir bekompromisį reiklų požiūrį į save bei visuomenę.

1888 m. Varšuvoje Kudirka su bendraminčiais įkūrė nelegalią lietuvių studentų draugiją „Lietuva“. Tų pačių metų pabaigoje jis jau redagavo pirmąjį „Varpo“ numerį. „Varpo“ misiją pats Kudirka aiškino kaip būtinybę atskleisti „tautiškus reikalus“, mokyti „gyventi su nauda dėl tautystės“. Leidinys buvo skirtas visų pirma inteligentijai. Varpininkai pabrėžė lietuvių tautos priklausymą Vakarų Europos kultūros tradicijai. Kudirka rašė, jog tautos, kurios ilgą laiką buvo tarsi užmigusios, „skubiais žingsniais taikosi vėl užimti vietą, kurią buvo praradusios ar dėl svetimos prievartos, ar dėl savo tinginystės“. Jis teigė, kad tautinės idėjos pabudimas yra „ne lengvabūdiška kelių žmonių fantazija, o neišvengiama žmonijos žengimo pirmyn pasekmė“.

Kudirka tapo lietuvių tautinio atgimimo ideologu, nes neskubėjo visų Lietuvos problemų aiškinti vien svetimųjų priespauda ar priešų intrigomis. Priešingai, jis vertė skaitytoją kritiškai pažvelgti į save, į visuomenėje įsigalėjusias negeroves, elgesio ir mąstymo normas, kurios trukdė tautos pažangai. Kudirka ragino saugoti tautą nuo moralinio nuosmukio, kovoti su blogybėmis visur, kur tik jos pastebimos, „taisyti“ vieniems kitus „be pikto žodžio, be keršto, be paniekos“, nepaisant jokių privilegijų.

Eilėraštis „Labora!“ (lot. – dirbk!) buvo parašytas ir perskaitytas atsisveikinant su studijų draugais Varšuvoje. Todėl kūrinyje pakiliai kreipiamasi į jaunus žmones, jie primygtinai skatinami rinktis prasmingą ir veiklų gyvenimą. Pagrindinis raginimas – „Labora!“ – tampa viso eilėraščio leitmotyvu.

Poetas ragina ryžtingai apsispręsti ir siekti aukšto idealo – „tik doro ir aukšto“. Kartu jis perspėja, kaip lengva šį idealą iškeisti į materialinę gerovę: „aukso trupinį“, „gardaus valgio šaukštą“. Tačiau toks gyvenimas, pasak lyrinio subjekto, yra menkas ir tuščias. Tik prasmingas darbas ir kilnūs tikslai lemia asmenybės stiprybę ir gyvenimo vertę. Stoikiškas pasipriešinimas kūno ir dvasios silpnumui eilėraštyje iškeliamas kaip pagrindinis jauno žmogaus orientyras. Poetas išaukština veiklų idealistą, pasišventusį kilnioms idėjoms.

Kūrinio pabaigoje remiamasi Naujojo Testamento palyginimu apie sėjėją. Lyrinis subjektas kreipiasi:

„Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus. Ir dirvos ne’pleiski!“

Ši citata kūrinio problematiką susieja su bibliniu sėjėjo įvaizdžiu: kaip sėkla duoda gerą derlių tik derlingoje žemėje, taip ir jauno žmogaus pastangos bus vaisingos tik tada, jei jis pasirinks teisingą kelią ir dirbs kilniam tikslui.

Kontekstas: Eilėraštis tematiškai artimas Adomo Mickevičiaus „Odei jaunystei“, kurioje taip pat aukštinama jaunystės energija ir pasiryžimas keisti pasaulį.

„Tautiška giesmė“ buvo parašyta laikraščio „Varpas“ leidimo dešimtmečio proga (1898 m.) ir išspausdinta šiame laikraštyje. Vėliau ji tapo nepriklausomos Lietuvos valstybės himnu. Eilėraštyje iškeliamos šios pamatinės vertybės:

• Meilė Tėvynei: Lietuva vadinama „Tėvyne mūsų“, „brangi šalelė“.
• Istorinė atmintis ir stiprybės sėmimasis iš praeities: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“. Istorinė praeitis, „didvyrių žemė“, vertinama kaip pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis.
• Darbas Tėvynės ir žmonių labui: „Dirbk Tavo naudai ir žmonių gėrybei“.
• Dorybė ir vienybė: Kviečiama eiti „takais dorybės“, kad tautoje žydėtų „vienybė“.
• Šviesa ir tiesa: Išreiškiama viltis, kad „saulė Lietuvos“ išsklaidys „tamsumas visas“, ir Lietuvoje viešpataus „šviesa“ ir „tiesa“.

Eilėraštyje V. Kudirka visus Lietuvos piliečius skatina būti dorus, vieningus, mylėti savo šalį, dirbti jos ir visuomenės labui. Kūrinys pasižymi pakiliu, iškilmingu tonu, jame gausu retorinių kreipinių ir sušukimų, kurie stiprina vilties dėl šviesios Lietuvos ateities jausmą ir kviečia tokią ateitį kurti kartu. „Tautišką giesmę“ galima suvokti ir kaip V. Kudirkos dvasinį testamentą, kuriame į kasdienybę žvelgiama iš aukštesnės perspektyvos, pabrėžiant amžinąsias vertybes.

Įdomu pastebėti, kad „Tautiškos giesmės“ struktūra ir kai kurios frazės turi sąsajų su krikščioniška malda: kreipinys „Lietuva, Tėvyne mūsų“ primena „Tėve mūsų“, o priesaika dirbti „Vardan tos Lietuvos“ asocijuojasi su žegnonės pabaiga „Vardan Dievo Tėvo...“. Tai suteikia himnui sakralumo.

Pirmoji eilutė „Lietuva, Tėvyne mūsų“ artima Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ invokacijai: „Litwo, Ojczyzno moja!“ (lenk. „Lietuva, Tėvyne mano!“). Tačiau Kudirka asmenišką Mickevičiaus kreipinį („mano“) keičia į kolektyvinį („mūsų“), pabrėždamas visos tautos bendrumą. Himną galima skaityti ir kaip savotiškus dešimt priesakų, kurių turėtų laikytis kiekvienas Lietuvos žmogus.

Eilėraštis „Varpas“ buvo išspausdintas pirmajame to paties pavadinimo laikraščio numeryje 1889 m. ir tapo jo programiniu kūriniu. Šis eilėraštis atspindi ir paties laikraščio misiją: žadinti tautą iš snaudulio, skatinti dirbti visuomenės, kultūros labui ir priešintis caro priespaudai.

Kūrinyje centrinis įvaizdis yra varpas, kuris personifikuojamas – jam suteikiamos žmogiškos savybės. Varpas „graudžiu gausmu“ kviečia: „Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite“. Šis keturkartis raginimas pabrėžia būtinybę tautai prabusti ir imtis veiklos.

„Varpo“ balsas yra „graudus“, nes tuometinėje Lietuvos visuomenėje vyravo abejingumas tautiniams reikalams, stipri polonizacijos ir rusifikacijos įtaka, lietuviams trūko tautinio sąmoningumo. Reikėjo juos „pažadinti“, „pašaukti“ darbui. Tačiau nepaliaujamas „Varpo“ gausmas, tikima, pažadins jų širdis ir protus darbui, skirtam Lietuvai.

„Varpo“ gausmas simbolizuoja šviesuolių, inteligentų balsą, ryžtingai ir su viltimi kreipiantįsi į tautą. Jo skambėjimas siejamas su aušra, saulės patekėjimu – naujos, šviesesnės ateities pradžia. Juk laikraštis „Varpas“ ir skelbė tautiškai sąmoningos, modernios tautos kelio pradžią, kurią lydi saulė – gėrio, vienybės, mokslo šviesos, progreso simbolis, ištraukiantis žmogų iš tamsos ir nežinios.

Taigi, eilėraštyje „Varpas“ skamba aiškus raginimas tautai: ji turi tapti veikli, sąmoninga, privalo pabusti iš dvasinio miego, šviestis ir ryžtingai kovoti už savo ateitį, už naujo, geresnio kelio pradžią. Varpas tampa ne tik svarbios žinios nešėju, bet ir dvasinio atgimimo, gyvenimo kelio pasirinkimo simboliu.