Drama - tragedija „Skirgaila“

Skaityti kūrinį galima čia ->

Kūrinio PDF ->

Suprantame, kad skaityti kūrinius, parašytus seniau, tokius kaip Vinco Krėvės „Skirgaila“, kartais gali būti tikras iššūkis. Žodžiai atrodo neįprasti, sakinių sandara kitokia, ir kartais sunku „pagauti“, kas vyksta ar ką veikėjai nori pasakyti. Ir tu tikrai ne vienas taip jautiesi!

Kodėl taip yra? Kalba, kaip ir mes, gyvena ir keičiasi. Krėvė rašė XX amžiaus pradžioje, vartodamas to meto kalbą, o dramoje vaizdavo dar senesnius laikus (XIV a. pabaigą), tad kai kurie žodžiai ar posakiai mums šiandien gali skambėti archajiškai.

Bet ar verta? Tikrai taip! Nors pradžioje gali tekti įdėti daugiau pastangų, skaitant originalų tekstą galima pajusti tikrąją kūrinio atmosferą, autoriaus stilių ir geriau suprasti veikėjų vidinį pasaulį.

Vincas Mickevičius, pasauliui geriau žinomas Krėvės slapyvardžiu, gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonių kaime, Merkinės valsčiuje, Dzūkijoje. Būdamas, kaip teigiama, silpnesnės fizinės sveikatos ir žemesnio ūgio, tėvų buvo nukreiptas ne ūkio darbams, o mokslams. Pradines žinias gavo iš kaimo daraktoriaus, vėliau mokėsi Merkinės mokykloje, privačiai Vilniuje. Peterburge eksternu išlaikė keturių gimnazijos klasių egzaminus. Šis išsilavinimas leido jam įstoti į Vilniaus kunigų seminariją, tačiau po dvejų metų, 1902 m., dėl „pašaukimo stokos“ buvo iš jos pašalintas. Šis įvykis jaunuoliui buvo skaudus, bet atvėrė kelią pasaulietiniams mokslams.

Nepasisekus seminarijoje, Krėvė pasuko filologijos kryptimi. Įstojo į Kijevo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, kur studijavo slavistiką. Vėliau studijas tęsė Lvovo universitete (tuometinė Austrija-Vengrija), kur 1908 m. apsigynė filosofijos daktaro laipsnį už disertaciją apie indoeuropiečių protėvynę. Įgijęs solidų išsilavinimą, Krėvė apie dešimtmetį (1909–1920 m.) dirbo mokytoju Baku mieste, Azerbaidžane, dėstė rusų kalbą ir literatūrą, taip pat rinko Rytų tautų tautosaką, kuri padarė didelę įtaką jo vėlesnei kūrybai (pvz., „Rytų pasakos“). Grįžęs į jau nepriklausomą Lietuvą, tapo vienu iš Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universiteto kūrėjų, Humanitarinių mokslų fakulteto profesoriumi, dekanu, aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime, redagavo žurnalus, rinko ir publikavo lietuvių tautosaką.

Krėvės gyvenimas neapsiribojo akademine ir literatūrine veikla. Jis buvo ir ryški politinė figūra. 1923 m. jis aktyviai dalyvavo rengiant Klaipėdos sukilimą, siekiant prijungti šį kraštą prie Lietuvos. Ypač dramatiškas ir prieštaringai vertinamas jo vaidmuo 1940 m. vasarą. Sovietams okupavus Lietuvą, jis sutiko dalyvauti marionetinėje „Liaudies vyriausybėje“, kurioje ėjo ministro pirmininko pavaduotojo, užsienio reikalų ministro, o vėliau ir ministro pirmininko pareigas. Tačiau jo iliuzijos greitai žlugo po vizito į Maskvą ir pokalbio su V. Molotovu, kuris atvirai pareiškė apie Baltijos šalių inkorporavimą į SSRS. Supratęs savo vaidmens bergždumą ir okupacijos realybę, Krėvė netrukus atsistatydino. Antrosios sovietų okupacijos metu, 1944 m., pasitraukė į Vakarus, nuo 1947 m. gyveno JAV, dėstė Pensilvanijos universitete. Mirė 1954 m. Bad Pleine, netoli Filadelfijos.

„Skirgaila“ – keturių dalių istorinė tragedija, parašyta 1922 m. (išleista 1925 m.). Tai vienas svarbiausių V. Krėvės kūrinių ir lietuvių dramaturgijos šedevrų.

• Žanras: Istorinė tragedija. Laikomasi klasikinės tragedijos bruožų: vaizduojamas didingas, bet vidinių prieštaravimų draskomas herojus (Skirgaila), neišvengiamas konfliktas, vedantis į katastrofą, keliami gilūs filosofiniai klausimai.
• Laikotarpis: XIV a. pabaiga (apie 1387–1392 m.). Tai Lietuvos istorijos lūžio metas: neseniai sudaryta Krėvos unija su Lenkija (1385), šalis oficialiai pakrikštyta (1387), tačiau senasis pagoniškas tikėjimas ir papročiai dar labai gyvi, o politinė padėtis įtempta dėl santykių su Lenkija ir nuolatinės Kryžiuočių ordino grėsmės.
• Vieta: Vilnius, Aukštutinė pilis – Lietuvos valdovų rezidencija, politinių įvykių centras.
• Problematika: Kūrinyje susipina kelios problemų linijos:
  • Istorinė-politinė: Lietuvos valstybingumo išsaugojimas sudėtingoje geopolitinėje situacijoje, santykiai su Lenkija ir Ordinu, krikščionybės primetimo pasekmės.
  • Kultūrinė-pasaulėžiūrinė: Senosios pagoniškosios ir naujosios krikščioniškosios kultūrų bei vertybių sandūra, tautinės tapatybės klausimai.
  • Psichologinė-filosofinė: Valdovo tragedija, vidinis asmenybės konfliktas, pasirinkimo kaina, valdžios ir moralės santykis, žmogaus vienatvė istorijos akivaizdoje.

Drama plėtojama per keturias dalis, kurių kiekviena gilina konfliktą ir veda prie tragiškos atomazgos:

1. Tarp dviejų pasaulių:

   • Pasiuntinių atvykimas: Į Vilniaus pilį atvyksta Jogailos pasiuntiniai – arogantiškas vyskupas Henrikas Mazovietis ir lenkų riteriai. Jie reikalauja Lydos kunigaikštytės Onos Duonutės kraičio (Voluinės, Podolės) jos sužadėtiniui, Mazovijos kunigaikščiui. Skirgaila, Jogailos vietininkas Lietuvoje, juos pasitinka šaltai, nes pats ketina vesti Oną Duonutę, kad Lydos žemės liktų Lietuvai. Užsimezga politinis konfliktas.
   • Senojo ir naujojo pasaulio susidūrimas: Scenoje su bajorais (Daugaila, Butrimu, Davainiu) ir vaidila Stardu, Skirgaila išgyvena praeities ilgesį, kurį žadina Stardo dainos. Stardas kaltina valdovą ir bajorus išdavus protėvių tikėjimą. Skirgaila, nors ir paveiktas, gina krikšto būtinybę politiniais sumetimais, primena prūsų likimą. Atsiskleidžia jo vienišumas ir vidinis prieštaravimas.
   • Kryžiuočių atvykimas: Į pilį atvyksta ir kryžiuočių riteriai Keleris ir Vartenbergas. Jų pokalbiuose atsiskleidžia panieka lietuviams. Keleris pastebi gražuolę bajoraitę Oligę ir pradeda su ja flirtuoti.
   • Įtempta puota: Skirgaila surengia puotą, kurioje susitinka lenkai ir kryžiuočiai. Tvyro įtampa, kyla ginčai dėl religinių apeigų. Skirgaila provokuoja svečius. Krivis Skurdulis pasako įspūdingą kalbą, smerkdams naują tikėjimą ir svetimšalius, sujaudindamas bajorus. Skirgaila juos nutildo.
   • Konfrontacija su Ona: Skirgaila aplanko įkalintą Oną Duonutę, patvirtina savo ketinimus ją vesti prievarta, atmeta jos maldavimus ir religinius argumentus, išreiškia neapykantą primestai krikščionybei.
   • Konflikto paaštrėjimas: Skirgaila galutinai susipyksta su lenkų pasiuntiniais, atmeta jų reikalavimus dėl Onos ir žemių, atskleidžia, kad laiko Jogailą ir Jadvygą įkaitais Gardine, ir įkalina lenkų pasiuntinius pilyje.

2. Aistrų sūkury:

   • Kelerio intriga: Keleris, pasinaudodamas įsimylėjusia Olige, siekia patekti pas Oną Duonutę. Jis įtikina naivią Oligę padėti jam susitikti su kunigaikštyte, žadėdamas jai meilę ir bendrą ateitį, nors iš tiesų planuoja ją apgauti. Oligė, draskoma meilės, pavydo ir baimės, sutinka.
   • Ona Duonutė viliojama: Keleris slapta susitinka su Ona Duonute. Prisidengdamas riteriškumu ir tariamai tyra meile, jis žada ją išgelbėti iš Skirgailos nelaisvės. Jis įtikina ją savo nuoširdumu, gauna jos pasitikėjimą ir žiedą kaip pagalbos prašymo ženklą jos šalininkams. Ona, nusivylusi Skirgaila ir lenkų neveiklumu, pradeda matyti Keleryje viltį. Oligė, slapta stebėjusi, lieka sugniuždyta.
   • Demaskavimas ir priverstinės vestuvės: Skirgaila (galbūt per Daugailą gavęs Kelerio laišką Onai) sužino apie Kelerio planus pagrobti Oną. Jis įniršta. Nepaisydamas Onos ir įkalintų lenkų protestų, Skirgaila priverčia vienuolį Joną Skarbeką (grasindamas mirtimi) tuoj pat sutuokti jį su Ona Duonute.
   • Kelerio pabėgimas ir Stardo žūtis: Keleris, supratęs, kad jo planas žlugo, bando bėgti. Kyla susirėmimas su Skirgailos sargybiniais. Vaidila Stardas, atsitiktinai pasitaikęs kelyje, bando ginti Kelerį kaip svečią (!) ir yra mirtinai sužeidžiamas sargybinių. Keleriui pavyksta pabėgti (iš pradžių ant Skirgailos žirgo).

3. Palūžusios sielos:

   • Stardo mirtis ir krikštas: Sunkiai sužeistas Stardas nešamas į Šventaragio slėnį. Jis atsisako pagalbos, nori mirti kaip pagonis prie šventų ąžuolų, kalba apie kelionę į dausą. Jonas Skarbekas jį randa mirštantį ir, nepaisant Stardo priešiškumo, pakrikštija jį jau be sąmonės (ar mirusį). Atvykęs Skirgaila sužino apie Stardo mirtį ir krikštą. Tai jį galutinai sugniuždo, jis praranda tikėjimą dievais ir žmonėmis („Nuo to meto, kai Stardas atsižadėjo senų dievų ir mirdamas naują pagerbė, aš nebetikiu nei dievais, nei žmonėmis“).
   • Skirgailos spąstai Keleriui: Skirgaila sužino, kad Keleris (per fryzų pirklį) vėl bando slapta patekti į pilį. Nors Daugaila įspėja apie pavojų, Skirgaila, apimtas keršto troškimo ir cinizmo, liepia įleisti Kelerį, taip paspęsdamas jam spąstus. Jis taip pat įsako Daugailai dabar perduoti Onai Kelerio laišką (kurį Daugaila buvo perėmęs anksčiau, bet Skirgaila liepė grąžinti), kad įsitikintų jos reakcija.
   • Pokalbis su Skurduliu: Skirgaila kalbasi su kriviu Skurduliu. Krivis pateikia gilią filosofinę mintį, kad dievai keičiasi kaip tautos rūbai, bet esmė – Praamžius – lieka žmogaus sieloje, o svarbiausia – gyventi nenuskriaudžiant kitų. Skirgailos tai nepaguodžia, jis lieka įsikibęs savo kartėlio ir nusivylimo.
   • Ona Duonutė tarp vilties ir pareigos: Ona gauna Kelerio laišką (kurį dabar atneša Daugaila Skirgailos nurodymu). Jonas Skarbekas ją griežtai įspėja nepasiduoti jausmams Keleriui (tai velnio pinklės), primena jos „šventą“ misiją paveikti Skirgailą ir draudžia jai turėti su Skirgaila sutuoktinio santykius, kol jis neatgailaus ir nepaklus Jogailai bei Bažnyčiai. Ona blaškosi tarp pareigos, baimės ir atgimstančios meilės Keleriui.
   • Paskutinis susidūrimas su Skirgaila: Skirgaila ateina pas Oną, bando kalbėti švelniau, siūlo atsisakyti valdžios ir gyventi ramybėje. Tačiau Ona, paveikta Skarbeko ir savo jausmų Keleriui, atmeta jį, remiasi santuokos negaliojimu (prievarta), ir išdidžiai pareiškia, kad rinktųsi Kelerį. Skirgaila įtūžta, pažada jai Kelerio galvą ir išeina, grasindamas tapti jos negailestingu valdovu.

4. Bedugnė:

   • Kelerio grįžimas ir spąstai: Keleris slapta grįžta į pilį ir patenka į Onos miegamąjį. Jis prisipažįsta mylįs, siūlo bėgti, bet supranta, kad yra išduotas ir apsuptas. Triukšmui artėjant, Ona įkalba jį slėptis gretimoje koplyčioje, kad nebūtų rastas jos kambaryje ir nesuteptų jos garbės. Ji apalpsta. Skirgaila įeina į jos kambarį.
   • Slėptuvė koplyčioje: Koplyčioje Keleris randa Stardo karstą, paruoštą laidotuvėms. Supratęs, kad kitos išeities nėra, jis išima Stardo lavoną, išmeta jį pro siaurą koplyčios langą (lavonas nukrenta pilies papėdėje) ir pats pasislepia karste.
   • Paieškos ir klaidinga išvada: Skirgailos vyrai apieško koplyčią, bet Kelerio neranda. Jie pamato Stardo lavoną po langu ir nusprendžia, kad tai Keleris žuvo bandydamas pabėgti pro langą. Daugaila bando tuo įtikinti Skirgailą, norėdamas apsaugoti Onos ir Skirgailos garbę (kadangi Keleris būtų galėjęs patekti į koplyčią tik per Onos kambarį). Skirgaila įtariai priima šią versiją, bet įsako atnešti lavono galvą. Daugaila slapta planuoja atsikratyti kūno.
   • Laidotuvės ir tiesos akimirka: Vyksta Stardo laidotuvės koplyčioje (su Keleriu karste!). Jonas Skarbekas skaito egzekvijas. Ateina melstis Ona Duonutė. Ji pamato, kad karste po marška yra gyvas Keleris (jis galbūt atmerkia akis ar sujuda). Ji surinka „Tai jis!..“ ir apalpsta.
   • Baisi atomazga: Skirgaila, viską supratęs, įniršta. Jis įsako kareiviams nedelsiant užkalti karstą vinimis ir užkasti jį kieme, vidury tako. Jonas Skarbekas, protestuojantis prieš šventvagystę, areštuojamas. Daugaila bando atkasti karstą, bet Skirgaila jį sustabdo. Atvesta Ona Duonutė priverčiama žiūrėti į kapą. Ji palūžta ant jo. Skirgaila stovi šalia, o Daugaila su siaubu stebi jo galutinį nužmogėjimą.

• Valdovo tragedija: Skirgaila – stipri, bet sudėtinga asmenybė, kurios titaniškos pastangos išsaugoti valstybę lemia asmeninę katastrofą. Jo vidinis konfliktas tarp pagonio prigimties ir krikščionio pareigos, tarp valdovo galios ir žmogiškojo pažeidžiamumo yra tragedijos esmė. Jo žiaurumas pabaigoje rodo visišką dvasinį žlugimą.
• Kultūrų sandūra ir tapatybės krizė: Drama vaizduoja skausmingą dviejų epochų ir pasaulėžiūrų sandūrą. Pagoniškoji Lietuva (Stardas, Skurdulis, gamta, dainos) idealizuojama kaip dvasiškai turtinga, bet pasmerkta. Krikščionybė ateina su politine prievarta, veidmainyste (lenkai, kryžiuočiai) ir nesuteikia Skirgailai dvasinės atramos. Keliama tautinės tapatybės išsaugojimo problema.
• Politika ir moralė: Ar tikslas pateisina priemones? Skirgaila, siekdamas valstybės gerovės, renkasi prievartą, laužo žodį, aukoja kitų laimę ir galiausiai peržengia visas ribas. Jo priešai taip pat veikia klasta ir manipuliacijomis. Drama atskleidžia žiaurią politinės kovos prigimtį.
• Žmogaus vienatvė ir kančia: Visi pagrindiniai veikėjai (Skirgaila, Ona, Stardas, Keleris, Oligė, Daugaila) yra savaip vieniši ir kenčiantys. Jų likimai rodo žmogaus trapumą istorinių kataklizmų ir asmeninių aistrų akivaizdoje. Finalas pabrėžia Skirgailos absoliučią vienatvę.
• Meilė ir prievarta: Meilė dramoje yra arba neįmanoma (Skirgailos ir Onos), arba iškreipta ir tragiška (Kelerio ir Oligės, Kelerio ir Onos), arba tampa politinių manipuliacijų įrankiu. Prievarta ir kerštas nugali bet kokį tikrą jausmą ir žmogiškumą.

Kontekstas ir šaltiniai

Norint giliau suprasti „Skirgailą“, rekomenduojame pasidomėti šiais aspektais ir pasinaudoti siūlomais šaltiniais:

• Istorinis fonas:

  • 🔗 LDK istorija XIV a. pab. – XV a. pr.: Suprasti bendrą laikotarpio politinę, socialinę ir kultūrinę situaciją.
  • 🔗 Krėvos unija (1385) ir Lietuvos krikštas (1387): Įsigilinti į šių esminių įvykių priežastis, aplinkybes ir pasekmes Lietuvai.
  • 🔗 Skirgailos asmenybė ir valdymas: Sužinoti daugiau apie istorinį Skirgailą, jo vaidmenį po Jogailos tapimo Lenkijos karaliumi (buvo vietininkas Lietuvoje 1386–1392 m.).
  • 🔗 Lietuvos, Lenkijos ir Kryžiuočių ordino santykiai XIV a.: Išsiaiškinti sudėtingus tarpusavio ryšius, nuolatinius konfliktus ir politines intrigas.
  • Vaizdo medžiaga: Ieškoti laidų ar paskaitų apie šį laikotarpį.
    • 🔗 „Istorijos detektyvai“ apie Skirgailą YouTube
    • 🔗 LDK istorijos XIV a. paskaitos YouTube

• Autorius ir jo kūryba:

  • 🔗 V. Krėvės biografija ir pasaulėžiūra: Suprasti rašytojo gyvenimo kelią, jo pažiūras, domėjimąsi istorija, tautosaka, Rytų kultūromis, kas padėjo formuoti jo kūrybos bruožus.
  • 🔗 V. Krėvė Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLE.lt)
  • 🔗 V. Krėvės politinė veikla 1940 m.: Ypač svarbus 1940 m. epizodas, galintis padėti suprasti valdžios ir kompromisų temas jo kūryboje.
  • 🔗 Kiti V. Krėvės kūriniai (pvz., „Šarūnas“): Palyginti „Skirgailą“ su kitomis jo dramomis ar proza, ieškoti pasikartojančių motyvų.

• Literatūros kritika:

  • 🔗 Klasikų (J. Girdzijausko, V. Zaborskaitės, K. Nastopkos, V. Kubiliaus) analizės apie „Skirgailą“: Susipažinti su žymių literatūrologų įžvalgomis apie dramą.
  • 🔗 Šiuolaikinės „Skirgailos“ interpretacijos ir analizės: Ieškoti naujesnių straipsnių, recenzijų.
  • 🔗 „Skirgailos“ spektakliai YouTube: Galbūt teatro spektaklių įrašai ar aptarimai suteiks naujų įžvalgų.
  • 🔗 Lituanistikos duomenų bazė: Ieškoti gilesnių mokslinių straipsnių (į paieškos laukelį įvesti „Krėvė Skirgaila“).

Pasinaudojus šiais šaltiniais, bus lengviau suprasti ne tik patį kūrinį, bet ir jo sukūrimo aplinkybes bei platesnį istorinį ir kultūrinį kontekstą.