Istorinis detektyvinis romanas „Rožės vardas“ („Il nome della rosa“)

Umbertas Ekas (Umberto Eco; 1932 m. sausio 5 d. – 2016 m. vasario 19 d.) – vienas žymiausių XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios italų intelektualų: semiotikas, filosofas, medievistas (viduramžių specialistas), literatūros kritikas ir romanistas. Pasaulinę šlovę jam pelnė debiutinis romanas „Rožės vardas“ (1980 m.).

Ekas gimė Alesandrijoje, Pjemonte. Studijavo filosofiją ir literatūrą Turino universitete, apgynė daktaro disertaciją apie Tomo Akviniečio estetiką. Dėstė įvairiuose Italijos ir užsienio universitetuose (ypač Bolonijos universitete, kur įkūrė Komunikacijos studijų departamentą). Jo moksliniai darbai semiotikos, lingvistikos, estetikos, masinės kultūros teorijos srityse padarė didelę įtaką humanitariniams mokslams.

Be grožinės literatūros, Ekas parašė daugybę mokslinių veikalų, esė rinkinių, kuriuose nagrinėjo ženklų sistemas, interpretacijos teoriją, literatūrą, meną, istoriją ir šiuolaikinę kultūrą.

Kūrybos (ypač romanų) bruožai

• Intelektualumas ir erudicija: Eko romanai pasižymi didžiuliu istoriniu, filosofiniu, teologiniu ir kultūriniu išprusimu. Juose gausu citatų, aliuzijų, intertekstinių nuorodų.
• Istorinis fonas: Dažnai veiksmas vyksta konkrečiame istoriniame laikotarpyje (ypač viduramžiuose), kuris atkuriamas su dideliu dėmesiu detalėms, tačiau kartu yra ir pagrindas šiuolaikinių problemų apmąstymui.
• Detektyvinė intriga: Daugelis jo romanų turi detektyvo elementų – paslaptis, nusikaltimas, tyrimas, tačiau detektyvinė linija dažnai tampa pretekstu gilesnėms filosofinėms ir kultūrinėms refleksijoms.
• Semiotiniai žaidimai: Kaip semiotikas, Ekas savo kūriniuose žaidžia su ženklais, simboliais, kodais, interpretacijomis. Bibliotekos, rankraščiai, slapti raštai – dažni jo romanų elementai.
• Labirintai: Tiek fiziniai (kaip biblioteka „Rožės varde“), tiek intelektualiniai labirintai simbolizuoja pažinimo sudėtingumą, tiesos paieškas, klaidžiojimus.
• Juokas ir ironija: Nepaisant rimtų temų, Eko kūriniuose gausu ironijos, humoro, parodijos elementų. Jis pats pabrėžė juoko svarbą kultūroje.
• Knygos ir bibliotekos galia: Knygos ir bibliotekos jo romanuose yra ne tik žinių saugyklos, bet ir galios, paslapčių, o kartais ir pavojaus šaltinis.
• Postmodernistinis stilius: Eko kūryba priskiriama postmodernizmui dėl intertekstualumo, žanrų maišymo, žaidimo su skaitytoju, istorijos perinterpretavimo.

• „Fuko švytuoklė“ („Il pendolo di Foucault“, 1988 m.): Sudėtingas romanas apie slaptąsias draugijas, ezoterines teorijas ir sąmokslo maniją.
• „Vakarykštės dienos sala“ („L'isola del giorno prima“, 1994 m.): Istorinis romanas apie XVII a. bajorą, atsidūrusį negyvenamoje saloje ir bandantį perprasti laiko bei erdvės paslaptis.
• „Baudolinas“ („Baudolino“, 2000 m.): Pasakojimas apie viduramžių melagį ir avantiūristą, keliaujantį į mitinę Rytų karalystę.
• „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“ („La misteriosa fiamma della regina Loana“, 2004 m.): Romanas apie antikvarą, praradusį asmeninę atmintį ir bandantį ją atkurti per vaikystės knygas, komiksus, dainas.
• „Prahos kapinės“ („Il cimitero di Praga“, 2010 m.): Istorinis trileris apie XIX a. antisemitinių klastočių kūrėją.

Bendras romano vaizdas

„Rožės vardas“ (1980 m.) – tai debiutinis Umberto Eko romanas, akimirksniu tapęs pasauliniu bestseleriu ir įtvirtinęs autorių kaip vieną ryškiausių postmodernizmo rašytojų. Kūrinys yra sudėtingas istorinis detektyvas, kurio veiksmas vyksta 1327 m. benediktinų vienuolyne Šiaurės Italijoje.

Į šį atokų vienuolyną atvyksta pranciškonų vienuolis Viljamas iš Baskervilio (aliuzija į Šerloko Holmso bylas) kartu su savo jaunuoju mokiniu Adsu iš Melko (pasakotoju). Jų misija – dalyvauti svarbiose derybose tarp popiežiaus ir imperatoriaus atstovų. Tačiau vienuolyną netrukus sukrečia paslaptingų mirčių serija. Abatas paveda išmintingajam Viljamui ištirti šiuos nusikaltimus.

Tyrimas veda Viljamą ir Adsą į painų vienuolyno paslapčių, intrigų, teologinių ginčų ir draudžiamų knygų pasaulį. Centrine ašimi tampa vienuolyno biblioteka – labirintas, saugantis ne tik didžiules žinias, bet ir pavojingą paslaptį, susijusią su dingusia Aristotelio „Komedijos“ knyga.

Romanas meistriškai jungia detektyvinę intrigą su giliomis filosofinėmis, teologinėmis ir istorinėmis refleksijomis apie tiesą, pažinimą, juoką, fanatizmą, valdžią ir žodžio galią.

Erdvė ir laikas

• Veiksmo laikas: 1327 metai, vėlyvieji viduramžiai. Tiksliau – viena savaitė lapkričio pabaigoje. Šis laikotarpis pasirinktas neatsitiktinai – tai politinių ir religinių įtampų, erezijų, inkvizicijos ir scholastinės filosofijos klestėjimo metas.
• Veiksmo erdvė: Atokus, turtingas ir įtakingas benediktinų vienuolynas Šiaurės Italijos kalnuose. Dauguma veiksmo vyksta uždarose vienuolyno erdvėse: bažnyčioje, skriptoriume (rašymo kambaryje), valgomajame, abatų rūmuose ir, svarbiausia, paslaptingoje bibliotekoje. Biblioteka aprašoma kaip labirintas, į kurį patekti gali tik bibliotekininkas.

Pagrindinės temos ir idėjos

• Tiesos ir pažinimo prigimtis: Romanas kelia klausimą, ar įmanoma objektyvi tiesa ir kaip ją pasiekti. Viljamas iš Baskervilio, remdamasis logika, stebėjimu ir dedukcija, bando atskleisti nusikaltimų paslaptį, tačiau susiduria su fanatizmu, prietarais ir tiesos slėpimu. Biblioteka, kaip žinių saugykla, tampa ir tiesos paieškų, ir jos iškraipymo vieta.
• Juoko galia ir pavojus: Viena centrinių romano temų – juoko reikšmė. Dingusi Aristotelio „Komedijos“ knyga, manoma, teigia, kad juokas yra galingas pažinimo ir kritikos įrankis, galintis sugriauti autoritetus ir dogmas. Būtent baimė prieš juoką ir jo išlaisvinančią galią tampa vienu iš nusikaltimų motyvų.
• Fanatizmas ir dogmatizmas: Romane vaizduojamas aklas tikėjimas dogmomis, nepakantumas kitokiai nuomonei, erezijų persekiojimas. Kai kurie vienuoliai, ypač aklasis bibliotekininkas Chorchė iš Burgoso, įkūnija fanatišką tiesos saugotojo, neleidžiančio plisti „pavojingoms“ idėjoms, tipą.
• Ženklai, simboliai ir interpretacija: Kaip semiotikas, Ekas romane tyrinėja ženklų ir simbolių prigimtį, jų interpretavimo galimybes ir pavojus. Viljamas nuolat analizuoja ženklus, bandydamas iš jų atkurti įvykių seką. Tačiau ženklai gali būti klaidinantys, o interpretacijos – subjektyvios.
• Knygos ir bibliotekos galia: Biblioteka romane yra ne tik žinių lobynas, bet ir galios centras, paslapčių saugykla, labirintas, kuriame galima pasiklysti tiek fiziškai, tiek intelektualiai. Knygos gali būti ir nuodai, ir išsigelbėjimas. Kova dėl prieigos prie knygų ir jų turinio tampa kovos dėl valdžios ir tiesos metafora.
• Istorija ir jos interpretavimas: Romanas yra istorinis, tačiau Ekas ne tik atkuria praeitį, bet ir žaidžia su ja, rodydamas, kaip istorija yra konstruojama, interpretuojama ir kaip praeities įvykiai gali atspindėti dabarties problemas.
• Meilė ir geismas: Nors ir antrame plane, romane paliečiama ir žmogiškųjų jausmų tema. Adso trumpas ir aistringas susitikimas su kaimo mergina vienuolyne atskleidžia kūniškos meilės ir dvasinių ieškojimų konfliktą.

Pagrindiniai veikėjai

• Viljamas iš Baskervilio: Pagrindinis veikėjas, pranciškonų vienuolis iš Anglijos, buvęs inkvizitorius. Jis pasižymi aštriu protu, erudicija, loginio mąstymo gebėjimais, smalsumu ir tolerancija. Romane jis atlieka detektyvo vaidmenį, tirdamas paslaptingas mirtis vienuolyne. Jo metodai (stebėjimas, dedukcija, hipotezių kėlimas) primena Šerloką Holmsą. Viljamas tiki proto galia, tačiau kartu suvokia ir žmogiškojo pažinimo ribotumą. Jis yra humanizmo ir racionalumo atstovas viduramžių dogmatizmo fone.

• Adsonas (Adso) iš Melko: Jaunas benediktinų novicijus, Viljamo mokinys ir romano pasakotojas. Jis įvykius aprašo jau būdamas senas, prisimindamas savo jaunystės patirtį. Adsonas yra smalsus, jautrus, linkęs į apmąstymus. Per jį skaitytojas susipažįsta su vienuolyno gyvenimu, Viljamo tyrimo eiga ir patiria pirmosios meilės jaudulį. Jo pasakojimas yra subjektyvus, persmelktas senatvės nostalgijos ir bandymo suprasti praeities įvykius.

• Chorchė (Jorge) iš Burgoso: Senas, aklas ir labai įtakingas vienuolis, buvęs bibliotekininkas. Jis yra pagrindinis antagonistas, fanatiškai saugantis bibliotekos paslaptis ir kovojantis prieš, jo manymu, pavojingas idėjas, ypač tas, kurios skatina juoką ir kritinį mąstymą. Chorchė įkūnija dogmatizmą, nepakantumą ir baimę prieš laisvą mintį. Jo aklumas yra ir fizinis, ir dvasinis.

• Abatas Abo: Vienuolyno vyresnysis. Iš pradžių jis atrodo kaip protingas ir autoritetingas vadovas, tačiau, gilėjant krizei, paaiškėja jo silpnumas, baimė prarasti valdžią ir nesugebėjimas suvaldyti situacijos.

• Malachijus iš Hildesheimo: Dabartinis bibliotekininkas, griežtai saugantis bibliotekos paslaptis ir paklūstantis Chorchei.

• Berengaras iš Arundelio: Bibliotekininko padėjėjas, paslaptinga ir dviprasmiška figūra, susijusi su vienuolyno nuodėmėmis.

• Severinas iš Šventojo Emeramo: Vienuolis žolininkas, turintis prieigą prie vaistų ir nuodų, padedantis Viljamui tyrime.

• Remigijus iš Varaždinės: Vienuolyno ūkvedys, turintis praeitį, susijusią su eretikų judėjimu (dulcinistais).

• Salvatorė: Keistas, suluošintas vienuolis, kalbantis įvairių kalbų mišiniu, taip pat buvęs dulcinistas. Jo paveikslas atspindi viduramžių visuomenės marginalus.

• Bernardas Gi (Bernardo Gui): Tikra istorinė asmenybė, garsus inkvizitorius, atvykstantis į vienuolyną tirti erezijų. Jis įkūnija negailestingą ir fanatišką bažnytinę valdžią.

• Mergina: Bevardė kaimo mergina, su kuria Adsonas patiria trumpą meilės nuotykį. Ji tampa tyrumo, geismo ir socialinės neteisybės (ji apkaltinama raganavimu) simboliu.

Romano siužeto santrauka

1327 metais pranciškonų vienuolis Viljamas iš Baskervilio ir jo mokinys Adsonas iš Melko atvyksta į benediktinų vienuolyną Šiaurės Italijoje, kur turi įvykti svarbios derybos tarp popiežiaus ir Šventosios Romos imperijos atstovų. Vienuolynas garsėja savo turtinga biblioteka.

Netrukus po jų atvykimo vienuolyne paslaptingomis aplinkybėmis miršta vienas iš iliuminatorių – Adelmufas iš Otranto. Abatas paprašo išmintingojo Viljamo ištirti šią mirtį. Viljamas, naudodamasis savo loginiais sugebėjimais, pradeda tyrimą.

Mirtys tęsiasi: žūsta graikų kalbos vertėjas Venancijus, bibliotekininko padėjėjas Berengaras, žolininkas Severinas, o galiausiai ir pats bibliotekininkas Malachijus. Visos mirtys atrodo susijusios su paslaptinga knyga iš bibliotekos. Viljamas įtaria, kad vienuoliai miršta perskaitę užnuodytą knygą.

Tyrimo metu Viljamas ir Adsonas susiduria su vienuolyno intrigomis, baimėmis, prietarais. Jie bando patekti į paslaptingąją biblioteką, kuri yra labirintas, saugomas griežtų taisyklių. Bibliotekoje jie ieško dingusios knygos, kuri, kaip paaiškėja, yra antroji Aristotelio „Poetikos“ dalis, skirta komedijai ir juokui.

Į vienuolyną atvyksta inkvizitorius Bernardas Gi, kuris pradeda savo tyrimą dėl erezijų ir raganavimo. Jis suima ir nuteisia kelis vienuolius (Remigijų, Salvatorę) bei kaimo merginą, su kuria Adsonas buvo patyręs meilės nuotykį.

Galiausiai Viljamas ir Adsonas patenka į slaptą bibliotekos kambarį, kur susiduria su akluoju Chorche iš Burgoso. Paaiškėja, kad Chorchė, bijodamas juoko ir jo ardomosios galios, užnuodijo Aristotelio knygos puslapius. Jis mano, kad juokas yra pavojingas tikėjimui ir tvarkai. Chorchė suvalgo užnuodytus knygos lapus ir padega biblioteką, kad knyga ir jo paslaptis žūtų kartu su juo.

Kyla didžiulis gaisras, sunaikinantis visą biblioteką ir didžiąją dalį vienuolyno. Viljamas ir Adsonas spėja išsigelbėti. Po gaisro jie palieka vienuolyno griuvėsius.

Romanas baigiasi Adsono, jau seno vienuolio, apmąstymais apie praeities įvykius, tiesos reliatyvumą ir žodžių trapumą: „Stat rosa pristina nomine, nomina nuda tenemus“ (Rožė išlieka savo pirmykščiu vardu, mes laikomės tik plikų vardų).

Kūrinio interpretacijos

• Detektyvas kaip filosofinė alegorija: Nors romanas turi visus klasikinio detektyvo bruožus, jis yra daug daugiau. Nusikaltimų tyrimas tampa priemone kelti gilesnius klausimus apie tiesą, pažinimą, ženklų interpretaciją, gėrį ir blogį.
• Viduramžiai kaip modernaus pasaulio veidrodis: Ekas naudoja viduramžių aplinką ne tik dėl jos egzotiškumo, bet ir kaip veidrodį, kuriame atsispindi šiuolaikinės problemos: ideologiniai konfliktai, cenzūra, valdžios piktnaudžiavimas, tiesos paieškos informacijos gausoje.
• Juoko filosofija: Romanas gvildena juoko prigimtį ir reikšmę. Chorchės baimė prieš juoką atspindi autoritarinių sistemų baimę prieš laisvą mintį ir kritiką. Juokas čia – tai ne tik pramoga, bet ir galingas pažinimo įrankis.
• Biblioteka kaip pasaulio modelis: Paslaptinga, labirintą primenanti biblioteka simbolizuoja visą žmonijos sukauptą žinojimą, jo begalybę, bet kartu ir pavojus, slypinčius nekontroliuojamame žinių sraute ar bandymuose jas cenzūruoti.
• Postmodernistinis žaidimas su istorija ir žanrais: Ekas meistriškai jungia istorinį romaną, detektyvą, filosofinį traktatą, teologines diskusijas. Jis žaidžia su citatomis, aliuzijomis, kurdamas daugiasluoksnį, intertekstualų kūrinį.

Simboliai romane

• Rožė: Romano pavadinime minima rožė yra daugiareikšmis simbolis. Ji gali reikšti prarastą grožį, paslaptį, meilę (Adsono patirtis), tiesą, kuri lieka nepasiekiama, arba tiesiog žodį, praradusį savo pirminę reikšmę. Paskutinis sakinys „Stat rosa pristina nomine, nomina nuda tenemus“ pabrėžia šį prasmės trapumą.
• Biblioteka-labirintas: Simbolizuoja žinių gausą, pažinimo sudėtingumą, tiesos paieškų klaidumą. Tai vieta, kur galima rasti išmintį, bet ir pražūti.
• Aristotelio „Komedijos“ knyga: Simbolizuoja uždraustą žinojimą, juoko galią, laisvą mintį, kuri kelia grėsmę dogmatinei tvarkai.
• Veidrodis: Romano pradžioje minimas kreivas veidrodis bibliotekoje gali simbolizuoti iškreiptą tiesos suvokimą, realybės ir iliuzijos painiavą.
• Ugnis: Turi dvejopą prasmę – tai ir naikinanti jėga (bibliotekos gaisras), ir apsivalymo, tiesos atskleidimo simbolis.

Umberto Eko „Rožės vardas“ yra itin turtingas šaltinis įvairioms rašinių temoms:

1. Pažinimo ir tiesos problema literatūroje.

• Temos plėtojimas: Analizuoti, kaip romane vaizduojamas tiesos ieškojimo procesas, su kokiais sunkumais susiduria pažinimo siekiantis žmogus, kokios yra tiesos prigimties interpretacijos.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Viljamo iš Baskervilio racionalūs tyrimo metodai (logika, dedukcija, ženklų analizė) kaip bandymas pasiekti tiesą.
  • Kontrastas tarp Viljamo racionalumo ir Chorchės dogmatizmo bei fanatizmo. Chorchės bandymai nuslėpti „pavojingą“ tiesą.
  • Bibliotekos kaip žinių ir kartu paslapčių bei klaidų labirinto simbolika.
  • Romano pabaigos atvirumas ir Adsono apmąstymai apie tiesos reliatyvumą („nomina nuda tenemus“).

2. Totalitarizmo ir laisvos minties konfliktas literatūroje.

• Temos plėtojimas: Nagrinėti, kaip romane per viduramžių vienuolyno aplinką atskleidžiamos totalitarinės kontrolės, cenzūros, baimės prieš laisvą žodį ir juoką temos.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Chorchės iš Burgoso paveikslas kaip fanatiško ideologo, bijančio juoko ir naujų idėjų, pavyzdys. Jo pastangos sunaikinti Aristotelio knygą.
  • Inkvizitoriaus Bernardo Gi veikla kaip bažnytinės valdžios represijų ir nepakantumo kitaminčiams simbolis.
  • Bibliotekos kaip griežtai kontroliuojamos erdvės vaizdavimas.
  • Juoko kaip pasipriešinimo autoritetui ir dogmoms galia.

3. Knygos ir skaitymo reikšmė žmogaus gyvenime.

• Temos plėtojimas: Analizuoti, kaip romane vaizduojama knygos galia – tiek kurianti, tiek griaunanti. Knygos kaip žinių, išminties, bet ir pavojų, pagundų šaltinis.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Vienuolyno bibliotekos kaip didžiausio turto ir kartu didžiausios paslapties vaizdavimas.
  • Kova dėl prieigos prie knygų, ypač uždraustų.
  • Aristotelio „Komedijos“ knygos įtaka įvykiams – ji tampa mirčių priežastimi, bet kartu simbolizuoja svarbią idėją.
  • Adsono, kaip skaitytojo ir pasakotojo, vaidmuo – jis per knygas ir Viljamo pamokymus pažįsta pasaulį.

4. Istorinio romano ypatumai ir praeities aktualizavimas.

• Temos plėtojimas: Nagrinėti, kaip Ekas naudoja istorinį foną (viduramžius) šiuolaikinėms problemoms ir idėjoms nagrinėti. Kaip romane susipina istorinė tiesa ir literatūrinė išmonė.
• Argumentavimas remiantis kūriniu:
  • Tikslus viduramžių vienuolyno gyvenimo, teologinių ginčų, kultūros detalių atkūrimas.
  • Istorinių asmenybių (pvz., Bernardas Gi) įtraukimas į siužetą.
  • Paralelės tarp viduramžių problemų (erezijos, fanatizmas, valdžios krizės) ir XX amžiaus aktualijų.
  • Postmodernistinis požiūris į istoriją kaip į tekstą, kurį galima interpretuoti įvairiai.

• Kodėl romanas pavadintas „Rožės vardas“? Kokia šio pavadinimo simbolinė prasmė?
• Ar Viljamas iš Baskervilio yra tik detektyvas, ar jis įkūnija tam tikrą filosofinę poziciją?
• Koks yra juoko vaidmuo romane ir apskritai žmogaus gyvenime? Kodėl Chorchė taip bijojo juoko?
• Ar biblioteka romane yra tik žinių saugykla, ar ji turi ir kitų, gilesnių reikšmių?
• Kaip romane vaizduojamas gėrio ir blogio santykis? Ar įmanoma aiškiai atskirti teisuolius nuo nusidėjėlių?
• Ar „Rožės vardas“ yra optimistinis ar pesimistinis kūrinys? Kokią žinią jis siunčia šiuolaikiniam skaitytojui?

1. Umbertas Ekas: gyvenimas ir kūryba:

   • 🔗 Straipsnis apie U. Eką: Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE)
   • 🔗 Oficiali Umberto Eko svetainė (archyvas, italų k.): Umbertoeco.it (archyvas)
   • 🔗 Interviu ir paskaitos su U. Eku (įvairiomis kalbomis, ieškoti su subtitrais): Paieška YouTube
   • 📸 Umberto Eko nuotraukos ir portretai: Paieška Google Images

2. Romanas „Rožės vardas“:

   • 📸 Filmas „Rožės vardas“ (rež. Jean-Jacques Annaud, 1986 m., vaid. Sean Connery) – padeda vizualizuoti atmosferą, bet yra romano adaptacija: Paieška YouTube filmo anonsų ar ištraukų
   • 📸 Kadrų iš filmo „Rožės vardas“ paieška: Paieška Google Images
   • 🔗 Romano analizės ir interpretacijos (anglų k.): SparkNotes – The Name of the Rose, CliffsNotes – The Name of the Rose

3. Viduramžių istorija ir kultūra:

   • 🔗 Informacija apie viduramžius: Wikipedia – Middle Ages
   • 🔗 Informacija apie benediktinų ordiną: Wikipedia – Benedictines
   • 🔗 Informacija apie inkviziciją: Wikipedia – Inquisition
   • 🔗 Informacija apie Aristotelio „Poetiką“: Wikipedia – Poetics (Aristotle)

Tikimės, šis konspektas padės geriau suprasti Umberto Eko romaną „Rožės vardas“!