Romanas „Balta drobulė“

Antano Škėmos (1910–1961) romanas „Balta drobulė“ – vienas ryškiausių XX a. vidurio lietuvių modernizmo kūrinių, parašytas išeivijoje (1952–1954 m., išleistas 1958 m.). Tai psichologinis, intelektualinis romanas, kuriame sąmonės srauto technika meistriškai atskleidžiamas pagrindinio veikėjo Antano Garšvos vidinis pasaulis, jo dvasinis skilimas, kančia ir tapatybės paieškos svetimoje aplinkoje.

Romanas laikomas katastrofinio modernizmo pavyzdžiu. Jame atsispindi skaudūs XX amžiaus istoriniai įvykiai (karas, okupacijos, emigracija) ir jų poveikis žmogaus sąmonei bei likimui. Kūrinys kelia egzistencializmui artimus klausimus apie gyvenimo prasmę (o gal beprasmybę?), kančią, laisvę, susvetimėjimą absurdiškame pasaulyje.

Škėma autobiografijoje rašė: „Skeptiškai vertinu išeivijoje esančių kariškių skelbiamą heroimą: jis nėra pirmos rūšies. Piermaeiliai herojai užuvo ir žūsta Lietuvoje.“ Šis požiūris jaučiamas ir romane, kuriame herojiškumas demaskuojamas, o dėmesys sutelkiamas į individo vidinę tragediją.

Romanas turi autobiografinių bruožų: kaip ir jo herojus Garšva, Škėma dirbo fizinį darbą (fabrike, vėliau – keltuvininku), jo motina sirgo psichine liga, rašytojas dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. Tačiau „Balta drobulė“ nėra autobiografija – tai sudėtingas, daugiasluoksnis kūrinys apie tragišką menininko likimą moderniame pasaulyje.

Skaityti

Skaityti PDF

Angliška versija Amazone

• Gimė: 1910 m. lapkričio 29 d. Lodzėje (Lenkija), mokytojo šeimoje.
• Grįžimas į Lietuvą: 1921 m.
• Studijos: Mediciną (1929–1931 m.), vėliau teisę (nuo 1931 m.) Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universitete. Nuo 1935 m. mokėsi V. Sipavičiaus-Fedoto dramos studijoje.
• Karjera: 1936–1944 m. aktorius ir režisierius Valstybės teatre Kaune, vėliau Vilniuje. Vaidino daugelyje to meto spektaklių.
• Emigracija: 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, dalyvavo lietuvių meninėje veikloje (Augsburgo Dramos teatras, Hanau „Atžalynas“, Dainavos ansamblis ir kt.).
• JAV: 1949 m. atvyko į JAV. Tęsė teatrinę veiklą (Čikagos, Bostono teatrai), dirbo fizinį darbą, redakcijoje („Vienybė“), skaitė paskaitas, rašė straipsnius.
• Žūtis: 1961 m. rugpjūčio 11 d. žuvo automobilio avarijoje Pensilvanijoje.

Ši skiltis skirta padėti aktyviau ir lengviau įsisavinti sudėtingą medžiagą.

1. Pagrindinių sąvokų žodynėlis

• Neurastenija: Nervų sistemos išsekimas, pasireiškiantis padidėjusiu jautrumu, dirglumu, nuovargiu.
  • Romane: Garšvos staigūs nuotaikų svyravimai, jautrumas aplinkai (pvz., šąlantys pirštai prieš darbą), nuovargis, priepuoliai. Psichiatras Kaune jam diagnozuoja neurasteniją.
• Sąmonės srautas: Literatūrinė technika, kuria siekiama kuo tiksliau perteikti veikėjo minčių, jausmų, pojūčių tėkmę, dažnai be aiškios loginės struktūros.
  • Romane: Visas pasakojimas yra Garšvos sąmonės srautas, kur dabarties įvykiai (pvz., važiavimas keltuvu) persipina su chaotiškais prisiminimais apie Jonę, motiną, tardymus, o mintys šokinėja nuo vienos temos prie kitos.
• Egzistencializmas: Filosofijos kryptis, pabrėžianti individo laisvę, atsakomybę, būties absurdą ir kančios neišvengiamumą.
  • Romane: Garšvos nuolatinis susidūrimas su gyvenimo beprasmybe (darbas keltuve), kaltės jausmas, maištas prieš absurdą (ironija, kūryba), kančios patyrimas kaip esminė būties dalis.
• Katastrofizmas (literatūroje): Pasaulėžiūra ir meninė raiška, atspindinti pasaulio pabaigos, didelių sukrėtimų, civilizacijos krizės nuojautas ir patirtis.
  • Romane: Garšvos sąmonėje nuolat iškylantys karo, okupacijų, smurto vaizdai; jo paties vidinis skilimas ir artėjanti beprotybė kaip asmeninės katastrofos atspindys platesniame XX a. kataklizmų fone.
• Groteskas: Meninė priemonė, jungianti priešingybes (juokinga ir baisu, gražu ir šlykštu), siekiant sukurti keistą, nenatūralų, dažnai kritišką ar satyrinį vaizdą.
  • Romane: Jaunojo Garšvos bandymas nusižudyti (virvė, laužas, bet baimė), senutės laidotuvės DP stovykloje (prastas orkestras, šlampantis karstas), Garšvos vaidinamas „protingas beprotis“ Ženios viešnamyje.
• DP (Displaced Persons): Perkeltieji asmenys – žmonės, priverstinai palikę savo gimtąsias šalis dėl karo ar persekiojimų.
  • Romane: Skyrius apie gyvenimą DP stovykloje Vokietijoje (14 skyriaus „Iš Antano Garšvos užrašų“ dalis) tiesiogiai atspindi šią patirtį.
• Alter ego: „Antrasis aš“ – literatūrinis veikėjas, kuriame autorius įkūnija dalį savo asmenybės, patirčių ar idėjų.
  • Romane: Antanas Garšva turi daug autobiografinių bruožų, sutampančių su Antano Škėmos gyvenimu (motinos liga, darbas keltuvininku, dalyvavimas sukilime, menininko pašaukimas), todėl gali būti laikomas autoriaus alter ego.
• Zoori: Paslaptingas, Garšvos sąmonėje iškylantis žodis, neturintis aiškios reikšmės, galbūt simbolizuojantis prarastą harmoniją, vaikystės nekaltumą, neišsipildžiusią svajonę, beprotybės šauksmą ar tiesiog nesuprantamą vidinį impulsą. Pirmą kartą ryškiai pasirodo per priepuolį Kaune, Laisvės alėjoje.

Galima pridėti:

• Vidinis monologas: Veikėjo minčių išsakymas sau pačiam, dažnai kaip sąmonės srauto dalis.
  • Romane: Didžioji dalis Garšvos apmąstymų yra vidiniai monologai.
• Aliuzija: Netiesioginė nuoroda į kitą literatūros kūrinį, istorinį įvykį, asmenį ar meno kūrinį.
  • Romane: Gausu aliuzijų į kitus rašytojus (Poe, Bodleras, Kafka), dailininkus (Šagalas, El Grekas), filosofus (Šopenhaueris, Nyčė), Bibliją.
• Intertekstualumas: Teksto sąsajos su kitais tekstais, citatos, nuorodos.
  • Romane: Garšvos sąmonėje nuolat cituojami, interpretuojami ar kitaip minimi kiti kūriniai, kas praturtina romano prasminį lauką.

2. Veikėjų schema

• Centre – Antanas Garšva (protagonistas, tragiškas herojus, menininkas, ligonis).
• Artimiausias ratas (tiesiogiai veikiantys jo gyvenimą ir vidinį pasaulį):
  • Elena: Vėlyvoji meilė, vilties ir kartu kančios šaltinis, mūza, moteriškumo idealo projekcija, primenanti motiną.
  • Jonė: Pirmoji meilė, jaunystės simbolis, prarastos nekaltybės ir kaltės šaltinis.
  • Motina: Jautrumo, meniškumo, bet ir psichinės ligos paveldimumo šaltinis, tragiškas paveikslas, keliantis kaltę.
  • Tėvas: Nerealizavęsis menininkas, smurtautojas, sudėtingo santykio ir galbūt dalies Garšvos vidinių konfliktų priežastis.
• Darbo aplinka / Niujorkas (atspindi susvetimėjimą, kasdienybės absurdą, bet ir žmogiškus ryšius):
  • Stanley: Keltuvininkas, cinikas, alkoholikas, Mozartomanas, kenčiantis „antrininkas“, su kuriuo Garšva jaučia dvasinę bendrystę kančioje ir neviltyje.
  • Joe: Keltuvininkas, optimistiškesnis, siekiantis dainininko karjeros, kontrastas Stanley.
  • O’Casey (starteris): Žmogiškas, supratingas darbdavys, suteikiantis Garšvai trumpų atokvėpio akimirkų.
  • Stevens (tavernos savininkas): Neutralus stebėtojas, kurio akyse Garšva yra „keistuolis“, bet neblogas žmogus.
  • Daktaras Ignas: Gydytojas, simbolizuojantis bandymą padėti, bet ir medicinos bejėgiškumą prieš Garšvos ligą; sąsaja su Lietuva per liaudies dainas.
  • Elenos vyras (inžinierius): Racionalus, pragmatiškas, bet ir tam tikra prasme supratingas varžovas, pabrėžiantis Garšvos socialinį ir materialinį pažeidžiamumą.
• Praeities / ideologiniai oponentai (formuoja Garšvos patirtį, atskleidžia vertybinius konfliktus):
  • Simutis (NKVD tardytojas): Brutalios jėgos, nežmoniškos sistemos įsikūnijimas, fizinės ir psichinės traumos kaltininkas.
  • Zuika (poetas kolaborantas): Prisitaikėliškumo, moralinio nuopuolio pavyzdys, kontrastas Garšvos meninei sąžinei.
  • Vaidilionis (poetas DP stovykloje): Kito tipo menininko (tautinio, „misijinio“) atstovas, su kuriuo Garšva konfliktuoja dėl meno paskirties; simbolizuoja skirtingus išeivijos kūrėjų kelius.
• Simboliniai / vizijų veikėjai (atskleidžia Garšvos pasąmonę, baimes, troškimus):
  • Rudas žmogus (keltuve): Mirties, likimo, pasąmonės ar net velnio simbolis, išryškinantis Garšvos kaltes ir artėjančią pabaigą.
  • Poetų-vaiduoklių vizijos: Garšvos kūrybinių kančių, idealų ir nusivylimų atspindys, jo dialogo su literatūros tradicija išraiška.

3. Laiko juosta

• Romano dabarties laikas: Sekmadienio popietė (apie 15:54) – Pirmadienio vidudienis (prieš 12:00). Pagrindiniai įvykiai: ėjimas į darbą, pokalbis su Elenos vyru, darbas keltuve, susitikimas su Elena parke, meilės scena, priepuolis, rytinis skambutis daktarui, bandymas rašyti, galutinis priepuolis. Poveikis: Ši para – tai Garšvos gyvenimo ir sąmonės krizės kulminacija, vedanti į tragišką atomazgą.
• Garšvos praeities svarbiausi etapai (chronologiškai per prisiminimus):
  • Vaikystė (Karlsbadas, pelkių miestelis, Palanga): Formuojasi jautrumas, vienišumo jausmas, pirmieji susidūrimai su grožio ir kančios dualumu, vaizduotės galia (pvz., žaidimas „mišiomis“, Pelenės vizijos).
  • Paauglystė Kaune (vienatvė, skaitymas, bandymas nusižudyti): Intensyvūs egzistenciniai ieškojimai, pesimizmo įtaka (Šopenhaueris), pirmas rimtas susidūrimas su mirties baime ir gyvenimo beprasmybe, gyvybės instinkto pergalė.
  • Studijų metai (biliardas, santykiai su Ženia, pirmasis stiprus priepuolis – Zoori!, psichiatro diagnozė, išsiskyrimas su Jone, pirmoji publikacija): Jaunatviškas maksimalizmas, pirmosios kūrybinės kančios ir sėkmės, meilės dramos, ligos paūmėjimas ir jo poveikis gyvenimo sprendimams.
  • Sovietų okupacija (tardymai, fizinis smurtas): Brutali patirtis, palikusi gilų fizinį (randas) ir psichologinį (baimė, nepasitikėjimas) pėdsaką.
  • Partizanavimas (ruselio nužudymas): Ribinės situacijos patirtis, kaltės jausmo užuomazgos, karo dehumanizuojantis poveikis.
  • Vokiečių okupacija (darbas leidykloje, psichinis palūžimas, Ženios „globa“, psichiatrinė ligoninė): Visiškas dvasinis ir fizinis išsekimas, tapatybės praradimas, gyvenimas visuomenės paraštėse, oficialus „beprotybės“ pripažinimas.
  • DP stovykla Vokietijoje (konfliktas su Vaidilioniu): Susidūrimas su kitokiu požiūriu į menininko misiją tremtyje, kūrybinių principų gynimas, bet ir tolesnis vidinis skausmas bei vienišumas.
  • Emigracija į JAV (darbas keltuvininku, santykiai su Elena): Galutinis statuso praradimas, nužmoginantis darbas, bandymas rasti meilę ir kūrybinį įkvėpimą svetimoje, bet kartu viliojančioje aplinkoje, vedantis į finalinę tragediją.

Pagrindinė romano tema – menininko (poeto) tragedija moderniame, dvasiškai nuskurdusiame pasaulyje. Antanas Garšva, jautrios sielos poetas, priverstas dirbti monotonišką keltuvininko darbą milžiniškame Niujorko viešbutyje. Šis kontrastas tarp kūrybinių polėkių ir nužmoginančios kasdienybės yra vienas pagrindinių konflikto šaltinių.

Problematika:

• Susvetimėjimas ir tapatybės praradimas: Garšva jaučiasi svetimas tiek Amerikos visuomenėje, tiek savo paties viduje. Jo tapatybė skyla tarp lietuvio poeto ir keltuvininko Nr. 87. Jis jaučia dvilypumą: „mąsto lietuviškai, bet yra svetimoje aplinkoje, jis tarsi augalas, bandantis pritapti“.
• Kūrybos prasmė ir menininko kančia: Ar menas gali išgelbėti žmogų, suteikti prasmę jo kančiai? Garšva trokšta kurti, įsiamžinti, tačiau rutina ir vidiniai demonai trukdo.
• Meilės (ne)įmanomumas: Sudėtingi santykiai su moterimis (Jonė, Elena) atskleidžia Garšvos nesugebėjimą sukurti harmoningo ryšio, jo baimę įsipareigoti ir vidinį egoizmą bei ligos įtaką.
• Praeities našta ir atmintis: Garšvos sąmonėje nuolat iškyla skaudūs praeities vaizdai (motinos liga, tėvo elgesys, karo žiaurumai, prievarta prieš Jonę, tardymas sovietų saugume), kurie neleidžia ramiai gyventi dabartyje.
• Psichinė liga ir jos įtaka: Neurastenija, šizofrenijos požymiai – liga yra ne tik metafora, bet ir reali kančios priežastis, dar labiau suskaldanti Garšvos asmenybę.
• Egzistencinis absurdas: Romano pasaulis dažnai atrodo priešiškas, beprasmis, o žmogaus pastangos rasti tvarką ir prasmę – bergždžios. Garšva bando maištauti prieš absurdą ironija, kūryba, bet galiausiai palūžta.

Antanas Garšva – sudėtingas, prieštaringas modernaus žmogaus prototipas. Jis:

• Poetas ir intelektualas: Išsilavinęs, jautrus menui ir filosofijai (ypač Šopenhauerio pesimizmui jaunystėje), trokštantis kurti, palikti pėdsaką literatūroje. Jo sąmonės sraute gausu literatūrinių, kultūrinių aliuzijų.
• Emigrantas: Išgyvenęs karo baisumus, sovietų okupacijos žiaurumą, priverstas palikti tėvynę ir dirbti mechanišką darbą svetimoje šalyje. Niujorkas jam – moderni dykuma, milžiniškas viešbutis – nužmoginantis mechanizmas.
• Keltuvininkas Nr. 87: Jo darbas simbolizuoja susvetimėjimą, monotoniją, asmenybės praradimą. Uniforma su numeriu naikina individualumą („Smagu kolioti skaičių“, „Smagu operuoti skaičiais“). Nuolatinis judėjimas „Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje“ primena Sizifo beprasmį darbą.
• Sergantis žmogus: Kenčia nuo neurastenijos, galbūt šizofrenijos (paveldėtos iš motinos). Patiria priepuolius, sąmonės praradimus, haliucinacijas. Vartoja vaistus. Liga dar labiau ardo jo asmenybę, santykius, trukdo kurti. Save vadina „žmogėnu“, „kauku“ – nevisavertė būtybė.
• Suskilusi asmenybė: Jo viduje nuolat kovoja poetas ir keltuvininkas, praeitis ir dabartis, meilės troškimas ir baimė įsipareigoti, noras gyventi ir mirties nuojauta.
• Jaučiantis kaltę: Dėl santykių su Jone (prievarta, neištesėtas pažadas vesti), dėl motinos (apgautas nuvežimas į ligoninę), dėl nužudyto rusų kareivio partizanaujant.
• Egzistencialistas: Jaučia pasaulio absurdą, maištauja prieš jį ironija, kūryba. Artimas A. Camus herojams savo vidine kančia ir pasipriešinimu beprasmybei. Jo vienatvė ir kančia primena, kad žmogus yra atsakingas už savo pasirinkimus net absurdiškame pasaulyje.
• Santykyje su moterimis:
  • Jonė: Pirmoji, jaunystės meilė, kuriai prižadėjo vesti, bet kurią išprievartavo ir paliko. Jos prisiminimas kelia nostalgiją ir kaltę. „Jonės netekimas man yra jaunystės netekimas“.
  • Elena: Dabartinė meilė, ištekėjusi moteris. Santykiai aistringi, bet komplikuoti dėl Garšvos ligos, baimių, kaltės jausmo ir Elenos santuokos. Elena jam – ir mūza, ir priminimas apie (ne)įmanomą laimę. Ji panaši į Garšvos motiną – meniškos sielos, jautri.
  • Motina: Sudėtingas santykis. Ji perdavė jam jautrumą menui, grožiui, bet ir psichinę ligą. Jos paveikslas – tragiškas, kupinas kančios. Garšvos kaltė dėl jos likimo – viena iš jo vidinių traumų.
  • Tėvas: Taip pat menininkas (smuikininkas, dramaturgas), bet nerealizavęs savęs, tapęs provincialiu mokytoju. Santykiai su juo sudėtingi, ypač dėl jo elgesio su motina. Garšva kartais jaučia panašumą į tėvą („Esu svajotojas kaip ir mano tėvas“).

Garšvos paveikslas itin paveikus, nes skaitytojas kartu su juo išgyvena jo vidinius konfliktus, kančią, trumpus prašviesėjimus ir neišvengiamą artėjimą prie tragedijos.

Romanas neturi tradicinio siužeto. Veiksmas trunka tik apie parą – nuo sekmadienio popietės (15:54) iki pirmadienio vidurdienio (prieš 12:00). Tačiau į šį trumpą laiko tarpą, pasakojamą sąmonės srautu, įpinama visa Garšvos gyvenimo istorija per prisiminimus, apmąstymus, asociacijas. Kūrinio struktūrą sudaro 15 sunumeruotų skyrių, Įvadas ir Pabaiga. Kai kuriuose skyriuose yra „Iš Antano Garšvos užrašų“ dalys – tai tiesioginiai prisiminimai.

• Įvadas: Antanas Garšva eina į darbą Niujorko viešbutyje. Jaučiasi blogai (šąla pirštai, per greit plaka širdis). Mintys šokinėja nuo prisiminimų apie senelės žiedą, motiną, Eleną iki ironiškų svarstymų apie neurotikus genijus. Prieš darbą išgeria tabletę. Prisimena daktaro Igno perspėjimą apie sveikatą. Pasiruošia keltuvininko Nr. 87 pamainai.
• 1 skyrius:
  • a dalis („Stevenso tavernoje“): Garšva susitinka su Elenos vyru inžinieriumi. Tvyro įtampa, bet pokalbis ramus. Garšva prisipažįsta mylįs Eleną, bet teigia, kad ji ištikima vyrui. Inžinierius sužino apie Garšvos ligą ir perspėjimą mesti darbą. Vyrai išsiskiria taikiai, inžinierius net linki Garšvai pasveikti.
  • b dalis: Garšva grįžta į viešbutį, apsivelka uniformą Nr. 87. Vėl prisiminimai apie Eleną, tėvą. Jaučiasi kaip „lietuvis kaukas“ svetimame pasaulyje.
• 2 skyrius:
  • a dalis („Iš Antano Garšvos užrašų“): Prisiminimai apie tėvą: jo aistringą, bet neprofesionalų smuikavimą (ypač Wieniawskio variacijas), dramaturgiją, patriotines kalbas, meilės istorijas (legenda apie gruzinų kunigaikštytę), santykį su gamta ir smurtą prieš motiną. Atskleidžiama tėvo tragiška prigimtis – menininkas, nerealizavęs savęs.
  • b dalis: Garšva pradeda keltuvininko pamainą. Aprašoma viešbučio fojė (lobby) atmosfera – prabanga, dirbtinumas, įvairūs renginiai (masonai, šinšilų paroda, vestuvės). Darbas monotoniškas – „Up ir down“, svečių aptarnavimas. Jaučiasi kaip Sizifas.
• 3 skyrius:
  • a dalis („Iš Antano Garšvos užrašų“): Prisiminimai apie paauglystę Kaune (14 metų). Vienatvė, intensyvus skaitymas (ypač Schopenhauerio), gyvenimo beprasmybės pojūtis. Bandymas nusižudyti Pajiesyje pakariant – komiškai tragiškas epizodas, atskleidžiantis jaunatvišką egzistencinę krizę ir kartu gyvybės instinktą.
  • b dalis: Garšva toliau dirba keltuve. Sutinka senutę, kuri cituoja poeziją apie žmogaus dehumanizavimą. Garšva mąsto apie savo nerealizuotą poeto pašaukimą, jaučiasi „rato dantimi“. Svarsto apie menininko vaidmenį, kūrybą kaip pasipriešinimą. Prisimena Elenos bandymą patekti pas jį į kambarį.
• 4 skyrius: Kelionė automobiliu su Elena ir jos vyru inžinieriumi į Jones Beach paplūdimį. Įtampa tarp Garšvos ir Elenos. Pokalbiai apie Vilnių, meną, gamtą. Paplūdimio scena – masinė, triukšminga, kontrastuojanti su Garšvos vidine būsena. Užsimezga tylus Garšvos ir Elenos ryšys.
• 5 skyrius:
  • a dalis („Iš Antano Garšvos užrašų“): Garšvos požiūris į moteris kaip į „epizodus“. Jo „meilės menas“ – ciniškas ir egoistiškas. Prisiminimai apie pirmąją meilę Jonę (19 metų). Pažintis kaukių baliuje, nedrąsūs jausmai, pokalbis verandoje. Garšva aprašo savo pirmąjį „pakaruoklišką“ eilėraštį ir kūrybines kančias. Antrasis susitikimas su Jone – prievartos aktas prie semaforo. Pažadas vesti. Trejų metų santykiai ir galiausiai Garšvos neištikimybė bei išsiskyrimas. Jonės praradimas suvokiamas kaip jaunystės pabaiga.
  • b dalis: Pertrauka darbe. Pokalbis su kolegomis liftininkais Joe (baritonu) ir Stanley (ciniku alkoholiku). Stanley pasakoja apie savo merginą, Mozartą ir norą nusižudyti. Garšva jaučia bendrumą su Stanley kančia.
• 6 skyrius: Prisiminimai apie partizanavimą 1941 m. Kaune. Epizodas, kai Garšva kovoje nužudo jauną rusų kareivį („čiubčik kučeriavyj“), sutraiškydamas jam galvą akmeniu. Šaltakraujiškas poelgis be kaltės jausmo tuo metu, bet vėliau tampantis dar viena praeities trauma. Garšva ironiškai apmąsto šį veiksmą per įvairių filosofijų prizmę.
• 7 skyrius: Susitikimas su Elena parke. Pokalbis apie kūrybą, prisiminimus, Vilnių (ypač Pylimo gatvės bajorų galvas). Elena atskleidžia, kaip Garšvos kūryba jai kelia skausmą, nes primena prarastą praeitį. Garšva supranta, kad Elena jam reikalinga kaip įkvėpėja. Įtampa auga, Elena prisipažįsta, kad sąmoningai siekė šio susitikimo. Jie susitaria susitikti kitą dieną.
• 8 skyrius:
  • a dalis: Tardymas sovietų saugume 1940 m. („pirmojo bolševikmečio metu“). Poetas Zuika (kolaborantas) ir NKVD tardytojas Simutis ateina naktį į Garšvos vasarnamį Aukštojoje Panemunėje. Pokalbis apie kūrybą, ideologiją. Zuika bando įskųsti Garšvą, bet Simutis, pasirodo, prijaučia liaudies dainų motyvams Garšvos eilėraštyje (kurį Garšva tuo metu rašė apie senąją lietuvių mitologiją) ir liepia per dvi savaites parašyti ideologiškai „teisingą“ eilėraštį.
  • b dalis: Antrasis tardymas pas Simutį. Žiaurus fizinis ir psichologinis kankinimas. Simutis verčia Garšvą šliaužti prie spjaudyklės ir liežuviu išgraibyti nuorūkas. Garšva priešinasi ir Simutis smogia jam prespapjė per galvą. Garšva atgaivinamas, jam įteigiama, kad jį partrenkė autobusas. Šis epizodas paaiškina galvos traumą ir galbūt dalį psichinės ligos simptomų. Vėliau, vokiečių okupacijos metais, Garšva dirba leidykloje, bet palūžta psichiškai, nustoja rašyti. Jį aplanko Ženia (prostitutė iš ankstesnių laikų) ir jo namuose įkuria viešnamį vokiečių karininkams. Garšva vaidina „protingą beprotį“. Galiausiai patenka į psichiatrinę ligoninę.
• 9 skyrius:
  • a dalis („Iš Antano Garšvos užrašų“): Vaikystės prisiminimai. Pirmasis savęs suvokimas tamsoje. Kelionė į Karlsbadą ir epizodas su raudonomis vyšniomis – grožio ir troškimo konfliktas. Laukimas tuščiame bute pelkių miestelyje – vienatvė, vaizduotės žaidimai (indėnas, riteris, klounas), bandymas įveikti laukimą ir galiausiai susitaikymas su juo. Palangos prisiminimas (16 metų) – ekstazės pojūtis prie jūros, komiškas nuopuolis (šlapinimasis prie valties ir moters pasirodymas), gėda, o vėliau – susidūrimas su viduramžiška baime („skardinė masė“) ir jos įveikimas suvokus realybę (medis, žvaigždės).
  • b dalis: Pertrauka darbe. Tęsinys pokalbio su Stanley. Senio mirtis lifte ir moters reakcija su riešutais – absurdiškas epizodas. Stanley pasakoja apie savo merginą, neištikimybę, prarastą ryšį su muzika (Mozartu) ir alkoholizmą. Garšva bando jį atkalbėti nuo savižudybės. Abu jaučia bendrumą savo kančioje. Garšvą aplanko poetų-vaiduoklių vizijos (Kafka, Wilde, Baudelaire, Rimbaud, Verlaine, Dickinson, Pound), pasirodo Ženia su Nietzsche, galiausiai – mirštanti motina.
• 10 skyrius: Intymi scena Garšvos bute su Elena. Meilės aktas. Pokalbis apie Elenos vyrą, jų ateitį. Elena pasakoja legendą apie Pylimo gatvės bajorų galvas ir klavesiną – fantasmagorišką istoriją apie šviesų vaikiną, patekusį į vaiduoklišką puotą apleistame name. Ši istorija atspindi Elenos vidinį pasaulį, jos polinkį į mistiką, praeities ilgesį.
• 11 skyrius:
  • a dalis („Iš Antano Garšvos užrašų“): Prisiminimai apie motiną. Jos bajoriška kilmė, švelnumas, išsilavinimas, meilė poezijai. Jos pamokos Garšvai – poetinis žvilgsnis į istoriją. Konfliktai su tėvu dėl „Muznierovskio“. Motinos psichinės ligos pradžia ir progresavimas: priepuoliai, kliedesiai („sidabrinės žuvys“), agresija, tėvo smurtas. Garšvos vaikystės trauma stebint šias scenas. Galiausiai – motinos apgavystė ir nuvežimas į psichiatrinę ligoninę. Paskutinis jos žvilgsnis – kaltės šaltinis Garšvai.
  • b dalis: Tęsinys pokalbio su Stanley pertraukos metu. Stanley atvirauja apie savo meilę merginai, nepaisant jos neištikimybės, ir apie priežastis, kodėl delsia nusižudyti – jaunystės prisiminimai.
• 12 skyrius:
  • a dalis („Iš Antano Garšvos užrašų“): Prisiminimai apie studijų laikus Kaune (21 metai). „Modernėjanti“ Laisvės alėja. Garšvos gyvenimo būdas: biliardas pinigams, santykiai su prostitute Ženia. Vieną rytą po pasilinksminimo su Ženia jį ištinka staigus priepuolis – pasaulis atrodo svetimas, nerealus (Zoori!). Kreipiasi į psichiatrą, kuris diagnozuoja neurasteniją ir pataria nevesti. Garšva nutraukia santykius su Jone (parašo žiaurų laišką). Parašo eilėraštį, kurį kritikas įvertina teigiamai, nes jame jaučiamas tikras skausmas, o ne maniera.
  • b dalis: Darbas keltuve. Epizodas su rudu, keistu žmogumi (mirties, velnio ar pasąmonės simboliu?), kuris skaito Garšvos mintis, primena jo praeitį, kaltes (felix culpa) ir užsimena apie išganymą per „vėlę, balta drobule apsisiautusią“. Šis susitikimas sukrečia Garšvą.
• 13 skyrius: Scena Garšvos bute po meilės su Elena. Pokalbis apie ateitį, ligą, kūrybą. Garšva prisipažįsta apie savo būseną, baimes, bet ir viltį pasveikti su Elena. Elena žada palikti vyrą ir ateiti pas Garšvą. Po pokalbio Garšvą ištinka stiprus priepuolis – jis apalpsta. Atsigavęs prašo Elenos išeiti, žada paskambinti. Lieka vienas su savo mintimis ir baime. Pirmą kartą apalpsta po meilės akto.
• 14 skyrius:
  • a dalis („Iš Antano Garšvos užrašų“): Gyvenimas DP (perkeltųjų asmenų) stovykloje Vokietijoje. гнетущая atmosfera, buitis, viltys ir pyktis. Garšvos santykis su poetu Vaidilioniu (Bernardo Brazdžionio prototipas?). Konfliktas dėl poezijos sampratos: Garšva kritikuoja Vaidilionio patriotinę, optimistine, bet, jo manymu, paviršutinišką kūrybą; Vaidilionis kaltina Garšvą neurastenija, dekadansu, bejėgiškumu, ironija. Laidotuvių scena – groteskiškas senutės laidojimas lietuje su nevykusiu orkestru – įkvepia Garšvą parašyti eilėraštį, kuriame susipina praeitis, vizijos, kančia. Konfliktas su Vaidilioniu pasiekia kulminaciją, Garšva išdaužia langą ir iškeliamas iš stovyklos. Šis skyrius atskleidžia skirtingus požiūrius į menininko misiją tremtyje.
  • b dalis: Darbas keltuve. Garšva apmąsto savo užrašus, supranta, kad buvo pernelyg niūrus, kad yra ir šviesių prisiminimų. Nusprendžia keisti požiūrį, ieškoti harmonijos, priimti gyvenimo absurdą, bet kurti savo „amžinybę“ per meną. Optimizmo prošvaistė.
• 15 skyrius: Vaikystės prisiminimai. Žaidimas „mišiomis“ pelkių miestelyje – nekaltas, bet kartu pagoniškų ir krikščioniškų elementų kupinas ritualas, atspindintis Garšvos vidinį pasaulį. Palangos prisiminimas – plaukimo varžybos. Kova su savimi, baime, nuovargiu ir galiausiai – pergalė. Džiaugsmas, pripažinimas, bendravimas su merginomis. Kontrastas su ankstesniu Palangos prisiminimu (ekstazė ir gėda). Kauno prisiminimas – naktinis pasivaikščiojimas po Laisvės alėją, rastas pamestinukas, apmąstymai apie tėvystę, ateitį, kūrybą. Šie šviesūs prisiminimai rodo, kad Garšvos gyvenime buvo ir džiaugsmo, vilties, stiprybės akimirkų.
• Pabaiga: Vėl darbas keltuve. Garšvą aplanko Elena. Trumpas, bet kupinas vilties susitikimas. Jie prisipažįsta meilėje, Garšva žada pasveikti ir būti kartu. Elena išeina. Garšva jaučiasi laimingas, pakylėtas („Esu keltuvinis angelas“, „Esu laimingas“). Grįžta namo. Kitą rytą skambina daktarui Ignui, susitaria susitikti. Sėda rašyti, jaučiasi ramus, radęs santykį su pasauliu, susitaikęs su savimi („Skeveldros susidėstė“). Tačiau staiga prasideda stiprus galvos skausmas, priepuolis. Jis suvokia pavojų, bando melstis, žada keistis. Mąsto apie mirtį, „rudą žmogų“, šaukia „Zoori!“. Galiausiai palūžta – sėdi ant grindų, plėšo popierių, jo veidas „ramaus idioto“. Paskutinė scena – Stanley savižudybė šokant nuo tilto (paralelė su Garšvos likimu?). Romano pabaiga tragiška – Garšva galutinai palūžta, išprotėja.

Pavadinimas labai simboliškas ir daugiasluoksnis:

1. Švari sąmonė / Idioto būsena: Kaip teigiama epigrafe iš Lao Dzė ir žmonių pasakojimų, palaiminti idiotai, nes jie laimingi. Idioto sąmonė yra tarsi „balta drobulė“ – tuščia, neapkrauta egzistenciniais klausimais, kančia, praeities traumomis. Garšva, nuolat kamuojamas minčių ir jausmų chaoso, galbūt pasąmoningai ilgisi šios būsenos. Romano pradžia ir pabaiga įrėminta idioto įvaizdžiu, o pabaigoje Garšva pasiekia „ramaus idioto“ būseną.
2. Mirties simbolis: Drobulė asocijuojasi su mirtimi, įkapėmis. Garšvos gyvenimas yra nuolatinė kova su mirtimi (tiesiogine ir dvasine). Balta drobulė gali simbolizuoti neišvengiamą pabaigą, dvasinę mirtį dar esant gyvam.
3. Tuščias lapas / Kūrybos drobė: Balta spalva taip pat gali reikšti tuščią lapą, ant kurio poetas bando įrašyti savo gyvenimo prasmę, sukurti meno kūrinį. Garšvos gyvenimas – tarsi balta drobė, kurią jis bando užpildyti, bet kuri lieka fragmentiška, sutepta kančios ir beprotybės.
4. Ligoninės / Beprotnamio atributas: Balta spalva, drobulė gali asocijuotis ir su ligonine, tramdomaisiais marškiniais, izoliacija – tai susiję su Garšvos liga ir patirtimi psichiatrinėje ligoninėje.

Pavadinimas apjungia pagrindines romano temas: kūrybą, kančią, beprotybę, mirtį ir tragišką žmogaus likimą.

Romanas parašytas ir jo veiksmas vyksta po Antrojo pasaulinio karo, Šaltojo karo pradžioje. Šis laikotarpis paženklintas didžiulėmis katastrofomis, milijonų žmonių žūtimis, prievartine emigracija. Lietuva prarado nepriklausomybę, buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Daug inteligentų, tarp jų ir Škėma, pasitraukė į Vakarus, tapo DP (displaced persons – perkeltaisiais asmenimis).

Ši patirtis giliai paveikė Škėmos kūrybą ir „Baltą drobulę“:

• Emigranto likimas: Garšvos gyvenimas Niujorke atspindi daugelio emigrantų patirtį – prarastą statusą, fizinį darbą, nostalgiją tėvynei, svetimumo jausmą, tapatybės krizę.
• Traumos pėdsakai: Karo, okupacijų, partizaninio karo, tardymų patirtis palieka neišdildomus randus Garšvos psichikoje. Jo liga – ne tik individuali, bet ir viso katastrofas išgyvenusio pasaulio metafora.
• Modernybės kritika: Niujorko viešbutis simbolizuoja modernųjį pasaulį – technišką, efektyvų, bet kartu nužmoginantį, paviršutinišką, be dvasinių vertybių. Garšvos darbas keltuve – šio pasaulio absurdo įsikūnijimas.
• Menininko vieta: Koks menininko vaidmuo tokiame pasaulyje? Ar kūryba gali išlikti autentiška, kai pats kūrėjas yra traumuotas ir priverstas gyventi dvilypį gyvenimą? Garšvos kova už kūrybą yra ir kova už žmogiškumą.
• Egzistencializmas: Romanas artimas prancūzų egzistencialistų (A. Camus, J.-P. Sartre) kūrybai. Nagrinėjamos absurdo, maišto, laisvės, atsakomybės, kančios temos. Kaip ir Camus „Svetimame“, Garšva jaučiasi svetimas pasauliui, bet, skirtingai nei Merso, jis skausmingai ieško prasmės ir ryšio.

Interpretacija: „Balta drobulė“ – tai ne tik vieno žmogaus tragedija. Tai tragiškas XX amžiaus vidurio žmogaus portretas, atskleidžiantis istorinių kataklizmų, modernios civilizacijos ir vidinių demonų poveikį jautriai menininko sielai. Romanas kelia klausimą, ar įmanoma išsaugoti žmogiškumą ir kūrybinę laisvę pasaulyje, kuris atrodo praradęs vertybes ir dvasingumą. Nors pabaiga pesimistinė, pats kūrybos aktas, Garšvos vidinė kova liudija žmogaus dvasios stiprybę ir nesitaikstymą su absurdu.

1. Kodėl Antanas Garšva vadina save „žmogėnuku“, „kauku“? Ką tai sako apie jo savęs suvokimą?
2. Koks Garšvos santykis su praeitimi? Ar prisiminimai jam padeda, ar gniuždo?
3. Palyginkite Garšvos santykius su Jone ir Elena. Kuo jie skiriasi ir kuo panašūs? Kodėl Garšvai nepavyksta sukurti laimingų santykių?
4. Kokį vaidmenį Garšvos gyvenime atlieka menas ir kūryba? Ar tai išsigelbėjimas, ar dar viena kančios forma?
5. Kaip romane vaizduojama Amerika ir modernus pasaulis? Kodėl viešbutis tampa svarbiu simboliu?
6. Ar Garšvos beprotybė yra neišvengiamas jo likimas, ar sąmoningas (nors gal ir pasąmoningas) pasirinkimas – pabėgimas nuo kančios?
7. Kokios paralelės sieja Antaną Garšvą ir Albero Camus herojų Merso („Svetimas“) ar Sizifą?
8. Kodėl romanas pavadintas „Balta drobulė“? Aptarkite galimas pavadinimo reikšmes.
9. Ar galima teigti, kad Antanas Garšva yra herojus, nors ir tragiškas? Argumentuokite.
10. Kokį vaidmenį Garšvos gyvenime ir romane atlieka skaičius 87?
11. Palyginkite viešbučio aplinką su Garšvos vidiniu pasauliu. Ką šis kontrastas atskleidžia?
12. Kaip Garšvos santykis su tėvu ir motina paveikė jo asmenybę ir santykius su kitomis moterimis?
13. Ar romane yra vilties prošvaisčių? Jei taip, kur jos ir kodėl galiausiai užgęsta?
14. Kaip suprantate paskutinę romano pastraipą apie Stanley savižudybę? Kokia jos prasmė Garšvos istorijos kontekste?

Norint giliau suprasti „Baltos drobulės“ unikalumą ir kartu jos sąsajas su platesniu literatūros lauku, verta Antano Garšvos paveikslą ir romano problemas palyginti su kitų garsių autorių kūryba.

Antanas Garšva ir Albero Kamiu herojai

Dažniausiai „Balta drobulė“ lyginama su prancūzų egzistencialisto Albero Kamiu (Albert Camus) kūryba.

• „Svetimas“: Tiek Garšva, tiek Merso jaučiasi susvetimėję pasaulyje, abiem būdingas tam tikras abejingumas aplinkai. Tačiau Merso abejingumas kyla iš absurdo suvokimo ir nesugebėjimo pritapti prie visuomenės normų, o Garšvos – iš vidinio skausmo, ligos, nuolatinės įtampos ir bandymo save apsaugoti. Garšva, priešingai nei Merso, skausmingai ieško prasmės, ryšio, meilės, nors dažnai pats juos ir griauna. Kaltės jausmas Garšvai yra daug stipresnis ir labiau gniuždantis.
• „Sizifo mitas“: Garšvos darbas keltuve – monotoniškas, beprasmis judėjimas „aukštyn ir žemyn“ – tiesioginė aliuzija į Sizifo mitą. Kaip ir Sizifas, Garšva pasmerktas amžinai kartoti tą patį veiksmą. Tačiau jei Kamiu Sizifas gali rasti laimę pačiame absurdo suvokime ir maište prieš jį, Garšvai ši beprasmybė tampa nepakeliama kančios našta, vedančia į palūžimą.
• „Maras“: Nors tiesioginių siužetinių paralelių nėra daug, abu kūrinius sieja katastrofos pojūtis (Kamiu – maro epidemija, Škėmai – karas, okupacijos, asmeninė liga) ir žmogaus būties trapumo suvokimas. Abiejuose kūriniuose svarbi solidarumo, nors ir sunkiai pasiekiamo, tema.

Antanas Garšva ir Franco Kafkos pasaulis

Franco Kafkos („Metamorfozė“) kūryba taip pat rezonuoja su „Baltos drobulės“ atmosfera:

• Susvetimėjimas ir transformacija: Gregoras Zamza, pavirtęs vabalu, tampa svetimas savo šeimai ir pasauliui. Garšvos vidinė būsena, jo psichinė liga, taip pat yra savotiška metamorfozė – jis jaučiasi kitu, atskirtu, nesuprastu. Jo numeris 87 viešbutyje simbolizuoja virtimą beasmeniu mechanizmo sraigteliu.
• Bejėgiškumas priešiškame pasaulyje: Kaip Kafkos herojai dažnai jaučiasi sutraiškyti biurokratinės, absurdiškos sistemos, taip Garšva jaučiasi įkalintas svetimo miesto, monotoniško darbo ir savo paties sąmonės labirintuose. Viešbutis, kuriame jis dirba, gali būti suvokiamas kaip kafkiška sistema, turinti savas, dažnai absurdiškas taisykles.

Antanas Garšva ir Vinco Mykolaičio-Putino Liudas Vasaris

Lyginant su Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ pagrindiniu veikėju Liudu Vasariu:

• Vidinis konfliktas: Abiem herojams būdingas stiprus vidinis konfliktas tarp asmeninių polėkių (kūrybos, meilės) ir aplinkos primetamų ar pačių pasirinktų įsipareigojimų (kunigystė Vasariui, bandymas išgyventi ir kurti emigracijoje Garšvai).
• Pašaukimo drama: Vasaris ieško savo kelio tarp kunigystės ir poezijos, Garšva – tarp menininko pašaukimo ir žlugdančios kasdienybės bei ligos. Abiejų kūrybinis kelias yra skausmingas.
• Meilės (ne)įmanomumas: Tiek Vasaris, tiek Garšva trokšta meilės, bet jų santykiai su moterimis yra sudėtingi, dažnai tragiški, kupini vidinių prieštaravimų ir nesugebėjimo rasti harmonijos.
• Skirtumai: Vis dėlto Vasario drama vyksta labiau atpažįstamoje, tradicinėje aplinkoje, jo konfliktai sprendžiami realistiškiau. Garšvos pasaulis yra labiau fragmentuotas, subjektyvus, jo kančia aštresnė, artimesnė modernizmo katastrofizmui.

Antanas Garšva ir Balio Sruogos „Dievų miškas“

Nors žanrai skirtingi (memuarinis romanas vs. psichologinis romanas), galima rasti tam tikrų sąsajų tarp Garšvos ir Balio Sruogos patirties „Dievų miške“:

• Katastrofų literatūra: Abu kūriniai atspindi XX a. katastrofas – Sruoga tiesiogiai vaizduoja koncentracijos stovyklos siaubą, Škėma – karo, okupacijų ir emigracijos pasekmes individo sąmonei.
• Dehumanizacija: Tiek lageryje, tiek Garšvos viešbutyje-keltuve žmogus yra nuasmeninamas, paverčiamas numeriu, funkcija.
• Ironija kaip ginklas: Sruoga naudoja ironiją kaip būdą išgyventi, nepalūžti, demaskuoti blogį. Garšva taip pat dažnai griebiasi ironijos, autoironijos, tačiau jo ironija kartesnė, labiau nukreipta į save ir savo bejėgiškumą.
• Žmogaus trapumas: Abu kūriniai atskleidžia žmogaus fizinį ir psichinį trapumą ekstremaliomis sąlygomis. Garšvos vidinis „lageris“ – jo liga ir traumos – yra ne mažiau gniuždantis.

Antanas Garšva ir Jurgio Savickio novelės

Jurgio Savickio novelių modernumas artimas Škėmos pasaulėjautai:

• Modernistinis pasakojimas: Abiejų autorių kūrybai būdingas fragmentiškumas, subjektyvumas, dėmesys personažo vidiniam pasauliui.
• Vakarų kultūros įtaka: Tiek Savickio herojai, tiek Garšva yra paveikti Vakarų kultūros, jaučiasi kosmopolitiški, bet kartu ir išrauti iš šaknų.
• Ironija: Savickio ironija dažnai elegantiška, žaisminga, o Škėmos – aštresnė, tragiškesnė, bet abiem atvejais tai svarbi meninė priemonė.
• Susvetimėjimas: Savickio personažai dažnai jaučiasi vieniši, nesuprasti, kaip ir Garšva savo aplinkoje.

Antanas Garšva ir Henrikas Radauskas

Nors Henrikas Radauskas yra estetinės poezijos kūrėjas, o Škėma labiau linkęs į egzistencines problemas, galima įžvelgti tam tikrų sąsajų:

• Meno autonomija: Garšva, kaip ir Radauskas, tiki meno galia, jo svarba, tačiau Garšvos kūryba neatsiejama nuo asmeninės kančios, o Radausko poezija labiau pabrėžia atsiribojimą nuo tiesioginių biografinių ar socialinių problemų, siekia grynojo meno.
• Konfliktas su Vaidilioniu: Romane vaizduojamas Garšvos konfliktas su poetu Vaidilioniu (kuris įkūnija labiau tradicinį, tautinį, „misijinį“ poeto tipą) atspindi ir platesnes diskusijas išeivijos literatūroje apie meno paskirtį. Garšvos pozicija čia artimesnė meninei laisvei, individualiai raiškai, kurią galbūt būtų palaikęs ir Radauskas.

Antanas Garšva ir Vytautas Mačernis

Vytauto Mačernio poezija, ypač „Vizijos“ ir sonetai, turi bendrų taškų su Garšvos vidiniu pasauliu:

• Jauno poeto tragedija: Abu – jauni, talentingi poetai, kurių likimai tragiški (Mačernis žuvo jaunas, Garšva palūžta psichiškai).
• Egzistenciniai klausimai: Abiejų kūryboje svarstomi būties, laiko, mirties, tėvynės klausimai.
• Mirties nuojauta: Tiek Mačernio lyrikoje, tiek Garšvos apmąstymuose juntama artėjančios pabaigos nuojauta.
• Tėvynės ilgesys: Nors Garšva labiau pabrėžia kosmopolitiškumą ir vidines dramas, tėvynės praradimo skausmas, prisiminimai apie Lietuvą jam taip pat svarbūs, kaip ir Mačerniui.

Šie palyginimai padeda „Baltą drobulę“ įrašyti į platesnį literatūrinį kontekstą, atskleisti jos sąsajas su pasauline ir lietuvių modernizmo tradicija bei egzistencializmo filosofija.

Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ stilius ir kalba yra neatsiejama kūrinio poveikio dalis, meistriškai perteikianti pagrindinio veikėjo Antano Garšvos sąmonės būseną ir vidinį chaosą.

• Sąmonės srautas: Tai dominuojanti pasakojimo technika. Skaitytojas tiesiogiai patenka į Garšvos minčių, jausmų, prisiminimų ir asociacijų srautą. Šis srautas dažnai yra chaotiškas, nelinijinis, trūkinėjantis, atspindintis jo psichinę įtampą, nuovargį, ligos priepuolius. Laiko planai nuolat maišosi – dabarties įvykiai keltuve ar viešbutyje persipina su ryškiais praeities epizodais iš Lietuvos, Vokietijos, Niujorko. Pavyzdžiui, kylant keltuvu, Garšvos mintys gali nuklysti į vaikystės prisiminimus apie tėvą ar pirmąją meilę Jonę.
• Fragmentiškumas: Pasakojimas sudarytas iš daugybės fragmentų – trumpų scenų, dialogų nuotrupų, lyrinių apmąstymų, staigių prisiminimų blyksnių. Sakiniai dažnai trumpi, elipsiški (praleistos sakinio dalys), kupini pauzių, nutylėjimų, pažymėtų daugtaškiais. Tai kuria įspūdį, kad Garšvos sąmonė nuolat blaškosi, negali susikaupti, o jo vidinis pasaulis yra subyrėjęs į skeveldras, kurias jis desperatiškai bando surinkti.
• Kalbos mišinys (daugiakalbystė): Romane gausu įvairių kalbų intarpų, ypač angliškų žodžių ir frazių, apibūdinant Niujorko aplinką, viešbučio personalą ar tiesiog kasdienius daiktus (pvz., „Broadway line“, „for employees“, „watchman“, „elevator operator“, „7 up“, „scotch“, „O.K.“, „bellmen“, „main floor lobby“, „drugstore“, „coffee-shop“). Taip pat pasitaiko vokiškų (pvz., „Ein alltäglicher Vorgang...“), lotyniškų (pvz., „eadem sed aliter“, „O felix culpa...“), prancūziškų (pvz., „esprit“, „Café rouge“) ir lenkiškų (pvz., „dziękuję, ja kocham, idź srać“) posakių. Ši daugiakalbystė pabrėžia Garšvos, kaip emigranto, gyvenimą svetimoje kultūrinėje terpėje, jo vidinį susiskaldymą ir pastangas prisitaikyti, kartu išlaikant lietuvišką tapatybę. Tai taip pat atspindi jo išsilavinimą ir intelektualumą.
• Simbolizmas: Kūrinys itin simboliškas. Kiekvienas daiktas, vieta ar pasikartojantis motyvas gali turėti gilesnę prasmę:
  • Keltuvas: Monotonija, įkalinimas, Sizifo darbas, gyvenimo beprasmybė, nužmoginimas.
  • Viešbutis: Modernus pasaulis, Niujorkas, civilizacijos dykuma, pragaras, sistema, kuri naikina individualumą.
  • Numeris 87: Nuasmeninimas, tapatybės praradimas, virtimas funkcija.
  • Balta drobulė: Švari, tuščia sąmonė (idioto), mirties simbolis, kūrybos drobė, ligoninės atributas.
  • Veidrodžiai: Savęs paieškos, tapatybės dvilypumas, suskilimas, savirefleksija.
  • Vanduo (jūra, ežeras, upė): Praeitis, pasąmonė, gyvybė, mirtis, apsivalymas.
  • Akmuo: Kaltė, našta, nejautrumas, sustingimas.
  • Spalvos: Pilka (Elenos, monotonijos, ligos spalva), raudona (aistros, smurto, pavojaus), mėlyna (vilties, svajonės, Garšvos kambario), žalia (gyvybės, gamtos, bet ir dirbtinumo, pavydo).
  • Zoori: Paslaptingas, nepaaiškinamas žodis, galbūt simbolizuojantis prarastą harmoniją, vaikystės nekaltumą, neišsipildžiusią svajonę ar tiesiog beprotybės šauksmą.
• Ironija ir groteskas: Garšva dažnai žvelgia į save ir supantį pasaulį su karčia ironija ar net sarkazmu. Tai jo gynybos mechanizmas, bandymas atsiriboti nuo skausmo ir absurdo. Kartais ironija pereina į groteską, pabrėžiantį situacijos nenormalumą, iškreiptumą (pvz., Garšvos paauglystės bandymas nusižudyti, senutės laidotuvės DP stovykloje, jo „protingo bepročio“ vaidmuo Ženios viešnamyje).
• Poetiškumas ir šiurkštumas: Garšvos kalba nuolat svyruoja tarp lyrinių, poetinių apmąstymų, kupinų metaforų ir įvaizdžių, ir staigių, šiurkščių, kartais net vulgarių protrūkių (pvz., keiksmai mintyse). Šis kontrastas atspindi jo vidinę kovą tarp jautrios menininko sielos ir žiaurios tikrovės bei ligos poveikio.

Škėmos stilius reikalauja aktyvaus skaitytojo, gebančio sekti painų minčių srautą, interpretuoti simbolius ir pajausti herojaus vidinę dramą. Kalba nėra tik priemonė pasakoti istoriją – ji pati tampa istorijos dalimi, atspindinčia XX amžiaus žmogaus sąmonės krizę.

Antano Škėmos „Balta drobulė“ yra giliai filosofiškas kūrinys, kuriame susipina įvairios idėjos, atspindinčios XX amžiaus intelektualines sroves ir paties autoriaus egzistencinius ieškojimus.

• Egzistencializmas: Tai bene ryškiausia filosofinė kryptis romane.
  • Absurdas: Garšva nuolat susiduria su pasaulio ir savo paties gyvenimo absurdu. Jo darbas keltuve, pastangos kurti beviltiškoje situacijoje, meilės santykių trapumas – visa tai atrodo beprasmiška. Jis jaučia, kad nėra aukštesnės jėgos ar tvarkos, kuri suteiktų jo kančioms prasmę. Kaip ir Albero Kamiu Sizifas, jis pasmerktas „ridenti akmenį“, tačiau, priešingai nei idealizuotas Sizifas, Garšva šioje kovoje dažnai palūžta.
  • Laisvė ir atsakomybė: Nors Garšva jaučiasi įkalintas aplinkybių (emigracija, darbas, liga), jis nuolat kovoja už savo vidinę laisvę – laisvę kurti, mylėti, mąstyti. Tačiau ši laisvė neatsiejama nuo atsakomybės už savo pasirinkimus, kurių našta jį slegia (kaltė dėl Jonės, motinos, nužudyto ruso).
  • Kančia ir maištas: Kančia yra nuolatinė Garšvos būsena. Jis kenčia dėl prarastos tėvynės, nerealizuotų kūrybinių ambicijų, meilės nesėkmių, ligos. Jo maištas prieš absurdą ir kančią reiškiasi ironija, kūryba, kartais net destruktyviu elgesiu. Tačiau šis maištas dažnai yra beviltiškas.
  • Susvetimėjimas: Garšva yra klasikinis susvetimėjęs herojus – svetimas Niujorkui, viešbučio sistemai, kartais net pats sau. Jo vidinis pasaulis yra atskirtas nuo išorinio, o ryšiai su kitais žmonėmis trapūs ir skausmingi.
• Artūro Šopenhauerio įtaka: Ypač ryški jaunojo Garšvos pasaulėžiūroje, kai jis, būdamas keturiolikmetis, intensyviai skaito Šopenhauerį.
  • Pesimizmas: Gyvenimas suvokiamas kaip kančia, blogis. „Gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas“, – užsirašo Garšva.
  • Valios iracionalumas: Kūnas ir žmogaus veiksmai suvokiami kaip iracionalios, aklos valios produktai. Ši idėja gali paaiškinti kai kuriuos impulsyvius, destruktyvius Garšvos poelgius.
  • Mirties troškimas: Pesimistinis požiūris į gyvenimą paauglystėje priveda Garšvą prie bandymo nusižudyti – tai kraštutinė reakcija į suvoktą beprasmybę.
• Frydricho Nyčės idėjų atgarsiai: Nors ir ne taip tiesiogiai, romane galima įžvelgti tam tikrų sąsajų su Nyčės filosofija, dažnai interpretuojamų ironiškai ar kaip Garšvos desperacijos išraiška.
  • Antžmogio idėja: Garšvos troškimas kurti, peržengti savo ribas, palikti pėdsaką gali būti matomas kaip silpnas antžmogiškų pastangų atspindys. Tačiau jo nesėkmės ir palūžimas rodo šios idėjos neįgyvendinamumą jo atveju. Jis pats ironiškai svarsto: „Buvau Nietzschės antžmogis“ po ruselio nužudymo.
  • Valia galiai: Kūryba Garšvai tampa savotiška valios galiai išraiška – bandymu įtvirtinti save, įprasminti savo būtį per meną.
  • Ženios ir Nyčės pasirodymas Garšvos vizijoje romano pabaigoje yra groteskiškas ir pabrėžia filosofinių idėjų subuitinimą bei Garšvos sąmonės chaosą.
• Rytų filosofijos elementai: Nors ne tokie ryškūs kaip vakarietiškos įtakos, tam tikri motyvai leidžia spėti apie Rytų mąstymo atgarsius.
  • Lao Dzė epigrafas: „Didžiausioji išmintis lyg kvailumas; didžiausia gražbylystė lyg mikčiojimas“. Tai nurodo į paradoksalų tiesos suvokimą, į tai, kad tikroji išmintis gali slypėti paprastume, netgi tariamame kvailume. Galbūt tai aliuzija į Garšvos trokštamą „baltos drobulės“ būseną – ramybę, tuštumą.
  • Ramybės, tuštumos siekis: Garšvos nuovargis nuo nuolatinės vidinės kovos, jo troškimas „būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde“ gali būti interpretuojamas kaip rytietiškos ramybės, susiliejimo su gamta ilgesys, kaip priešprieša vakarietiškam individualizmui ir nerimui.
  • Paskutiniuose puslapiuose, prieš pat galutinį palūžimą, Garšva taria: „Esu Chin Shengt’an, kuris po ilgo lietaus, skaidrų rytą, vėl girdi paukščių balsus...“ – tai tiesioginė aliuzija į XVII a. kinų rašytoją ir kritiką, vertinusį momentinį grožį ir ramybę.
• Krikščioniškosios filosofijos elementai: Religiniai motyvai, ypač Kristaus figūra, malda, kaltės ir atpirkimo temos, dažnai pasirodo Garšvos sąmonėje, tačiau jų interpretacija yra sudėtinga ir nevienareikšmė.
  • Kaltė ir atpirkimas: Garšva jaučia didžiulę kaltę dėl savo praeities nuodėmių ir ieško atpirkimo, tačiau jo santykis su Dievu yra komplikuotas, kupinas abejonių ir maišto. Posakis „O felix culpa quae talem ac tantum meruit habere redemptorem!“ (O laiminga kaltė, kuri nusipelnė turėti tokį atpirkėją!) kartojamas kelis kartus, ironiškai pabrėžiant atotrūkį tarp krikščioniškosios dogmos ir Garšvos realios patirties.
  • Malda: Maldos fragmentai, kreipiniai į Dievą ar Kristų dažniausiai yra desperacijos, kraštutinės kančios išraiška, o ne nuoseklaus tikėjimo liudijimas.
  • Kristaus figūra: Garšva tapatinasi su Kristaus kančia, mato jį kaip artimą savo skausme, tačiau kartu ir abejoja jo galia išgelbėti. „Mano Kristau – išgirsk mane, mano Kristau – aš meldžiuos į Tave“, – šaukia jis vienoje iš vizijų.

Apibendrinant, „Baltos drobulės“ filosofinis gylis atsiskleidžia per pagrindinio veikėjo vidinę kovą, jo bandymus suvokti savo vietą absurdiškame pasaulyje, jo santykį su kančia, laisve, kūryba ir mirtimi. Romanas neprimeta vienos tiesos, o kelia klausimus, verčia mąstyti ir ieškoti individualių atsakymų.

http://youtube.com/watch?v=MpjwUZES7wo

VDU dėstytojo Mindaugo Grigaičio paskaitos tiems, kurie nori pasiekti aukštesnįjį lygį

• Pats romanas: Atidus skaitymas, ypač „Iš Antano Garšvos užrašų“ dalių, yra svarbiausias šaltinis.
• Antano Škėmos biografija: Supratimas apie autoriaus gyvenimą padeda geriau suvokti autobiografinius romano elementus ir kontekstą.
• Istorinis kontekstas: Pasidomėti XX a. Lietuvos istorija (okupacijos, karas, emigracija), DP stovyklų gyvenimu.
• Modernizmas ir egzistencializmas: Susipažinti su šiomis literatūros ir filosofijos kryptimis (pvz., A. Camus, J.-P. Sartre kūryba ir idėjomis).
• Literatūros kritika: Ieškoti straipsnių, studijų apie A. Škėmos kūrybą (pvz., Vytauto Kubiliaus, Kęstučio Nastopkos, Jūratės Sprindytės ir kt. darbai).
• Paskaitos: Peržiūrėti VDU dėstytojo M. Grigaičio ar kitų literatūrologų paskaitas apie romaną (kaip nurodyta pradžioje).