Sigitas Geda

Sigitas Geda (1943–2008) – viena ryškiausių ir savičiausių XX amžiaus antrosios pusės – XXI amžiaus pradžios Lietuvos literatūros asmenybių. Tai poetas, dramaturgas, eseistas, vertėjas, kurio kūryba drąsiai laužė sustabarėjusias normas, modernizavo lietuvių poeziją ir atvėrė skaitytojui nepaprastai platų ir gilų pasaulį, kuriame susipina mitologija, gamtos gaivalas, istorijos atgarsiai ir asmeninė patirtis. Jo žodis – galingas, veržlus, kartais net šiurkštus, bet visada kupinas gyvybės ir ieškojimo dvasios.

Norint geriau suprasti S. Gedos kūrybą, verta atkreipti dėmesį į kelis svarbius jo biografijos momentus:

• Dzūkijos vaikas: Gimė 1943 m. vasario 4 d. Paterų kaime, Veisiejų valsčiuje (dab. Lazdijų r.), Dzūkijoje. Pats poetas yra sakęs, kad kilęs „iš labai mažos trobelytės ant Teiraus ežero kranto“. Ši kilmė, artumas gamtai, dzūkiškos tarmės ir tautosakos girdėjimas vaikystėje neabejotinai įkvėpė daugelį jo kūrinių, suteikė jiems autentiškumo ir gilų ryšį su žeme.
• Lituanistikos studijos: 1966 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Tai suteikė tvirtą filologinį pamatą, gilų lietuvių ir pasaulio literatūros tradicijų išmanymą, kuris vėliau transformavosi į originalią kūrybinę kalbą.
• Darbas ir konfliktai: Dirbo įvairių periodinių leidinių („Kalba Vilnius“, „Mūsų gamta“, „Šiaurės Atėnai“) redakcijose. Tačiau dėl drąsių politinių pažiūrų ir kūrybinio novatoriškumo neretai susidurdavo su sovietinės cenzūros ir ideologinės kritikos spaudimu, neteko darbo žurnale „Mūsų gamta“.
• Sąjūdžio balsas: Buvo aktyvus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dalyvis, iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo narys. Jo ugningos kalbos mitinguose įkvėpė žmones laisvės siekiui. Šis laikotarpis atspindi jo pilietinę poziciją ir neabejingumą tautos likimui.
• Pripažinimas: Už savo kūrybą S. Geda pelnė daugybę svarbiausių Lietuvos apdovanojimų, įskaitant Nacionalinę kultūros ir meno premiją (1994 m.), Baltijos Asamblėjos premiją (1998 m.), įvairius valstybinius ordinus.

S. Gedos kūrybinis palikimas itin gausus ir įvairus: eilėraščių rinkiniai suaugusiems ir vaikams, poemos, pjesės, scenarijai kino filmams ir operų libretai, esė rinkiniai, literatūros kritikos straipsniai ir įspūdingas vertimų sąrašas (nuo Biblijos tekstų iki pasaulinės poezijos klasikų). Vis dėlto, poezija išlieka svarbiausia jo kūrybos sritimi.

Debiutas ir naujas žodis poezijoje: S. Geda į literatūrą atėjo galingai. Jau pirmieji jo kūriniai – eilėraščių rinkinys „Pėdos“ (1966) ir poema „Strazdas“ (1967) – sukėlė didelį atgarsį, įnešė gaivaus oro į tuometinę, dažnai socrealizmo normų varžomą, lietuvių poeziją. Jo eilėraščiai stebino netikėtais vaizdais, asociacijomis, drąsia kalba, mitologinių ir istorinių motyvų jungtimi. Konservatyvesni kritikai ir skaitytojai kaltino jį nesuprantamumu, chaotiškumu, tačiau būtent šis „kitoniškumas“ žadino diskusijas ir skatino poezijos atsinaujinimą.

Svarbiausi kūrybos bruožai:

Kęstutis Nastopka yra taikliai apibūdinęs poetą: „Sigitas Geda – universalios mitinės atminties poetas. Jis modernizavo lietuvių poeziją: išplėtė mitologinės vaizduotės galimybes, sukūrė unikalų meninį pasaulį, kuriame susilydė mitas, religija, kultūra, literatūra, gamta, istorija ir žmogaus kasdienybė.“

Išskirkime keletą esminių S. Gedos kūrybos ypatumų:

• Dialogas su tradicija ir mitu: Poetas nuolat gręžėsi į pačius giliausius kultūros klodus. Jo kūryboje atgyja senovės baltų, krikščioniškoji, Artimųjų Rytų mitologijos, Biblijos istorijos, susipina sąsajos su lietuvių literatūros klasikais (Kristijonu Donelaičiu, Antanu Strazdu, Antanu Baranausku) ir pasaulio literatūros genijais (Dante Alighieri, François Villonu, Charles Baudelaire'u). Jis ne tiesiog kopijuoja, o kūrybiškai perinterpretuoja, ieško universalių tiesų, jungiančių praeitį su dabartimi.
• Kalbos magija: S. Geda buvo tikras žodžio magas. Jis drąsiai eksperimentavo kalba, ieškojo pirmapradžių žodžių reikšmių (poetinės etimologijos), žaidė garsais, kūrė naujadarus. Jo eilėraščiuose dažnai susilieja aukštasis, sakralus stilius su buitine, kartais net šiurkščia leksika. Poetas meistriškai valdė įvairiausias poetines formas – nuo klasikinio ketureilio ar soneto iki rytietiškų trieilių ar laisvųjų eilių, primenančių piktogramas ar užkalbėjimus.
• Pasaulio gyvybė ir virsmas: Viena svarbiausių temų – nepaliaujamas pasaulio gyvybingumas, gaivališkumas, nuolatinis atsinaujinimas ir kaita (metamorfozė). Žemė, kosmosas ir žmogus jo poezijoje yra lygiaverčiai partneriai, susiję tūkstančiais nematomų gijų. Gamtos vaizdai kupini energijos, pirmapradės jėgos.
• Lyrinio subjekto daugialypiškumas: S. Gedos eilėraščių kalbantysis nuolat kinta, persikūnija. Jis gali būti stebėtojas, filosofas, maištingas kūrėjas (pranašas, šamanas, magas), istorinė asmenybė ar net pats autorius, pasislėpęs po kauke. Šis subjekto mobilumas leidžia aprėpti platų patirčių spektrą.
• Istorijos ir asmeninės patirties sampyna: Poeto kūryboje istorinė atmintis (ypač Lietuvos istorijos epizodai, pvz., Žalgirio mūšis, jotvingių likimas) glaudžiai persipina su asmeniniais išgyvenimais, kasdienybės detalėmis, vaikystės prisiminimais. Taip kuriama daugiasluoksnė, laike ir erdvėje judanti poetinė tikrovė.

S. Gedos kūryba labai plati, tačiau čia pateiksime keletą ryškesnių kūrinių ir rinkinių, kurie padės geriau suprasti jo poetinį pasaulį:

• Lietuvių poezijos novatorius: S. Geda iš esmės pakeitė lietuvių poezijos veidą, praplėtė jos tematiką, raiškos priemones, įteisino sudėtingesnę, asociatyvesnę poetinę kalbą.
• Įkvėpimo šaltinis: Jo kūryba padarė didelę įtaką vėlesnėms poetų kartoms, paskatino drąsesnius kūrybinius ieškojimus.
• Kultūros atminties puoselėtojas: Savo kūryboje ir vertimuose S. Geda aktualizavo platų pasaulio kultūros paveldą, primindamas apie jo svarbą ir gyvybingumą.
• Universalus talentas: Jo gebėjimas reikštis įvairiose srityse (poezija, drama, esė, vertimai) rodo išskirtinį kūrybinį potencialą ir platų akiratį.

S. Gedos poezija kartais gali pasirodyti sudėtinga, reikalaujanti pastangų. Štai keli patarimai, kaip prie jos artėti:

• Pasikliaukite vaizduote: Ne visada iešokite vienos tiesioginės prasmės ar loginio paaiškinimo. Leiskite eilėraščio vaizdams, garsams, asociacijoms veikti jūsų jausmus ir vaizduotę.
• Atkreipkite dėmesį į simbolius: S. Gedos kūryboje gausu pasikartojančių simbolių: paukštis (ypač strazdas, varnėnas), medis (pasaulio medis), akmuo, vanduo, žemė, istorinės asmenybės (Karalius Mindaugas, Barbora Radvilaitė), mitologinės būtybės. Jų prasmės gali kisti, bet dažnai jie nurodo į pamatin ius būties dalykus.
• Domėkitės kontekstu: Žinios apie mitologiją (ypač baltų ir Biblijos), Lietuvos istoriją, kitų rašytojų (pvz., Donelaičio, Dantės) kūrybą gali padėti atrakinti kai kuriuos S. Gedos tekstų sluoksnius.
• Skaitykite lėtai ir balsu: Lėtas skaitymas, ypač balsu, padeda pajusti eilėraščio ritmą, skambesį, kalbos energiją.
• Nebijokite „nesuprasti“: Kartais eilėraštis ne tiek „pasako“, kiek „veikia“, sukuria tam tikrą nuotaiką, būseną. „Nesupratimas“ gali būti kvietimas į gilesnį mąstymą, asmeninę interpretaciją.

• Kaip S. Gedos poezijoje susijungia asmeninė patirtis ir universalūs, archetipiniai vaizdiniai?
• Kodėl S. Gedai buvo taip svarbu „atstatyti Babiloną“? Ką tai byloja apie jo požiūrį į kalbą ir kultūrą?
• Kuo S. Gedos santykis su gamta skiriasi (o gal yra panašus?) nuo tradicinio kaimo tematikos poetų žvilgsnio?
• Kokį poeto vaidmenį ir misiją visuomenėje atskleidžia S. Gedos kūryba ir biografija?
• Ar S. Gedos poezija, sukurta kitokiu istoriniu laikotarpiu, vis dar aktuali ir paveiki šiandienos jaunam skaitytojui? Kodėl?
• Kaip poemos „Strazdas“ dalyje „Žemės arimas“ atsiskleidžia S. Gedos santykis su Lietuvos istorine praeitimi ir baudžiavos laikotarpiu? Kokius simbolius jis naudoja šiam laikotarpiui pavaizduoti?
• Paanalizuokite moters įvaizdį poemos „Strazdas“ dalyje „Moteris“. Kokia jos reikšmė Strazdo pasaulyje ir kokiais mitologiniais bei gamtos simboliais ji apibūdinama?
• Kaip eilėraštyje „Suartėjimas“ (iš poemos „Strazdas“) pasireiškia metamorfozės idėja ir kokią prasmę ji suteikia Strazdo paveikslui?
• Kokius mitologinius (pvz., baltų, krikščioniškus, senovės Rytų) motyvus atpažįstate eilėraščių cikle „26 rudens ir vasaros giesmės“ (pvz., pirmojoje ar trečiojoje giesmėje) ir kaip jie padeda kurti eilėraščio prasmę?

S. Gedos kūryba gali būti vertingas argumentas įvairiomis temomis rašomuose rašiniuose:

• Apie tradicijos ir modernumo dermę: S. Geda yra puikus pavyzdys, kaip moderni, novatoriška kūryba gali semtis įkvėpimo iš pačių giliausių tradicijos, mitologijos, tautosakos šaltinių.
• Apie žmogaus ir gamtos ryšį: Jo panteistinis, gaivališkas gamtos suvokimas, žmogaus kaip neatsiejamos gamtos dalies vaizdavimas.
• Apie kalbos galią ir kūrybą: Jo poetiniai eksperimentai, žodžio etimologijos paieškos, tikėjimas kūrybine žodžio jėga.
• Apie mito ir istorijos vaidmenį literatūroje: Kaip S. Geda perkuria mitus, aktualizuoja istorinius įvykius ir asmenybes, įpindamas juos į šiuolaikinį jausmų ir idėjų kontekstą.
• Apie kūrėjo asmenybės laisvę ir maištą: Jo drąsa laužyti kanonus, eiti prieš srovę, ieškoti savito kelio.
• Cituodami rinkitės tas eilutes ar frazes, kurios tiksliausiai ir paveikiausiai iliustruoja jūsų teiginį. Svarbu ne citatų gausa, o jų taiklumas ir gebėjimas jas paaiškinti savo žodžiais.

Parašyta 1967 metais, vos metus po debiutinio rinkinio „Pėdos“, poema „Strazdas“ tapo vienu ryškiausių Sigito Gedos kūrinių, drąsiai prabilusių apie kūrėjo laisvę, maištą ir tragišką likimą. Poema laisvai interpretuoja XIX amžiaus lietuvių poeto, kunigo Antano Strazdo (pravarde Strazdelis) biografijos faktus, sulydydama juos su mitologiniais vaizdiniais ir paties Gedos poetine vizija.

Eilėraštis „Suartėjimas“ (iš poemos „Strazdas“)

Šis eilėraštis, pradedantis poemą „Strazdas“, yra puikus pavyzdys, kaip S. Geda sulydo gamtos pajautą, mitologinį mąstymą ir žmogaus vidinę transformaciją.

Kai Drazdauskas iš po medžių Kartą rinko uogeles, Tai žiūrėjo tartum magas Į gamtos akis žalias.

[...]

Ir Drazdauskas pasiryžo – Didelė gamta tylėjo, – Kai Žmogus į Paukštį grįžo, Paukštis gi – į Žmogų ėjo.

Skaityti visą tekstą per tekstai.lt

Mini analizė:

• Gamtos personifikacija ir magiškas žvilgsnis: Jau pirmose eilutėse Drazdauskas (Strazdas) žvelgia į gamtą „tartum magas“, o gamta turi „akis žalias“. Tai rodo ne buitinį, o sakralų, magišką santykį su aplinka.
• Metamorfozė – žmogaus ir paukščio suartėjimas: Eilėraščio kulminacija – žmogaus (Drazdausko) ir paukščio (strazdo) susiliejimas, abipusis virsmas. Tai ne tik tiesioginė nuoroda į poeto pavardę, bet ir gilesnė metafora apie kūrėjo prigimtį, jo gebėjimą peržengti ribas, susilieti su gamtos stichija, įgauti paukščio laisvę ir platų žvilgsnį.
• Pasaulio vienovė: Vaizduojamas pasaulis, kuriame „Žmonės – paukščiai – gyvuliai“ yra lygūs, ieškantys savo kelio. Tai būdinga gediškai pasaulėjautai, kurioje hierarchija tarp žmogaus ir kitų gyvybės formų yra panaikinama.
• Kentauro įvaizdis: Pavirtęs pusiau žmogumi, pusiau paukščiu, Strazdas tampa „tarsi koks kentauras“ – mitologinė būtybė, jungianti skirtingas prigimtis, simbolizuojanti laukinę jėgą, išmintį ir kūrybinę galią.

Šis trumpas fragmentas puikiai iliustruoja S. Gedos gebėjimą sukurti mitopoetinę tikrovę, kurioje asmeninė transformacija susipina su universaliais gamtos ir būties dėsniais.

Kas vyksta poemoje?

Poemos siužetas nėra griežtai chronologinis pasakojimas. Tai veikiau epizodų, vaizdinių, apmąstymų grandinė, atskleidžianti Strazdo – kunigo, poeto, maištininko – vidinį pasaulį ir jo santykį su aplinka.

• Konfliktas su bažnytine valdžia: Poemoje vaizduojamas Strazdo nepaklusnumas bažnytinei hierarchijai, jo artumas paprastiems žmonėms, valstiečiams, kurių vargus jis mato ir supranta. Dėl savo laisvamanybės, kritiško požiūrio, o galbūt ir dėl „nuodėmingo“ gyvenimo būdo (meilės moteriai, artumo liaudies linksmybėms) Strazdas nuolat susiduria su vyskupų ir kitų dvasininkų priešiškumu, yra persekiojamas, baudžiamas.
• Kūrybos kančia ir džiaugsmas: Strazdas yra poetas, kuriam kūryba – tai būtinybė, būdas išsakyti tiesą, paguosti žmones. Jo dainos kyla iš meilės gimtajai žemei, gamtai, iš kančios ir džiaugsmo. Tačiau kūryba jam atneša ir vienatvę, nesupratimą.
• Meilės linija: Poemoje ryški meilės tema. Strazdo meilė moteriai (konkrečiai neminima, bet nujaučiama) yra viena iš jo „nuodėmių“ bažnyčios akyse, bet kartu tai žmogiškumo, jausmų pilnatvės išraiška, įkvėpimo šaltinis.
• Vienatvė ir pabaiga: Nepaisant artumo žmonėms, Strazdas lieka vienišas savo maište ir kūryboje. Poema baigiasi Strazdo mirties vizija, jo pavirtimu paukščiu – laisvu, bet amžinai skrendančiu, nerimstančiu.

Pagrindiniai Strazdo paveikslo aspektai

Sigito Gedos Strazdas yra daugialypis, prieštaringas, bet nepaprastai gyvas ir tragiškas personažas:

1. Kunigas-maištininkas: Jis laužo sustabarėjusias bažnytines dogmas, stoja paprastų žmonių pusėn, kritikuoja socialinę neteisybę. Jo maištas nukreiptas ne prieš Dievą, o prieš veidmainišką, sustabarėjusią instituciją.
2. Poetas-pranašas: Jo dainos – tai ne tik pramoga, bet ir tiesos žodis, paguoda kenčiantiems. Jis tarsi pranašas, matantis giliau ir kalbantis tai, ko kiti nedrįsta.
3. Žmogus-paukštis: Strazdo pavardė tiesiogiai siejama su paukščiu. Poemoje jis dažnai vaizduojamas kaip didelis, galingas paukštis, skrendantis virš Lietuvos, aprėpiantis jos laukus ir miškus. Paukštis simbolizuoja laisvę, dvasios polėkį, nenutrūkstamą ryšį su gamta, tautos dvasią. Kartu tai ir atskirties, vienatvės simbolis.
4. Žmogiškasis Strazdas: Poetas nevengia parodyti ir žmogiškųjų Strazdo silpnybių, jo abejonių, kančios, meilės troškimo. Tai daro jo paveikslą artimesnį ir įtikinamesnį.

Poemos kalba ir stilius

• Liaudies dainų poetika: Poemoje gausu liaudies dainų, raudų, užkalbėjimų motyvų, stilistikos elementų. Tai suteikia kūriniui tautinio kolorito, artumo liaudies pasaulėjautai.
• Mitologiniai vaizdiniai: Gamtos sudvasinimas, panteistiniai motyvai, sąsajos su senąja baltų mitologija.
• Ekspresyvumas ir metaforiškumas: S. Gedos kalba sodri, vaizdinga, kupina netikėtų metaforų, palyginimų.
• Aukštojo ir žemojo stiliaus dermė: Sakralūs, pakylėti vaizdai derinami su buitine, kartais net šiurkščia leksika, kas sukuria įtampą ir gyvybingumą.

Poema „Strazdas“ – tai ne tik istorinės asmenybės poetinė interpretacija, bet ir universalus pasakojimas apie kūrėjo vietą pasaulyje, apie laisvės kainą, apie amžiną kovą tarp dvasios polėkio ir žemiškų varžtų.

Išleistas 1972 metais, eilėraščių ciklas „26 rudens ir vasaros giesmės“ tapo vienu mįslingiausių ir labiausiai diskutuotinų Sigito Gedos kūrinių. Jis gerokai skyrėsi nuo tuometinės lyrikos savo sudėtinga vaizdinių sistema, filosofiniu gilumu ir ezoterine nuotaika. Sovietinė kritika šį ciklą dažnai kaltino „chaoso poetizavimu“, formalizmu, atitrūkimu nuo tikrovės.

Pirmoji giesmė iš ciklo „26 rudens ir vasaros giesmės“ („Mirtie, žadėto vaisiaus paragavęs...“)

Ši giesmė, pradedanti ciklą „Delčia rudenė deivė“, iškart įveda skaitytoją į sudėtingą, filosofinių apmąstymų ir sodrių vaizdinių kupiną pasaulį, būdingą visam rinkiniui.

Mirtie, žadėto vaisiaus paragavęs ir gerdamas šio rudenio lašus, dar pagalvojau: sidabruotas kleve, kodėl į žemę aš nepanašus

Spindėjimu... O atšvaite auksinis, mūs sielom žaidęs! Dangus be pabaigos... O tolumos viliojime!

Skaityti visą tekstą per tekstai.lt

Mini analizė:

• Egzistenciniai klausimai ir rudens melancholija: Eilėraštis prasideda kreipiniu į mirtį ir rudens motyvais, kurie iškart sukuria melancholišką, apmąstymų kupiną nuotaiką. Lyrinis subjektas kelia klausimą apie savo ir gamtos (šiuo atveju, „sidabruoto klevo“) santykį, nepanašumą „spindėjimu“. Tai nuoroda į žmogaus mirtingumą, laikinumą gamtos amžinybės fone.
• Gamtos vaizdų sodrumas ir simbolika: Naudojami ryškūs gamtos vaizdai („sidabruotas klevas“, „atšvaitas auksinis“, „karvelis“, „dilgėlynas aukštas“, „vario viksva“) yra ne tik peizažo detalės, bet ir įgyja simbolinę prasmę, atspindi vidines būsenas, ieškojimus.
• Mito ir sapno elementai: Minimas „žiogas: / žalioj laukų platybėj nusimetęs / jis – dievų...“ primena mitologinį mąstymą, kur gamtos būtybės gali turėti dievišką prigimtį. Eilėraščio atmosfera kartais artima sapnui, vizijai („ties šuliniu paniurėlė vėlė?..“).
• Kalbos muzikalumas ir pakylėtumas: Nors tema rimta, kalba išlieka pakylėta, giesmiška. Kreipiniai („O atšvaite auksinis“, „O žeme!“) sustiprina šį įspūdį.

Ši pirmoji giesmė puikiai reprezentuoja viso ciklo dvasią: tai filosofinis žvilgsnis į būtį, mirtį, gamtos ir žmogaus santykį, perteiktas per sudėtingą, asociatyvią vaizdų sistemą ir pakylėtą kalbą.

Kuo ypatingas šis ciklas?

Skirtingai nuo poemos „Strazdas“, šiame cikle nerasime aiškaus siužeto ar nuosekliai plėtojamo pasakojimo. Tai veikiau filosofinių, kosmogoninių, mistinių apmąstymų ir vizijų pynė, perteikta giesmės forma.

• Giesmės forma: Pats pavadinimas nurodo į giesmę – sakralų, ritualinį žanrą, skirtą šlovinti, garbinti, apmąstyti būties paslaptis. Ciklas susideda iš 26 atskirų giesmių, kurias sieja bendra nuotaika, panašūs motyvai ir filosofinė kryptis.
• Mistiška kelionė: Ciklo eilėraščiai primena lyrinio subjekto kelionę per įvairias būties sferas – nuo kasdienybės iki kosminių erdvių, nuo istorijos gelmių iki asmeninių vidinių patirčių. Tai kelionė ieškant atsakymų į amžinuosius klausimus apie gyvybę, mirtį, meilę, laiką, Dievą.
• Pasaulio vienovės pajauta: S. Geda siekia atkurti pirmapradę pasaulio vienovę, kurioje susilieja žmogus, gamta, kosmosas, mitas ir istorija. Jo poezijoje daiktai ir reiškiniai nuolat keičiasi, virsta vieni kitais, atskleisdami paslėptus tarpusavio ryšius.
• Archetipų ir simbolių kalba: Cikle gausu archetipinių vaizdinių (ugnis, vanduo, medis, akmuo, gyvūnai), mitologinių aliuzijų (Biblijos, senovės Rytų, baltų mitologijos motyvai), simbolių, kurių prasmės dažnai yra daugiasluoksnės ir reikalaujančios skaitytojo intuicijos bei kultūrinio pasirengimo.
• Vizionieriškumas ir sapniškumas: Daugelis giesmių primena sapno logiką, kurioje realybė persipina su fantazija, praeitis su ateitimi. Vaizdai dažnai yra netikėti, asociatyvūs, kuriantys mistišką, paslaptingą atmosferą.

Kaip skaityti „26 rudens ir vasaros giesmes“?

Šis ciklas reikalauja lėto, įdėmaus skaitymo, pasiryžimo pasinerti į sudėtingą vaizdų ir prasmių pasaulį.

• Nesitikėkite tiesioginio paaiškinimo: Eilėraščiai labiau veikia per nuojautą, asociacijas, emocijas, nei per loginius argumentus.
• Atkreipkite dėmesį į pasikartojančius motyvus ir simbolius: Jų sekimas gali padėti suvokti pagrindines ciklo idėjas.
• Pajuskite kalbos skambesį ir ritmą: Giesmių muzikalumas, pakylėtas tonas yra svarbi jų poveikio dalis.
• Leiskite sau „nesuprasti“ iki galo: Šių eilėraščių grožis dažnai slypi būtent jų paslaptingume, daugiareikšmiškume.

„26 rudens ir vasaros giesmės“ – tai kvietimas į giluminę savęs ir pasaulio pažinimo kelionę, kurioje žodžiai tampa raktais į pasąmonės, mito ir kosmoso erdves.

• S. Gedos kūryba internete:

  • Sigito Gedos tekstai portale www.tekstai.lt: http://www.tekstai.lt/tekstai/197-geda-sigitas (eilėraščiai, poemos, esė)
  • Sigitas Geda skaito savo kūrybą (LRT mediateka, 1993): https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/12139/sigitas-geda-pasakoja-apie-save-ir-skaito-eiles
  • Sigitas Geda. „Žodis Lietuvai“ (kalba Vingio parke, 1988 m.): http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/gedasig/zodislie.htm
  • Poema „Strazdas“ portale šaltiniai.info (PDF formatu): https://www.saltiniai.info/files/literatura/LG00/Sigitas_Geda._Poema_Strazdas.LG0211.pdf

• Literatūros kritika ir analizė:

  • Viktorija Daujotytė. „Tragiškasis meilės laukas: apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. (Knyga, ieškoti bibliotekose)
  • Kęstutis Nastopka. „Pakeliui su Sigitu Geda“ (straipsnis): http://www.tekstai.lt/tekstai-apie-tekstus/6806-kestutis-nastopka-pakeliui-su-sigitu-geda
  • Rimvydas Šilbajoris. „Sigitas Geda“ (straipsnis iš knygos „Netekties ženklai“): http://www.tekstai.lt/tekstai-apie-tekstus/6808-rimvydas-silbajoris-sigitas-geda
  • Dalia Satkauskytė. Straipsnis apie Sigitą Gedą Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje: https://www.vle.lt/straipsnis/sigitas-geda/
  • Gitana Notrimaitė. „Atminties imperatyvai: Lietuvos istorijos mitologinimas Juditos Vaičiūnaitės ir Sigito Gedos poezijoje“. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010. (Knyga, ieškoti bibliotekose)
  • Rimantas Kmita. Apie Sigitą Gedą portale šaltiniai.info: https://www.saltiniai.info/index.php/aiskinti/1128-sigitas-geda-ir-jo-kuryba

• Kita vaizdo ir garso medžiaga:

  • Dokumentinis filmas apie Sigitą Gedą „Giesmė“ (rež. Algimantas Maceina, 1993). (Galima ieškoti LRT mediatekoje arba kitur internete)
  • Laida „Legendos“. Sigitas Geda (LRT mediateka, 2008): https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/35344/legendos-sigitas-geda
  • Įvairūs interviu ir pasisakymai (ieškoti YouTube, LRT mediatekoje).

Sigito Gedos žodis – tai nuolatinis kvietimas į kelionę po kalbos, mito ir žmogaus dvasios gelmes, neprarandantis aktualumo ir šiandien.“ Tikimės, šis straipsnis padės jums geriau suprasti ir pamilti vieno talentingiausių Lietuvos poetų – Sigito Gedos – kūrybą.